Paulius švenčia 13-ąjį gimtadienį!

Atsimenu, viena mano draugė pasakojo apie kitą savo draugę, turinčią septyniolikmetį sūnų, kad šioji naujai sutiktiems žmonėms (na, čia labiau turėta galvoje vyrai, nes toji moteris buvo išsiskyrusi) vengdavo įvardinti sūnaus amžių. Nes jeigu pasakydavo tik faktą, kad turi vaiką, tai dar būdavo nieko. Bet jeigu pasakydavo, kad tam sūnui septyniolika, dauguma tik užsprogdindavo akis iš nuostabos ir jau nieko nebesakydavo, o taip ir sėdėdavo apakę. Bet nors ir nieko nesakydavo, nesunku būdavo suprasti, ką gromuliuoja smegeninėse: „Tai jeigu vaikui tiek, tai kiek tada MAMAI???“.

Prisimenu tą istoriją kaskart, kai reikia pasakyti Pauliaus amžių. Būna, kur nors vaikštau su Juliuku, ir kas nors klausia (na, pasitaiko gi tų bendraujančių žmonių, kuriems viską visada reikia žinoti): „O tai čia jūsų pirmagimis, taip?“, tai kai atsakau, kad ne joks ten ne pirmagimis, o trečiagimis, dauguma nustemba. O kai pasakau, kad pirmagimiui va tuoj sukakos trylika, nustemba dar labiau. Ir tiesiog galiu įskaityti iš akių, kad bando spėti, kiek gi man buvo tuo metu, kai jo susilaukiau.

Aišku, smagu, kad žmonės galvoja, jog esu per jauna turėti tokio amžiaus vaiką (gal tai reiškia, kad dar neatrodau labai blogai? :) ), bet kita vertus, tie žvilgsniai bei nuostabos ir erzina. Tačiau nepaisant visų tų erzinančių ir nelabai situacijų, fakto, taip sakant, nepakeisi – mano Pauliukas, mano pirmagimis, ką tik atšventė trylikos metų gimtadienį! Ot laikas bėga, ką ir besakysi.

Šį kartą gimtadienio proga nieko jam neorganizavau. Na, beveik nieko. Visų pirma, jis visus metus kalbėjo, kad tryliktojo gimtadienio nešvęs (kuom aš tyliai širdy džiaugiausi). Visų antra, trylika metų yra ta riba, kai tikrai galima jau ir pačiam spręsti, ką per gimtadienį nori veikti, kaip svečius planuoji užimti ir panašiai.

Tačiau kaip jau turbūt supratote, gimtadienį jis vis dėl to šventė. Likus gal dviem savaitėm taip nusprendė.

Gimtadienio scenarijus buvo toks: iš pradžių su pasikviestais draugais nuėjo į boulingą. Tuomet visi kartu užsuko į parduotuvę (nes aš pasakiau, kad čia yra JO reikalas pasirūpinti tuo, ką nori matyti ant stalo), kur nusipirko gėrimų, du pakelius čipsų (šioje vietoje nusileidavau savo principams ir leidau nusipirkti) bei vieną supuvusį arbūzą. O parėję namo, rado jau padengtą saldųjį stalą. Ir pripūstų balionų su užduotimis.

Saldžiąjam stalui buvau padėjusi šiek tiek vaisių, iškepusi dviejų rūšių keksiukų (šokoladinių ir jogurtinių) bei, aišku, tortą.Kaip ir paprastai, gamindama saldumynus “apturėjau” daug gerų emocijų. Juk smagu yra ruošti visokius glajus, stengtis dekoruoti kepinius ir tuo pačiu prižiūrėti dar ir porą saldėsių vagišių, tik tykančių progos ką nors nugvelbti. Va, nuotraukoje labai aiškiai matyti, kaip Paulius dėlioja M&M saldainius ant torto, o kažkieno mažutė rankutė taip ir traukia juos iš po stalo.Kadangi Paulius buvo sakęs, kad dovaną išsirinks pats, todėl visų dalyvaujančių prašė nešti dovaną tik pinigais, tortą papuošiau tikrais valgomais banknotais (radau saldumynų parduotuvėlėje prie namų). Vėliau Paulius sakė vos infarkto negavo, kai pamatė, kad svečiai ima JO pinigus nuo torto ir bando suvalgyti:) .

Norit spėti, kiek laiko tortas toks išbuvo ant stalo? Teisingai, neilgai, oi, neilgai. Man atrodo, tai buvo neužilgo po to, kai visi suvalgė po pirmąjį torto gabaliuką (iki tol tiesiog kaip vanagas saugojau jį:) ). Atėjo pas mane Juliukas ir verkia: „Dedeinės! Dedeinės!”. Sakau: „Nori saldainio? Taigi, eik, pasiimk nuo torto“. O čia pat netoli sėdintis Justas ramiai mane pertraukė: „Saldainį nuo torto? Nebėra. Jau visus suvalgiau“. Iš pradžių negalėjau tuo patikėti, bet faktai ant stalo bylojo patys už save.

O Paulius vėliau papasakojo, kaip ten viskas buvo iš tikrųjų. Žaidė jie visi Mafiją. Atėjus momentui, kai visas miestelis turėjo miegoti, visi vaikai užsimerkė. O kai visas miestelis „nubudo“ ir atsimerkė, paaiškėjo, kad naktį po miestelį siautėjo ne tik mafijozai, bet ir saldumynų vagišiai – ant torto jau nebuvo nei vieno saldainiuko. Už tai prie stalo išsišiepę savo raudonai-mėlynais dantimis stovėjo Justas su Juliumi.

Perliukas iš gimtadienio: kol valgėm picas, visi vaikai plepėjo apie savo mokyklinius reikalus (juk neseniai trimestrą išvedė), ir pasakojo, kad vieną berniuką tėvai už prastus pažymius muša. Tai išgirdusi, viena panelė nusistebėjo: „Bet juk jo mama tokia normali atrodo!”. O mano Paulius pertarė: „Nu ir kas? Mano mama irgi juk...“. Šioje vietoje jis staiga prisiminė, kad ir aš šalia sėdžiu, pašnairavo į mane ir nutilo, o aš juokdamasi pabaigiau: „Tavo mama irgi juk normali atrodo, taip?“. Bet Paulius neprisipažino, kad būtent taip norėjo pasakyt :).

O šiaip, gimtadienis praėjo labai linksmai – bent jau taip sakė vaikai. Džiaugiuosi tuo.
***
Kiti mūsų švęsti gimtadieniai:
Juliaus 3-jų metų Gyvačių gimtadienis
Justo 4-ių metų Varliukų ir Gandro šventė
Juliaus 2-ų metų Mėlynojo Autobusiuko šventė
Aušrinės 12-asis gimtadienis Pasakų Karalystėje
Justo 3-asis Traukinukų gimtadienis
Juliaus 1-asis gimtadienis
Aušrinės 11-asis Vaiduoklių gimtadienis
Pauliaus 12-asis gimtadienis
Justo 2-ų metų Mašinų gimtadienis
Aušrinės 8-erių metų Gyvačių Vakarėlis
Pauliaus 8-erių metų Dinozaurų gimtadienis
Pauliaus 9-erių metų Ateivių gimtadienis
11-mečio gimtadienio šventė "Laiko mašina"