Vėl stabdome vestuvininkus. Bet nesėkmingai šį kartą

Šeštadienis buvo visiškai nenusisekęs. Na taip jau visiškai. Aišku, aš tikrai negalėčiau sakyti , kad VISKAS buvo blogai, nes gerų dalykų irgi buvo. Pavyzdžiui, geras dalykas buvo tai, kad būtent šeštadienį Justas išmoko važiuoti dviračiu. Tiesiog taip: užsisėdo, ir nuvažiavo. Dar būtent šį šeštadienį Justas pirmą kartą melžė karvę. Vienintelis iš mūsų, nes daugiau visi atsisakė. Aišku, ir jis gal nebūtų taip veržęsis bandyti, tačiau dėl to, kad mušėsi su Paulyte ir Juliumi, buvo nubaustas ir mūsų linksmybes kaimyno kieme galėjo tik stebėti nuo kiemo vartelių. Žinant tokias aplinkybes, nesunku suprasti, kad paklaustas, ar vis tik jau mokės gražiai žaisti su visais ir ar nenori pabandyti pamelžti karvę, labai greitai sumetė, kad tai yra puiki proga palikti namų kiemą ir visiems susitaikyti. Dar, geras dalykas buvo tas, kad aš vėl papildžiau arbatžolių atsargas. O vaikai vėl tradiciškai aplankė traktorių.

Ir vis tik, nepaisant tų visų gerų dalykų, kurie mums atsitiko tą šeštadienį, tai tikrai buvo prastas šeštadienis Kurtuvėnuose. Nes šeštadienis Kurtuvėnuose turi būti vestuvių, ir tuo pačiu saldainių, diena. O su vestuvėm tą dieną mums nesisekė tiesiog tragiškai. Ir ypatingai pikta dėl to, kad būtent šį savaitgalį mes tiesiog ypatingai jam ruošėmės:  su mamos duotais kaspinais išpuošėm virvę gatvės tvėrimui (naują virvę – ne tą, su kuria Grikių vedžiojam!), aš iššokau iš tradicinių trenigų ir apsirėdžiau kiek padoriau, net vaikai buvo nuprausti numazgoti ir gražiai aprengti... Et, teisybę žmonės sako: „Nėr lygybės anei teisybės šiam gyvenime“:).

Na, bet apie viską iš pradžių. Jau esu rašiusi, kad tėčio namas Kurtuvėnuose yra ypatingai strateginėje padėtyje: visi vykstantys į Kurtuvėnų bažnyčią arba žirgyną, arba svirną (kur labai gražu pasifotografuoti įvairiom progom) yra priversti pravažiuoti pro mūsų namus. Na, nebent norėtų dundėti žvyrkeliu, bet dažniausiai niekas nenori. Taigi, mūsų vaikai jau įpratę: jeigu tik svečiuojamės pas senelį, šeštadieniais budim prie kelio ir, pamatę išpuoštas mašinas, tveriam kelią vestuvininkams („lauktuvininkams“, kaip juos vadina Justas). Nerealaus smagumo pramoga! Prieš kelias savaites, kai savaitgalį  irgi leidome Kurtuvėnuose, gal kokius tris kilogramus saldainių taip į namus partempėme. O mes su Ineta dar ir du butelaičius gavome – turbūt vestuvininkams nepasitaikė „etatinių butelių prašytojų“ sutikti, tad mums įbrukoJ Ir būtent to sėkmingo ir smagaus šeštadienio paskatinta, nusprendžiau, kad užtenka į šitą reikalą žvelgti atmestinai. Ne dėl to, kad tikėjausi tokiu būdu pritraukti daugiau saldainių – ne, tikrai ne tame esmė buvo. Tiesiog, kartais žmogus jautiesi nelabai smagiai ir jaukiai: vestuvininkai važiuoja pasipuošę, išsičiustę, saldainius (ir ne bet kokius, o su jaunųjų nuotraukomis!) traukia iš kaspinėliais dekoruotų krepšelių... Toks visiškas kontrastas mums: kelią tveriam su nuo šuns atlikusia virve, saldainius renkame į uogoms skirtus krepšius, o patys atrodome taip, tarsi ką tik iš daržo būtumėm išlindę (na, paprastai taip ir būna, ką čia ir slėpti).

