pirmadienis, birželio 29, 2009

Nėščiosios fotosesija

Na, man iki finišo liko jau visai visai nedaug... Jau esu tikrai labai stora, vos besivelkanti ir ant visų pikta – na, kaip ten bebūtų, manau, kad pateisinama – aš tikrai jau labai pavargau būti nėščia... Tos, kurios laukiasi pirmą kartą, tokio mano pasakymo gal ir nesupras: juk kuomet laukiesi pirmą kartą, skrajoji kaip ant sparnų, seki kiekvieną judesiuką ir vis galvoji, kokia tu esi išskirtinė ir ypatinga, vien dėlto, kad tu esi – nėščia! Tačiau tikrai žinau, kad daug teisintis man netektų prieš tas, kurios laukiasi, tarkim, trečią kartą. Ir ypač prieš tas, kurioms teko laimė lauktis pametinukų.

Nors man dėl to ir labai liūdna, iš tiesų šį kartą į nėštumą žvelgiu jau kaip į neišvengiamą procesą, laiko tarpsnį, kurį tiesiog TURI pereiti, o ne kaip į kokį stebuklą. Vėlgi, tai labai suprantama: pirmas nėštumas buvo stebuklas pats savaime – juk visi pojūčiai buvo nauji. Antras nėštumas mane aplankė tik po 10 metų pertraukos, tad vėl jaučiausi tarsi būdama nėščia pirmą kartą: visi potyriai jau buvo užsimiršę, tai buvo labai smarkiai išlauktas nėštumas, aš tam jau buvau subrendusi, pasiruošusi ir t.t. Na o šį, trečiąjį kartą, pastojau dar tuomet, kai buvau tik tik sugrįžusi į savo buvusį svorį, taigi, nors visuomet svajojau apie mažą skirtumą tarp vaikų, iš naujo pereiti visą "pūtimosi" periodą tikrai nebuvo lengva.

Nu va kokią ilgą įžangą, atrodo, tokią visiškai ne į temą, padariau. Tačiau kadangi norėjau pašnekėti apie nėščiųjų fotosesijas, tokia įžanga buvo reikalinga. Tuoj paaiškinsiu. Kuomet pasirodo internete kokie straipsniai apie nėštumą ir būna pateikiamos nėščiųjų nuotraukos, tarp komentarų gali prisiskaityti įvairiausių nuomonių: vieniems tai yra be galo be krašto gražu, nes jie mato užgimstančią gyvybę ir moterį, kurioje sutelpa dvi sielos, kitiems – atvirkščiai – dideli išvirtę pilvai nesimbolizuoja jokio grožio ir juo labiau nesukelia jokių meninių jausmų. Taigi, galima būtų teigti, kad kiekvienas turi savo grožio supratimą šiuo klausimu, tačiau aš noriu pasakyti, kad net ir tas pats žmogus skirtingais laikotarpiais į nėštumo pakoreguotą kūną gali žvelgti skirtingai: vienu laikotarpiu tau tai gali atrodyti pats gražiausias periodas, kitu – tu tiesiog negali sulaukti, kada jau galėsi paimti mažylį ant rankų, kad galėtum vėl atrodyti „įprastai“.

Kai laukiausi Justo, jau nuo nėštumo pradžios žinojau, kad tikrai užsakinėsiu profesionalią fotosesiją, kad įamžinti šio stebuklingo laukimo akimirkas – nors ir stora, aš visa sau atrodžiau graži, paslaptinga ir t.t. Ir tikrai, būdama septintame mėnesyje kartu su Ineta, kuri irgi buvo beveik lygiai tiek pat nėščia, nuvykome fotografuotis. O šį kartą buvau nusprendusi, kad tikrai to nedarysiu – nusprendžiau, kad užteks fotografijų, padarytų su mano fotiku (juk ir aš „krūtą“ aparatą turiu:)). Bet nors taip ir nusprendžiau, širdies gilumoje vis tiek jutau didelę kaltę prieš naujai ateinantį vaikelį: negana to, kad aš negaliu 100% atsiduoti jo laukimui (ooo, su Justuku tas būtų tiesiog nerealu), negana to, kad jau ir taip jam viskas, pradedant rūbeliais, baigiant žaislais, teks „iš antrų rankų“, aš dar ir jo pirmai fotosesijai jėgų nerandu! Tačiau iš kitos pusės, na tikrai, man atrodė gana kvaila vėl eiti ir užsakinėti nėščiosios fotosesiją: juk tik metai tepraėjo, aš tikrai nelabai ką ir pasikeičiau, pilvas toks pat išsipūtęs... Išgirdusi tokius mano svarstymus, viena mano draugė taip pajuokavo: „Ką tu čia suki galvą: juk pakankamai foto prisidarei praeitą kartą, tad duok vieną vienam vaikui, kitą kitam – ką jie ten atskirs, kuris ten iš jų pilve guli...“.

Na bet juokai juokais, o šiandien jau galiu pasakyti, kad vis dėl to, fotosesiją aš gavau. Visiškai neplanuotai ir visiškai netikėtai. Ir tikrai tuo džiaugiuosi. Todėl, kad kai pradedu galvoti logiškai, nėštumo vargai anksčiau ar vėliau tikrai pasimirš, o nėštumo akimirkų, persigalvojus, kad vis dėl to nori fotkintis, atgal nebesugrąžinsi.
O išėjo man viskas taip: turiu aš gerą draugę Jurgitą, kuri užsiima profesionalia fotografija ir specializuojasi būtent vaikų bei nėščių moterų fotografavime (na, jai tas labiausiai prie širdies). Pati aš tikrai nebūčiau ryžusis prašyti, kad savo laisvalaikiu ji dar ir manim užsiimtų, tačiau vieną dieną Jurgita pati užsiminė, kad būtų visai fainiai pašokti į gamtą su fotiku. Aš aišku, labai apsidžiaugiau, tačiau kadangi yra vasara, Jurga daug važinėja, didelių iliuzijų kaip ir neturėjau. Todėl tikrai labai džiaugiuosi, kad taip netikėtai vieną šeštadienio rytą, jau penkios minutės iki gimdymo, išvažiavom pabraidyti į laukus.
Oi, kaip man patiko šis rytas... Viena, tiek Nerijų, tiek Justą palikau ryte dar miegančius ir išslinkau nieko jiems net nesakiusi, taigi išvengiau visokios rytinės rutinos, kuri man jau tikrai įgrisusi. Antra, jau šimtas metų kaip nebuvau dariusis makiažo, tad vėlgi, buvo labai smagu prisiminti šį jau ganėtinai užleistą reikalą. Aišku, jaučiausi gana keistai devintą ryte išžygiuodama iš namų visa išsimaliavojusi ir lygiai taip pat vėliau jaučiausi keistai grįždama namo, nes įtariau, kad Nerius garsiai juoksis pamatęs mane visą tokią išpaišytą, bet... nusprendžiau, kad kreivus žmonių žvilgsnius tikrai galiu „perkentėti“.

Fotosesijai pasirinkau juodą suknelę, kuri iš tikrųjų yra visai ne nėščiosios, bet kadangi aš į ją įtelpu, tai ir nešioju sėkmingai. Pamačius mane, Jurgitos pirmas klausimas buvo: “O tu tikrai nori fotografuotis apsirengusi juodai? Mano manymu, nėščiosioms labiau tinka šviesios spalvos...“. „Noriu, - tvirtai atsakiau. – Juoda spalva lieknina...“. Čia, aišku, draugė apturėjo smagaus juoko, tačiau nebebandė manęs perkalbėti, ir tik pasiteiravo, ar aš dar prisimenu, kad būtent toks ir yra mūsų tikslas: nufotografuoti mane didelį pilvą, o ne bandyti išgauti taliją. Ech, ką čia ir bekalbėti... Pilvas tai dar nieko, bet kas blogiausia, sulyg nėštumu kilogramai kraunasi tikrai ne vien tik ant jo...
Na, ne esmė. Žodžiu, mes išvažiavom ieškoti gražių gamtos kampelių aplink Vilnių. Pirmiausia Jurgita užrodė vieną vietelę, kuri tikrai labai mums tiko. Vienas jos plotelis buvo labai gražiai apaugęs žole, ir kažkodėl aptvertas. Iš pradžių į tas virveles mes nekreipėme dėmesio, bet kai jau įrėpliojau į tos pievelės vidų, labai greitai supratau aptvėrimo esmę, nes greit išgirdom šeimininką šaukiant: „Ponia, ponia, nelipkit ten – man paskui žolė neatauga...“. Tačiau kadangi jau vis tiek buvau įlipus, susitarėm su juo, kad daugiau nežengsiu nė žingsnio, bet kurį laiką dar taip pastovėsiu, kol mane nufotografuos. Vėliau mes išvažiavom braidžioti po rasą jau po kitas pievas (gerai, kad dar abi apsimovėme tam pritaikytus batus, nes pievos tą rytą tikrai buvo labai labai šlapios), ir visaip kaip stengėmės pagauti tinkamą momentą. T.y. aš turėdavau kaip nors pozuoti, raivytis ir t.t. (o tai tikrai nelengva su mano užsidėtais kokiais 22 kg), o Jurga vis blykščiojo fotiku.
Tad tokį va mes apturėjome rytą. O dabar dar be visa ko galiu džiaugtis ir nuotraukomis. Ar jos man gražios? Kaip jau svarsčiau įrašo pradžioje, kiekvienam tokios nuotraukos turbūt sukelia skirtingus jausmus. Aš žinau, kad jeigu būčiau tiesiog bandžiusi pati pasifotkinti, tegul ir su savo "krūtuoju" fotiku, man tikrai tai nebūtų taip gražu, kaip nuotraukos, kurias atlieka profesionalas. Kita vertus, manau, kad jos man bus dar gražesnės, kai jau būsiu šiek tiek atsigavusi po nėštumo ir gimdymo - pažįstu labai daug moterų, kurios prabėgus keletui metų gailisi, kad nėštumo metu nesusiorganizavo tokio dalyko. O juk ne tiek daug nėštumų per gyvenimą ir turime...

penktadienis, birželio 26, 2009

"Teletabių" ledai

Šiandien pas mane ledų gaminimo diena. Rimtai. Ir gavosi visai netyčia.
Kažkaip dar vakar vakare klaidžiojau po savo mėgiamus blog‘us, ir pamačiau, kad 52 skanios savaitės paskelbė ledų savaitę. Pagalvojau, kad gal visai smagu būtų pasirankioti kokių ledų receptų, vis tik, pas mane juk smaližių visai nemažai gyvena… Ir tuomet pamačiau, kad yra receptų, kuriuose kaip pagrindinis ingredientas pateikiamas kondensuotas pienas… O tada prisiminiau… savo geros draugės Linutės bobutę (amžinaatilsį), kuri gamindavo būtent ledus iš kondensuoto pieno mažose ledų formelėse (na, tokiose, kur vandens ledukus reikia šaldyti). Kaip dabar atsimenu, išnešdavo Lina ant rankos krūvą ledinių kvadratukų (labai higieniška, ką ir besakysi:) ), ir šlemšdavom abi. O vėliau ji vėl sliūkindavo į namus, ir vėl atnešdavo…

Ne kartą jos prašiau, kad paklaustų bobutės, kaip ji tuos ledus daro, bet vienintelis Linos atsakymas būdavo: “Iš kondensuoto pieno”. Kaip mane nervindavo! Tiksliai žinojau, kad dar kažką deda, nes aš irgi ne kartą tą kondensuotą pieną į formeles pildavau, bet gaudavosi tik kažkokia keistai pusiau sušalusi masė, ne jokie ten ne ledai, bet išpešti iš bobutės taip ir nepavyko. Tad dabar išvydusi tuos ledų receptus vėl prisiminiau vaikystę. Kvaila, aišku, bet tikėdamasi atkurti burnoje tą vaikystės ledų skonį, prisipirkau kondensuoto pieno, grietinėlės ir nusprendžiau gaminti ledus. Tiesą pasakius, pradinis sumanymas buvo pasigaminti dviejų rūšių ledus, bet kad jau pradėjau kuistis virtuvėje, vėliau pagalvojau: „Well, why the hell not?! Virtuvė vis tiek jau apšnerkšta“, ir pagaminau dar ir Pauliaus firminius teletabių ledus.

Paprastai mūsų namuose juos gamina tik Paulius, bet kadangi jis išvykęs, tai teko suktis man pačiai. Receptas tikrai labai paprastas, tačiau didžiausias nerealumas visų tų ledų yra tame, kad jie patiekiami specialiose formelėse – būtent tokiose, iš kokių ledus valgydavo ir Teletabiai, kuomet jie dar buvo reitingų aukštumose. Galit įsivaizduot, kokia laimė buvo Pauliui, kai šis serialas dar buvo jo mėgstamiausias, o jis dovanų gavo būtent tokias ledų formeles! Dabar iš Teletabių Paulius jau seniai išaugęs, tačiau „Teletabių“ ledai jam vis dar tokiose pačiose aukštumose.

Taigi, receptas žemiau (jau net nežinau, iš kur tą receptą ištraukėme, greičiausiai, gavome kartu su ledų formelėmis):
"Teletabių" ledai
- 200 g grietinėlės (aš naudoju 35% riebumo)
- 2 kiaušiniai
- 3-4 šaukštai cukraus (čia jau pagal skonį, kaip kam patinka. Paulius, man atrodo, deda 4, aš šiandien nusprendžiau, kad perdaug, ir dėjau mažiau)

Viename dubenyje išplakame kiaušinius su puse kiekio cukraus, kitame – grietinėlę su likusiu cukrumi. Viską atsargiai sumaišome, ir atsargiai supilame į „Teletabių“ indelius.
Didžiausias iššūkis laukia tuomet, kai reikia ledus išimti iš formelių: prieš tai juos reikia kiek pašildyti rankoje ir, kai jau nusprendžiame, kad šildyta pakankamai, atsargiai ištraukti juos. Kartais rankoje lieka tik ledų pagaliukas (čia nekantriesiems taip nutinka), o kartais triukas pavyksta, ir galima mėgautis puikiais ledais.

Anksčiau mes dar dėdavom į ledus uogienės, pabarstukų tortams (juos labai Paulius mėgdavo), tarkuoto šokolado, bet vėliau nusprendėm, kad mums skaniausi būtent tokie – be jokių priedų – ledai.

PS. Nuotraukos tai labai prastos gavosi... Ir, turiu pasakyti, buvau labai nustebusi, kad tas formeles puikiai pažįsta ir Justas. Šiaip, mes jam ledų dar nelabai duodam, bet matomai, su šitais jis jau gerokai susipažinęs, nes vos pamatęs ištraukiant formeles iš šaldymo kameros pradėjo rėkti ir reikalauti porcijos sau.

antradienis, birželio 23, 2009

Žaidimas "Atspėk, kas aš esu?"

Pirmą kartą su šiuo žaidimu susidūrėme, kuomet keliavome su Pauliuku į pramogų parkus Vokietijoje. Kadangi rinkomės kelionių agentūrą, kurios specializacija yra kelionės su vaikais „Excursus“, visos kelionės metu vaikai buvo užiminėjami pokalbiais, konkursais, žaidimais ir t.t.
Žaidimas labai paprastas, tačiau kaip visada – ten, kur paprastumas, ten ir linksmumas.
Šį žaidimą, kaip vieną iš užduočių, visada pateikiu vaikų gimtadienių metu, tačiau jis puikiai tinka ir suaugusių vakarėliams.

Kaip žaisti?
Žaidimo esmė: ant žaidėjo nugaros yra užklijuojama kortelė su tam tikro veikėjo/herojaus vardu. Dalyvio tikslas yra išsiaiškinti, koks jis yra veikėjas.
Mes žaidžiame keliais variantais.

Pirmas variantas: Surask porą!
Pasiruošiame kortelių, kurios žymėtų pasakų herojus, tačiau kiekvienas herojus turėtų savo porą (pvz. Vilkas/Raudonkepuraitė; Pelenė/Pamotė; Haris Poteris/Pelėda ir t.t.). Visiems vaikams ant nugarų užklijuojame po kortelę. Tikslas – kiekvienam dalyviui kaip galima greičiau susirasti savo porą. Kadangi jis savo nugaros negali matyti, jis turi bandyti išsiaiškinti iš draugų, koks gi veikėjas jis yra. Be abejo, jis gali įtarti, kokios pasakos herojų vaizduoja ir pagal tai, kokios poros žaidime nėra (t.y. matydamas kitų nugarėles, gali matyti, kokios poros trūksta).

Antras variantas: Atspėk, kas aš?
Visi žaidėjai sėdi ratu, o vienas savanoris atsistoja, ir jam ant nugaros užklijuojama kortelė su veikėju (gali būti tiek pasakų herojus, tiek Lietuvos ar pasaulio įžymybė, tiek mistinis personažas).
Savanoris, užduodamas klausimus likusiems žaidėjams, į kuriuos būtų galima atsakyti tik Taip/Ne („Ar aš vyras?“, „Ar aš teigiamas herojus?“, „Ar aš dar gyvas?“), turi išsiaiškinti, koks veikėjas jis yra.

Sėkmės žaidžiant!

pirmadienis, birželio 22, 2009

Žaidžiame "Mafiją"

Kadangi prisižadėjau, tai imu aprašinėti super gerą žaidimą “Mafiją”, idealiai tinkantį tiek suaugusių vakarėliams, tiek žaidimams gamtoje, tiek vaikams (na, dėl pačios žaidimo idėjos gal kai kurie tėvai ir nenorėtų, kad šį žaidimą žaistų vaikai, bet kad jis jiems nerealiai patinka, tai faktas). Dar šis žaidimas be galo tinka tais momentais, kai susirenka įvairialytė žmonių grupė, kurią reikia tarsi “suburti” į vieną.

Aš pirmą kartą apie šį žaidimą sužinojau per įmonės vakarėlį. Ir išgirdusi, kad žaidime reikės vaidinti tam tikra rolę, iš pradžių į šį žaidimą žiūrėjau labai skeptiškai – nemoku vaidinti. Ir meluoti nei moku, nei man patinka. Ir ką jūs pasakysit – aišku, jau pirmame žaidimo bandyme ištraukiau „Mafijozo“ rolę, tad gavau sukti uodegą kaip reikalas. Rankos, kojos drebėjo, tačiau buvo nepaprastai smagu. Ir nuo to karto tapau žaidimo fane, nepaisant to, kad vis dar nemėgstu išsitraukti Mafijos kortelės.

Kokia žaidimo esmė?
Visi žaidėjai tampa vieno įsivaizduojamo miestelio gyventojais. Kaip ir visuose miesteliuose, taip ir šitame gyvena tiek gerų, tiek blogų žmonių. Geri žmonės sau ramiai gyvena, o blogiečiai naktį išsėlina į miestelį ir galabija geruosius žmones (va dėl to, gal ne visi tėveliai norėtų, kad vaikai žaistų tokius žaidimus :))
Žaidimo tikslas: tiek gerieji žmonės, tiek mafijozai (taip vadinami blogiukai) trokšta pergalės. Gerieji žmonės laimi, kuomet iki žaidimo pabaigos demaskuoja mafijozus, na, o mafijozai, savo ruožtu, laimi, kuomet galutinai sunaikina geruosius žmones.

Susidomėjot? Tuomet OK, galiu pradėti pasakoti, kaip žaidžiama.

Prieš pradedant žaisti
Suskaičiuojame, kiek yra dalyvių, ir paruošiame tiek žaidimo kortelių. Kiekviename žaidime turi būti: vienas policininkas, vienas daktaras, ir maždaug 50%/50% paprastų miestelėnų bei mafijozų (mafijozų gali būti šiek tiek mažiau, čia reikia žiūrėti pagal situaciją. Pavyzdžiui, pas mus jeigu žaidžia 7 žmonės, tai mes paruošiame 2 mafijos, 3 paprastų žmogeliukų, 1 policininko ir 1 daktaro korteles). Tiesa, dar žaidimui yra reikalingas vedėjas – žmogus, kuris tiesiog komentuoja žaidimą ir seka situaciją. Mes paprastai (kadangi visi nori žaisti) apsieiname be jo (t.y. vedėju tampa pirmas iškritęs iš žaidimo žmogus), tačiau šiame įraše aprašysiu ne tai, kaip mes žaidžiame, o tai, kaip reikia žaisti.
Prieš pradedant žaisti, visi žaidėjai susėda ratu taip, kad galėtų gerai matyti visų kitų žaidėjų veidus. Tai ypatingai svarbu, nes žaidimas didžiąja dalimi vyksta tik "akimis". Vedėjas visiems duoda išsitraukti po žaidimo kortelę, kurioje nurodyta, kokią rolę kiekvienas žmogus gauna.

Rolių apibūdinimas
Mafijozas – vienas iš blogiečių, kurie naktimis ne miega, o slankioja po miestelį ir galabija ten netyčia priklydusius žmones. Mafijozų yra žymiai mažiau nei gerųjų žmonių, tad iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad laimėti jiems yra žymiai sudėtingiau, tačiau Mafijozai turi ir kozirį: jie pažįsta savuosius. Tai yra, jie žino, kas yra kiti Mafijozai, o gerieji žmonės savųjų nepažįsta.
Policininkas – gerasis žmogus, turintis ypatingų galių. Policininkui yra suteikiamas šansas „patikrinti“ tam tikrą žmogų. Taigi, jis disponuoja tam tikra informacija, kuris žmogus yra geras, kuris – ne.
Daktaras – dar vienas gerasis žmogus su papildomomis galiomis: daktaras turi šansą išgelbėti Mafijos užpultą žmogų.
Paprasti žmonės – pats paprasčiausias žaidimo vaidmuo. Paprasti žmonės neturi jokių ypatingų galių, jie gali tik dalyvauti žaidimo balsavime, ir bandyti logiškai išprotauti, kuris žmogus gali būti mafijozas, o kuris – gerasis.
Žaidimo vedėjas – žmogus, kuris visą laiką turi sekti žaidimo situaciją (kokie žaidėjai turi kokias roles) bei komentuoti patį žaidimą (kas buvo nužudytas, kas buvo patikrintas ir t.t.)

Vaidmenų gali būti ir daugiau, tačiau paprastai mums pilnai užtenka šių.

Žaidimo eiga
I dalis
Visi klausosi Vedėjo, ir vykdo visus jo nurodymus.
Vedėjas: „Į miestelį atėjo naktis. Visi miestelio gyventojai nuėjo miegoti“
Visi dalyviai užsimerkia. Ypatingai svarbu, kad nebūtų sukčiavimų, nes tuomet žaidimas netektų prasmės.
Vedėjas: „Visi miega, išskyrus Mafijozus, kurie užėjus nakčiai, išslinko paslampinėti po miestą. Mafijozai susitiko vienas kitą, susipažino, tačiau kadangi daugiau niekas miestelyje nepasirodė, išsiskirstė atgal po namus“
Šioje vietoje tie dalyviai, kurie turi Mafijos korteles atsimerkia, ir pasižiūri, kas yra jų „kolegos“. Svarbu nedaryti jokių staigių judesių, kad šalia snaudžiantys kaimynai nesuuostų ir nedemaskuotų mafijozų prieš laiką. Kuomet mafijozai pamato vienas kitą, ir kuomet vedėjas pasako, kad „Mafija vėl išsiskirstė ir nuėjo miegoti“, mafijozai vėl užsimerkia.
Vedėjas: „Mafijai išsiskirsčius, atsibudo policininkas. Jis įtarė, kad kažkas miestelyje netvarkoje, todėl nusprendė patikrinti vieną iš miestelėnų. Išsiuntęs užklausimą į Interpolą, policininkas nuėjo miegoti“.
Žmogus, turintis policininko kortelę, atsimerkia, ir akių žvilgsniu parodo į pasirinktą "miegantį" pilietį. Tai reiškia, kad jis tikrina šį konkretų žmogų. Tuomet vėl užsimerkia
Visi kiti dalyviai visą laiką sėdi užsimerkę – atsimerkia tik tie, ką įvardina vedėjas, ir atlikę savo rolę, vėl eina miegoti.
Vedėjas: „Atėjo rytas. Visas miestelis keliasi, ir klausosi miestelio radijo, kuris pateikia paskutines miestelio naujienas. O naujienos yra tokios: naktį miestelyje siautėjo Mafija, tačiau visi miestelio gyventojai liko sveiki. Miestelio policininkas bandė patikrinti vieną žmogų, ir paaiškėjo, kad tas žmogus Mafijozas/nemafijozas“(priklausomai nuo to, ar policininkas buvo pataikęs į Mafijozą, ar ne)
Kol vedėjas kalba, visi dalyviai neišsiduoda, ir tik klausosi pateiktos informacijos. Po informacijos pateikimo, prasideda balsavimas.

II dalis Balsavimas
Visi žaidimo dalyviai svarsto, kuris iš jų tarpo yra Mafijozas. Be abejo, Mafijozams yra lengviau balsuoti, nes jie pažįsta savuosius, ir stengiasi išbalsuoti gerietį žmogiuką. Iš gerųjų žmonių tik policininkas turi informacijos apie vieną žmogų, tačiau jis šia informacija turi dalintis labai atsargiai, kad Mafijozai nesuprastų, kuris žmogus turi policininko kortelę. Kuomet surenkamas balsų kiekis 50%+1 (t.y. kuomet dauguma atiduoda savo balsą už vieną žmogų), žmogus turi atversti savo žaidimo kortelę. Prieš tai jis dar turi teisę į paskutinį žodį, po kurio vėl reikia leisti dalyviams perbalsuoti.

III dalis. Naktis. Mafijozai siautėja.
Vedėjas: „Į miestelį vėl atslinko naktis, ir visi miestelėnai nuėjo miegoti. Nesimiega tik miestelio mafijozams, kurie vėl išslenka į miestelį, ir šįsyk jiems pasiseka – miestelyje užtinka auką, kurią iš karto nugalabija“.
Mafijozai žvilgsniu tarpusavyje susitaria ir parodo Vedėjui, kurį miegantį žmogų jie galabija, ir tuomet vėl užsimerkia.
Vedėjas: „Vienam miestelio žmogiukui tikrai nepasisekė. Tačiau visa laimė, kad nesimiegojo ir miestelio daktarui – pamatęs besigaluojantį pilietį, jis prišoko ir pabandė jį atgaivinti“
Šitoje žaidimo vietoje atsimerkia žmogus, turintis daktaro kortelę, ir žvilgsniu Vedėjui parodo, kurį žmogų bando gelbėti. Atlikęs savo rolę, vėl užsimerkia.
Vedėjas: „Pasirodo, kad ir policininkui nesimiega. Kaip ir praeitą naktį, jis bando aiškintis, kuris iš miestelėnų mėgsta slampinėti naktimis“.
Atsimerkia policininkas, ir, kaip ir praeitą kartą, žvilgsniu parodo Vedėjui, kurį žmogų tikrina. Patikrinęs, užsimerkia.
Vedėjas: „Į miestelį vėl atėjo diena. Ir vėl atsibudo visi miestelėnai ir klausosi paskutinių naujienų. O jos yra tokios: Mafija naktį siautėjo, ir norėjo pribaigti vieną miestelėną. Tačiau pasirodęs daktaras mafijos planus sujaukė, ir pilietį pagydė. Tuo tarpu policininkui, kaip ir praeitą kartą, vėl nepavyko išsiaiškinti, kuris žmogus yra Mafija".
Kaip turbūt supratote, vedėjas informaciją pateikia pagal tai, kaip klostosi reikalai naktį: jeigu daktaras pataiko išgydyti būtent tą žmogų, kurį bandė nugalabyti Mafija, visi žaidėjai lieka žaidime (vedėjas tokiu atveju jokiu būdu neturi atskleisti informacijos, į kurį žmogų buvo nusitaikyta, nes tokiu būdu jis dalinai atskleistų informaciją). Jeigu daktarui nepavyko pataikyti, vedėjas nurodo žmogų, kuris palieka žaidimą, ir kuris turi atversti savo kortelę.

IV dalis. Vėl balsavimas
Po naktinių įvykių visada yra balsuojama, kuris vėl žmogus turi palikti žaidimą. Sulyg kiekvienu raundu policininkas turi vis daugiau ir daugiau informacijos apie žaidėjus, todėl be abejo, kad Mafijozų tikslas yra pašalinti iš žaidimo policininką.
Taip žaidimas tęsiasi iki kol visa mafija yra demaskuojama, arba visi piliečiai išžudomi. Jeigu atsitinka taip, kad žaidimas baigiasi lygiosiomis (balsavime dėl iškritimo dalyvauja tik 4 žmonės, ir balsavimas vyksta tik 2 prieš 2), laikoma, kad nugalėjo mafijozai.

Ko galima išmokti šiame žaidime?
Visų pirma, be abejo, kad tai yra vaidybinis žaidimas, kuriame turi įsijausti į savo rolę ir daryti viską, kad tiek pats ja patikėtum, tiek įtikintum kitus. Antra, jis skatina įsiklausyti į draugus bei stebėti juos – norint demaskuoti mafijozus, reikia pasitelkti psichologiją. Ir, aišku, gerai pažinoti savo draugus. Trečia, žaidimas skatina protauti logiškai – turi sugebėti atsekti informaciją (kas balsavo prieš ką, kas agitavo už ką ir t.t.), norėdamas padaryti išvadas apie tai, kuris žaidimo dalyvis priklauso kokiai grupei. Na ir ketvirta – tai tikrai be galo smagus žaidimas!

Dekupažas. Linksmosios pakabos ir kėdė

Aš labai žaviuosi žmonėmis, kurie moka piešti. Na tikrai, kaip smagu turėtų būti sugebėti tiesiog taip paprastai imti, ir nupiešti, ką matai. Arba, ką įsivaizduoji. Arba, ko tavęs paprašo vaikas. Nes aš geriausiu atveju galiu nupiešti tik tai, ką jau esu bandžiusi piešti arba iš kur nors nusižiūrėjusi: katę, kiškį, šunį... Ir tai, juos atskirti vieną nuo kito gali tik dėl to, kad jie turi kokį tai vieną išraiškingą bruožą pvz. ilgus ūsus, dideles ausis, o jeigu neturi nei to, nei to, tai reiškias čia nupieštas šuo.

Turbūt dėl to, kad aš nemoku piešti, aš mėgstu viską, kas nors kiek imituoja piešimą ir leidžia man pasigėrėti gautu rezultatu. Pavyzdžiui, siuvinėjimas kryželiu – na, didelio mokslo čia tikrai nereikia: imi kokią schemą, persipieši ją kvadratukais ant medžiagos, ir spalvini sau tuos kvadratukus... Ir voila – turi gražų piešinį! Arba dar, pavyzdžiui, dekupažas. Irgi panašu: gali įvairiausiais piešiniais papuošti bet kokį įsivaizduojamą baldą, ir kas idealu: reikia mokėti ne piešti, o karpyti. O tiek tai jau tikrai sugebu.

Taigi, šį kartą apie dekupažą. Dabar sako, kad dekupažuoja visos, kas netingi... Aš tai tikrai nesu nei kokia ten „pasinešus“ ant jo, nei ką, tik kaip visada – susipirkau visas įmanomas priemones, ir karts nuo karto išsitraukiu jas.

