Liemenė su mašinėle

Aš kartais užsiiminėju rankdarbiais. Gal net tiksliau būtų sakyti, ne kartais, o pastoviai prie ko nors krapštausi – tai siuvinėju, tai mezginėju, tai dar ką nors sugalvoju... Tačiau nors tam skiriu pakankamai daug savo laisvalaikio, vienos srities, į kurią norėčiau vis giliau ir giliau lįsti, neturiu. Iš vienos pusės, tai labai apriboja, nes beveik viską moku daryti tik „pusėtinai“, iš kitos pusės – tai suteikia ir daug galimybių, nes daug ką moku „pakankamai“, kad galėčiau įgyvendinti tai, ką sugalvoju.
Šį savaitgalį buvau sugalvojus numegzti Justukui megztuką. Kadangi ilgai galvoti ir planuoti niekada nemėgstu, kaip tariau, taip ir padariau: nuėjau į spintą, išsitraukiau siūlus, išsirinkau tuos, kurių bent jau „turėtų užtekti“ ir ėmiausi darbo. Ir ... kaip visada būna, kai pradedi ne nuo to galo... pasekmės gavosi tokios:
- Kadangi bemezgant sugalvojau, kad Justukui megztinį norėčiau megzti kitokiu raštu ir iš kitos spalvos, mezgiau jau ne megztinį, o liemenę;
- Kadangi mezgiau iš likučių, liemenė gavosi pusiau mėlyna, pusiau žalia. Tai dar būtų visai gražu, jeigu...
- Vėliau nebūčiau sugalvojus, kad Justukas labai džiaugtųsi nešiodamas liemenę, ant kurios nupiešta kokia nors mašinytė. Kadangi liemenė jau buvo beveik baigta, kai tai sugalvojau, mašinytę teko ne išmegzti, o išsiuvinėti, o čia mėlynas/žalias fonas pasitarnavo tikrai ne į gerą;
- Geras dalykas nors tas, kad dabar žinau, kokį megztuką Justui megsiu artimiausiu metu, ir šį kartą pasistengsiu padaryti viską teisingai: jau susikūriau paveikslą mintyse, dabar kulniuosiu į parduotuvę siūlų ir tik tuomet imsiuos darbo.

Bet kokiu atveju, rezultatu pons Justuks tikrai liko patenkintas: vis burzgia ir rodo į mašiną (ech, būtų nors kiek vyrėlesnis, suprastų, kad čia ne bet kokia mašina, o mašina iš RATŲ, bet tą, taip sakant, galės įvertinti vėliau).

Jūratėlės želė tortas

Mes su Justuku gyvenam labai linksmai: vos ne kiekvieną dieną arba mes einam į svečius, arba kokie nors svečiai pas mus atvažiuoja... Kaip smagu, kai aplinkui yra tiek draugių, sėdinčių namie ir auginančių vaikučius: ir mamytėms linksmiau, ir vaikams smagu.
Šį kartą lankėmės pas Jūratę, kur ragavome vieną mėgstamiausių mano desertų „želinį“. Nežinau, kas man tose „želė“ patinka, tačiau tiek gaminti, tiek valgyti jas labai mėgstu. Nuo pat vaikystės. (Čia mama galėtų papasakoti puikią istoriją, kaip būdama maža bandžiau pagal jos „receptą“ pati sau viena pasigaminti želė :) )
Kadangi mano šeimoje irgi yra žmonių, prijaučiančių šiam desertui, grįžusi gaminausi jį ir pati. Rašau „irgi“, nes mano šeimoje:
- Vieni žmonės (pvz aš, tėtis, mama, turbūt dar Justukas, nes jis mėgsta viską, kas saldu) mėgstam įvairiausių sluoksnių želė;
- Aušrinė tiesiog nekenčia balto sluoksnio;
- Laima ir Audrius dievina baltą sluoksnį;
- Inetai želė kaip desertas yra iš vis tik „šiaip sau“;
- Nerijui ir Pauliui beveik visi desertai yra „šiaip sau“
Taigi, žemiau pateikiu ypatingai saldaus želė deserto receptą, kuris mano šeimoje (aišku, tų žmonių, kurie iš principo mėgsta tokius desertus) buvo palaimintas kaip „tinkamas“. Tiesa, Ineta vos nuo kėdės nenugriuvo, sužinojusi, kad į desertą buvo supiltas net visas indelis kondensuoto pieno („O dieve, aš galvojau, kad čia paprastus drebučius skanauju!” – čia cituoju jos žodžius), tačiau tiems, kam kalorijos nė motais desertas tikrai turėtų patikti.

Reikės:
1 pakelio pasirinkto skonio želė
Vaisių (aš naudojau melionus ir obuolius)
1 kondesuoto pieno indelio
700 g natūralaus jogurto
1 pakelio (kuris tinka 1 litrui skysčio) želatino

Eiga:
Smulkiai supjaustome pasirinktus vaisius, ir išdėliojame juos formoje. Užviriname vandenį ir užpilame ant želė mišinio (na, darome ten viską pagal instrukcijas). Paruoštą želė pilame ant vaisių.
Sušildome (beveik užviriname) kondensuotą pieną bei jogurtą. Sudedame želatiną, ir maišome, kol ištirps. Nukeliame nuo ugnies. Jeigu pirmasis sluoksnis formoje jau yra sustingęs, pilame pieno sluoksnį.
Viskas. Kuomet ir antras sluoksnis sustingsta, desertas paruoštas valgymui!

Mamos pensininkas

Šiandien pirmą kartą kepiau mamos tortą. Atrodo, kas čia ypatinga – saldumynus aš dar ir ojojoj kaip mėgstu kepti... Ir kepu turbūt kas trečią dieną... O ypatinga čia buvo tai, kad šis tortas man visą gyvenimą buvo susijęs su ypatingu sudėtingumu: pusę dienos (kaip aš visada įsivaizduodavau, nes niekada nemačiau tiksliai, kada procesas prasideda ir baigiasi, nes mama dažniausiai tortą kepdavo jau vėlai vėlai vakare, kai mes nueidavome miegoti) reikia kočioti milijoną lakštų, vėliau juos atskirai vieną po kito kepti ir tada jau pertepti... Aš labiau mėgstu darbus, kurie tepš lepšt ir pasidaro. Tačiau šis tortas yra ypatingas. Jis sekė mane (ir visus mano giminiečius) visą vaikystę: jį kepė močiutė, mama, teta... Nebūdavo tokios šventės, kad ant stalo nestovėtų mamos Pensininkas (tik jau neklauskit, kodėl būtent taip vadinasi). Iki šiol labai gerai prisimenu, kad mamai padarius pertepimo padažą, mes visi zyzdavom, kad leistų jo paragauti (iš esmės, turbūt ir patys galėdavom jį susimaišyti, bet kažkaip patiems pasidarius jokio smagumo valgyti tą grietinės/cukraus derinį nebelikdavo), ir aš niekaip nesuprasdavau, na kodėl mama negali to padažo padaryti nors šiek tiek daugiau, kad ir mums liktų tiesiog pakabliavimui... Taip pat gerai prisimenu, kad paprastai pačią pirmą šventimo dieną, kai jau būdavai gerokai prisikirtęs, torto nedaug ir tilpdavo, tačiau iš ryto, pirma mintis, atėjusi į galvą, būdavo: ar dar liko torto? Ir skuosdavai ryti, kol kiti nepabudo.
Kadangi tortas visada asocijavosi su labai dideliu sudėtingumo lygiu, iš esmės aš jo niekada ir neketinau kepti. Be to, man atrodė, kad galbūt tas tortas man skanus vien dėl to, kad jis yra tarsi visų mūsų švenčių atributas. Tačiau kuomet pamačiau, kaip mano brangiausiasis jį šlemščia (o šiaip jis tikrai nėra saldumynų mėgėjas), nutariau, kad atėjo pats laikas ir man išmokti jį gaminti, ir sulaukusi jo gimimo dienos (dovanos, aišku, kaip visada neturėjau, o pirkti bet ko tikrai neketinau) kibau į darbus: minkiau, kočiojau, kišau į orkaitę... O Justas, lygiai taip pat, kaip ir aš vaikystėje, sukiojosi aplinkui zyzdamas ir vis rodydamas į puodą su grietinės padažu, kad duočiau jam palaižyti. Duodavau. Kitaip nei mama, aš to padažo prisidariau daug daugiau, nei recepte buvo parašyta - kažkaip receptinės dozės pertepimams man neužteko.
Gauto rezultato receptą pateikiu žemiau, o torto foto jau matėte įrašo pradžioje (tortas, deja, jau prakąstas, nes pamiršau nufotkinti iš karto)
Tiesa, dar viena smulkmena: šis tortas yra vienintelis tortas, kurį valgo ir mano vyresnėlis Paulius. Ir kuo gi tai paaiškinti, aaa?

Pensininkas
4 kiaušiniai
4 šaukštai medaus
2 stiklinės cukraus
2 valg.šaukštai grietinės
2 arb.šaukšteliai sodos + galima citriną išspausti
7 stiklinės miltų

Kremui
1.5 litro grietinės
1,5 stiklinės cukraus pudros
1.5 arb. šaukštelio citrinos rūgšties

Eiga:
Išsukti kiaušinius su medumi ir cukrumi. Nugesinti sodą su grietine, ir sudėti į kiaušinių masę. Palaipsniui pilti miltų stiklines ir užminkyti tešlą. Tuomet imti po gabaliuką tešlos ir kočioti kaip galima plonesnius blynus. Paėmus norimo dydžio lėkštę išpjauti skritulį, dėti ant folijos ir – į orkaitę. Ir taip visus. Iškepa tikrai greitai, todėl aš vis užmesdavau akį į orkaitę, kokia ten situacija. O kad viskas vyktų greičiau, orkaitėje kepiau po tris blynus vienu metu.
Pasiruošti pertepimą, ir, blynams atšalus, pertepti juo blynus. Tik negailėti kremo, nes kitaip gausis sausas tortas! Sluoksniavimas blynas/pertepimas/blynas turi baigtis grietinės sluoksniu.
Geriausia tortą kepti iš vakaro, nes kremas turi susigerti į blynus. Tuomet iš ryto apdailinti kraštus, papuošti viršų (aš tam reikalui sunaudojau vieną blyną: sutarkavau jį ir apibarsčiau viršų ir šonus. Tuomet uždėjau ornamentą (dar močiutės, amžinaatilsį, pieštą) ir pabarsčiau kakava.
Ir viskas! Skanaus!

Pauliukas apie vardus

Kadangi dabar visa šeima laukia pasirodant dar vieno vaikelio, natūralu, kad karts nuo karto pradedame kalbėti apie gražiausius lietuviškus vardus. Taip ir atsitiko tą dieną Kurtuvėnuose: sėdėjome sau su Pauliuku ir Aušrinėle, ir diskutavome, kokie vardai yra gražiausi. Vaikai teiravosi, kokį aš norėčiau vardą duoti – aš pasakiau, kad dar nežinau, ir kad šį kartą turbūt reikės leisti Nerijui išrinkti (kas, aišku, sukėlė didelį jų juoko pliūpsnį, nes iškarto pradėjo aptarinėti, kad vaikas turbūt bus Jonas arba Petras:) )
O tuomet abu pradėjo diskutuoti, kokius vardus savo vaikams duotų. Paulius sako:
- Jeigu berniukams, tai turbūt duočiau Luko ir Andriaus – senelio garbei. O jeigu mergaitėms, tai gal Laura ir...ir....ir...(matosi, kad „tempia gumą“) nežinau, gal Gretos...
Galvojau, kaip čia sulaikyti liežuvį už dantų, bet vis tiek nesusilaikiau ir leptelėjau:
- O tai močiutės garbei nežadi duoti?
Paulius nusišypsojo, pažvelgė į mane ir sako:
- Laukiau šito klausimo, mamyte. Taip ir žinojau, kad taip sakysi.
Visi pasijuokėme, ir tuomet Paulius rimtai sako:
- Tu neįsižeisk, mamyte, bet man tavo vardas kažkoks negražus. Kažkoks trumpas...
Tai va tiek žinių iš tų vaikiškų pafilosofavimų:)

Justukas pirmą kartą lankosi cirke

Klausimas: nuo kada reiktų pradėti vaikščioti su vaikiukais į teatrus, parodas ir t.t.? Na, aš suprantu, kad jeigu turi vaikiuką, kuris yra ramus, ir kurį ne problema yra vestis bet kur nors ir nuo pirmų dienų, tuomet tas klausimas gal ir neiškyla, bet man jis labai aktualus, nes aš pati labai mėgstu daug keliauti, visur eiti, todėl turiu tą nežmonišką troškimą pripratimą prie tokio ritmo ir savo atžalėles, kad tai jiems būtų tiesiog įprasta ir kad vėliau viešose vietose nesielgtų kaip laukinukai.
Kai viena draugė pasakė, kad su savo pusantrų metukų dukryte ėjo į lėlės teatrą, net išsižiojau: jau įsivaizdavau save sėdinčią teatre, visą išraudusią ir bandančią nuraminti Justą. Apie tai, kad jis gražiai sėdėtų man ant kelių net kalbos nėra – jis net einant pasivaikščioti nei už ką neduoda rankos, o vos tik pasisodinus ant kelių greitai nusliuogia ir pabėga.
Tačiau gal būtent dėlto, kad draugė užsiminė, kad su dukrele jau „atidarė“ kultūrinimosi sezoną, mano tėčiui paskelbus, kad turi pakvietimus į Šiauliuose besilankantį cirką nedvejodama nusprendžiau surizikuoti ir nueiti ten su Justuku.
Ir žinote ką? Buvau tiesiog maloniai priblokšta – visą pirmą pasirodymo dalį Justukas kuo gražiausiai išsėdėjo ant kelių ir nenukreipdamas akių žvelgė į sceną, kur pakaitomis pasirodymus rodė akrobatai, klounai, įvairūs žvėreliai... Buvo labai smagu stebėti, kas labiausiai patinka Justui, nes tai labai atsispindėjo jo išraiškose. Aišku, įdomiausi buvo tie pasirodymai, kurie Justukui kažką priminė: besisupantys akrobatai (Justas vis bandė išaiškinti „nesuprantančiai“ mamai, kad jis irgi labai nori suptis), žonglieriai su kamuoliukais (be abejo, įdomiausia šitoje vietoje irgi buvo patys kamuoliukai, o ne kaip jie skraido ore), šuniukai (au au), meškutės (rrrrr...), dviračiai (brrr....). O juokingiausia man buvo tuomet, kai išėjo žonglierius su panašiais į apelsinais kamuoliukais (na, oranžinės spalvos). Justas mandarinus tiesiog dievina, ir vos pamatęs kamuoliukus pradėjo rodyti į juos ir reikalauti: „Det, det“ (čia jau reikia suprasti „Duok“J)
Žodžiu, buvo labai labai smagu, ir dabar aš jau galvoju, kad eiti į tokius pasirodymus (kur vaikutis jau gali kažką jam pažįstamo atrasti) su 1 m 2 mėn vaikeliu yra tikrai ne per anksti. Be abejo, buvau apsirūpinusi visa reikalinga amunicija: buteliukais su arbatėle, džiūvėsėliais, tyrele... Taip pat, be abejo, kad viso pasirodymo mes tikrai nematėme: po pertraukos, pamatęs, kad arenoje (cirkas vyko arenoje, o ne lauko palapinėje) galima laisvai lakstyti ir, kas iš viso yra jėgiškiausias dalykas, galima laipioti laiptais aukštyn žemyn, Justas sėdėti visiškai nebenorėjo. Bet ne bėda – aš tikrai jau ir taip didžiavausi juo, tad mes antrą dalį tiesiog pralaukėme už durų (nes salėje liko vaidinimo stebėti Aušrinėlė), kur Justas siautė su balionais.

Ir aš kuriu blog'ą!!!

