2013 09 Keliaujame: šį kartą po Šiaurinę Italiją

Turėjau tokį nuotykį draugų sodyboj – ėjau sau ramiai ežero liepteliu ir, aišku, tuo pačiu metu beeidama dar ir telefoną maigiau. Viena lieptelio lenta buvo išlūžusi, dėdama koją to nepastebėjau, praradau pusiausvyrą ir... pusiau įkritau į vandenį. Tiesiogine ta žodžio prasme „pusiau“, nes į vandenį tikrai kritau. Tačiau Tomas, kuris stovėjo visai šalia (tik kurį laiką, matydamas mane svirduliuojančią, negalėjo apsispręsti, ką labiau verta gelbėti – mane ar telefoną) paskutiniu momentu vis tik spėjo nutverti mane už rankos. Tad taip ir pakibau ant rankos, iki pusės vandeny. Gera žinia buvo ta, kad telefonas vis tik liko išgelbėtas. Ne tokia gera žinia buvo ta, kad sušlapau vieninteles savo kelnes, o oras tą savaitgalį nebuvo toks jau labai pasaka. Dar blogesnė žinia buvo ta, kad ranka, su kuria vožiausi į lieptą, iki alkūnės nusidažė tamsiai violetine spalva (bet čia ne iš karto). Na, o pati blogiausia žinia ta, kad šita sutrenkta ranka po gero mėnesio sąlygojo tai, kad man pradėjo skaudėti... koją. Supratau tai, kai skausmas jau pasidarė toks, kad eiti galėjau tik šlubčiodama. Ir supratau tai likus tik dienai iki mūsų suplanuotos kelionės į Italiją (na, kada gi daugiau užsirašysi pas daktarus, jeigu ne kelionės išvakarėse).
 

Kaip bebūtų keista, vaikai prieš kelionę nesusirgo. Nei vienas. Tad prieš išbėgdama pas gydytojus ir tvarkyti paskutinių reikalų kelionės išvakarėse, palikau jiems daiktus susipakuoti patiems. Nelabai tikėjausi, kad jie taip ir padarys, tačiau grįžusi vėlai vakare iš tiesų radau dvi sukrautas kuprines. Julius (4.0) mane pritrenkė: prie jo kuprinės turinio visiškai neturėjau ko prikibti.  Jis apgalvojo viską: lagamine radau maikučių ir ilgom, ir trumpom rankovėm, mėgstamiausių kelnių komplektą, megztuką, kepurę nuo saulės... Iš pradžių nustebau, kad nėra nei triusikėlių, nei kojinių, tačiau vėliau pamačiau, kad vis tik ir jų Julius nepamiršo – tiesiog susidėjo į atskirą kuprinės kišenę. O Justo (5.5) kuprinę... visą reikėjo iškratyti laukan ir pakeisti švariais ir jo nešiojamais rūbaisJ

 

Dalinuosi mūsų maršrutu Italijoje – jeigu kada planuosite keliauti į šį regioną su vaikais, galbūt pravers (ačiū Ritai iš Excursus už nerealią pagalbą planuojant!)

Buvau nusprendusi, kad visur nakvynes rinksiuosi tik kempinguose: taip ir pigiau, ir vaikams erdvės daugiau. Kempingų paiešką buvau pasilikusi vos ne paskutinei minutei, ir dėl to vėliau gailėjausi, nes dauguma kempingų, kaip bebūtų keista, (juk rugsėjo mėnuo tikrai jau ne sezonas!!!), buvo užimti. Tačiau likome labai patenkinti kempingu, kuriame apsistojome – San Francesco Village.

 

Pirmą dieną nusprendėme dedikuoti vaikams ir, pasimaudę Gardos ežere bei susipažinę su kempingu, leidomės į Gardalendo atrakcionų parką. Šiame parke aš jau buvau lankiusis ir anksčiau, su Pauliumi ir Aušrine, tačiau parkas man nuo to meto kėlė vien slogius prisiminimus: tuo metu buvo žiauriai karšta, žmonių buvo begalė ir prie kiekvieno atrakciono reikdavo laukti po keletą valandų. Nuo to karto prisiekiau sau daugiau niekada gyvenime nevažiuoti į jokias keliones liepos-rugpjūčio mėnesiais. Šį kartą važiavome rugsėjį, bet vaizdelis buvo beveik toks pat. Gal skirtumas tik toks, kad šį kartą buvom savo laiko šeimininkai ir parke galėjome likti iki pat jo uždarymo, kuomet jau nebe taip karšta, o ir žmonių parke lieka mažiau.

Buvau svarsčiusi įsigyti metinį Gardalendo abonementą (nes kaina vieno apsilankymo parke bei metinio abonemento skiriasi kiek mažiau nei du kartus), bet džiaugiausi, kad to nepadariau – tą dieną atrodė, kad supynių visiems jau per akis (tiesa, ateitis vėliau parodė, kad vis tik neužteko tos vienos dienosJ)

 

Parke labai gražu – milijonas atrakcionų, vietų pasifotografavimui bei siuvenyrų parduotuvėlių. Net nepastebėjom, kaip prabėgo diena.

 

 

Baigėsi diena ne su tokiais maloniais nuotykiais. Išeinam iš parko, visi jau žiauriai nusikalę. Taip žiauriai, kad Julius, matydamas atrakcionus, čiupdavo man už rankos ir rėkdavo: „Ne!!! Viskas!!! Jokių "paskutinių"!!! Jau buvo paskutinis! Važiuojam namo!!!”. Tai va tokie pavargę mes buvom. Taigi, išeinam iš parko, ir Nerijus klausia manęs: „O tu prisimeni, kur pastatėm mašiną?“. Manęs klausia! Tos, kurią galima įvesti į pastatą ir tada linksmintis, žiūrint, ar atrasiu išėjimą atgal. Kelio atgal aš nežinojau. Aišku, kad nežinojau, čia ir būti negalėjo kitaip! Pradėjom vaikščioti ir ieškoti. Naktį. Vieno didžiausių Europoje pramogų parkų mašinų stovėjimo aikštelėse. Nerijus eina eilėm ir tikisi, kad kokia nors mašina atsilieps į signalizacijos pultelį. Aš su vaikais seku iš paskos. Galiausiai Nerijus susinervina ir pareiškia, kad nieko nepadedu sekiodama iš paskos, tad liepia man eiti ieškoti į kitą pusę. Iš pradžių jau vien tokia mintis man pasirodė juokinga – turint omeny, kad aš visiškai neskiriu mašinų ir net savo nuosavą mašiną atskiriu tik iš numerių. Bet po dar gerų penkiolikos minučių klaidžiojimo vis dėlto ir aš patikėjau, kad šansai rasti mašiną padidės, jeigu ir aš prisidėsiu prie paieškų. Todėl sužinojau mašinos numerius (392) ir markę (Opel) iš išėjau į kitas eiles. Julius eina su manim, Justas su tėčiu. Palaukusi, kad Nerijus negirdėtų (nebenorėjau dar labiau didinti įtamposJ), klausiu Juliaus: „Juliuk, o tu žinai, kokios spalvos mūsų mašina?“ Žinojau, kad šituo vaiku galiu pasikliauti – Julius iš karto atsakė: „Va matai šitą mašiną? Mūsų irgi pilka, tik truputį tamsesnė“. Tuomet parodė į kitą mašiną: „O va mašinos ženklas toks“. „Juliuk, tu net mūsų mašinos ženklą žinai?!”. “Taip. Mačiau ant mašinos vairo“. Šito vaiko organizuotumas ir pastabumas mane žiauriai stebina, nes nei Paulius, nei Justas tokios savybės neturėjo. Ir radom mašiną... Mes su Juliuku.

 

PS. Kitą dieną prie pusryčių stalo Justas sako (prisiminęs piratus Gardalende): „Tėti, kai tu būsi seneliukas, aš tave visada ginsiu. Nes aš nenoriu, kad mano vaikai neturėtų senelio. Nes jie turbūt savo senelį mylės labiausiai už visus. Nes juk ir aš savo senelį labiau negu jus myliu...“.

Ot nesugadintas vaikas – dar nežino, kad pernelyg didelis atvirumas ne visada yra gražu ir malonuJ

 

Antra diena buvo skirta susipažinimui su Sirmionės miesteliu, kuris pelnytai vadinamas viso Gardo ežero puošmena. Vat šią dieną galima jau buvo pajusti, kad tikrai ATOSTOGAUJAME: kempinge jau viskas buvo pažįstama, tad streso jau buvo ženkliai mažiau. Atsikėlę ryte nuėjome į vietinę parduotuvėlę pirkti spurgų bei į restoraną kavos (t.y. man kavos, vaikams – plakto pieno), išsimaudėme ežere ir – iškeliavome. Tarp kitko, tas spurgų valgymas buvo vienas smagiausių atostogų ritualų: kadangi šitame kempinge nakvojome 5 naktis, galėjome išbandyti visus skonius, tad labai greitai išsirinkome savo mėgstamiausius variantus ir jau iš vakaro svarstydamo, kokią gi spurgą valgysime rytoj.

 

Sirmionėje privargome ieškodami vietos priparkuoti mašiną (nesuprantu, iš kur tiek žmonių rugėjo mėnesį!!!), tačiau nei kiek nesigailėjom tų kilometrų, kuriuos reikėjo klampoti iki miestelio: vaikai ėjo žvalgydamiesi prikritusių kankorėžių (pirmąjį, aišku, rado Julius), grožėjomės nepaprastais vaizdais. Neprailgo laikas ir miestelyje: pašėrę žuvis ir antis, prisivalgę ledų bei palaipioję po pilį, turėjome priminti sau, kad mašinos pastatymo laikas jau baiginėjasi, ir pažintį su miesteliu baigti kiek anksčiau,  nei patys natūraliai būtumėm sugalvoję.

Kadangi iki dienos pabaigos laiko dar buvo daug, svarstėme, ką daryti toliau. Atviras zoologijas sodas, į kurį buvome galvoję važiuoti, jau nebedirbo. Aš siūliau važiuoti iki Veronos, bet Nerijus prisiminė, kad ten jau buvo, ir kad Verona jo nesužavėjo. Priėmėm paprasčiausią sprendimą: nusprendėme tiesiog likti namuose ir susipažinti su savo miesteliu (pica pica pica vakare!!!)

 

Trečia diena buvo skirta susipažinimui su Gardos ežero apylinkėmis. “Žydruoju Italijos perlu” vadinamas ežeras yra paskelbtas UNESCO saugomu objektu ir įrašytas į gražiausių pasaulio ežerų 12-tuką: šiaurinę ežero dalį supa uolos ir didingos Alpių kalnų grandinės, o tarp jų įsispraudę pūpso jaukūs, senove dvelkiantys kaimeliai ir miesteliai. Apylinkes supančiuose slėniuose bręsta vynuogės, alyvuogės ir citrusinių vaisių derlius.  

 

Kelionę nusprendėme pradėti nuo Varones krioklio. Aš, teisybę pasakius, jį įsivaizdavau kiek kitaip – standartiškai krentantį krioklį, tad supratusi, kad didingų vaizdų čia nėra ir krioklys tarsi įrėmintas tarp kalnų, gavau šiek tiek nusivilti. Tačiau bet kokiu atveju, nesigailėjom čia pasukę.

Sekanti mūsų stotelė - Limone sul Garda miestelis. Jeigu taip labai nebūčiau pasitikėjus Rita, turbūt miestelį būtumėm pravažiavę jo net nepastebėję jo. Tačiau kaip džiaugiausi nepraleidau pro akis Ritos pastabos, kad „miestelis be galo gražus“. Pasirodo, atrasti patį miestelį, net ir važiuojant visai pro jį, yra nepaprastai lengva. Tačiau oi, kaip verta čia užsukti!!! Kai galiausiai įžengėme į miestelio teritoriją, buvome pritrenkti ten tvyrančios atmosferos. Šį miestą, kaip nesunku suprasti iš pavadinimo, garsina citrinmedžiai: dekoratyvinės citrinos prie italų namų durų skambučio, citrinų likeris.

Paskutinė stotelė buvo – Malcesine miestas, iš kurio planavome pasikelti į kalnus. Vos atvažiavę į Malceine, ilgai neklaidžioję radome pakelėjus ir, išsipirkę dviejų valandų stojimą mašinų aikštelėje, pakilome į Monte Baldo kalną. Buvo rūkas, tačiau nepaisant to, dar vieną iš kelionės tikslų – apsilankyti kalnuose – pasižymėjome kaip įvykdytą. Nerijus gavo progą pamatyti, kaip atrodo slidinėjimo trasos vasarą, vaikai palakstė bei pašnekino lamas (iš kurių čia pat verpiamos kojinės, kurios kažkodėl iš karto ir su kiniškom etiketėm parduodamosJ), o aš... šiaip paslampinėjau – be jokio tiksloJ

 

Diena buvo ilga, o vakare tradiciškai išsiruošėme valgyti vakarienės (prisitaikėme prie italų grafiko, ir normaliai valgydavom tik vieną kartą per dieną - vakare). Aš visą dieną buvau prisisvajojusi, kad vakare valgysiu risoto su jūros gėrybėmis. Tačiau kai pagaliau vakare nuėjome į kavinę, paaiškėjo, kad risoto ruošiamas tik tuo atveju, jeigu bent du žmonės jo užsisako. Susinervinau nerealiai. Vėliau įkalbėjau Justą, neva risoto yra be galo skanu, tad jis irgi užsisakė. Jau geriau būčiau to nedarius... Nes gavau patiekalą ne su man įprastais jūrų gėrybių gabaliukais (cha cha, aš tik taip risoto ir įsivaizduoju:)), o su pilnom kriauklėm, moliuskais bei dar dviem didžiuliais krabais ant viršaus. Justas, patiekalą išvydęs, buvo tiesiog šokiruotas: "Kodėl jie juos nužudė?!!!". Man, prijaučiančiai vegetarei, bet nespjaunančiai į žuvį, vien nuo vaizdo silpna pasidarė. Savo porciją šiaip ne taip įveikiau (iki šiol bloga prisiminus), Justas – net neprisilietė. Jo vegetariniai įsitikinimai vis tik stipresni nei manoJ.

 

Penkta diena – Zooparkas, kuriame (bent jau pagal reklamas) gyvūnai vaikšto laisvi, o tu tiesiog važiuoji pro juos su mašina ir gėriesi. Na... po Serengečio parko turbūt sunku būti nustebintam. Mums nepatiko. Net nepasakyčiau, kad tie gyvūnai labai jau laisvai ten vaikšto: mes savo kelyje sutikome tik vieną povą. Su savimi buvome pasiėmę morkų, bananų (nes Serengetyje buvo galima gyvūnus maitinti), tačiau nebuvo jokios galimybės gyvūnų pamaitinti. Tad viso ko pasekoje, morkas ir banans sušlemštėm patys.

 

 

 

Vakare, netikėtai nelauktai, prisivalgę namie išsivirtų makaronų ir palikę Nerijų šiek tiek padirbėti, vėl išvažiavome į Gardalendą. Nebuvome to planavę, tačiau... taip jau gavosi (labai jau sunku buvo susitaikyti su faktu, kad pramogų parkas vos dvidešimt kilometrų nuo mūsų). Buvo šeštadienis, ir įtariau, kad parke žmonių bus daug, tačiau kad bus TIEK daug negalėjau įsivaizduoti. Tačiau mes buvom pailsėję (abu vaikai numigo po zoologijos sodo), tad penkių valandų parke mums pakako per akis: nuėjome į 4D filmą, dar keletą kartų pasivažinėjome mėgstamiausiais Justo ir Juliaus atrakcionais ir, su paskutiniais lankytojais, išėjome iš parko.

