Prisiminimų albumas: „Praeitis yra žavi“

Man kartais atrodo, kad Pauliaus prisiminimų albumą kursiu iki jis sulauks pilnametystės... Na tikrai, taip lėtai reikalai juda šitame fronte. Už tai kaip aš džiaugiuosi, išvydusi kokį nors skrebukių konkursą – jeigu tema būna įdomi, nieko nelaukusi išsitraukiu savo rankdarbių maišus, ir sėdu ką nors kurpti.

O šio konkurso tema man pasirodė netgi labai įdomi. Tokia įdomi, kad iš pradžių net susinervinau, kad nespėsiu nieko paruošti ir taip praleisiu konkursą: ant nosies kabėjo Juliuko gimtadienis, po jo iš karto išvažiuojame atostogauti į Palangą. Žinojau, kad turiu vos vieną dieną tiek skrebukui sukurti, tiek jį aprašyti. Nes prie jūros priėjimo prie interneto tikrai neturėsiu. Bet turbūt labai gerai žinot, kaip yra su laiku ir jo trūkumu: svarbiausia, ne kiek laiko, o kiek pasiryžimo turi. Arba, dar viena gera patarlė tiktų, „Kuo labiau užimtas esi, tuo daugiau padarai“. Hmm... Kažkaip „neskamba“ ši patarlė, jaučiu, tokios nėra . Bet kažkas iš tos operos tikrai yra.

O tema, kuri mane labai sužavėjo, buvo „Citatos“. Iš karto į galvą šovė daugybė gražių citatų, kurioms būčiau iš karto galėjusi sėsti ir kurti skrebukus, bet blogiausia buvo tai, kad visos šios citatos būtų tikusios man (t.y. jeigu skrebuką kurčiau sau), o man reikėjo ko nors, kas tiktų Pauliui (temų, kurias dar turiu padaryti albumui, sąrašą esu pasiruošusi). Sukau sukau galvą (na, ne tiek jau ilgai, kaip gali pasirodyti iš pasakymo – juk vis tik, buvau labai apribota laike), varčiau varčiau albumą ir pagaliau apsisprendžiau, kad labiausiai linkstu prie „Pirmojo dvejeto“ temos.

Iš tikrųjų, tai yra vienas iš skrebukų, kuris turėtų labai nustebinti Paulių. Ne todėl, kad pats skrebukas būtų labai vykęs, ne – tikrai ne dėl to. Tiesiog, Paulius net įtarimų neturi, kad aš galėčiau būti tą jo rašomąjį darbą, su besipuikuojančiu dvejetu, išsisaugojusi. Kaip jis buvo nusiminęs tą dieną! Kaip pergyveno, kad neskyrė pakankamai dėmesio šiai temai… O sekančią dieną viskas apsivertė auštyn kojom. Neprisimenu jau detalių (o gal net giliau tuo nepasidomėjau), tačiau dėl kažkokių priežasčių mokytoja nusprendė šio kontrolinio pažymių nerašyti, ir visiems norintiems leisti išsitaisyti pažymius. Paulius, aišku, stovėjo pirmas eilėje. Pasimokė, pasiruošė ir – dvejetas taip ir liko tik „ant popieriaus“. O grįžęs namo Paulius džiugiai suglamžė tą kontrolinio lapą, ir išmetė į šiukšlių dėžę, sakydamas: „Na va, kaip gerai. Dvejeto mano biografijoj nebėr“.

Labai man užstrigo tas momentas. Tad palaukusi, kol jis nueis, ištraukiau lapą iš šiukšlių dėžės (fe, kaip negražu knistis po šiukšles!) ir padėjau į prisiminimų dėžutę. Kažkaip tikėjau, kad ateityje, kai atslūgs slogūs prisiminimai, susiję su šiuo pažymiu, šis dvejetas visai nebus toks baisus ir nemielas. Galų gale, o kas gali garantuoti, kad tai nebus jo VIENINTELIS mokyklinis dvejetas?

Ir vat tas momentas, kai dvejetas iškils į viešumą, atėjo. Nusprendusi skrebuką daryti su pirmojo dvejeto tema, įlindau į internetą ieškoti tam tinkamų citatų. Peržiūrėjau aibę citatų, susijusių su nesėkmėmis, klaidomis, tobulybės siekimu ir t.t. Galų gale supratau, kad iš tikrųjų savo darbelyje noriu akcentuoti pagarbą praeičiai. Kokia ji bebūtų. Juk galų gale tai, kokie mes esame dabar, yra labai smarkiai įtakota to, su kuo mums teko susidurti/įveikti praeityje, todėl visi prisiminimai – ar jie būtų skaudūs, nemalonūs, ar džiaugsmingi – yra verti būti prisiminti. Ne kaip bagažas, kurį velkame ir kurio nepaleidžiame, o kaip paveikslas, kuris tiesiog kaba ant sienos ir sako: „Taip buvo nutikę man“. Į vienus gyvenimo paveikslus žvelgiame su pasidžiavimu, kitų galbūt iš vis nenorime matyti, į trečius (į tuos, kurie privertė mus ką nors išmokti ar suprasti) turbūt laikui prabėgus galime žvelgti su humoru. Tačiau nei vieno jų negalime nei neigti, nei ištrinti. Šiaip... aš tikiu, kad šis „pirmojo dvejeto“ prisiminimas patenka į tų pastarųjų paveikslų kategoriją ir tikiu, kad Paulius apsidžiaugs pamatęs šį skrebuką.

Skrebukas labai paprastas (pas mane kitokių ir nebūna), jam iliustruoti pasirinkau O. Vaildo mintį „Praeitis žavi tuo, kad yra praeitis“. Be abejo, pačio skrebuko „vinis“ yra suglamžytas kontrolinio darbo lapas. Įrėminau jį, tuo parodydama, kad net tokie prisiminimai gali būti brangūs ir yra verti būti saugomi. Prie šios temos labai tiko nuotrauka, kurioje Paulius su Aušrine, dar visai mažiukai, stato smėlio pilis prie jūros. Iš šio žaidimo juk tiek daug galima pasimokyti: pastatysi per didelę pilį, ji nugriūs; pastatysi per arti jūros – banga nuplaus. Ir galų gale, gali pastatyti puikiausią idealiausią pilį, tačiau užplaukęs debesis ją tiesiog nuplaus. Ir ji liks tik prisiminimu. Juk būtent taip ir veikia laikas: jis gydo didžiausias žaizdas, nuplauna visas nuoskaudas. O mums belieka pasimokyti iš savo klaidų, optimistiškai nusiteikti ateičiai (nesvarbu, kiek pilių mums lietūs nuplaus, mes vis tiek jas statysim!), o praeitį palikti praeičiai.