Pirmą kartą (pasiskaičius internete, kaip tai daroma) kartu su Paulium atnaujinom kėdę. Na tikrai, buvo labai labai didelis fun: tiek tą kėdę dažyti įvairiausiom spalvom, tiek parduotuvėje rinkti paveiksliukus, o vėliau juos karpyti ir dėlioti ant kėdės. Ir kas smagiausia, kad tai buvo mūsų abiejų su Pauliuku kūrybinis darbas. Tiesa, Pauliui nepatiko nei karpyti servetėlių, nei klijuoti jų, bet už tai jis labai didžiavosi, kad jam buvo patikėta nudažyti pačią kėdę.

Labiausiai man patinka dekupažuoti pakabas. Man taip gražu, kai jos būna papuoštos įvairiausiais paveiksliukais: drugeliais, gėlytėm, vieną net vištom apklijavau... Įdomiausia, kad pirmą kartą tokias pakabas pamačiau per teliką, kuomet Gintarė Karaliūnaitė (taip taip, toji dainininkė, nėra taip, kad mėgčiau labai aš ją, bet tąkart kažkaip žiūrėjau laidą) pristatinėjo savo namus. Tuomet ji tiesiog pasakojo, kad mėgsta puošti ir dekoruoti namus, ir kaip pavyzdį ištraukė savo pakabas su drugeliais. O kaip mane sužavėjo tie drugeliai ant pakabų! Net pati Gintarė labai pakilo mano akyse (na, tiesą pasakius, mano akyse pakyla visi, mokantys valdyti pieštuką/teptuką). Aišku, ji buvo protinga, ir nepasakė, kad ji ne piešė drugelius, kaip aš įsivaizdavau, o tik prikarpė juos iš servetėlių. Neprisipažino ir vėliau, aš čia pati, kai sužinojau apie dekupažą, sugalvojau, kad greičiausiai ir tas Gintarės menas buvo ne kas kitas kaip dekupažas.

Šiaip, šita meno sritis, logiškai mąstant, tikrai ne man. Čia labiau tinka kruopštiems žmonėms, o ne tokiems, kurie rezultato siekia kaip galima greičiau. Nes „numuilint“ ir „prichaltūrint“ oi kaip lengva čia... Na, pavyzdžiui, reikia iškarpyti paveiksliuką iš servetėlių. Gali tai daryti dailiai, kruopščiai, o gali... truputį atsainiau į visą šitą reikalą pažiūrėti. Lygiai tas pats su servetėlės priklijavimu ant objekto. Visose literatūrose rašo, kad tai daryti reikia labai švelniai ir lėtai. Na kurgi jau man tai pavyks! Man gi reikia greitai! Maža, kad po to paveikslėlis gaunasi truputį raukštėlėtas...

Tačiau tai tikrai viena iš veiklų, ką galima puikiai daryti su vaikais, net neabejoju tuo. Tik kad maniškiai dar tam nelabai tinkami: vienas dar labai mažas, o kito perspektyva sėdėti ir karpyti servetėlės visiškai nesužavėjo.
Bet gal jūsiškiems vaikams bus kaip tik!

trečiadienis, birželio 17, 2009

11-mečio gimtadienis "Laiko mašina". Scenarijus

Man labai patinka vaikų gimtadieniai. Patinka tiek dalyvauti juose, tiek rengti juos pačiai. Aišku, gimtadienio organizavimas, kaip ir bet kurios kitos šventės organizavimas, išsunkia, tačiau jeigu jis būna vykęs (o paprastai iš vaikų reakcijos labai nesunku tai atspėti), rezultatu galima džiaugtis (ir savim didžiuotis, čia tai jau be abejo) labai ilgai.

Paprastai organizuojame teminius Pauliaus gimtadienius. Neplanavome to specialiai – tiesiog taip jau susiklostė situacija: penktąjį ir šeštąjį Pauliaus gimtadienį mes šventėme tuometinėje „Ritos smuklėje“, kur jubiliatas galėdavo pasirinkti norimą temą iš šešių pateiktų. Taigi, penktasis gimtadienis buvo Piratiškas, o šeštasis – Indėniškas. Nors nieko ypatinga tame šventime nebuvo (na, atėjo vieną kartą indėnas, o kitą - piratas bei kartu su vaikais žaidė žaidimus), tačiau tai, kad visos užduotys buvo tarsi susijusios su tema man labai patiko. Vėliau „Ritos smuklė“ užsidarė, ir 7-ąjį Pauliaus gimtadienį šventėme “Mauglio” pramogų centre. Čia jau neužsakinėjau jokių “klounų”, “aktorių” ir t.t., tačiau pagalvojau, kad vaikams gal būtų smagiau, jeigu jie ne tik lakstytų po čiuožyklas bei kamuoliukų baseinus, bet ir gautų vykdyti tam tikras užduotis. Tad prigalvojau visokių mįslių ir nuorodų, kurios vedė vaikus paslėpto lobio link. Idėja ieškoti lobio Paulių tiek sužavėjo, kad vėlesnių gimtadienių jis tiesiog nebegalėdavo įsivaizduoti be jo.
Tad nuo 7-ojo gimtadienio (patalpinsiu kada prie progos ir to gimtadienio scenarijų) mes turime tokią tradiciją: prieš kiekvieną gimtadienį Paulius išsirenka gimtadienio temą, o aš tuomet sukuriu scenarijų, kuris ją atitiktų. Paprastai gimtadienio šablonas visada yra toks pat: vaikai gauna atlikti tam tikras užduotis (tiek, kiek metų Pauliui tais metais sukanka), o už sėkmingą užduoties atlikimą gauna nuorodą į sekančią užduotį. Pačioje paskutinėje nuorodoje yra suteikiama užuomina į paslėptą lobį. Paprasta, ar ne?

Skamba tikrai paprastai, tačiau tik tuomet, kai jau viskas juodu ant balto surašyta... O iki kol nuo idėjos nukeliauji prie gatavo scenarijaus, paplušėti tikrai reikia. Todėl kai aš pasakiau savo draugei Gražinutei apie idėją patalpinti visų gimtadienių scenarijus savo blog‘e, pirmas jos klausimas buvo: „O tau nebus pikta, jei kada tavo vaikas nueis į draugo gimtadienį, o ten bus toks pat scenarijus?“. Tačiau aš pagalvojusi atsakiau, kad tikrai ne. Atvirkščiai, aš netgi labai džiaugčiausi... Juk tai reikštų, kad kažkam patiko mano idėjos... O kas nežino, kaip labai aš mėgstu liaupses! :).

Oi ilgai aš čia einu prie esmės... Gerai, trumpinu, nes su scenarijum tikrai trumpai nesigaus.
Šiais metais aš jau buvau nusprendus, kad gal jau Paulius yra per didelis tokiems gimtadieniams, ir labai rami sau sėdėjau iki paskutinės akimirkos, kol Paulius paklausė (likus gal savaitei iki gimtadienio): „O tai kokia bus šio gimtadienio tema? Šiais metais tu išrink kokią nori“. Aš taip nustėrau, kad net net žabtai atkaro: tiesą pasakius, aš iš vis neplanavau kurti jokios programėlės, ir juolabiau, galvoti, kokia tema galėtų būti įdomi paaugliams! Tačiau nebegalėdama atlaikyti Pauliaus spaudimo: “O tai tikrai šiais metais nebus jokios programėlės…? Ir lobio nebus…?”, nusileidau ir vieną naktį pasėdėjau prie kompo. Ir to visiškai paskui nesigailėjau, nes gimtadienis be tos vadinamos "programėlės" turbūt būtų buvęs visiškas krachas.

O buvo taip. Artėjant gimtadienio valandai, Paulius išėjo pasitikti draugų (kadangi Paulius pradėjo penktą klasę lankyti naujoje mokykloje, visi jo draugai buvo man nauji, ir pas mus lankėsi pirmą kartą), o aš laukiau namie. Pauliaus kambarys jau buvo išdekoruotas, ten nunešti pagrindiniai užkandžiai, desertai ir t.t. Išvydusi parėjusį Paulių su draugais, galvojau susileisiu iš strioko: visi draugai buvo bemaž galva didesni už mano Paulių, ir ūgiu turbūt lygūs su manim. „Nu šakės, - pagalvojau sau viena. – Paruošiau programėlę vaikams, o čia suaugę žmonės susirinko... Teks iš gėdos lįst į žemę su visa savo programėle!“. Tačiau dingti nebebuvo kur, todėl tik nusišypsojau ir lyg niekur nieko tariau Pauliui: „Na, vesk draugus į savo kambarį, apsipraskite, paužkandžiaukite...“. Ir galvojau, kad turiu kokią valandžikę „ateiti į save“. Tačiau nei velnio! Jau po penkių minučių Paulius perbalęs atbėgo pas mane: „Mama, gelbėk, eik daryk programėlę, nes jie tik sėdi, žiūri į mane ir nieko nedaro! Eik greitai, ir ką nors daryk!” Nu ką – ir teko man „ką nors daryti“. Ir tas „kas nors“ gavosi labai šauniai – vaikai išsiskirstė labai vėlai (kai kuriems tėvai ne po kartą turėjo skambinti), ir atsiliepimai po gimtadienio buvo tikrai kuo puikiausi.
Taigi, žemiau pateikiu scenarijų, puikiai subalansuotą 11-mečiams piliečiams (tinka ir kitiems, tačiau subalansuota būtent jiems).

Gimtadienio „LAIKO MAŠINA“ scenarijusVaikai informuojami, kad kažkurioje laiko atkarpoje buvo paslėptas lobis, kurį jiems reikia atrasti. Norint keliauti laiko epochomis, jie turi sėsti į Laiko Mašiną, ir sekti gaunamomis nuorodomis.
Įteikiama pirmoji kortelė, kurią perskaitę vaikai sužino, kad pateko į pačius atokiausius laikus – pas pirmykščius žmones.

1 stotelė – Pirmykščiai žmonės.„Sveiki, vaikai,
Ką tik Laiko Mašina jus atgabeno į patį atokiausią kraštą – pirmykščius laikus. Kaip suprantate, būtent nuo čia prasideda jūsų kelionė (kuri susidės net iš 11 stotelių!) , iki paslėpto gimtadienio lobio.
Hmm… Aš labai ilgai galvojau, kokią užduotį galėčiau jums duoti. Juk, kaip turbūt jau žinote iš istorijos, didžiausi mūsų, pirmykščių žmonių pasiekimai buvo pasigaminti nors šiokius tokius medžiojimo įrankius, įsižiebti ugnį ir pan. Jokių mįslių mes nesprendėme, o ir mūsų žaidimai jums gali pasirodyti mažų mažiausiai keisti. Tačiau vieną užduotį vis dėlto sugalvojau: net ir tolimiausioje praeityje jūsų protėviai piešdavo. Tiesa, ne flomasteriais, pieštukais ar akvareliniais dažais, kaip kad jūs dabar, bet vis dėl to, tam tikrus piešinius urvuose įstengėme palikti.
Taigi, štai jums pirmoji užduotis: jūs, kaip komanda, turite nupiešti mylimiausią Pauliaus gyvūną – Katiną. Cha, tik negalvokite, kad viskas taip paprasta: piešti jūs turėsite užmerktomis akimis, po vieną detalę kiekvienas. Baigus darbą, Laiko mašina jus nukels į kitą stotelę. Galbūt ten gausite pirmąją nuorodą,
Sėkmės ir geros kelionės!”


Kaip jau turbūt supratote, vaikams buvo įteiktas popieriaus lapas ir markeris. Tuomet pirmam savanoriui skarele buvo užrištos akys, ir jis turėjo ant lapo nupiešti katino galvą. Antrasis žaidėjas (irgi užrištomis akimis, ant to paties lapo) turėjo nupiešti kūną, kitas – uodegą, ausis, akis ir t.t. Atrodo, labai paprasta užduotis, tačiau juoko visiems tikrai buvo iki valios. Ypač juokinga būna pačiam "dailininkui", kuomet nuimama skarelė nuo akių. Įdomiausia dar buvo tai, kad kai jau visi vaikai nupiešė po detalę, jie taip įsijautė į šią užduotį, kad ir toliau leido fantazijai plėstis ir piešė visa, kas ant seilės užėjo.

Kai jau piešinys buvo baigtas, vaikai su pirmykščiais laikais atsisveikino, o laiko mašina nukėlė į sekančią laiko atkarpą – jiems už sėkmingą užduoties įveikimą buvo įteikta antroji kortelė.

2 stotelė – Damų ir Riterių laikai„O, sveiki mieli sveteliai! Spėkite, kur jūs? Ogi pačiuose viduramžiuose! Ir aš, riteris Ričardas IV, turiu garbės pasveikinti jus visus atvykusius į mano laikus.
Ar žinote, kad mano laikais visus ginčus ir konfliktus žmonės sprendžia labai paprastai – suremia ginklus atviroje kovoje? Lieka tik stipriausi ir drąsiausi... Norėjau ir aš jums skirti tokią užduotį bei pažiūrėti, kuris iš jūsų liktų gyvas, tačiau deja, jūsų laikai jau kiti...
Ilgai jūsų nekankinsiu, ir pasakysiu, kad viduramžiuose jums dar teks truputėlį užsilaikyti ir aplankyti dar vienas šio laikotarpio gyventojas – mūsų laikų raganas. O pirmoji nuoroda, nuvesianti pas raganas, yra tokia: „Išeina panelė iš kampo pasivaikščioti po kambarį, paskui vėl į kampą atsistoja“. Kas? Geros kloties pas raganas! "

Na, šitoje vietoje vaikai, be abejo, turėjo kiek pasukti galvas/paspėlioti, kol galų gale suprato, kad kalba eina apie šluotą. Taigi, visi šuldu buldu ieškoti namie šluotos, o prie jos buvo prikabinta trečioji gimtadienio kortelė.

3 stotelė – Raganų viešpatavimo era
„Cha, pasirodo turime svečių! Ką gi, užeikite, užeikite... Prisėskite. Turbūt jums nejauku svečiuotis pas raganas, tad iš karto skubu paaiškinti, kad nesijaustumėte sutrikę. Viduramžių raganos – tai ne raganos iš pasakų. Dauguma atvejų su tomis pasakų herojėmis iš jūsų pasaulio mes neturime nieko bendra. Tiesiog, mūsų laikais medicina dar nebuvo tiek pažengusi į priekį, ir visus žmones, pažįstančius žoleles bei galinčius išgydyti kitus jų pagalba, vadindavo raganomis. Kas baisiausia, ne reta mūsų verslo atstovė ir į karštą ugnį už tai patekdavo...
Bet ką aš čia bėdavosiuos – juk ne to pas mane atkeliavote!
O kadangi, kaip ne kaip, esu aš ragana ir išmanau burtų meną, kviečiu visus išsiburti. Ir išbursiu aš jus tokiu būdu, apie kokį jūsų laikais turbūt jau niekas ir nežino. Prašom visus prie balionų sienos. Išsirinkite po balioną, perskaitykite, kas parašyta ir, norėdami, kad burtai išsipildytų, būtinai įvykdykite jums skirtą užduotį. Jeigu netyčia jums į rankas pakliūtų balionas su nuoroda, išsirinkite kitą balioną. Tik tuomet, kai visi būsite įvykdė užduotis, galite lipti į Laiko mašiną.
Sėkmės ir geriausios kloties“

Čia viena smagiausių užduočių tiek didesniems, tiek mažesniems vaikams. Balionai, su į juos įkištomis burtais-užduotimis jau būna paruošti Pauliaus kambaryje. Kiekvienas vaikas paeiliui išsirenka po balioną, jį su adatėle perduria (tik reikia, kad tėveliai prižiūrėtų, kad neįvyktų kokia nelaimė), ir perskaito iškritusią užduotį. Čia jau galima sugalvoti, kas į galvą šauną pvz. „Tavęs šiais metais laukia įspūdinga kelionė. Tai nebūtinai bus labai tolima kelionė, tačiau tikrai labai įsimintina! O kad tai tikrai įvyktų, būtinai padeklamuok visiems eilėraštį“; „Šiais metais tu tapsi žvaigžde! Ir prie to labai prisidės tavo draugai, todėl dabar pagirk kiekvieną draugą, pasakydamas jam komplimentą“, „Tu pasieksi labai daug pasiekimų sporte. Pradėk ruoštis jau dabar, ir padaryk 10 pritūpimų“. Balionų su užduotimis aš paprastai priruošiu daugiau nei yra dalyvaujančių gimtadienyje vaikų.

Vienas balionas yra ypatingas – jį reikia susprogdinti tik tuomet, kai visi vaikai būna atlikę po užduotį. Šiame balione slypi nuoroda į kitą stotelę: „Susiūtas, bet ne drabužis, su lapais, bet ne medis, ne žmogus, o viską pasakoja“. Be abejo, kad tai knyga. Ir būtent knygų lentynoje vaikai turi ieškoti sekančios nuorodos.

4 stotelė – Alchemikai„Ar žinote, kodėl turėjote ieškoti nuorodos tarp knygų? Todėl, kad būtent ši nuoroda jus atvedė pas mus, alchemikus. Mes visą gyvenimą stengėmės atrasti būdą, kaip bet kokį metalą būtų galima paversti auksu arba sidabru bei stengėmės išrasti filosofinį akmenį, kuris išgydytų visas ligas bei suteiktų žmonėms nemirtingumą. Nieko sau tikslai, ar ne? O norint juos pasiekti reikėjo labai labai daug skaityti... Ir daryti labai labai daug bandymų. Deja, filosofinio akmens mes taip ir neišradome, tačiau išradome daug kitų iki tol nežinomų medžiagų.
Taigi, pasisvečiavote pas mus. Jums laikas keliauti toliau, o štai ir trečioji nuoroda: „Dvi galvos, dvi rankos, šešios kojos ir viena uodega“. Sėkmės tolimesnėse stotelėse!“


Jau turbūt supratote, kad penktoji kortelė buvo paslėpta prie arklio. Mūsų namuose, kadangi aš kolekcionuoju arklius, jų yra pakankamai daug. Po vienu iš jų ir buvo padėta kortelė.

5 stotelė – Laukiniai vakarai„Laiko mašina jus atgabeno į Laukinius Amerikos vakarus – kaubojų rojų. Čia negalioja jokios taisyklės: viešpatauja nusikaltėliai, ant stulpų iškabinami nusikaltėliams neįtikusių policijos pareigūnų nuotraukos, grobiamos moterys, vyksta kruvini gaujų karai, o čia apsilankyti drįsta tik narkotikų pirkliai arba visiški avantiūristai.
Kadangi jūs jau esate čia, kviečiu sužaisti žaidimą „Mafija“. Nugalėtojams atiteks ir kita nuoroda. Sėkmės!“


Ar žinote žaidimą „Mafiją“? Dauguma mano amžiaus žmonių jį žaisdavo vaikystėje, aš su šiuo žaidimu pirmą kartą susidūriau santykinai visai neseniai, per įmonės vakarėlį. Ir nuo to laiko tiesiog dievinu jį! Kadangi šis žaidimas yra toks super-truper geras, jį aprašysiu atskirai, ir patalpinsiu į skyrelį „Smagiausi žaidimai“, tad čia kol kas tik trumpai pasakysiu, kad „Mafiją“ sužaidėme porą kartų, ir nors vaikai choru rėkė „Dar kartą!!!“, buvo nuspręsta, kad jie galės jį sužaisti po to, kai bus surastas lobis, o nugalėtojams buvo įteikta dar viena nuoroda: „Laiba panelė toli spjauna“. Šios mįslės atsakymas yra „Šautuvas“, o žaidimo kortelė buvo paslėpta Pauliaus žaislų dėžėje, kur iš tiesų mėtėsi ir šautuvai.

6 stotelė – Robino Hudo laikai“Sveiki, vaikai, manau, kad man tikrai nereikia prisistatinėti. Taip pat nereikia, turbūt ir aiškinti, kad aš esu taikliausias šaulys visoje Anglijos karalystėje. O kuris iš jūsų taikliausias?
Kviečiu išbandyti jėgas! Kiekvienas turite po tris bandymus – daugiausia surinkęs taškų, laimės kelionę į kitą stotelę! Sėkmės!”

Turbūt jau supratote, kad ši užduotis – dartų (strėlyčių mėtymo) užduotis. Na, turbūt kiekvienuose namuose, kur auga berniukai, galima rasti šį žaidimą, yra jis ir pas mus. Tad vaikai nuėjo pažaisti ir išsiaiškinti, kas taikliausias, aš – nuėjau atsikvėpti. Vėliau nugalėtojas buvo apdovanotas kelione (tai yra, dar viena gimtadienio kortele) į kitą stotelę.