O dienos pabaiga buvo identiška jau tai praleistajai Gardalende: Julius ir vėl rėkė, mašinos ir vėl neradome (nepaisant to, kad bandžiau visaip kaip įsidėmėti, kur ją statau)

 

Šešta diena – kelionė link Adrijos jūros.

 

Apsistojome Adriatic kempinge. Prabangos šiame kempinge nebuvo jokios, bet Nerijus vien pamatęs namelius pasakė, kad jam čia patinka daug labiau. Ir iš tikrųjų: erdvės čia buvo daug,  nameliai apsupti pušų (vaikų džiaugsmui begaliniam), jūra – vos keletos minučių atstumu. Tiesa, mes su Justuku pasigedome spurgų rytais, bet tai nebuvo labai didelė problema, nes kruasanų buvo ir čia.

Kempingą rinkausi dėl jo padėties – jis visai šalia žymiausio Italijos kurorto Lido di Jesolo (vos ne kaip mūsų Palanga). Ironiška – iki jo taip ir nenuvažiavome. Nes eiti buvo per toli, o bandydami nuvažiuoti su mašina patekome į tokį kamštį, kad supratome, jog jeigu greitai neapsisuksime, vėliau dvi valandas praleisime vien laukdami prie išvažiavimo.

Tačiau vakarą leidome smagiai: mūsų kempingo virtuvė buvo pakankamai gera, šalia baseino vyko programa vaikams (Julius iš karto nulėkti šokti kartu su kitais vaikais).

Turėjom labai draugiškus kaimynus italus. Pirmą vakarą grįžę nuo jūros sulaukėme dovanėles: puokštelės bazilikų bei pakelio čipsų. Nerijus neliko skolingas, ir greitai iš šaldytuvo ištraukė mano gaminto tinginio likutį, bei nunešė jiems. Neužilgo gavome dar vieną siuntinuką – vyno butelį. Vat kaip gimsta draugystėJ

 

Septinta diena – Venecija. Mes su Nerijumi buvome čia žiemą, tačiau norėjome vaikams parodyti „skęstantį miestą“, tad atvažiavome dar kartą. Na, Venecija kaip visada... daug žmonių, balandžiai, mielos siauros gatvelės...

 

Prie jūros prisirinkome kankorėžių. Ir kriauklių. Ypatingai džiaugdavomės radę tokią „susuktą“. Čia ir vėl nepralenkiamas buvo Julius: susirado vietelę kopose, iš kur sugebėdavo rasti nerealiausių kriauklių. Ir visai nesvarbu, kad bandydavom jį įkalbėti bent jau iš ryto ieškoti ateiti prie jūros (kur tikimybė, kad jūra per naktį išmetė naujų kriauklių yra kaip ir didesnė), jis vis tiek braukdavo į savo firminę vietelę. Ir rasdavo, kaip nekeista!

Rita paskutinei dienai buvo patarusi grįžti vėl prie Gardos ežero. Tačiau man norėjosi padaryti savaip, tad vieto to, kad užsisakyčiau nakvynę prie Gardos ežero, užsisakiau prie Como ežero, apie kurį buvau girdėjusi labai daug gerų žodžių (na, pavyzdžiui, kad čia buvo filmuojamas Oušeno vienuoliktukas, atostogauti mėgsta Madona bei Bekhemai). Bet jau geriau būčiau paklausius Ritos... Taip, apylinkės aplink Como ežerą nerealios – ežerą iš abiejų pusių supa kalnai. Tačiau mūsų užsakytas kempingas buvo ežero šiaurėje. Žvelgiant į žemėlapį, akivaizdaus skirtumo tarp to, kur apsistoti (šiaurėje ar pietuose) kaip ir neįžvelgiau, tačiau jis tapo akivaizdus vos atvažiavus: kuo labiau važiavome į šiaurę (į kalnus), tuo labiau krito tempertatūra. Kai jau iš mūsų turėtų 28C liko tik 19C, Nerijaus kantrybė trūko: „Viskas, suku atgal“. Taip ir padarėme. Tai kainavo mums papildomas 2 valandas kelio atgal (ir mano sąžinės graužatį dėl to, kad taip vėlai atšaukiau viešnagę), tačiau nesigailėjome: sugrįžome į savo jau pažįstamą kempingą prie Gardos, į savo turimus 28C ir turėjome nerealų paskutinį vakarą.

 

 

Myliu myliu myliu ItalijąJ

Ir vėl su vašeliu rankose. Ir vėl gimsta kepurės.

Prieš gerą savaitę sutikau prekybos centre vieną seną pažįstamą, kurios nemačiau gerus porą metų. Na, ir šiaip, nebuvo, kad mes ir anksčiau labai smarkiai matydavomės. Kalbam, kalbam, ir staiga ji man sako: „Bet kaip tu per tuos metus pasikeitei! Anksčiau tokia šilta buvai, visą laiką ką nors nerdavai, megzdavai...“. Nesakiau jai nieko. Nes nesupratau, ką atsakyti. Ar ir prekybos centre aš turiu vaikštinėti su virbalais rankose?! :)

 

O teisintis ir pasakoti, kad šitoje srityje jokių pokyčių nėra ir kad ir toliau ir mezgu, ir neriu, nemačiau jokio reikalo.

 

Tačiau ta proga, kad jau mane ji supykdė (o tikrai supykdė, nors ir kaip save įtikinėčiau, kad jau ko ko, o ji tai jau būtų prie paskutinių žmonių, kurios nuomonė man rūpėtų), dalinuosi paskutiniais gimusiais kūriniais (tiesa, laiko apmlitudė tarp kepurių laaabai didelė).

 

Kuomet man reikia mergaitiško modeliuko, į pagalbą visada atskuba Paulytė. Ir dabar ji demonstruoja dvi kepurėles, kurios keliaus dviems sesutėms: krikštadukrai Indrei (čia, kaip ir buvau kadų kadais planavusi, priedas prie suknelės) ir jos sesei Deimantei (pavyzdyje aukščiau)

Kitos dvi kepurėlės iškeliavo irgi dviems sesutėms – į Vokietiją

 PS. Šakės, kaip smagiai tos kepuraitės neriasi – viens du, ir kepuraitė jau gatava!

Robotiškas gimtadienis - Juliui sukanka 4-eri

Vieną dieną Justas su Julium baisiausiai bandė mane įtikinti, kad aš jų niekaip nepagaučiau. Neva jie abu tai yra nepaprastai greiti, o aš tai jau super lėta (Cha! Iš tikrųjų mano teniso treneris taip visiškai negalvoja, kaip ir negalvojo mano krepšinio treneris, kuris visomis keturiomis bandė prikalbinti pereiti į lengvąją atletiką, kuomet krepšinio sezonas baigėsi.). Na, bet susiginčijom, tai susiginčijom. Nebandžiau įtikinti, kad yra priešingai, o tiesiog... pakviečiau palenktyniauti.

 

Ot būtumėt matę mano vaikinų veidus, švytinčius iš laimės, kuomet mes rikiavomės prie namo sienos, pasiruošę bėgti iki tvoros ir atgal. Kaip mėnuliukai švietė, garbės žodis. Bet neilgam.

Po pirmojo starto, kai jau abu liko gerokai užpakaly, išgirdau, kaip Justas rėkia pasiutimo pilnu balsu: „Taip nesąžininga!!!! Tu su greičio batais!!!”. Greičio batais?! Kokiais dar greičio batais? Na taip, aš su kedais, bet kas gi jums liepė bėgti su vasarinėm šlepkėm?

Julius irgi nusprendė, kad visa esmė turbūt slypi greičio batuose, tad ilgai nelaukęs nubėgo ir atsitempė savo kedukus. Justas ir toliau buvo nusiteikęs bėgti su šlepetėm. Išsirikiavom ir pradėjom bėgti antrą kartą. Ir vėl pasigirdo įsiūčio pilnas rėkimas. Šį kartą rėkė Julius: „Tu mosuoji rankom bėgdama!!”. Dar gražiau. Lyg tai kas nors tau trukdytų mosikuoti.

Kadangi man akyse taip ir stovėjo jų džiugesio pilni veidai, vieną kartą, turiu prisipažinti, šiek tiek pristabdžiau tempą ,ir leidau laimėti. Juliui. Nes Justas, jau seniai susinervinęs, nebelakstė.

O vat savaitgalį turėjau progos įsitikinti, kad jeigu priekyje rimtas tikslas – nei greičio batų, nei rankų mosavimo nebereikia.

Bet, kaip paprastai, apie viską iš pradžių.

Juliaus gimtadienis turėjo būti Vilkų. T.y. kokį gerą mėnesį laiko žinojau, kad turiu ruošti Vilkų šventę. Tada kokius gerus keturis mėnesius žinojau, kad gimtadienis bus Grybų Karo (čia jau pagal spektaklį). Jau net užvedžiau failą kompiuteryje pavadinimu „4_metu_gimtadienis_Grybu karas“, ir pradėjau galvoti užduotis, kai Julius dar kartą persigalvojo, ir pareiškė, kad jo gimtadienis bus Robotų. Tikrai tikrai ir galutinai. Ilgai tuo netikėjau, ir nieko nedariau, tačiau šį kartą Julius nebepersigalvojo: gimtadienis ir buvo Robotų.

 

Vat šiandien ir bus įrašas apie tą Robotišką gimtadienį.

Kuo toliau, tuo labiau mane pradeda žavėti tematinės smulkmennos, į kurias anksčiau nekreipdavau jokio dėmesio. Pavyzdžiui, jau nebeįsivaizduoju gimtadieninio stalo be tematinių papuošimų. Ir prieš šį gimtadienį visi draugiškai susėdę karpėme robotus bei klijavome juos prie smeigtukų - jais buvo papuošti visi gimtadienio maistai (keksiukai, sumuštinukai ir mini picos). Gaila, nufotografuoti niekam nekilo mintis.

 

Labai superiniai pritaikiau ir nusižiūrėtą sulčių indelių idėją: taurių sultims namuose neturime daug, tad sulčių buteliukai, papuošti robotų paveiksliukais, tiko šventei tiesiog idealiai. Ir nebūtų buvę gaila, jeigu kuris nors būtų sudužęs netyčia. Nuo šiol visada  sulčių buteliukus vaikiškiems gimtadieniams taupysiu.

Na, o štai ir šventės scenarijus – paskutiniu metu man taip jau gaunasi, kad galutinai scenarijų sulipdau tik pačios šventės metu. 

Istorija:

Sukviečiau visus vaikus į ratuką, ir papasakojau istoriją: taip jau atsitiko, kad vienas galingas robotas buvo siųstas į žemę, tačiau įvyko katastrofa ir jis krisdamas sudužo, išsibarstydamas į dalis (čia jau aliuzija į mūsų vaikinukų labai mėgstamą „Plieninio milžino“ filmą). Iš roboto liko tik pilvas (čia jau va ta dėžė, kur prie manęs stovi). Robotas labai prašo pagalbos, surenkant visas jo dalis į vieną ir žada ne tik atsidėkoti, bet ir pasakyti paslaptį, kur slypi paslėptas žemėje lobis (na, kaip gi be jo!)

Visi vaikai, aišku, su džiaugsmu pasižadėjo padėti ir užtvirtindami savo pažadą pasigamino asmeninius robotukus, kuriuos su pasididžiavimo sukasė į žemę (kas kur norėjo).

Robotukams pasinaudojau šiuo maketu:

Pirmoji užduotis

Norint surasti pirmąją roboto detalę (ranką), reikėjo atlikti pirmą užduotį: surinkti visus išsimėčiusius roboto varžtus ir sujungti juos su veržlėmis. Man pasakojant vaikams istoriją, Aušrinė visame kieme primėtė didelių varžtų (pirkau skirtingų rūšių, kad būtų įdomiau jungti juos su veržlėmis, tačiau rinkausi tikrai pačius didžiausius, kad paskui nebūtų taip, kad kuris nors netyčia įsipainioja mums į žoliapjovę). Išgirdę užduotį, vaikai iš karto pasileido po visą kiemą ieškoti varžtų, ir ilgai tikrai netruko, kol juos visus surado (galėjome tikrinti pagal tai, ar tikrai jau visos veržlės yra susuktos, nes veržlių nemėčiau ir laikiau pas save dubenėlyje).

Užduotis tikrai smagi, bet kitą kartą ją šiek tiek modifikuočiau, nes šį kartą ji truko per trumpai, kai kurie vaikai nerado nei vieno varžto, o kai kurie vienu metu atnešė penkis... Todėl kitą kartą arba padalinčiau vaikus į komandas ir liepčiau eiti ieškoti varžtų susikibus po 2-3, arba liepčiau suradus vieną varžtą būtinai grįžti į pagrindinę bazę (t.y. pas maneJ), užsukti varžtui veržlę ir tik tuomet grįžti ieškoti kitų. Na, bet šį kartą kaip jau buvo, taip jau buvo.

Kai buvo baigta užduotis, vaikai vėl puolė į paieškas – šį kartą ieškoti roboto rankos (kurią nutaikius progą jau buvo kieme numetusi Aušrinė)

Antroji užduotis buvo irgi robotiška: nužingsniuoti kaip robotams (nelankstant kelių ir rankų) iki tvoros ir atgal tris kartus. Žingniavo visi robotukai su nepaprastai dideliu užsidegimu. Po šios užduoties buvo rasta roboto koja.

Trečioji užduotis – karštas varžtas. Žaidžiasi taip pat, kaip ir „Karšta bulvė“: vaikai sustoja ratuku, kas nors iš suaugusių (pas mus tas vaidmuo teko Aušrinei) stovi nusisukęs į ratelį. Iš rankos į ranką yra perduodamas varžtas, o kai nusisukęs žmogus sušunka „Karšta!“ tas, pas kurį liko varžtas, iškrenta iš ratuko. Na... mes neiškrisdavomeJ. Nes nei vienas vaikas nesutiko išeiti iš žaidimoJ.

Užbaigę užduotį, vėl vaikai puolė ieškoti roboto dalies, ir rado dar vieną ranką.

Ketvirtoji užduotis vėl buvo žaidimas: „Robotas sako“ (taip pat žaidžiasi, kaip „Simonas sako“). Visi sustojo prieš mane, ir laukė nurodymų. Jeigu pasakydavau: „Robotas sako – palieskite galvą“, visi turėdavo paliesti galvą. O jeigu sakydavau tiesiog: ‚Palieskite galvą“, visi turėdavo stovėti kaip įbesti. Žaidimą aš dar ir sunkindavau: pati sakydavau vieną, o liesdavau kitą. Vaikai... Kartodavo viską pagal maneJ. Pažaidę, radome antrą koją.

Penktoji užduotis – mūsų standartinė ir pati smagiausia "Balionų užduotis": išsirenkamas balionas, susprogdinamas bei atliekama balione rasta užduotis. Po šios užduoties buvo rasta ir roboto galva – paskutinė detalė.

Toliau turėjo sekti Roboto žadėtas atsidėkojimas, o tam buvau pasiruošusi super nerealią idėją-siurprizą. Tai yra, pagal mano pradinį užmatymą, vaikams įvykdžius paskutinę užduotį, dėžėje paslaptingai turėjo atsirasti Pop-Corn‘ų dėžė: (tą skylę Roboto pilve Aušrinė iškirpo tikrai sąmoningai). Buvo planuota, kad jau sudėjus visas detales į vieną, pasiūlysiu vaikams kišti ranką pro skylę Roboto pilve, ir pažiūrėti, ką Robotas paruošė dovanų. Tačiau šioje vietoje, kaip Laima įvardijo, „kontrolė iš mano rankų išslydo“J. Man nepavyko gauti stačiakampės dėžės (na, per vėlai iš tiesų pradėjau ieškoti, ir neypatingai labai daug pastangų tam įdėjau), tad dėžė buvo be viršaus. Skylė irgi gavosi pernelyg žemai... Todėl tai, kad kažkas viduje yra, vaikai pastebėjo iš karto. Ir iš karto griūdami vienas per kitą bandė mane perversti ir per viršų pasižiūrėti, kas ten yra. O kai jau užmatė, kad pop-corn‘ai, greitai sumetė, kad daug daugiau pop-cornų gali užgriebti per viršų, nei per mažą pilvo skylutęJ. Tačiau siurpizas tikrai pasiteisino: pop-corn‘ai buvau didelėj paklausoj ir vaikų, ir suaugusių.

Ir vat dabar atėjo lobio eilė: vaikams buvo pasakyta, kad lobis paslėptas kažkur kieme. Justas jau iš ankstesnių patyrimų žino, kad aš stengiuosi, jog lobį atrastų jubilijatas, todėl nuo Juliaus nesitraukė nei per žingsnį. Ir girdėjo, kaip prie Juliaus prisiairtino Paulius, ir šiam šnipštelėjo, kad bėgtų ieškoti lobio šuns būdoj (neturim mes šuns, tik būdąJ). Ir vat tada galėjau stebėti vaizdelį, kaip Julius, visa galva mažesnis už Justą, bėga taip, kaip turbūt iki tol niekada nebuvo bėgęs: kulnai tik švytravo. Ir jokių greičio batų nereikėjo. Justui, kuris be visa ko dar bėgo smarkiai ši pykčio rėkdamas: „Taip nesąžininga!!! Paulius jam pasakė!!!!” pavyti Julių nebuvo jokių šansų.

Lobis buvo sąžiningai padalintas visiems robotukams, tačiau gimtadienis sulyg tuo nesibaigė.

Tradiciškai, į dangų paleidome linkėjimų balionėlį.

Ir dažėme robotiškus sausainukus.

Laiko buvo dar iki soties, tad dar žaidėme aibę žaidimų: kartu su tėveliais visi robotukai spardė kamuolį, gaudėme gyvatės uodegą (kai visi vaikai įsikimba vienas į kitą sudarydami gyvatėlę, o gyvatės galva turi pagauti uodegą) bei žaidėme žaidimą, kurį vėliau Justas įvardino kaip “patį smagiausią gimtadienio žaidimą” (vidury kiemo buvo pastatytas kibiras, po kuriuo buvo paslėpta kinder kiaušinio dėžutė su saldainiukais. Vaikas su užrištom akim ir kardu rankose turėjo apsisukti tris kartus aplink save, tuomet eiti į priekį ir bandyti su kardu pataikyti į pastatytą kibirą. Jeigu pataiko, po kibiru esantis siurprizas tenka jam. Vaikams šiek tiek eiti tikslo link pagelbėdavo, o vat iš Pauliaus su Aušrine “grybavimų” juokėmės už pilvų susiėmęJ)

 

Kaip nekeista, šiemet net pavyko pakiloti Julių (tai jau kaip ir tradicinis gimtadienių atributas). Ne iš pirmo karto (nes nepatiko pasiūlyta kėdė), tačiau Julius vis dėl to ant kėdės (savo paties išsirinktos) užsiropštė. Ir net liko patenkintas:)

Kepiau ir robotišką tortą. Ir čia turiu pasidalinti dar viena istorija. Kelios savaitės iki gimtadienio gavau draugės Rasos klausimą: “Kaip manai ar aš sugebėčiau iškepti tokį tortą dukros gimtadieniui?”. Ir prie laiško buvo prikabinta gražaus Torto-Šuniuko nuotraukytė. Aš atsakiau taip, kaip yra iš tikrųjų: “Tortą-Šuniuką, manau, tikrai be problemų iškeptum. Bet bent jau aš tai niekada nesitikiu, kad man pavyks iškepti tortą identišką norimam”.

