Mūsų gerai išauklėti vaikučiai ir jų tobula mama:)

Šį įrašą dedikuoju savo mielai internetinei draugei Viktorijai, kuri nepaliauja kartoti, kokia nuostabi motina aš esu (nors nėra mačiusi manęs akyseJ) ir kuri bijo, jog mums atvykus pas juos (o planuojame!) jos mergaitės sugadins mano gerai išauklėtus berniukus:)

Tai va, Viktorija, papasakosiu tau visą teisybę, apie tai, kaip mes gyvename. O teisybė yra ta, kad darausi jau kaip ta mama iš anekdoto: „Geriausia dovana mamos dienos proga – kai vyras pasiima vaikus ir dingsta visai dienai iš namų“J. Nu žinok, aš irgi nerealiai džiaugčiausi tokia dovana, nors garsiai gal to labai ir neskelbiu. Nedažnai man tokių "dovanų" pasitaiko, bet vat kartais, kad drioksteli Nerijus, tai maža nepasirodo: pavyzdžiui, visai neseniai ne tik kad dienai – visom keturiom dingo. Su vaikais. Jis, mat, tokias mini atostogas pasiėmęs buvo, tad į kaimą išdūmė. Ir aš ta proga visai netikėtai paatostogavau. Gan smagiai, turiu pasakyti. Nes ne tik milijoną grožio procedūrų prisidariau, bet ir begalybę filmų peržiūrėjau. Todėl dabar galim diskutuoti apie ką tik nori: galiu pateikti autoritetingą savo nuomonę tiek visatos atsiradimo, tiek ateivių, tiek planetų susiformavimo klausimais. Arba galim diskutuoti apie religijas. Nes azarto pagauta peržiūrėjau filmus apie Jėzų ir apie Mahometą, apie krikščionis ir apie islamistus. Na, kad nebūčiau šališka:). Dar kažkaip nuklydau į mokslinių filmų sektorių, ir ta proga pažiūrėjau keletą filmų apie išprotėjusius mokslininkus. Žinau, žinau... gal galėjau ir ką nors lengvesnio „mergaitiškam“ savaitgaliui sugalvoti, bet turbūt man žinių badas, kad taip puoliau prie visų dokumentinių filmų. Dar gaminausi kokteilius. Nelabai man jie gavosi, tiesą pasakius, nes iš vaisvandenių turėjau tik vandens ir Blue Curacao (iki šiol mano miela kolegė U. leipsta juokais prisiminus, kaip bandžiau jos iškvosti, ar galėčiau pasidaryti „Margaritą“ iš tokių ingredientų). „Margarita“ nesigavo – išpyliau visą meną į kriauklę, o vat „Mojito“ pirmasis kokteilis gal ir gavosi nenusisekęs, už tai antrasis – tobulas. Gaila tik, kad tų progų eksperimentuoti nepasitaiko taip jau dažnai, tad turbūt netruksiu įgūdžius pamiršti. Tačiau pasakysiu tau: neįtikėtina, kiek visko žmogus gali nuveikti per keturias dienas:).

Taigi, tokia aš ir esu mama: taip, iš tikrųjų, man be galo smagu leisti laiką su vaikais ir tuo mėgaujuosi be galo be krašto. Bet patinka, žinok, pabūti ir be jųJ. Kita vertus, net mano brangi draugė Diana, kuri yra man pavyzdys (vis tik, augina net septynis (!!!) vaikučius) sakydavo, kad savo vyrui nepaliauja kartoti, jog jeigu jis nori, kad ji būtų ideali mama vaikams, privalo ją karts nuo karto išleisti pabūti be jų.

O dabar apie mūsų tuos du labai gerai išauklėtus vaikučius. Papasakosiu tau apie vieną iš mūsų dienų. Ketvirtadienį. Na, ne visos dienos būna tokios baisios kaip ši, tačiau išskirtinė ji irgi nėra.