7 stotelė – Hipių laikai
„Hipiai – tai meilės, taikos ir tolerancijos kultūra. Mes, hipiai, žvelgiame į pasaulį kitaip – mes nebijome reikštis, išsakyti savo nuomonę, ieškoti neatrastų dalykų...
Jūs esate labai gražiuose laikuose, tačiau čia būsite neilgai – lobis laukia, ir ilgiau delsti negalima. Todėl štai jums ir penktoji nuoroda: „Be veido, kitų veidus rodo“. Sėkmės!“


Jau žinote, kas tai yra? Be abejo, kad tai veidrodis. Ten ir reikėjo ieškoti sekančios užduoties.

8 stotelė – Indėnai„Sveiki, vaikai,
Kaip supratote, vėl atsidūrėte Amerikoje – tokioje, kokia ji buvo dar iki pasirodant europiečiams. Ei, jūs juk ir esate europiečiai! Greitai imkite tą savo nuorodą ir keliaukite savo keliais iš mūsų šalies! Šeštoji nuoroda: „Kas save suėda?“


Atsakymas „Žvakė“. Ten, kur namuose yra žvakidės, ten ir reikia ieškoti kitos gimtadienio kortelės.

9 stotelė – Šiandienos laikai. Darželis
„Na ką gi, brangieji, jūs jau visai netoli tikslo! Kaip matote, jūs jau atkeliavote į mūsų laikus.
O dabar keliaukime visi atgal į darželį, ir pasižiūrėkime, ar dar mokame žaisti ir ar gerai pažįstame pasakų herojus! Sėkmės!“

Tai irgi gan smagus žaidimas. Kiekvienam dalyviui ant nugaros yra užklijuojamas lapelis su kokio nors pasakų herojaus (arba ne) vardu (Haris Poteris, Raudonkepuraitė, Snieguolė ir t.t.). Visi šią kortelę mato, išskyrus patį žmogų, ant kurio nugaros ji prisegta. Dalyvis, klausdamas klausimus, į kuriuos galima atsakyti tik „Taip/Ne“ turi išsiaiškinti, koks herojus jis yra („Ar aš esu vyras?“, „Ar aš esu teigiamas herojus?“, „Ar aš esu gyvūnas?“ ir t.t.). Jeigu gimtadienyje dalyvauja mažesnių vaikų, duodu kiek palengvintą šio žaidimo versiją (apie tai aprašysiu, kuomet pateiksiu ankstesnių Pauliaus gimtadienių scenarijus).
Sužaidus žaidimą įteikiama dar viena kortelė.

10 stotelė – Šiandienos laikai. Mokykla
„Kaip jau supratote, patekote į mokyklą. Nesitikėjote, a? J. Tačiau lobis jau tikrai netoli. O norint įveikti priešpaskutinį laiptelį, jums reikia įrodyti, kad mokykloje ne veltui suolus trinate!
Štai jums žemėlapis. Sudėję jį visą, gausite dar vieną nuorodą. Sėkmės!”


Turėjau aš tokį Europos žemėlapio puzzle, tad jį ir daviau vaikams sudėti. Netruko labai ilgai, o sudėjus įteikiau paskutinę nuorodą: „Einu einu, bet vis vietoje“. Be abejo, kad tai laikrodis.

11 stotelė – Rytojus
„Ir kaip jums atrodo, kur gi jūs patekote? Na aišku, kad į svetimus pasaulius – pas ateivius! Ir žinote, kodėl? Todėl, kad rytojus yra PASLAPTIS. Mes visi turime tik šiandieną. Ir turime džiaugtis būtent šiandiena.
O šiandien mes – ŠVENČIAM GIMTADIENĮ! Ir turime lobį, kurio jūs sąžiningai nusipelnėte. Taigi, štai jums paskutinė nuoroda: „Įmetame purvinus, o traukiame jau švarius“. Skanaus ir gero jums gimtadienio!“


Na aišku, kad būtent skalbimo mašinoje ir buvo paslėptas Gimtadienio Lobis. Ech, koks ten lobis – skrynutė su KINDER saldainiais bei čiulpinukais kiekvienam vaikui... Bet koks džiaugsmas yra atrasti šį lobį bei paskui krimsti saldainius!!!

Va toks buvo Pauliaus 11-asis gimtadienis. Aišku, su lyg šia programėle gimtadienis nesibaigė, tačiau daugiau mano globos dalyviams nebereikėjo: kas norėjo dainavo karaokė, kiti – žaidė playstation2, Twister ar tiesiog kimšo viską nuo stalo. Kaip sakiau, gimtadienis praėjo tikrai labai linksmai, o man smagiausia dalis prasidėjo tuomet, kai visi išsiskirstė, ir aš pagaliau galėjau atsipalaiduoti ;).

Kiti mūsų švęsti gimtadieniai:
Juliaus 3-jų metų Gyvačių gimtadienis
Justo 4-ių metų Varliukų ir Gandro šventė
Juliaus 2-ų metų Mėlynojo Autobusiuko šventė
Aušrinės 12-asis gimtadienis Pasakų Karalystėje
Justo 3-asis Traukinukų gimtadienis
Juliaus 1-asis gimtadienis
Aušrinės 11-asis Vaiduoklių gimtadienis
Pauliaus 12-asis gimtadienis
Justo 2-ų metų Mašinų gimtadienis
Aušrinės 8-erių metų Gyvačių Vakarėlis
Pauliaus 8-erių metų Dinozaurų gimtadienis
Pauliaus 9-erių metų Ateivių gimtadienis

antradienis, birželio 16, 2009

Justuko ir Paulytės Krikštynos

Yra tokių ypatingų dienų/švenčių žmogaus gyvenime, kurios yra labai svarbios (na, pavyzdžiui, vestuvės, krikštynos, įvairios išleistuvės), tačiau jose tenka dalyvauti tiek retai, kad apie jų šventimo tradicijas, papročius ir pan. pradedam galvoti tik tuomet, kai patiems prisireikia joms ruoštis ar organizuoti.
Mes Justuką krikštijom pernai vasarą, kai jam buvo pusė metukų. Krikštynose man tenka dalyvauti ne tiek jau dažnai (arba, galima sakyti, beveik visai dar neteko dalyvauti), todėl iš tiesų buvo ganėtinas galvos skausmas išsiaiškinti, kokios gi yra tos krikštynų tradicijos. Dabar, artėjant vasarai, gaunu vis daugiau draugių užklausimų „O ką jūs darėte per krikštynas?“, taigi, suprantu, kad šis klausimas kankina tikrai ne mane vieną. O kadangi laikas labai sugeba viską ištrinti viską iš atminties (bent jau iš mano atminties tai tiksliai, net nežinau, kaip įmanoma taip nieko neprisiminti, bet man taip tikrai būna), sugalvojau, kad gal neblogai būtų bent trumpai papasakoti, kaip tos mūsų krikštynos praėjo. Oi ne, pasitaisysiu – „trumpai“ papasakoti neišeis, nes norint patalpinti šventės scenarijų, „trumpai“ tikrai nesigauna, bet gal už tai tiems, kas ruošiasi šiai šventei, informacija bus naudinga. O ir man bus nauda: kuomet vėl kuri draugė paklaus apie krikštynas, galėsiu tiesiog duoti puslapio nuorodą – gerai čia sugalvojau, ne? :)
Pirmiausia, reikia pasakyti, kad mes apturėjome „dvigubas“ krikštynas: mes su Nerijum krikštijom Inetos dukrytę Paulytę, o ji su vyru – mūsų Justuką.
Kalbant apie krikštynas, buvau tvirta tik dėl vieno fakto: norėjau, kad Justukas būtų krikštijamas ne pirktiniais, o mano nertais rūbeliais. Na, turint omeny, kad niekada prieš tai dar nebuvau nieko nėrusi, man tai buvo gana didelis iššūkis, bet man taip norėjosi, tad užsispyrusi laikiausi savo, ir viso ko pasekoj Justukas iš tiesų buvo aprėdytas originaliais rūbeliais. Šiaip, jeigu jau kalbėti apie lietuviškas krikštynų tradicijas, tai rūbeliai yra krikšto mamos rūpestis, tad iš pradžių aš planavau nunerti du komplektus: Justukui ir Paulytei. Bet vėliau situacija pasikeitė (Ineta nusprendė, kad ji Paulytę aprengs Aušrinės krikštynų rūbeliais), ir ištikrųjų, nuo to tik geriau gavosi – nu neįsivaizduoju, kaip būčiau galėjus spėti nunerti dar vieną komplektuką... Aišku, kai pamačiau būsimus Paulytės rūbelius iš pradžių labai išsigandau, kad mano Justukas atrodys tarsi piemenėlis prie Paulytės, bet vėliau nusprendžiau, kad tebūnie – man labai norėjosi jį matyti tokį natūraliai paprastutį.

Taigi, pirmas dalykas, kas iš tikrųjų krikštynose yra svarbiausia, yra rūbeliai vaikui (na, aišku, svarbiausias yra pats krikšto sakramentas, bet aš kalbu apie tą dalį, kuo turi pasirūpinti tėvai/krikšto tėvai). Tėvai turėtų apgalvoti šias detales:
a) Vaiko rūbeliai – viršutiniai rūbai, batukai, kepuraitės ir t.t. Kiek teko domėtis apie krikštynų tradicijas, nėra svarbu, kokios spalvos rūbeliais vaikas yra aprengtas, tačiau tradiciškai stengiamasi rengti šviesių spalvų rūbais. Dar kas mane nustebino, kažkodėl įvairi literatūra nurodo, kad mergaitėms papuošimai turėtų būti su mėlyna, o berniukams su rožine spalva, nes tokios buvo Marijos ir Jėzaus apsiaustų spalvos, tačiau šioje vietoje mes kažkaip susilaikėme ir pasilikome prie įprastinio varianto: Justuko akcentuose buvo šiek tiek žydros, o Paulytės – rožinės spalvos.
b) Krikšto skraistė - ji simbolizuoja švarą/apsivalymą ir t.t, todėl būtinai turi būti balta. Jeigu tėvai skraistės neturi, paprastai ją duoda bažnyčioje, tačiau aš tuo, aišku, taip aklai nepasikliaučiau;
c) Žvakė ir papuošimas žvakei – krikšto žvakė pagal tradicijas yra saugoma iki pirmosios Komunijos. Geriausia, jei tai yra tikro vaško žvakė, kokios yra parduodamos prie bažnyčių. Ir, žinoma, yra labai gražu, jei žvakė būna papuošta kokiu kaspinėliu, nertiniu ar pan. Aš nunėriau papuošimus tiek Paulytės, tiek Justuko žvakėms, tikrai nesudėtinga ir netrunka ilgai.

Toliau, esminis klausimas, kuris iškyla tiek tėvams/krikšto tėvams, tiek visiems krikštynų dalyviams yra dovanos. Visi žinome, kad krikštijamas vaikas sulaukia dovanų, tad kas tradiciškai yra dovanojama? Na, nesurašysiu aš čia viso įmanomo dovanų sąrašo, todėl, kad be abejo, kad krikštynų dalyviai ką nori, tą ir dovanoja, tačiau tiesiog pasidalinsiu, kokios dovanos yra populiariausios, ir kokias gavome/teikėme mes.
- Justukas nuo krikšto tėvelių gavo sidabrinį savo asmeninį šaukštelį, kuriame išgraviruota visa pagrindinė informacija apie Justuką (yra tokie specialūs krikštynų šaukšteliai): gimimo diena, laikas, jo gimusio ūgis ir svoris. O šaukštelio antroje pusėje išgraviruotas palinkėjimas nuo krikštatėvių: „Su šaukštu galima išsemti jūrą, o dievo meilė tau begalinė“;
- Mes Paulytei dovanojome pirmąją brangenybių dėžutę, kuri telpina nuotraukų albumus įsimintiniausioms gyvenimo akimirkoms atminti bei du stalčiukus brangiausiems daiktams susidėti. Į stalčiukus dar papildomai įdėjome auksinę grandinėlę (kuri buvo pašventinta krikšto metu) bei šaukštelį (įvairiems gyvenimo skoniams ragauti);
- Nuo senelių tiek Paulytė, tiek Justukas gavo po stalinį laikrodį – laiko tėkmei prisiminti ir vertinti;
- Prie populiariausių krikštynų dovanų, be abejo, kad galima priskirti grandinėles su kryželiu arba tiesiog tik kryželį, įvairias grandinėles su pakabukais ir t.t.
- Krikšto mama būtinai turi padovanoti tortą (bobą) krikštynų stalui;
- Dar man graži dovana yra Biblija vaikams – labai tinka į temą. Kadangi krikštynų metu yra tradicija simboliškai ką nors įteikti krikštatėviams, Bibliją vaikams mes padovanojome Inetai ir Pauliui, su ta mintim, kad tikimės, kad jie nepamirš savo pareigų, ir ves mūsų sūnų krikščioniško tikėjimo keliu (o norint vesti, aišku, pirma patiems reikia viską žinotiJ);
- Internete Ineta buvo radusi informacijos, kad dabar yra labai populiaru krikštijamiems vaikams dovanoti gero alkoholinio gėrimo butelį, kurį jie galėtų pradaryti savo 21 gimtadienio proga. Iš pradžių aš labai skeptiškai žiūrėjau į šią idėją, tačiau paskui prisiminiau, ką man sakė tėtis, dovanodamas pirmąjį alkoholinio butelio gėrimą mano įkurtuvių naujame bute proga: „Atmink, kad tik alkoholikų namuose nėra jokio alkoholio“ :). Tai prisiminus, pagalvojau, kad gal idėja nėra tokia jau ir bloga. Tačiau didžiausias bajeris įvyko vėliau. Aš buvau šventai įsitikinusi, kad tokią dovaną gali dovanoti tik tėvai savo vaikams, tad taip mes ir padarėme: nupirkome butelį Justui. O Ineta, pasirodo, galvojo, kad tai turi būti krikštatėvių dovana... Taigi, per krikštynas Justas gavo du ypatingų gėrimų butelius, o Paulina - nei vieno... Tačiau ir dabar aš savo nuomonės nekeičiu: tokią dovaną, kurią privalu įsipareigoti laikyti iki pilnametystės, gali dovanoti tik tėvai. Arba, gali dovanoti krikštatėviai, bet jie tuomet ir turi apsiimti jos saugojimu! Nes o ką, jeigu turi daug vaikų? Atskirą barą tokioms relikvijoms namie reikia steigti?! Tarp kitko, Justo buteliui mes radome originalią saugojimo vietą: užkasėme pas Nerijų sode, ir atkasime tik kai jau reikiama valanda išauš (hmm, reikia prie progos jo paklausti, kur tiksliai užkasta, kad paskui nesigautų kaip tose pasakose, kuomet senelis suslepia brangenybes, o paskui, atsitikus kokiai nelaimei seneliui (tpfu tpfu tpfu, aišku) visi su kastuvais rausia sodą, tikėdamiesi kaip nors užtikti slaptavietes:)). Šiaip, ant butelio vėliau visi svečiai gali palikti savo palinkėjimus 21 gimtadienio proga ar trumpą aprašymą, kaip jie įsivaizduoja, kad jaunasis pakrikštytas pilietis atrodys ateityje. Turėtų būti smagu tokius palinkėjimus skaityti po daug metų, bet mes to nepadarėme.
- Yra dar tokių simbolinių dovanų, susijusių su tam tikrais prietarais, kuriomis paprastai pasirūpina krikštatėviai:
* angeliukas – kad mažylį saugotų;
* riestainukas – kad čiulptuko nereikėtų;
* česnako skiltelė – kad nuo visokio blogio apsaugotų;
* Muilas – kad būtų švarus;
* Knyga – kad būtų apsiskaitęs;
* Duona – kad būtų sotus;

Yra nemažai įvairiausių krikštynų tradicijų ir papročių, mes pasinaudojome šiais:
a) Krikšto mama, rengdama vaiką, į batuką įdėjo pinigėlį – reikšmė aiški: kad gyvenimas būtų sotus ir nereiktų vargti nepritekliuje;
b) Prie bažnyčios krikšto mama su vaiku turi atsistoti ant akmens – vieni sako, kad čia dėl to, kad vaikelio dantys būtų sveiki ir tvirti, kiti – kad vaikas augtų stiprus ir tvirtas kaip akmuo;
c) Į bažnyčią reikia važiuoti tik tiesiausiu keliu, vengiant šunkelių – kad gyvenimo kelias būtų tiesus, o vaikas eitų doros keliu;
d) Dar žmonės sako, kad prie bažnyčios reikia sušukti visiems vaiko vardą – kad angelai išgirstų ir saugotų.

Labai svarbi, be abejo, ir antroji krikštynų dalis, kuri vyksta po suteikto krikšto sakramento: vaišės naujo krikščioniško nario priėmimo proga. Jeigu oras yra gražus, labai smagu vykti kur į gamtą. Mes buvome tiesiog užsakę kavinę, kur nuėjome suvalgyti pietų. Kad visiems svečiams tai nebūtų panašu į tradicinius pietus ir kad visi nepamirštų, ko susirinko, šios dalies mūsų scenarijus buvo toks:

Pirmiausia Ineta perskaitė visiems gražią pasakėlę (tokią gražią, kad net pati susigraudino ir mane sugraudino) apie tai, kaip pas mus atkeliauja vaikai:
„Danguje gyveno vaikutis ir ruošėsi netrukus gimti. Vieną dieną jis paklausė Dievo:
- Man sako, kad tu rytoj ketini mane nusiųsti į žemę, bet kaip aš ten gyvensiu, būdamas toks mažytis ir bejėgis?
- Iš daugelio angelų aš išrinkau vieną tau. Jis lauks tavęs ir tavimi rūpinsis - atsakė Dievas.
- Bet juk čia, danguje, man nieko netrūksta... O ir tos dainos bei šypsenos... man jų reikia, kad būčiau laimingas..
- Tavo angelas tau dainuos ir šypsosis kiekvieną dieną. Tu jausi jo meilę ir būsi laimingas.
-Bet - neatlyžo mažasis - kaip aš suprasiu, kai su manim kalbės, juk aš nemoku žmonių kalbos?
- Tai paprasta, tavo angelas kalbės tau pačius gražiausius ir šilčiausius žodžius, kokių tu dar nesi girdėjęs, ir su didžiule kantrybe bei rūpesčiu jis mokys tave kalbėti.
Vaikutis pakelė į Dievą akis:
- O ką aš darysiu, kai norėsiu pasikalbėti su tavimi?
Dievulis nusišypsojo:
- Tavo angelas suglaus tavo delniukus ir mokys tave maldų.
- Tačiau aš girdėjau, kad žemėje yra blogų žmonių. Kas mane apsaugos ir gins?
Dievas apkabino vaikutį:
- Tavo angelas tave gins, net jeigu grės pats didžiausias pavojus.
Ir staiga mažutis nusiminė:
- Bet aš visą laiką būsiu nelaimingas, nes daugiau tavęs nebepamatysiu...
Dievas pakėlė vaikutį ir tarė:
- Tavo angeliukas visą laiką kalbėsis su tavimi apie mane ir mokys kelio, kad galėtum pas mane sugrįžti. Taigi aš visą laiką būsiu šalia tavęs.
Tuo metu buvo taip gera ir ramu danguje, bet žemėje jau girdėjosi balsai, ir vaikutis paskubomis švelniai paklausė:
- Dievuliau, jeigu jau man reikia tave palikti, prašau pasakyk man, kuo mano angelas vardu?
- Tavo angelo vardas nėra svarbus, tu jį tiesiog vadink Mamyte...
Taip ir pas mus atkeliavo šie nuostabūs angeliukai Paulina ir Justas. Kadangi jie dar yra labai maži ir nieko nemoka, juos reikės daug visokių dalykų išmokyt ir daug ką parodyt, o mes juk visko nesuspėsime... Tad dabar kreipsimės pagalbos į jus, mieli svečiai“.

Po pasakos, mes kiekvienam svečiui davėme išsitraukti po kortelę, kurioje buvo užrašytas tik vienas žodis (gali būti bet koks: lėlė, žvejyba, karuselės, kamuolys, baseinas ir t.t.), ir svečias, išsitraukęs kortelę, turėjo pats sugalvoti įsipareigojimą, kurį jis pasižada, susijusį su tuo žodžiu. Vėliau visas korteles su įsipareigojimais surišome ant virvelės, ir dabar kruopščiai saugome. Hmm... reikia vis patikrinti, kaip ten tie sveteliai vykdo savo pažadus:).

O kad įsipareigojimas būtų „tvirtas“, kiekvienas svetys, ištaręs pasižadėjimą, turėjo užkąsti specialaus Paulytės ir Justuko „Širšių medaus“ (yra toks receptas: 5 tryniai, stiklinė cukraus pudros, 1 kondensuoto pieno indelis, 100gr spirito) iš specialaus indo su Paulytės ir Justuko nuotrauka.

