Su traukinuku: pasižiūrėti lėktuvų ir atgal

Papasakosiu apie vieną iš savo kompleksų. Negaliu sakyti, kad jų turėčiau daug (kai kurie gal net nustebtų, kad aš išvis tokį žodį žinau), bet vieną tai turiu tikrai: tiesiog nekenčiu pirkti rūbus. Sau, ne vaikams. Tiksliau, aš visai mėgčiau tai daryti (tai yra, po parduotuves vaikščioti tai man patinka), bet vos tik nusiperku kokį sau patinkantį (na, taip jau TIKRAI patinkantį) rūbą, visi iš manęs juokiasi. Dar būtų nieko, jeigu tas juokas būtų na... tiesiog juokas. Bet jis toks nėra. Ir tas juokas taip mane ėmė nervinti, kad galiausiai pradėjau išvis vengti pirkti rūbus. Arba ėmiau juos pirkti būdama ne viena (čia, kad turėčiau dar ką apkaltint, jeigu tas juokas vis tiek aidėtų), arba ėmiau stengtis pirkti jau tokius ne visai savo stiliaus rūbus (kurių paskui vis tiek nenešiodavau).

Paskutinius metus tas kompleksas manęs pernelyg nekamavo, nes, tiesą pasakius, nelabai ir buvo poreikio pirkti rūbus. Juk arba laukdavausi (o nėščiosios rūbų aš turėjau tiesiog BEGALYBĘ, dėka ištikimųjų draugių), arba po gimdymo vis laukdavau, kol tie priaugti kilogramai nukris. O jie kaip laikosi, taip laikosi, kad juos kur... Ir vat dabar esu stadijoje, kai nusprendžiau, kad ir tegul. Tegul laikosi. Man gerai ir taip. Ir kai jau taip nusprendžiau, supratau, kad atsinaujinti man tikrai verkiant reikia. Ne tik dėl to, kad didžiumą dalį senųjų rūbų be gailesčio sugrūdau į konteinerius prie Akropolio, bet ir dėlto, kad tikrai jau kaip ir laikas išlįsti iš „namų šeimininkės“ kailio.

Ir žinot, ką? Nusprendžiau, kad man jau tas pats. Kas nori, tegul juokiasi - aš pirksiu tai, kas man gražu. Ir taip nusprendusi nužygiavau ir vienoje parduotuvėje įsigijau trumpą taškuotą suknelę, o kitoje – ryškiai žydras pėdkelnes. Ėmiau ryškiausią spalvą, kokią tik radau, nes nusprendžiau, kad nusibodo tas pastovus juodos/baltos spalvų derinys. Dėl spalvos kažkiek gal ir dvejojau, bet kadangi turiu panašaus atspalvio basutes (įsigijau Japonijoj, vos už keletą litų, ir vienas dievas težino, kas man tuo metu dėjosi galvoj ir kam man jas reikėjo tįsti iš kito pasaulio krašto), apsisprendžiau, kad pėdkelnės labai tiks joms į porą.

Buvau pasiruošusi pasipuošimui, tik reikėjo sulaukti progos. O ji netruko ateiti – draugų mergaitė S. pakvietė į savo dviejų metukų gimimo dieną. Ne mane iš tikrųjų kvietė, o Justuką ir Juliuką, bet išsipuošiau ir aš.

Kai ką nors tokio jau originalaus apsirengiu, baisiausia man visada būna pasirodyti Nerijui, bo liežuvis tai pas jį turbūt kandžiausias. Todėl apsirėdžiau miegamajame ir, atseit čia viskas yra kaip įprasta, nieko ypatinga, pražygiavau pro jį į vonią. Aha, taip jau ir prasmuksiu! “Tu čia žmonių su tom kelnėm išsiruošei gąsdinti?!”. Sakiau. Jeigu tik nusiperku ką nors, kas iš tikrųjų patinka, tai visi juokiasi. Na, ne visai visi. Tik tie, kas išdrįsta. Bet aš tada greitai padarau išvadas, kad kiti irgi juokiasi, tik tyliai. Bet šį kartą nejuokais ant jo supykau. Ir net nesiruošiau persirenginėti (anksčiau gal ir būčiau taip pasielgusi, bet tik ne šį kartą). Tai taip ir pasirodžiau šventėje.

Gimtadienio šventė vyko šeštadienio rytą (na, iki pietų). Vėliau visi nuvažiavome į namus migdyti vaikų ir šventė kaip ir turėjo baigtis. Tačiau visai netikėtai tą pačią dieną, per vaikų pogulį, perskaičiau pas Vaidą kaip nerealiai linksmai ji su Viliuku papramogavo važinėdami traukinukais, ir baisiausiai užsimaniau ir savo vaikams tokią pramogą suorganizuoti (juo labiau, kad daugiau tai dienai planų neturėjom jokių, o pramoga ši irgi tokia ne iš brangiųjų: vaikams nieko nekainuoja, o suaugusiems bilietas į abi puses kainuoja 5 lt)

Vos vaikai atsibudo, iš karto, nieko nelaukdami, išdundėjom į traukinių stotį. Mes atvykom likus dešimt minučių iki traukinio išvykimo, mūsų draugai (su visais katiliukais sriubų, nes jie, skirtingai negu mes, pagalvojo, kad GAL vaikai atsikėlę valgyt norės) – likus penkioms. Visi laimingi, kad spėjom.

O pramoga tikrai verta dėmesio. Bent jau mes vakarą praleidom tiesiog liuksiškai: juokaudami, pokštaudami atidundėjom į aerouostą (to traukinuko būtent toks maršrutas ir yra: stotis-aerouostas-stotis), ten paspoksojom į lėktuvus (vienas kaip tik įspūdingai kilo tuo metu, kai mes pro tvorą spoksojom), dar patempėm laiką, ir grįžom atgalios. Traukinukas turbūt nėra labai paklausus, nes visame vagone mes buvome bemaž vieninteliai keleiviai. Mums tai tas buvo tik į naudą: traukinio palydovei taip patiko tokie „nestandartiniai“ keleiviai, kad ji net nusivedė vaikus į mašinisto kabiną, viską ten aprodė ir leido vaikams paspausti garso signalą. Justą dar ir pavaišino meduoliu.

Tik oras pasitaikė toks visai visai ne koks. Ir vėjas žvarbus pūtė, ir lietus lijo... O spėkit, kuo gi aš vilkėjau? Visi žmonės, kaip žmonės, apsirengę džinsais ir megztiniais, o aš... suknele ir basutėm. Ir, aišku, savo ryškiosiomis kojinėmis. Visiems turbūt darėsi šalta vien į mane pasižiūrėjus. Bet aš vis dar pykau ir vis dar buvau įsitikinus, kad dar nepakankamai žmonių per dieną prigąsdinau, todėl buvau nusprendus nepersirenginėti. Ech tie principai...