Rasyte, specialiai tauJ

Štai tortas, kurį norėjau iškepti:

 

O štai tortas, kuris gavosi:

 

Juliui tortas labai patiko, o vat Ineta tai mane įskaudino, pareiškusi, kad “Anksčiau gi tau taip jau neblogai sekėsi tortus kepti…”. Va, koks palaikymas šeimojJ

 

Ačiū, Aušrinėle, nežinau, kaip be tavęs būčiau susitvarkius:)
 

Kiti mūsų švęsti gimtadieniai:

4-erių metų Indrės "Pasiklydusi Žirafėlė" gimtadienis

Justo 5-erių metų Piratiškas gimtadienis

Juliaus 3-ų metų gyvačių gimtadienis

Justo 4-ių metų varliukų šventė
Juliaus 2-ų metų Mėlynojo Autobusiuko šventė
Aušrinės 12-asis gimtadienis Pasakų Karalystėje
Justo 3-asis Traukinukų gimtadienis
Juliaus 1-asis gimtadienis
Aušrinės 11-asis Vaiduoklių gimtadienis
Pauliaus 12-asis gimtadienis
Justo 2-ų metų Mašinų gimtadienis
Aušrinės 8-erių metų Gyvačių Vakarėlis
Pauliaus 8-erių metų Dinozaurų gimtadienis
Pauliaus 9-erių metų Ateivių gimtadienis
11-mečio gimtadienio šventė "Laiko mašina"

 

 

Slepiam kelnių skyles :)

Julius labai mėgsta čiuožinėti ant kelių. Tad nieko keisto, kad Juliaus kelnės tarnauja tokį laaabai ribotą laiko kiekį.

Dažniausiai, pamačiusi eilinę skylę keliuose, ją tiesiog ignoruoju. Tuomet skylė didėja, didėja, didėja... ir kelnes išmetu.

 

Tačiau kuomet skylė atsiranda „kelnėse-mylimukėse“, ignoruoti skylės neišeina. Tokią skylę aš pirmiausia gražiai susiūnu. Kai jau ji dar kartą suplyšta, vėl susiūnu. O kai užsiūti jau nebeišeina, skylės vietoje uždedu kokią aplikaciją (t.y. gražiai sulopauJ). Tačiau net ir ši priemonė tokiam užkietėjusiam kelnių plėšytojui kaip Julius yra vienas juokas. Tad paskutinį kartą, kai jau skylės nebegalėjo uždengti jokia aplikaciją, pasinaudojau viena interneto platybėse užtikra idėja: kelnių skyles dar labiau padidinau, ir papuošiau jas dantimis.

Juliui gražu. Ir Justui gražui. Tik jis bais nepatenkintas, kad   tokių kelnių neturi jis pats :)

 

Oho, čia turbūt visų laikų trumpiausias mano įrašas gavosi:)

Nerta vasariška suknelė su gėlytėm

Grižusi iš Amsterdamo, kur praleidau vos porą dienų, radau Julių su susiūta ranka. Nieko ypatingo neįvyko – eidamas su darželio grupe į Vingio parko žygį, Juliukas griuvo, ir pataikė ant stiklo. Rezultatas: trys siūlės delne.

 

Sekančią dieną po to, kai siūlės iš delno buvo ištrauktos, tas pats Julius, užsilipęs and spintelės vonioje, bandė užkelti į lentyną puodelį. Toliau viskas vyko kaip sulėtintam kine (vaizdo aš nemačiau, tik garsą): su visu puodeliu vaikas aukštielninkas griuvo, stiklai į visas puses žiro ir kai pamačiau Julių atsikeliantį visą kruviną ir klykiantį, buvau įsitikinus, kad mažų mažiausiai nebeturi kokio danties, daugiausiai… ištikrųjų, bijojau net pagalvoti apie tai, kas gali būti blogiausiai. Tačiau kaip dažnai būna, ne viskas būna taip baisu, kaip iš pirmo žvilgsnio pasirodo. Taip, lūpa buvo šiek tiek praskelta, tačiau visa kita - savo vietoje.

 

Kelios dienos po šio įvykio, Justas, kartu su į svečius atėjusiu berniuku, lakstė aplink namą. O lakstymai tai pas mus retai baigiasi geruoju,  ne išimtis buvo ir šis kartas: abu berniukai trenkėsi vienas į kitą, o Justas, kadangi mažesnis, smagiai kauštelėjo galvą į žemę. Kur išklota plytelėm. Su pakaušiu. Pro mano akis, tupint šalia klykiančio, kad negali atsikelti Justo, vėl skriejo ligoninės vaizdai.

 

Ligoninės neprisireikė, bet gal norit spėt, koks buvo Justo pirmas klausimas, kai jau nusiramino ir patogiai įsitaisė fotelyje? “Mamyte, o kas dabar buvo baisiausia: ar kai Julius susipjaustė ranką, ar kai Julius krito nuo spintelės vonioj ar kai aš dabar trenkiausi į žemę?”.

 

Čia VARŽYBOS, pasirodo!!!!

Aš visiems mėgstu kartoti, kad netikiu, jog yra skirtumas auginant berniukus ir mergaites: mano giliu įsitikinimu, tiek mergaitės gali būti judrios ir grubios, tiek berniukai gali būti švelnūs ir ramūs. Tačiau po tokių streso pilnų dienų, neslėpsiu, kad susimąstau, ar tikrai šitiek visko reiktų pakelti auginant mergaites.

Ech… turbūt ne;).

Ta nostalgiška gaida apie mergaites, dalinuosi suknele krikštadukrai (o taip, nors mergaičių neauginu, mūsų aplinkoj jų tikrai netrūksta, tad išreikšti save tikrai turiu, kur!). Jau senokai nunerta ji, tačiau taip ir nesuradau anksčiau tinkamo momento pasidemonstruoti. Tebūnie tas momentas dabar:)

 

PS. Bus ir nerta kepurėlė. Kada nors:)