Kadangi mes krikštynas šventėme prie Šiaulių, paskutinis mūsų šventės akcentas buvo Šiaulių Kryžių kalnas, kur visi apsilankėme ir palikome įsmeigę ir savo kryželius.

Tai va tokios buvo mūsų krikštynos, kurios praėjo labai sklandžiai ir ramiai – turiu pasakyti, būtent taip krikštynas aš ir įsivaizdavau.
Dar prie idėjų krikštynoms būtų galima įvardinti tokias:
- Medelio sodinimas;
- Balionų su palinkėjimais leidimas į dangų;
- Saldainiai svečiams su vaikučių nuotraukyte krikštynų prisiminimui;
- Specialus krikštynų laikraštukas;
- Sakoma krikštatėvių priesaika.
Tiesa, yra dar vienas patarimas, kurį tikrai norėčiau duoti, nes kai kuriose bažnyčiose pasitaiko gana griežti kunigai, ir iš tėvelių tikisi, kad jie atsakinės į klausimus taip, kaip priklauso pagal maldaknygę. Todėl turėkit omeny, kad kai kai kunigas klausia: "Ko tikitės iš Krikšto sakramento?", tėveliai turėtų atsakyti "Krikšto malonės", o ne "Sveikatos", kaip kad aš atsakiau, kai krikštijom pirmą sūnų Paulių:)

Nu va, koks ilgas įrašas gavosi... Bet čia, taip sakant, nepritaupysi...


Dar apie krikštynas "Juliuko krikštynos" ir "Indrutės krikštynos"

šeštadienis, birželio 06, 2009

Žaidžiame Teatrą


Dauguma mano draugių-mamų, šiuo metu auginančių lėliukus namuose, lanko įvairiausias pamokėles/būrelius, kur susirenka ir daugiau vaikų, ir jie visi dainuoja, šoka, žaidžia ir t.t. Aš ne. Ir, aišku, nors galiu sugalvoti daug priežasčių, kodėl net nesidomiu jokiais būreliais (todėl, kad vaikui iki 3 metų užtenka pramogų namie su mama; todėl, kad vaikas turi turėti laisvą vaikystę, o ne nuo mažų dienų būti įspraustas į kažkokius įsipareigojimų rėmus ir t.t), iš esmės teisybė yra ta, kad aš tiesiog tingiu. Tingiu anksti ryte keltis - o mes keliamės tikrai vėlai. Tingiu derinti savo dienotvarkę prie užsiėmimų tvarkaraščio. Na, ir gal tikrai nematau tiek daug prasmės tame.
Tačiau vis tik, aš, aišku, noriu, kad mano vaikai tobulėtų, todėl tenka prisigalvoti visokių pramogų, tinkančių namams.
Kadangi Justukas jau paaugo, nusprendžiau, kad pats laikas pabandyti pažaisti su juo „Teatrą“. Todėl susirinkau visokius siūlų likučius, ir ėmiausi darbo. Per tris paskutinius vakarus gimė trys nauji mūsų žaislų dėžės gyventojai: Kiškis, Gandras ir Varlė. Kadangi jie labai gerai įsitaiso (na, tiesą pasakius, tam jie ir pritaikyti) ant bet kurio rankos piršto, galima labai laisvai juos paversti gyvais: linguoti jų galveles, sukioti į šalis ir t.t. Vaikams paprastai tokie „kalbantys“ gyviai labai patinka.
Kol kas su Justuku mūsų teatro žaidimai apsiriboja tik tokiu scenarijum: aš užsidedu kokį gyvūnėlį ant piršto ir dainuoju: „Labas tau, Justai, aš sakau!” (čia išmokau iš draugės Gražinutės). Ir duodu jam paspausti ranką Kiškiui/Varlei ar patampyti sparną Gandrui. Vėliau dar paprašau Justuko parodyti, kur yra akytės, snapelis, liežuvis ir t.t. Kartais rodo, kartais – ne. Kaip jam nuo nuotaikos priklauso. Bet dažniausiai tai jis tiesiog jau šitoje vietoje nutraukia nėriniuotąjį man nuo piršto ir bando užsidėti sau ant pirštuko, ir tuo viskas pasibaigia.
Tačiau tai tik pradžia. Aš manau, kad vaikui yra didelis džiaugsmas matyti, kaip iš siūlų ritinukų gimsta tam tikras žaisliukas: iš pradžių jis būna be galvos, akyčių, sparnelių ir t.t., o paskui iš lėto tiesiog akyse ima gimti dar vienas gyvūnas. Kai vaikučiui yra ne 1.5 metų, o kiek daugiau, galima ne tik kurti pasakas/istorijas, taip skatinant vystytis jo vaizduotę, bet ir galima leisti jam „užsakyti“ tam tikro gyvūno kūrimą, jeigu tik jo trūksta gimstančiai pasakai. Juk visa žaisliuko gamyba trunka gal tik pora valandų.

ketvirtadienis, birželio 04, 2009

Šokoladiniai keksiukai

Aš iš tikrųjų labai mėgstu kepti keksiukus. Tačiau mėgstu juos kepti tik tuomet, kai turiu popierinių formelių jiems (na, kad nereikėtų paskui ilgai gramdyti kepimo formų), tačiau kadangi Lietuvoje tokių formelių niekur nerasdavau pirkti, o formeles, parvežtas Inetos iš Amerikos, labai taupiau, keksiukais šeimą ne taip dažnai ir palepindavau. Tačiau prieš kelias dienas užtikau, kad tokių popierinių formelių yra pirkti Tomas Philips parduotuvėje. Aišku, kad iš karto prisipirkau. Ir aišku, kad iš karto iškepiau keksiukų!
Keksiukus kepiau pagal Jūratės duotą receptą, o viršų (nes man patinka „šlapi“ keksiukai) padengiau vanilės pudingo kremu (šią idėją nusižiūrėjau iš TastyArt).
Receptas būtų toks:

- 200 g šokolado kepiniams
- 6 kiaušiniai
- 170 g sviesto
- 1 šaukštelis kepimo miltelių
- 2.5 šaukšto miltų
- 200 g cukraus

Ištirpinti šokoladą. Į šokolado masę dėti sviestą. Trynius ir cukrų išsukame su mikseriu ir dedame į šokolado masę. Pastoviai maišant dėti kepimo miltelius ir miltus. Išplakti baltymus. Sudėti baltymus ir atsargiai išmaišyti.
Kepti skardoje 175 C 45 min.

O dabar komentarai tų, kurie ragavo:
Paulius iš pradžių labai bambėjo „Kas čia ant jų viršaus pridėta?!”, tačiau kai paragavo, jam tiek patiko, kad net pradėjo zyzti iš manęs, kad duočiau receptą – tipo, jis ir pats nori tokius keksiukus gamintis.
Laimos reakcija buvo labai panaši: pažiūrėjusi į keksiukus labai galantiškai pasakė: „Gal ne, ačiū, nenoriu“. Tačiau pamačiusi, kad Paulius šlemščia, neiškentė ir irgi pasivaišino. Pirmas garsas, kurį ji išleido atsigandusi, buvo „Mhhhmm“. „Ar skanu?“ – paklausiau. „Taigi girdi, kad sakau: „Mhhmmm““ – atsakė ji.
Draugei Rasai, jos dukrytei Rugilytei, Justukui, Nerijui – visiems keksiukai patiko, tad galiu drąsiai rekomenduoti receptą. Aišku, jeigu jie visi nemelavo:)

Vasarinė nerta suknelė Paulytei

Per savo gyvenimą nebuvau mezgusi/nėrusi nei vieno mergaitiško rūbelio – na natūralu, juk pas mane auga vien berniukai...Tačiau kuomet tapau krikšto mama, nusprendžiau, kad pats laikas padaryti tai, apie ką anksčiau tik pasvajodavau: nunerti įvairiaspalvę suknelę. Juolabiau, kai ir proga pasitaikė nemenka: artėjo Paulytės pirmasis gimtadienis, o aš vis dar nebuvau sugalvojusi, ką tokio norėčiau padovanoti.
Idealią suknelę savo vaizduotėje turėjau jau seniai. Kaip tik laukiausi antrojo vaikelio, kai vieną dieną kolega Markas iš DocLogix‘o rodė savo dukterėčios Ulytės krikštynų nuotraukas. Aš dar nežinojau, ko laukiuosi: berniuko ir mergaitės, tačiau Ulytės suknelė taip mane sužavėjo, kad pagalvojau, jog jeigu gims mergytė, tai krikštynoms puošis irgi tik tokia suknele. Na, negimė mergytė nei tą kartą, nei dabar ruošiasi gimti, tačiau suknelę aš vis dėlto nunėriau. Ne savo dukrytei, o savo krikšto dukrytei. Ir ne krikštynų proga, o gimtadienio proga, tačiau man netgi labiau patinka, kad ji yra tokia vasariškai spalvota.
Tačiau, turiu pasakyti, kad prieš pradėdama nerti tikrai neįsivaizdavau, kad čia bus tokia vargo vakarienė... Aš svarsčiau sau labai paprastai: prinersiu galybę gėlyčių/lapelių, ir didžioji dalis darbo bus įveikta, nes vėliau teliks juos sujungti. TELIKS JUOS SUJUNGTI! Kai dabar pagalvoju, tai juokas ima, nes būtent tas jungimas ir buvo didžioji viso meno esmė. Gėlyčių nėrimas tikrai vyko sklandžiai: nerdavau jas, kol Justukas miegodavo: ir parke ant suoliuko, ir mašinoje, ir namuose... Tačiau kai prisireikė jas sujungti, visas smagumas baigėsi: nelyginant voriukas kiekvieną vakarą būdavau susirangiusi ant lovos, ant kurios, prismaigsčiusi adatėlėmis gėlytes bandžiau dėliotis ornamentus ir juos jungti tarpusavyje.
Tačiau – pavyko! Bent jau aš rezultatu likau patenkinta. Ypač mano, kaip kūrėjos, savimeilė buvo paglostyta tuomet, kai nunešusi suknelę Aurelijai, kad ši pasiūtų pasijonėlį (kad mergaitei nesišviestų viskas, ko nereikia), ši pranešė, kad surado bent dvi klientes, kurios norėtų užsakyti tokios suknelės nėrimą pas mane. Aišku, aš net nepradėjau kalbų su tomis poniomis, nes suknelę pagal įdėto triūso/meilės/šilumos kiekį įvertinčiau turbūt tiek pat, kiek Statkevičius savo sukneles, bet vis dėl to buvo labai malonu.
Na, o nuotraukoje – Paulytė su šia suknele Turkijoje.