Einam pro apsaugą oro
uoste. Iškrovusi visus daiktus į padėklą, aš su Laurynu praeinu pro postą, o
Nerijus, atsilikęs už mūsų per kelis žmones, į padėklą išrikiuoja visus turimus
skysčius: buteliuką su arbata, vaisių tyreles, košeles... Apsaugos darbuotojas: „Jūs vienas skrendate?“.
Nerijus pasižiūri į jį ir klausia atgal: „O jums panašu, kad visa tai aš sau
susipakavau?“.
Taip prasidėjo mūsų ilgai
laukta kelionė į Atėnus. Na, ji prasidėjo ne visai aerouoste, o gerokai
anksčiau (jeigu įskaičiuotumėm visą tą pakavimosi karštligę), tačiau, kad iš
tiesų iškeliaujame pajutome tik oro uoste. Keliaujam be vaikų!!! Na, beveik be vaikų (vienas vaikas, tai beveik kaip nieko).
Kelionę taip suplanavom,
kad sudarytumėm kuo mažiau rūpesčių kitiems, taigi, išvažiavome antradienį, o
grįžti turėjome penktadienį – mano mamai, kuri apsiėmė pažiūrėti mokyklinukus
Justą ir Julių, tereikėjo paimti vaikus iš mokyklos (nes nuveždavo į ją
Paulius) ir nuvesti į būrelius (na, turint omeny, kiek būrelių abu berniukai
lanko tai nėra mažai, bet vis tiek). Ilgai galvojau, ką daryti su Laurynu, bet
pasvarstėm, kad kol jis skraido nemokamai (du metai Laurynui sueis gruodį),
paprasčiau yra jį pasiimti su savim nei dar ieškoti priežiūros ir jam.
Laurynas kelionę atlaikė
tiesiog daugiau nei puikiai: buvau migdžiusi jį su rūbais, tad 4:00 ryto
tereikėjo jį susukti į apklotą ir nusinešti į lėktuvą. Nepaisant to, kad oro
uoste ne kartą jį reikėjo įkelti/iškelti iš vežimo, prabudo vaikas jau prieš
pat mums nusileidžiant Kijeve (o taip, kelionė buvo su persėdimu – nėra
tiesioginio skrydžio į Atėnus. Kita vertus, labai daug nepatogumų tai nesudarė
– laikas tarp persėdimų buvo tik vos valanda). Apsidžiaugusi, kad viskas taip
gerai klostosi jau įsivaizdavau mus visus besikaitinančius paplūdimyje
(specialiai ėmėm viešbutį ant pačio jūros kranto), tačiau paaiškėjo, kad
apsidžiaugta buvo gerokai per anksti.
Pagal viešbučio
darbuotojų atsiųstas instrukcijas, mums tereikėjo įsėsti į 96 autobusą ir
važiuoti iki Dikigorikos stotelės – joje išlipus, viešbutis jau labai gerai
matysis. Atrodo paprasta, ane? Mums irgi taip pasirodė. Ir ojojoj, vaikyti,
kaip nepaprasta vis tik tai buvo... Kai mes jau susiruošėme lipti toje
Dikigorikos stotelėj, autobusas tiesiog prašvilpė pro ją net nemanydamas stoti.
Kol mes dar sukinėjom galvas, bandydami suvokti, kas čia atsitiko, jis
pravažiavo ir dar vieną stotelę. Greitai supratom, kodėl: paaiškėjo, kad jeigu nori,
kad autobusas sustotų, privalai prieš tai paspausti „Stop“ mygtuką. Nu gerai,
išlipom kai jau jis pagaliau sustojo. Perėjom į kitą gatvės pusę, ir jau
norėjom laukti autobuso, važiuojančio į priešingą pusę, tačiau kaip tik atvažiavo
tramvajus, tad Nerijus pasiūlė šokti į jį, ir tas kelias stoteles pavažiuoti su
juo. Taip ir padarėm. Tačiau pusiaukelėj tramvajus vietoj to, kad važiuotų
tiesiai (kaip kad mums reikėjo) pasuko į dešinę. Vėl nuvažiavom daug daugiau nei mums reikia.
Susinervinę vėl perėjom į kitą kelio pusę, ir šį kartą Nerijus, kad jau tikrai
atsidurtumėm viešbutyje ir niekur kitur, pasigavo taksi. Mano skaičiavimais,
važiuoti mums reikėjo gal 2 km, tačiau taksi vežė vežė, vežė vežė... galo
nematyt. Tuomet sustojo taške į niekur ir sako: „Va, jūsų reikiamas adresas“.
Aš tik akis išpūčiau: „O tai viešbutis kur?“. Angliškai taksistas, aišku,
nešneka, baksnoja į mūsų pakištą lapą, rodo į adresą, ir aiškina, kad mes esam
ten, kur ir norėjom būti. Niekaip man neatrodė į tai panašu, tad pasiskambinau
į viešbutį. Jie klausia: „Ką matot aplinkui?“. Sakau: „Degalinę tokią ir tokią“.
Tuomet: „Viskas OK, eikit prie degalinės, mes ten ir esam“. Atsisveikinom su
taksi, einam link degalinės, tačiau ten viešbučio nė kvapo. Užsukam į viešbutį
kitoje gatvės pusėje, rodom į adresą, o jie mums: „Tai kad jūs visai net ne
tame rajone! Šita gatvė tęsiasi per keturis rajonus ir jūs
tikrai esate prie reikiamo numerio, bet ne tame rajone. Sėskit į tramvajų ir
važiuokit 11 stotelių“. Urrrr... Urzgiau kaip šuo pykdama ant savęs, kad
patikėjau taksistu ir paleidom jį. Na,
bet vėl stengdamiesi pernelyg nesinervinti sėdome į tramvajų. Tyliai kantriai
skaičiuojam stoteles, ir jau suprantam, kad tuoj turėsim lipti. Pamatę mus
tokius aiškiai ne vietinius, aplinkiniai pradėjo siūlyti savo pagalbą: tipo,
parodykit tuos savo lapus, pasakysim, kur lipti. Jau mes norėjom lipti, jie
sako: „Oi ne, dar ne čia“. Durys užsidarė, tramvajus pradėjo važiuoti, jie vėl
pasižiūrėjo į adresą ir už lango šviečiantį „Palance Hotel“ ženklą ir sako: „Oi,
atsiprašom, tikrai reikėjo lipti ten“. Nu ar galit įsivaizduot, kad galėtų dar
labiau nesisekt?!
Neberizikavom, ir tą paskutinę stotelę nupėdinom pėsčiom. Paaiškėjo, kad tuo
momentu, kai sėdom į taksą mes buvom 700 m atstumu nuo savo viešbučio
(navigacija, ir ta pavedė):)
Vėliau per vakarienę
juokavome, kad jeigu su mumis būtų buvęs Julius, jis būtų plyšavęs visa gerkle
„Jūs abu gal išprotėjote??? Mes gal čia pasivažinėti pirmyn atgal atvažiavom?!! Viskas, aš jau sėduos ant gatvės
ir niekur daugiau neinu” Ir jis tikrai taip padarytų:). Tačiau iš tiesų tai buvo
vienintelis momentas per visą
kelionę, kai pagalvojome, kad gal ir gerai, kad vaikų nėra su mumis.
Ką nuveikėme Atėnuose?
Nepasakyčiau, kad kažką ypatingai daug, tačiau tokio tikslo ir neturėjome.
Taip, užlipome į Likavito kalvą (na, ne visai užlipome – užvažiavome su taksi,
tačiau ir to galiuko lipimo mums visai pakako:)), išmaišėme kiaurai išilgai Monastiraki aikštę,
ištisas dvi dienas važinėjomės ir ekskursiniu autobusu, tad apvažiavome visas
įžymiausias Atėnų vietas (tiesą pasakius, važinėjomės su šiuo autobusu kaip su
vietiniu transportu, nes turėjome bilietą, kuris galioja dvi dienas:)), tačiau
labai daug laiko praleidome ir nieko neveikdami, o tiesiog mėtydami į jūrą
akmenukus (Laurynas), maudydamiesi (Nerijus) ir šiaip drybsodami (čia jau aš:)).
Mes be galo mėgstam
keliauti rudenį. Ir dabar, kai Justas ir Julius pradėjo eiti į mokyklą keliauti
tokiu metu darosi sudėtinga. Tad tikrai labai labai džiaugėmės, kad šiemet bent
toms kelioms dienoms pavyko ištrūkti ir šiek tiek ilgiau pasidžiaugti saule.
PS. Su šiuo įrašu noriu
duoti žinoti, kad mums VISKAS GERAI! :) Šiuo metu labai intensyviai ruošiuosi Halloween
šventei, tad jeigu nesusirgsime ir šventė įvyks, būtinai greitai parašysiu vėl!