Taigi, nusprendžiau, kad šį kartą tikrai bus viskas kitaip. Ir, kaip jau minėjau, ne tik kaspinais dekoravome naują virvę, bet ir patys atseit "pasipuošėme". Stengėmės, noriu pasakyt. Ir šį kartą tikrai viskas buvo kitaip. Tik visai ne taip „kitaip“, kaip tikėjausi.

Išbėgę tverti kelio pirmosioms išpuoštoms mašinoms, gavome nusivilti – šie važiavo ne į vestuves, o į krikštynas. O iš šių saldainių neprašome. Na, jeigu ir prašytumėm... neturėtų gi.

Tuomet vieną mašinų koloną praleidome, nes iki pat paskutinio momento nežinojome, ar tas nudriskęs žolių kuokštas, besivelkantis iš po pirmosios mašinos, simbolizuoja vestuvių ar laidotuvių dieną. Ir kadangi kolona gatve judėjo ypatingai lėtai, nesinorėjo rizikuoti ir šokti į gatvę: apsirikimo atveju  būtų buvę ypatingai nesmagu.  Paskui paaiškėjo, kad ten vis tik buvo vestuvininkai - nuvažiavę prie ežero maudytis, ten pat išvydome ir tas pačias mašinas bei beslampinėjančius išsipuošusius vestuvių dalyvius.

Viena mašina nuo mūsų paspruko. Tyčia. Nežinau, kame čia jiems prikolas, nes kiti vestuvininkai tai atvirkščiai – džiaugiasi, kad kažkas jiems ruošia atrakcijas, kad yra kas pasveikina juos tokios didelės šventės proga – juk bet kokios tokios atrakcijos iš tiesų yra linksmos. Na, bet čia jau jų reikalas, jiems ir žinotis. Aš turiu savo asmeninę nuomonę, ką galvoju apie tokius žmonesJ

Sulaukėme ir dar vienos mašinų virtinės. Su šitais tai tikrai nebuvo įmanoma apsirikti: širdutė ant kapoto išpiešta, kaspinai nuo mašinų veidrodėlių tik teliuskuoja... Mūsų širdis džiaugsmu tik pasruvo – ot pasilinksminsim! Ir tikrai "pasilinksminom". Kaip niekad iki tol. Pirmoji iš kolonos sustabdyta mašina davė tris saldainius. Ir ženkliuką, su krepšinio paveiksliuku.  Kadangi pas mus vaikų ir krepšelių buvo daugiau nei gautų saldainių, ne visi vaikai ir gavo po saldainį į krepšelį. Antrosios mašinos vairuotojas visaip dievagojosi, kad joje važiuoja fotografas, ir kad saldainių jie neturį, tačiau paskui šiaip ne taip vieną saldainį sukrapštė. Neturėjo saldainių ir trečiojoje mašinoje, tačiau vietoj saldainių į Juliaus krepšelį įdėjo dešimt litų. Į Pauliaus saują dar keturis.  Buvo smagu matyti Juliaus išraišką, nes matėsi, kad vaikas visiškai sutrikęs ir nesupranta, kodėl dėdė vietoj saldainio deda kažkokį popierių.

Garbės žodis, dar tokio šeštadienio tai niekada nebuvo: pasipuošę, kalbas pasiruošę ir smagumui nusiteikę vaikai per visą dieną  gavo keturis saldainius (iš kurių, čia jau vėliau pamatėme, du su alkoholiu), vieną krepšinio ženkliuką ir keturiolika litų. Aš galiausiai tiek įpykau, kad mečiau visas virves ir išėjau krepšinio žiūrėt. Ir įdomiausia, kad tuo metu, kai jau niekas prie kelio nebetykojo, pro šalį važiavo dar viena vestuvių palyda. Kurie, turbūt, tik ir laukė, kad juos kas stabdytų, nes galiausiai, nesulaukę dėmesio, patys pravažiuodami vaikams metė kelias saujas saldainių.

Et, tikrai - ne „blizgučiuose“ laimė slypi – puošk nepuošęs virvės ar krepšelio, nes vis tiek viskas galų gale atsiremia tik į žmones, kuriuos sutinki savo kely: tokius, kurie moka džiaugtis smulkmenomis arba tokius, kuriems ir papuoštos virvės negelbės:)