Na, turbūt atėjo pats laikas sugriautį mitus apie Kalėdų senelį.
Visų pirma, gryna neteisybė yra tai, kad Kalėdų senelis gyvena Laplandijoje. Juk jeigu jis ištiesų gyventų Suomijoje, jam būtų tiesiog fiziškai neįmanoma MATYTI visų vaikų – gerai jie elgiasi, ar blogai. Taigi, čia gryniausia nesąmonė, kuria siekiama suklaidinti visus ir nuslėpti TIKRĄJĄ Kalėdų senelio buvimo vietą. O ją, dar ankstyvoje vaikystėje, man kuo puikiausiai „išryškino“ mama. Aš neprisimenu, ar tai buvo prieš Kalėdas, bet turėjo būti maždaug tuo laikotarpiu, nes aš dėl kažkokios priežasties jos neklausiau, ir man mama pasakė: „Elkis gerai, nes Kalėdų senelis neatneš dovanų“. Aš, aišku, iš karto suklusau, tačiau čia pat ir suabejojau, o kaip jau čia taip tas senelis mato, ką aš dabar darau. „Mato dar ir kaip“, - pasakė mama. „Nu bet kaip taip įmanoma?“ – nepasidaviau. Ir tada mama pakėlė mane ir prinešė prie lango: „Matai mėnulį? Jis seka mus ir dieną, ir naktį. Seka net tuomet, kai tu jo nematai ir net neįtari. Va čia ir gyvena Kalėdų senelis. Ir už tai mato, kada gerai elgiesi, o kada nelabai“. Nu dabar tai man viskas tikrai pasidarė aišku! Ir nuo to laiko, niekas manęs neįtikins, kad yra kitaip, ir kad Kalėdų senelis iš tiesų atkeliauja iš Laplandijos. Jis gyvena MĖNULYJE! Rimtai.
Iš tiesų, tikiu tuo dar ir todėl, kad man yra daug smagiau turėti Kalėdų senelį mėnulyje, nei kažkokioj neapibrėžtoj šaly tokioj kaip Laplandija. Negana to, kad naktį visada galima „pasilabinti“ su Kalėdų seneliu, dar ir laiškų seneliui rašymo ir išsiuntimo problema atkrenta: Paulius kiekvienais metais parašydavo laišką, ir tiesiog priklijuodavo jį prie lango. Ir rašydavo kuo didesnėm raidėm, kad seneliui nesunku būtų perskaityti (oi, gaila – neturiu skanerio. Patalpinčiau vieną tokių laiškučių).
Dar vienas mitas yra tai, kad kuo geriau elgsies per metus, tuo daugiau dovanų per Kalėdas gausi. Nėra jokio ryšio tarp to! O vat koreliacija tarp šeimos dydžio ir dovanų skaičiaus yra labai akivaizdi. Na, pavyzdžiui, kad ir mūsų šeima. Iš pradžių, kol buvau maža, iš ryto po eglute gaudavau vieną dovaną. Vėliau, jau paaugusi, aš pati pradėjau sutikti Kalėdų senelį, kuris prašydavo padėti dovanas nuo jo. Neužilgo, Kalėdų seneliui sutiko pagelbėti ir Ineta. Taigi, kažkaip tų dovanų po eglute pradėjo daugėti. Ir galima būdavo akivaizdžiai matyti, kad šias dovanas neša skirtingi Kalėdų seneliai. Nes įpakavimo popierius būdavo skirtingas. O labiausiai prisimenu tas Kalėdas, kuomet po eglute radau ne tik įvairiausių dovanėlių nuo tėvų ir Inetos Kalėdų senelių, bet ir mažutėles simpatiškai supakuotas dovanėles, ant kurių akivaizdžiai vaikiška rašysena buvo užrašyti palinkėjimai. Aš buvau šoke! Atsimenu, atsisukau tuomet į Laimą: „Laimut, ir tu jau sutikai Kalėdų senelį?!“. Gal dar ir dėl to taip nustebau, kad Audriui, kuris už Laimą keturiais metais vyresnis, Kalėdų senelis kelyje dar nebuvo pasimaišęs. Ir dar ilgai, oi ilgai, laukėm, kol pagaliau ir jam pasisekė jį sutikti.
Kartą (čia jau šiek tiek anksčiau) Paulius manęs paklausė, ar aš tikrai tikiu, kad Kalėdų senelis egzistuoja. Nei kiek neužtrukau su atsakymu. Todėl, kad labai gerai prisimenu vieną epizodą iš vaikystės: sėdėjom mes kambary trise – aš, Laima ir mama. Mama klausinėjo Laimos, ko ji šiais metais planuoja Kalėdų senelio prašyti. Dar Laimai neatsakius, aš išdrožiau visą tiradą apie tai, kad Kalėdų senelis neegzistuoja, kad visi mano klasiokai tą žino, kad čia mamos dovanas suruošia ir t.t. Mama, tarsi nekreipdama dėmesio į mane, toliau kalbėjo su Laima: „Matai, Inga netiki Kalėdų seneliu. Na, gaila, nes Kalėdų senelis dovanas neša tik tiems, kas tiki juo. Gaila, bet jeigu Inga ir toliau netikės, po eglute šiais metais ji jau nieko neras“. Ir aš tiksliai žinojau, kad taip ir bus, kaip mama pasakė! Iš jos balso pajutau, kad nejuokauja. Ir žinot... dar kartą pagalvojus, aš jau suabejojau, ar jau tikrai tie mano klasiokai yra tokie teisūs... Ir nuo to laiko nei sekundei nebeleidžiu sau tuo abejoti.
Jūs aišku, nepatikėsit, tačiau visą šitą tiradą apie Kalėdų senelius, dovanas ir tikėjimą aš surašiau tik todėl... kad norėjau pasakyti, kad šiais metais tiesiog be galo be krašto apsidžiaugiau, kai mane pakvietė dalyvauti Kalėdinėje akcijoje, skirtoje pagelbėti vaikams iš skurstančių šeimų. Taip, Kalėdos – ne tik dovanos, žaislai, stresas, karštligė, apsirijimas prie stalo ir t.t. Tačiau be dovanų Kalėdos (ir ypač vaikams) taip pat neįsivaizduojamos. Ir jeigu galima nors kiek prisidėti prie to, kad Kalėdų senelis apsilankytų ir šeimose, kurioms šiuo metu sekasi šiek tiek blogiau, kodėl gi to nepadarius?! Juo labiau, kad šiuo atveju, net piniginės praverti nereikia: užtenka kad kiekvienas lankytojas spragteltų ant banerio, esančio puslapio kairėje. Spragsėti galima nors ir kas valandą: už kiekvieną jūsų apsilankymą akcijos puslapyje kapsės centukai skurstančių šeimų vaikų dovanoms. Paprasta, ar ne tiesa?
Kalėdų senelis iš tiesų egzistuoja... kiekvieno mūsų širdyje!
Iš tiesų, tikiu tuo dar ir todėl, kad man yra daug smagiau turėti Kalėdų senelį mėnulyje, nei kažkokioj neapibrėžtoj šaly tokioj kaip Laplandija. Negana to, kad naktį visada galima „pasilabinti“ su Kalėdų seneliu, dar ir laiškų seneliui rašymo ir išsiuntimo problema atkrenta: Paulius kiekvienais metais parašydavo laišką, ir tiesiog priklijuodavo jį prie lango. Ir rašydavo kuo didesnėm raidėm, kad seneliui nesunku būtų perskaityti (oi, gaila – neturiu skanerio. Patalpinčiau vieną tokių laiškučių).
Dar vienas mitas yra tai, kad kuo geriau elgsies per metus, tuo daugiau dovanų per Kalėdas gausi. Nėra jokio ryšio tarp to! O vat koreliacija tarp šeimos dydžio ir dovanų skaičiaus yra labai akivaizdi. Na, pavyzdžiui, kad ir mūsų šeima. Iš pradžių, kol buvau maža, iš ryto po eglute gaudavau vieną dovaną. Vėliau, jau paaugusi, aš pati pradėjau sutikti Kalėdų senelį, kuris prašydavo padėti dovanas nuo jo. Neužilgo, Kalėdų seneliui sutiko pagelbėti ir Ineta. Taigi, kažkaip tų dovanų po eglute pradėjo daugėti. Ir galima būdavo akivaizdžiai matyti, kad šias dovanas neša skirtingi Kalėdų seneliai. Nes įpakavimo popierius būdavo skirtingas. O labiausiai prisimenu tas Kalėdas, kuomet po eglute radau ne tik įvairiausių dovanėlių nuo tėvų ir Inetos Kalėdų senelių, bet ir mažutėles simpatiškai supakuotas dovanėles, ant kurių akivaizdžiai vaikiška rašysena buvo užrašyti palinkėjimai. Aš buvau šoke! Atsimenu, atsisukau tuomet į Laimą: „Laimut, ir tu jau sutikai Kalėdų senelį?!“. Gal dar ir dėl to taip nustebau, kad Audriui, kuris už Laimą keturiais metais vyresnis, Kalėdų senelis kelyje dar nebuvo pasimaišęs. Ir dar ilgai, oi ilgai, laukėm, kol pagaliau ir jam pasisekė jį sutikti.
Kartą (čia jau šiek tiek anksčiau) Paulius manęs paklausė, ar aš tikrai tikiu, kad Kalėdų senelis egzistuoja. Nei kiek neužtrukau su atsakymu. Todėl, kad labai gerai prisimenu vieną epizodą iš vaikystės: sėdėjom mes kambary trise – aš, Laima ir mama. Mama klausinėjo Laimos, ko ji šiais metais planuoja Kalėdų senelio prašyti. Dar Laimai neatsakius, aš išdrožiau visą tiradą apie tai, kad Kalėdų senelis neegzistuoja, kad visi mano klasiokai tą žino, kad čia mamos dovanas suruošia ir t.t. Mama, tarsi nekreipdama dėmesio į mane, toliau kalbėjo su Laima: „Matai, Inga netiki Kalėdų seneliu. Na, gaila, nes Kalėdų senelis dovanas neša tik tiems, kas tiki juo. Gaila, bet jeigu Inga ir toliau netikės, po eglute šiais metais ji jau nieko neras“. Ir aš tiksliai žinojau, kad taip ir bus, kaip mama pasakė! Iš jos balso pajutau, kad nejuokauja. Ir žinot... dar kartą pagalvojus, aš jau suabejojau, ar jau tikrai tie mano klasiokai yra tokie teisūs... Ir nuo to laiko nei sekundei nebeleidžiu sau tuo abejoti.
Jūs aišku, nepatikėsit, tačiau visą šitą tiradą apie Kalėdų senelius, dovanas ir tikėjimą aš surašiau tik todėl... kad norėjau pasakyti, kad šiais metais tiesiog be galo be krašto apsidžiaugiau, kai mane pakvietė dalyvauti Kalėdinėje akcijoje, skirtoje pagelbėti vaikams iš skurstančių šeimų. Taip, Kalėdos – ne tik dovanos, žaislai, stresas, karštligė, apsirijimas prie stalo ir t.t. Tačiau be dovanų Kalėdos (ir ypač vaikams) taip pat neįsivaizduojamos. Ir jeigu galima nors kiek prisidėti prie to, kad Kalėdų senelis apsilankytų ir šeimose, kurioms šiuo metu sekasi šiek tiek blogiau, kodėl gi to nepadarius?! Juo labiau, kad šiuo atveju, net piniginės praverti nereikia: užtenka kad kiekvienas lankytojas spragteltų ant banerio, esančio puslapio kairėje. Spragsėti galima nors ir kas valandą: už kiekvieną jūsų apsilankymą akcijos puslapyje kapsės centukai skurstančių šeimų vaikų dovanoms. Paprasta, ar ne tiesa?
Kalėdų senelis iš tiesų egzistuoja... kiekvieno mūsų širdyje!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą