Beatostogaujant Kurtuvėnuose įvyko stebuklas, kurio laukiau jau turbūt visą amžinybę – abu mažieji pradėjo miegoti vieną kartą per dieną ir KARTU. Mano džiaugsmui tiesiog nėr ribų, o ta akimirka, kai jie snaudžia apsikabinę vienas kitą yra tiesiog TOBULA. Galėčiau taip žiūrėti ir žiūrėti į juos miegančius... Tiesa, prieš tai, kol jie taip suminga, reikia šiek tiek paplušėti. Visų pirma, reikia pasekti milijoną pasakų. Na, gerai, gal ne milijoną, bet nemažai. Visų antra, reikia bent keletą kartų pagrasinti Justui, kad jeigu jis ir toliau kutens Julių, čiupinės jį už rankutės ir visaip kaip stengsis jį linksminti, jam teks kraustytis į savo lovytę. Ir trečia, kartais iš tikrųjų tenka vidury migdymo proceso viską mesti, ir bėgti gaudyti Justo, kuris staiga nusprendžia, kad „Aš nenoriu miegoti“ ir skuodžia iš lovos. Bet visa tai niekis, palyginus su ta ramybe, įsitvyrojančia paskui. Ramybe, nuo kurios, kaip man kartais atrodo, net smegenys tuoj iš laimės išvarvės.
Tai tiek apie tą ramybę ir ilgai lauktą stebuklą. O kalbant apie pasakas, galiu pasakyti, kad Justui Kurtuvėnuose buvo tiesiog rojus. Nes ten jis atrado dar du žmones, mokančius sekti pasakas: Aušrinę ir senelį. Ir sekti ne bet kaip, o įdomiai.
Daug pasakų sekame ir namie, tačiau dažniausiai seku jas aš, ir turbūt esu jau pabodusi, Paulius nesu girdėjusi, kad sektų, o Nerijus... hmm... jis žino tik keturias pasakas (apie Pagranduką, Lapę ir Varną, Auksinę Žuvelę ir Ropę), ir seka tik tada, kai niekas negirdi, tad net nežinau, įdomiai ar ne, jis jas seka. O senelis ir Aušrinė pasakas sekti tikrai moka. Ir mėgsta. Todėl ant senelio kelių būdavo įsitaisoma iš karto, vos tik šis grįždavo iš darbo, o Aušrinė savo pasakų duoklę turėdavo atiduot vakare, jau visai prieš Justui nulūžtant miego. Į mūsų atostogų pabaigą Aušrinė jau vengdavo vakare ir rodytis Justui, nes vos tik jis suuosdavo, kad ji kažkur netoliese, imdavo šaukti: „Teta Atiatine (taip taip, Aušrinė, nors tik vienuolikos, į ją liepia kreiptis tik taip. Dar gerai, kad ne „Jūsų didenybe teta Aušrine“), ateik pas mane ir pasek man pasaką!”.
Naujų pasakų Kurtuvėnuose Justas išgirdo daug, tačiau šį kartą noriu pristatyti senelio (savo tėčio) tradicinę, kurią mėgau dar pati vaikystėje.
Pasaka „Kaip Liūtas uodegas dalino“
Visa ši istorija vyko labai labai seniai – dar tada, kai žvėrys neturėjo uodegų. Ir vieną dieną Liūtas Karalius, visų žvėrių valdovas, nusprendė, kad jau užtenka jiems tokiems beuodegiams lakstyti ir sukvietė visus žvėris išsirinkti po uodegą.
Pirmasis atbėgo Kiškis ir išsirinko pačią gražiausią uodegą. Taip ji jam patiko, kad užsidėjo ir ėmė didžiuotis prieš visus kitus žvėris. Antroji atbėgo Voverytė, kuriai irgi kliuvo labai graži uodega. Voverytė džiaugėsi, kad nuo šiol jai bus šilta ir minkšta drevėje miegoti: uodega galės ir užsikloti, ir ant jos miegoti. Toliau eilėje stovėjo visi kiti žvėrys: ir meškėnai, ir katės, ir kiaunės... Visi jie išsirinko sau po uodegą. Vienas paskutiniųjų atsėlino Vilkas. Gražiausios uodegos jau buvo išdalintos, ir Vilkui teko tik visai nušiurusi. Vilkas apsidžiaugė ir tokią gavęs, ir nudūlino atgal į mišką. Pavėlavusi atbėgo ir kiaulė. Plaukuotų uodegų jau visai nebuvo likę, todėl Kiaulė turėjo tenkintis tik riesta beplaukė uodegėle. „Ai, man, mėšlyne kapstytis, ir tokia bus gera!“ – numojo ranka Kiaulė. Ir tuo metu, kai jau uodegų buvo nebelikę, prie Liūto Karaliaus priėjo Lapė. Ji pramiegojo tą laiką, kuomet žvėrys uodegas dalinosi ir atkeliavo tik dabar. Įširdo Lapė, kad Liūtas jai uodegos nepaliko, ir jau norėjo supykusi grįžti atgal į mišką, tik žiūri - pro šalį kaip tik Kiškis bebėgąs su savo naująją gražiąja uodega, tad tik šast, ir nutraukė jam ją! Liko Kiškiui tik striukumbukas. Iš pradžių Kiškis ėmė verkti, tačiau paskui nusiramino ir pasakė sau: “Et, ir kam man ta uodega reikalinga? Tik trukdytų man nuo priešų bėgti!”.
Tai štai, kodėl taip atsitiko, kad visi žvėrys turi po uodegytę, o kiškis – tik uodegos galiuką
Pasakos pabaigoje Justas visada parodo sau į užpakaliuką ir sako: "Aš neturiu uodegytės. Reikės nueiti pas Liūtą Karalių".
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą