Vasaros atidarymas ir karamelinis tinginys

Vos tik baigėsi Pauliaus mokslo metai (kuriuos, jis, beje, užbaigė įspūdingai - metiniuose rezultatuose tik vienas devintukas dešimtukų tarpe), atidarėme vasaros sezoną ir atidūmėme į Kurtuvėnus.

Vilniuje sėdėti per karščius būna tikra kančia. Ypatingai kankiniesi žmogus, kai negali, dėl vis dar skirtingų mažylių dienos ritmų, niekur toliau nuo namų atsitraukti. Todėl labai tikėjaus, kad Kurtuvėnuose visi atsigausime, vaikai kiauras dienas galės pliuškentis pripūstame baseine lauke, suptis, kuistis smėlio dėžėje ir daryti dar milijoną kitų dalykų. Tačiau... vasara Lietuvoje tuo ir ypatinga, kad niekada nežinai, kokią dieną ji išpuls. Ir kol kas tos išsvajotos vasaros, kuomet iš tikrųjų buvo galima pliuškentis baseine, gavome gal tik porą dienų. O rytoj jau išvažiuojame atgalios.

Bet ką aš čia apie tuos baseinus... Kurtuvėnai tuo ir ypatingi, kad pramogų čia tiek, jog joks blogas oras atostogų nesugadins. Pavyzdžiui, čia kiekvieną dieną galima eiti pasižiūrėti arkliukų. Arba traktorių. Arba galima šokinėti ant batuto (ką, gal su striuke nepašokinėsi?!). Arba suptis ant supynių. Arba prašyti, kad senelis pavėžintų dviračiu. Arba... Tikrai milijonas tų "arba".

Aš vis karts nuo karto paskaitinėju kitų mamų blog'us. Tai ten būna, kad mamos pasakojasi, kad jų vaikai sutrinka, patekę į žmonių minią: tampa nedrąsūs, jaučiasi nesaugiai ir taip toliau. Maniškiams tai atvirkščiai - kuo daugiau žmonių, tuo nuotaika geresnė. Net ir Juliukas, kuris bendrai paėmus, yra tiesiog visiškai prie manęs prilipęs vaikas, Kurtuvėnuose (kur paprastai būna daug daugiau žmonių) tiesiog akyse pražydo. Ir net vaikščioti pradėjo! O buvo taip. Mes su Justuku dėliojome puzzle kvadratėlius ant stalo, o jis, prie netoli esančio kosmetinio staliuko, kuitėsi tarp Aušrinės daiktų. Ir staiga apsisuko, ir, lyg niekur nieko, lapatai lapatai ir atkeliavo pas mus.

Ir būtent čia, beatostogaujant Kurtuvėnuose, staiga supratau, kad mano Juliukas jau visai ne be lėliukas. Supratau iš to, kaip įnirtingai mosikuoja jis rankomis, rodydamas į supynes ir reikalaudamas jį pasodinti ten. Iš to, kaip jis, pagaliau sulaukęs savo eilės, nei už ką nesutinka lipti iš dviračio kėdutės: tik įsmeigia akis į mane ir įnirtingai purto galvą. Galiausiai iš to, kad žaisdami su kamuoliu privalome ir jį įtraukti į žaidimą - jis jau nei už ką nesutinka žaisti kitu kamuoliuku vienas pats sau. Taip... pas mus kovoti už būvį tenka net ir patiems mažiausiems. Kaip pasakytų Laima "mandagumu ir ginklu čia pasieksi daugiau nei vien tik mandagumu".

Pramogų blogas oras tai nesugadina, bet blogiausia yra tai, kad prie blogo oro labai jau pakyla noras saldumynams (na, bent jau man tai tikrai). Šlemščiu čia juos be galo be krašto. Ir nusiperku tų saldumynų, ir pati prisidarau. Vat užvakar dariau užkandžiams prie arbatos "Tinginį".

Tokie užkandžiai kaip "tinginys" yra bemaž idealūs: pasigamina vos ne per dešimt minučių bei patinka daugiau mažiau visiems. Na, bent jau nepažįstu, kam nepatiktų. Dažniausiai aš gaminu dviejų rūšių „tinginius“ - karamelinį bei šokoladinį. Nes niekaip negaliu apsispręsti, kurio gi jų norisi labiau. Tačiau šį kartą kažkaip apsiribojau tik vienu. Kadangi tas "karamelinis tinginys" toks gana neįprastas, pagalvojau, kad pasidalinsiu receptuku (nusižiūrėjau jį kažkada labai seniai iš vienos savo kolegės bendradarbės).

Karamelinis tinginys:

Reikės:

- 400 g sausainių

- 1 pakelio sviesto

- 1 indelio "Rududu"

Sausainius sutrupinam. Dalį jų aš dar ir sutrinu su "kočėlu" (na, kad jau tokie visiški visiški trupinukai būtų). Pakelį sviesto ir "Rududu" dedam į mikserį ir išsukam iki vientisos masės. Užpilam šią masę ant sausainių, sumaišome ir sukrečiame į sviestiniu popieriumi padengtą formą. Kraštus užlenkiame bei įdedame į šaldytuvą, kad viskas sustingtų.