Žodžiu, buvo taip. Grįžusi namo iš darbo, paskambinau auklei pasakyti, kad kitą ateitų kiek vėliau. Ta proga ji manęs klausia: „Ar tu jau buvau užlipus į vaikų kambarį? Ar matei, ką jie pridarė?“. Aš dar mačiusi nebuvau, todėl, aišku, mintyse prasisuko patys įvairiausi/baisiausi scenarijai. Tačiau perklausus, paaiškėjo, kad viskas ne taip ir baisu – na, viena siena visiškai dažais išterliota, pamanyk, baisaus čia daikto... Tačiau auklė nesiliovė: “Tu, Inga, eik dabar ir duok jiems kokią bausmę. Tikrai negalima taip elgtis – jokių ribų vaikai nežino, Jėzau, Jėzau, kaip gaila – ką tik išdažytos sienos ir taip nutepliota…”. Aš nebuvau tikra, ar kuri nors iš mažųjų galvyčių nesiklauso manęs, tad stengiausi šnibždėti kaip galima tyliau: “Na, bet gal taip jiems gražu. Gi jų kambarys, kaip ne kaip”. Tačiau auklė nesiliovė ir skaitė moralą apie mano bernužėlius toliau. Na, dažnai ji man juos skaito, tad jau pripratusi prie to.

Pakalbėjusi su aukle užlipau pasižiūrėti to “šedevro” – na, tikrai, kad visai gražu. Ir visai tinka vaikiškam kambary. Tačiau bandžiau būti “griežta”: “Ar jūs lapų neturite? Kodėl ant sienos pripiešėte?!”. Justas: “Mums taip labai gražu. Čia gi mūsų kambarys“. Aha, vis dėlto, mano pokalbį su aukle girdėjo. Vėliau tiek vienas, tiek kitas, su pasididžiavimu parodė, kurias „detales“ kuris piešė.

O jų kambarys tikrai darosi panašus į vaikišką kambarį: nutepliotos sienos, nulupinėti tapetai, perpus perplėštas mano tiek ilgai ieškotas žemėlapis.... Et, nebūnie. Jau aš tai tikrai ne iš tokių, kurie dėl tokių smulkmenų galvą suktų.

Dar šiek tiek padiskutavus, apie tai, kur galima piešti, o kur ne, nusileidau su Justu žaisti „Memo“. Kol mes žaidėme, Nerijus, visas net įraudęs nuo pykčio, bandė ištraukti kinderinius žaisliukus iš bide (!!!). Nebuvo tas jau taip paprasta, ir užtruko šiek tiek ilgiau nei planavo. Tad per tą laiką kol jis krapštėsi, sudegė visi jo džiovinimui į orkaitę sukišti obuoliukai. Sudegė taip, kad visi namai paskendo dūmuose, nuo dūmų sureagavo namo signalizacijos ir pas mus prisistatė apsauga. Julius tuo tarpu irgi nesnaudė: kol visi buvo užsiėmę savo reikalais, tylutėliai nusliūkino į darbo kambarį ir išlupinėjo pusę mano kompiuterio klaviatūros mygtukų. Didžiąją daugumą jau įtaisiau atgal į vietą, tačiau „Enter“, kurį remontuoti ėmėsi Justas, sulaužytas neatitaisomai. Ei, gal kas žinot, ar kas nors Vilniuje užsiima klaviatūros mygtukų keitimu?

Kas gerai, kad paskutiniu metu namuose bent jau muštynių nebėra. Arba beveik nebėra. Nes renkame pliusus: Justas vakare gauna pliusą, jeigu per visą dieną nebūna mušęs ir stumdęs Juliaus, o Julius – jeigu per visą dieną neprisisisioja. Esu pažadėjusi, kad surinkus dešimt pliusų, eisime pirkti kokio nors žaislo: vat iki ko priėjome, norėdami įtikinti Justą nevožtelti Juliui. Labiausiai man juokinga buvo tai, kad vos uždėjau pirmąjį pliusą abiems, jau kitą dieną šalia jų atsirado dar visa galybė didelių ir mažų, kreivų ir jau šiek tiek tiesesnių pliusukų. Išradingumo vyručiams tai tikrai netrūkstaJ

Tai va, Vikut, kokie geri tie mano berniukai ir kaip linksma su jais. Atvažiuosim, pati pamatysi. Ir galėsim kartu paieškoti efektyviausių auklėjimo priemoniųJ