Trys dienos Anglijoje

Jau turim eit pro duris, kai pamatau, kad abu vaikai stovi su vasarinėmis kepuraitėmis su snapeliais, nors šimtą kartų prieš tai kartojau, kad pasiimtų Jolantos pasiūtus kepurės/šalikėlio komplektukus, nes orų prognozės, švelniai tariant, nieko gera nežadančios. Vaikinai greitai bėga ieškoti kepurių/šalikų/pirštinių, o aš stoviu tarpdury ir svaidausi grasinimais, kad jokių žadėtų pirkti lego nebebus, nes jie nėra susiruošę kelionei. Su trenksmais sėdam į taksi ir, kažkokios apvaizdos genama, pradedu kuistis rankinuke. Mano giliu įsitikinimu, mūsų lėktuvo bilietai turi būti čia, bet visi faktai rodo, kad jų čia nėra. Stabdau taksi ir paknopstom bėgu atgal į namus. Kai grįžtu jau su bilietais (pasirodo, buvau perkėlusi juos į kitą rankinuką), vaikai laimingi man pareiškia: „Bus bus mums perkami lego! Pati nesusiruošus buvai – va, net bilietų nepasiėmei!”. Visą kelią iki aerouosto meldžiausi, ir turbūt ne be reikalo: į aerouostą spėjom vos vos laiku. Va štai taip – stresiniai - prasidėjo mūsų ilgai laukta ir vaikų užsidirbta (kiekvieną mielą šeštadienį eidavo į anglų kalbos kursus) kelionė į Angliją.

Vos įsėdęs į lėktuvą, Julius išsitraukė knygą ir liepė sekti pasaką. Kadangi buvo tikrai vėlyvas metas (skrydis prasidėjo 23 val) ir matėsi, kad dauguma žmonių jau yra pasirengę nusnūsti, dėl pasakos šiek tiek nepatoginausi, bet mano vaikams argumentų niekada nepritrūksta: „Tai gi tie, kas ruošiasi miegoti, irgi pasiklausys pasakos“ – pareiškė Julius. O Justas jam paantrino: „Tikrai tikrai, pasaka nepakenks ir jiems“.

Taigi, mieli mus supę keleiviai, tikiuosi, kad Šauniojo Penketuko nuotykiai patiko ir jums:).

Į kelionę buvau prisikrovus užkandžių. Nepaisant to, kad kelionė turėjo trukti naktį, o tokiu laiku mes jau nevalgome, žinojau, kad lengviau bus ją atlaikyti, jeigu rankinuke turėsiu ko nors graužiamo. Ko nors, kas juos pradžiugintų ir ką jie mėgtų. Bet čia buvau gerokai nustebinta. Justas, vos tik atsikandęs javainio, susiraukęs tarė: "Man šito skonis kažkoks šlykštus.". Aš: "Šlykštus??? Juk aš tau juos kiekvieną dieną įdedu į mokyklos priešpiečių dėžutę!". Žinote, ką jis man į tai? "Tai aš žinau. Bet aš juos visus atiduodu Jokūbui“. Gera žinoti, vienok.

Mes skridome pas mano pusbrolį Simą, jau beveik dvylika metų gyvenantį Anglijoje. Simas seniai vis kvietė ir kvietė atvažiuoti, ir vat pagaliau prisiruošėme. Neilgam – vos trejetui dienų, tačiau toms kelioms dienoms buvome paruošę plačią programą. Ne viskam buvo lemta išsipildyti, bet bendrai paėmus, viskas vis tiek buvo gerai.

Planavome kelionės metu aplankyti du pramogų parkus Alton Tower‘į (čia Simo šeimos pamėgtas parkas) ir Legolendą (labai labai norėjau dar kartą su vaikais nuvykti į Legolendą, kol  jie šio parko dar „neišaugo“. Tai, kad ir Londone yra Legolendas man buvo didžiulis atradimas).

Pirmą dieną turėjome vykti į Alton Tower‘į, tačiau išsimiegoję po kelionės išvydome, kad už lango tiesiog baisiai pliaupia lietus. Simas patikrino prognozes: pagal jas Alton Tower‘yje lyti turėjo ištisą dieną. Legolendas buvo gerokai toliau į pietus, ir, net netikrinę prognozių, nusprendėme rizikuoti ir vykti ten. Ir neapsirikome: oras Legolende tą dieną buvo tiesiog pasakiškas!

Taigi, pačią pirmą dieną mes atsiradome išsvajotame Legolende. Įžengiau į jį, ir pajutau, kad širdis džiaugiasi. Kažkada Nerijus bandė įrodyti, kad į parką galima važiuoti tik vieną kartą: juk pamatei vieną kartą, ir nebereikia." - argumentavo jis. „Tai ko tada tu į kalnus kasmet veržiesi važiuoti?“ – atrėmiau - „Juk pamatei vieną kartą ir nebereikia“. Turbūt atrakcionų parkai yra mano kalnai, į kuriuos mane tiesiog traukte traukia...

Bet, teisybės dėlei, turiu pasakyti, kad ta trauka buvo kiek priblėsusi, kai išvydau įėjimo į parką kainas: 50 svarų žmogui?!!! Be jokios galimybės pirkti pusės dienos bilieto, nors jau gerokai po pietų?!!! Spoksojau į kainas, iškabintas stende ir pykau ant savęs. Juk visiems taip reklamuoju Merlin kortelę – na kodėl gi neįsigijau jos ar bent jau nepasieškojau 2 už 1 kainą kuponų, kurių pilnas internetas?!!! Pikčiausia, kad ta kortelė (bet čia jau tik grįžus namo supratau) būtų galiojusi ne tik į Legolendą, bet ir į Alton Tower‘į bei Londono apžvalgos ratą. Taip, buvau tikrai nepasiruošus... Tačiau viskas vis tiek baigėsi gerai: įsiplepėjau su viena moteriške kasoje, ir ji... atidavė įėjimo kuponą, nes pasirodo, turėjo jų keletą ir nesiruošė jų visų panaudoti. Džiaugiausi kaip mažas vaikas, o vaikai iš karto puolė skaičiuoti, kiek lego už sutaupytą sumą gali nusipirkti:).

Legolende praleidome vos daugiau nei keturias valandas, tačiau pasisupti spėjome ant daugiau atrakcionų nei Disneylendo parke per ištisas dvi dienas (nenoriu net prisiminti tos kelionės). 

Vos įžengus į parką, iš karto nusitaikiau į labiausiai atsipalaidavusią porą (paprastai tai reiškia, kad jie parke ne be pirmą kartą:)). Ir pataikiau: jie iš karto parodė, kurie atrakcionai yra „parko pažiba“, ir mes iš karto nukėblinom prie jų.

Taigi, keletas mums labiausiai įstrigusių pramogų šiame parke (tikrai nespėjome apeiti viso parko, tačiau ant patikusių atrakcionų supomės ne po vieną kartą)

Drakono pilis. Panašaus tipo pilis yra ir Danijos Legolende. Supomės net tris kartus. Ne tik dėl to, kad tai tikrai smagus pasivažinėjimas amerikietiškais kalneliais, bet ir dėl to (bet čia tik vėliau tą supratau), kad Julius žūtbūt įsigeidė nukniaukti kokį nors turtą iš po drakono nasrų. Todėl kai jau pagaliau, trečią kartą važiuojant tuo pačiu maršrutu, aš įsidrąsinau išsitraukti fotoaparatą ir nufotografuoti dūmus leidžiantį drakoną, abu mano bernai atsisegė apsaugos diržus ir vos neiškrito iš vagonėlių: vos infarkto negavau fotoaparato objektyve išvydus persisvėrusią Justo, kuris sėdėjo vagonėlyje priešais mus, nugarą. Šalia manęs sėdintis Julius atrodė dar įspūdingiau: jis beveik jau buvo išlipęs pas drakoną. Julius buvo greitai įtemptas atgal į vagonėlį, bet mano riksmų jis nepaisė: laimingas šypsojosi nuo ausies iki ausies, o rankoje tvirtai suspaudęs laikę mažą lego karūnėlę. Grįžo su grobiu. Kas per vaikas!

 

Friends arkliukai – šitas atrakcionas mums labiausiai patiko. Bet iš pradžių irgi gero streso apturėjau. Susėdom mes ant tų arkliukų, ir girdžiu, kad per garsiakalbius liepia visiems tvirtai įsikabinti ir jokių būdu arklių nepaleisti visos kelionės metu: kelionė jau tuoj prasidės. Kaip prasidės?!!! Nebus jokių apsaugų iš nugaros?!!! Tačiau panikuota be reikalo: užpakalinės ponių kojos (ar kad ir kas ten apačioje bebūtų) pasikėlė į viršų, ir taip prispaudė  mus prie arklio kaklo, kad net kvėpuoti pasidarė sunku.

Už aukso ieškojimo pramogą reikėjo mokėti papildomai, bet dar nuo Pauliaus laikų prisimenu, kaip labai vaikams šita atrakcija patinka, todėl neabejojau: abu gavo po lėkštelę, ir ėjo plauti smėlio. Justas tiek užsikabliavo, kad turbūt būtų čia mielai praleidęs visą dieną, bet paskui, manau, gerokai nusivylė, kad už savo šitokią krūvą aukso kruopelių gavo tokį patį kaip ir visi aukso medalį. Julius, kurio lūkesčiai nebuvo tokie dideli, buvo patenkintas kaip mėnuliukas.

Dar labai pralinksmino kriokliukai. Pagalvojau, kad išeitų visai graži nuotrauka, todėl nusiunčiau vaikus atsistoti prie jų. Padariau vieną kadrą ir staiga, ant antrojo bandymo, vaikai buvo išmaudyti nuo galvos iki kojų. Tačiau oras buvo geras, švietė saulė, tad iš to tik linksmai pasijuokėme. Tačiau į labirintą, kuris buvo už tų kriokliukų, vis tik nebėjome. 

 

Nors buvau įsitikinus, kad vandens atrakcionai neveiks, vis tik, jie veikė. Tik eidavom į juos su celafaninėm apsaugom. 

 

Dar keletas akimirkų iš parko:

 

Prabuvom iki pat parko uždarymo, o kuomet nustojo veikti karuselės, nuėjome apžiūrėti MiniLendo. Vienintelės mūsų nuotraukos su Londono akimi ir Big Ben‘u yra būtent iš čia. 

 

Mano pusbrolio sūnui Matui tik 5.5 metų, tačiau jis jau pirmokas. Justas baisiausiai dėl to piktinosi, ir vis skaičiavo, kad jeigu jis būtų ėjęs į mokyklą Anglijoje, dabar jau būtų geriausiu atveju ketvirtokas, o pačiu pačiu blogiausiu – trečiokas (o yra tik pirmokas Lietuvoje:)). Antra kelionės diena buvo penktadienis, taigi, Matukas turėjo eiti į mokyklą. Simas pasiūlė vaikams eiti kartu ir susipažinti su Matuko mokykla ir mokytoja. Suruošėm vaikus ir, kol Simas valgė paskutinius sumuštinius, vaikai palaukti išėjo į lauką. Neužilgo išėjo ir Simas. Teisybę pasakius, labai džiaugiuosi, kad nežinojau visų užkulisių... Nes toliau istorija klostėsi taip. Pavalgęs Simas išėjo vesti į vaikų į mokyklą, o aš su jo žmona Inga tepėm sumuštinius kelionei į Londoną (kelionės į Alton Tower parką teko atsisakyti, nes ir šiandien pliaupė lietus). Už gerų dvidešimt minučių prasidarė durys ir išgirdome, kaip Julius šūkteli: „Ačiū dievui, radome!”. Mes su Inga apstulbome: „Kaip suprasti „Radome“?!“ „Buvome pasiklydę“. Mes vis dar nieko nesuprantam: „O tai kur dėdė Simas?“. Dabar jau vaikai pasimetė: „Mes tai tikrai nežinome. Jo nebuvo su mumis“. „Ką?!!! O tai kur Matukas?“. „Mokykloje“. Simo žmona  puolė į paniką: „Mokykloje?!!! Jūs vieni išėjote į mokyklą? Šioje šalyje vaikai negali patys vieni bastytis gatvėmis!!!” Kol mes kartu rėkėm ant vaikų, pro duris visas išraudęs ir uždusęs įvirto Simas: „Negrįžo jie? Ačiū dievui, grįžo...“. Na, tolesnė scena turbūt nuspėjama: dėjosi visiška isterija. Į mūsų visus argumentus, kad tai negalėjo būti Matuko, kuris kiekvieną dieną į mokyklą eina tik su mama arba tėčiu, idėja, vaikai tiesiog užsispyrėliškai atsakydavo: „Nu negi jums atrodo, kad čia MES sugalvojom nuvesti Matą į mokyklą? Gi mes net nežinom, kur ta mokykla yra!”

Laimingi, kad viskas baigėsi gerai, sėdome į mašiną ir išriedėjome į Londoną. Mašiną pastatėme prie Čečėno (o taip, dabar aš jau galiu girtis, kad pažįstu Panevėžio chebrą:)) namų, susirinkome lietuvių suneštas viešojo transporto papildymo korteles (gerai vis tik būt chebroj:)) ir pradėjome savo pažintį su Londonu. Teisybę pasakius, ne kokia ta mūsų pažintis buvo: kiaurą dieną pliaupė lietus, buvome permirkę, sušalę ir pavargę, o galiausiai dar ir pasiklydome, nes nei vienas neįsidėmėjome, nei kokiu autobusu atvažiavome nuo Čečėno namų, nei kokioje stotelėje įlipome...  Iš suplanuotų pramogų pamatėme tik tai, kas buvo po stogu: apsilankėme Natural History muziejuje ir didžiausioje pasaulyje (bent jau taip reklamavo:)) žaislų parduotuvėje Hamleys.

Natural History muziejuje labiausiai patiko dinozaurų ir žinduolių ekspozicijos (teisybę pasakius, vėliau žmonių masė tiek išvargino, kad į daug salių jau net nebėjome). Visi vieningai nusprendėme, kad įspūdingiausia buvo pamatyti banginio iškamšą (vaikai negalėjo net patikėti, kad tas milžiniškas banginis iš tikrųjų yra 4-5 metų jauniklė).

Palikome muziejų šiek tiek sušilę, užkandę sumuštinių bei prisipirkę dinozaurų kiaušinių (dabar kaip tik laukiam, kad išsiristų:)) ir pakabukų su dinozaurų dantimis.

Trečią kelionės dieną jau turėjome skristi namo, tad mūsų planuose buvo tiesiog pažintis su Peterborough miestu (lietuvių town‘as:)), pasishopinimas parduotuvėse ir pietūs „kimšk kiek nori“ tipo kiniečių restorane.

Teks būtinai planuoti vizitą į Londoną dar kartą, nes Big Beną ir Londoną akį pamatyti tikrai norisi.

Ačiū pusbroliui Simui ir jo žmonai Ingai (kuri nepaliaujamai kepė, vaikų žodžiais tariant, skaniausius pasaulyje blynus) už nepamirštamą kelionę! :)