Neatsitiktinai pradedu rašyti blog‘ą būtent šiandien – šiandien mano gimtadienis (aišku, data blog'e nėra mano gimimo diena, bet čia tik dėl to, kad tą dieną, kai rašiau šį tekstą, dar nemokėjau įkelti pranešimų). Gera diena stabtelti ir peržvelgti tai, ką jau esi nuveikęs. Gera diena pradėti ką nors naują. Tai aš ir pradedu:)
Galų gale, o kodėl gi ne? Prieš ryždamasi pradėti rašyti ilgai dėliojau pliusus-minusus mintyse. Iš vienos pusės, tai dar vienas galvos skausmas ir dar vienas „laiko vagis“. Iš kitos pusės, per 31 savo gimtadienio metus sukaupiau ganėtinai daug „kūrybinio šlamšto“, kurį seniai noriu struktūrizuoti ir tokiu būdu gauti bent jau minimalios naudos iš jo.
Taigi, ko galima tikėtis iš šio blog‘o? Norint atsakyti į šį klausimą, turbūt pirmiausia reikia atsakyti nuo savęs aprašymo.
Kaip jau ir sakiau, man 31. Prieš gerus du metus gyvenau visiškai kitokį gyvenimo būdą nei dabar: dirbau, siekiau karjeros profesinėje srityje, daug keliavau (tiek atostogų, tiek komandiruočių tikslais), daug laiko leisdavau pramogaudama su sūnumi bei draugais. Žodžiu, tikrai gyvenau linksmai, įdomiai ir turiningai. Tačiau per darbus (anksčiau dar ir mokslus) niekaip nerasdavau pakankamai laiko hobiams bei pomėgiams, kurių turėjau tikrai daug: knygos, siuvinėjimas, mezgimas, valgio gaminimas... Na, tiksliau pasakius, jeigu knygoms laiko ir užtekdavo, tai naujų receptų bandymui (ką jau bekalbėti apie eksperimentavimus šioje srityje) tai tikrai ne. Ir ką jūs sau pamanysit – vieną dieną netikėtai nelauktai gyvenimas pakrypo tiesiog visiškai į kitą pusę: šiuo metu sėdžiu namuose ir dirbu prie projekto „Berniukai“ – prieš gerus metus susilaukiau sūnaus Justo, o šiandien jau esu visa „stora“ ir vasarą turime pasipildyti dar vienu nauju nariu – labiausiai tikėtina, kad vyriškos lyties. Taigi, mūsų šeimoje greitai augs trys berniukai, o aš būsiu apsupta keturių vyrų! Tad galite įsivaizduoti, kaip pasikeitė mano gyvenimas – skaitau, žaidžiu su vaikais, mezgu, siuvinėju, gaminu valgyti... Darau viską, ką užsimanau. Ir bent jau kol kas – tiesiog dievinu tokį gyvenimo būdą! (vienintelis galvos skausmas šiandien – kad tik valdžia nesugalvotų „nuimti“ dviejų metų motinystės atostogųJ).
Vėl grįžkim prie klausimo, ką galima tikėtis rasti šiame blog‘e. O atsakymas yra toks: viską, kas susiję su pomėgiais, kelionėmis, laisvalaikiu, šventėmis ir t.t. Čia talpinsiu viską, ką mums pavyko pasiekti savo kasdienybėje: idėjas vaikų gimtadienio organizavimui, pavykusius bei šeimos įvertintus receptus (čia, tiesa, kūrybos daug nelaukite, nes gaminu praktiškai viską griežtai pagal receptus, išskyrus tai, kad išmetu svogūnus iš bet kurio recepto ingredientų sąrašo), labiausiai mėgiamus šeimos žaidimus, įspūdžius iš kelionių (na, kadangi tuoj auginsime du mažus vaikučius, jų turbūt nebus labai daug, bet vis), rankdarbių idėjas ir t.t.
Gąsdina viena: esu visiškai kompiuterinė beraštė, ir tik bijau, kad nemesčiau užsibrėžtų planų ne tik dėl to, kad pritrūkau ryžto (be abejo, jo irgi gali pritrūkti), bet dėl to, kad nemoku susitvarkyti su viena ar kita užduotim kompiuteryje.