Kai draugei G.
pasakiau, kad pradėjau lankyti lėlių siuvimo kursus, ir kad paskutinė mano
manija yra lėlės, kurį laiką ji sėdėjo akis iš nuostabos išpūtusi. O tada galiausiai
pratarė: “Tu gal gali man paaiškinti, kaip tau iš viso ateina į galvą mintis užsirašyti į „Lėlių siuvimo“ kursus?“
Iš tikrųjų, nei
pati nežinau atsakymo. O gal jo ir nėra. Nes aš šiaip nesu ta, kuri užsibrėžtų kokį tai tikslą ir kryptingai siektų jo. Dažniausiai tiesiog pasitaiko
kokia nors atsitiktinė galimybė kelyje, ir nužygiuoju užsižiopsojus į tą pusę.
Panašiai buvo ir su tom lėlėm. Jokio tikslo (ar net noro!) išmokti siūti lėles neturėjau. Bet vat pamačiau darželyje skelbimą,
kviečiantį mamas išmokti siūti lėles ir taip pasirūpinti rankų darbo Kalėdų dovanomis, ir
pagalvojau: „Nu why not?!“.
Buvo tuo metu lapkričio galas (dėl to ir buvo ta sąsaja su Kalėdinėmis
dovanomis), darbo turėjau iki kaklo ir daugiau, jaučiausi tokia pavargus,
kad... dar kelias minutes pagalvojau, ir nusprendžiau, kad būtent lėlių
siuvimas ir yra tai, ko trūksta mano gyvenime. Ir keturias savaites
ketvirtadieniais aukodavau pietų pertrauką ir mokydavausi siūti (tiesą
pasakius, viso užsiėmimų turėjo būti penki, bet turėjau suplanuotus mokymus
Serbijoje, tad vieną - patį paskutinį užsiėmimą–
teko praleisti. Šiaip, kai pagalvoji, tai gaila, nes kaip tik tą paskaitą mokė
mažučius nykštukus siūti. Nu bet nieko – kada nors prie nykštukų
klausimo grįšiu).
Taigi, nuėjau. Ir
buvau šventai įsitikinusi, kad mano pirmoji siūta lėlė bus berniukas (nu bais
jau graži lėlytė-berniukas ryžais sušiauštais plaukais buvo padėta ekspozicijoje) ir kad ji bus skirta mano krikštadukrai. Vėliau
laikas parodė, kad nei tas, nei tas neišsipildė. Nes kuo toliau įsibėginėjo
procesas, tuo labiau supratau, kad su lėle – juo labiau pirmąja! – skirtis nenorėsiu. Ir negaliu sakyt, kad nebuvau dėl to
perspėta. Mokytoja jau iš karto nepatikliai kraipė galvą, klausydamasi mano
postringavimų, kad pirmoji lėlė bus dovana gimtadienio proga. O dar kai
sužinojo, kad net ne savo vaikams ruošiuosi dovanoti, tvirtai pasakė: “Tavo
berniukų vietoje aš tikrai įsižeisčiau”.
Berniukams įsižeisti
neteko. Nepaisant to, kad vėliau buvau persigalvojusi ir nusprendusi, kad lėlę
gaminuosi sau, ją nusavino Justas. O greitai tokios pačios pareikalavo ir
Julius. Kuris, kaip ir visada, turėjo labai aiškius pageidavimus:
lėlė turi būti su mėlynais plaukais. Iki užpakalio. Vat taip ir gimė dvi pirmosios
merginos (taip taip, dėl lėlės-berniuko jau irgi buvau spėjusi persigalvoti, nes tie ilgi plaukai man irgi be galo gražu).
Norėdama, kad įgūdžiai nedingtų, įkvėpimo pagauta pasiuvau ir dar vieną lėlę - krikštadukrai Indrutei.
O tada ir kita krikštadukra - Paulytė - gavo lėlę gimtadienio proga. Paulytė pageidavo rožinių plaukų. Nu negi sunku įgyvendinti?! :)
Jau galvojau sustoti, bet čia draugė ir kolegė Ugnė
pareiškė, kad nori lėlytės ir ji, tad ir jai pasiuvau. Tik tokią mini mini. Ir
juodais plaukais – kad Ugnei tiktų.
Indrei skirtą lėlę buvau aprengusi kelnytėmis ir švarkeliu. Neužilgo sulaukiau pageidavimo parūpinti ir puošnesnius rūbus lėlei. Vėl gi... ar gi gaila? :) Per pusdienį nunėriau ir ryškiai geltoną suknelę. Modeliukas: Juliaus lėlė, toji su mėlynais plaukais.
Iš tiesų, serija lėlių tuom dar nesibaigė: dar viena buvo įteikta mano dukterėčiai ir Pauliaus krikštadukrai Saulutei (taip taip, jau ir mano Pauliukas užaugo tiek, kad būtų tinkamas kvietimui į krikšto tėčius!), tačiau kažkaip pamiršau ją nufotografuoti.
Iš tiesų, šiuo
savo hobiu ir tomis savo lėlėmis norėjau pasigirti jau seniai, bet vis nerasdavau
progos. O ta proga netikėtai pasitaikė šiandien: paskambino draugė Aušra, ir
pasigyrė, kad su vaikais pradėjo laisvalaikiu siūti rūbelius Barbei. O jau
grožių grožis tie rūbeliai: ir chalatukai, ir palteliai, ir suknelės
įvairiausių ilgių ir fasonų... Barbėm aš niekada nesižavėjau, bet Barbė
aprengta tokiais mielais rankų darbo rūbeliais net ir man patiktų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą