
Šiandien pirmą kartą kepiau mamos tortą. Atrodo, kas čia ypatinga – saldumynus aš dar ir ojojoj kaip mėgstu kepti... Ir kepu turbūt kas trečią dieną... O ypatinga čia buvo tai, kad šis tortas man visą gyvenimą buvo susijęs su ypatingu sudėtingumu: pusę dienos (kaip aš visada įsivaizduodavau, nes niekada nemačiau tiksliai, kada procesas prasideda ir baigiasi, nes mama dažniausiai tortą kepdavo jau vėlai vėlai vakare, kai mes nueidavome miegoti) reikia kočioti milijoną lakštų, vėliau juos atskirai vieną po kito kepti ir tada jau pertepti... Aš labiau mėgstu darbus, kurie tepš lepšt ir pasidaro. Tačiau šis tortas yra ypatingas. Jis sekė mane (ir visus mano giminiečius) visą vaikystę: jį kepė močiutė, mama, teta... Nebūdavo tokios šventės, kad ant stalo nestovėtų mamos Pensininkas (tik jau neklauskit, kodėl būtent taip vadinasi). Iki šiol labai gerai prisimenu, kad mamai padarius pertepimo padažą, mes visi zyzdavom, kad leistų jo paragauti (iš esmės, turbūt ir patys galėdavom jį susimaišyti, bet kažkaip patiems pasidarius jokio smagumo valgyti tą grietinės/cukraus derinį nebelikdavo), ir aš niekaip nesuprasdavau, na kodėl mama negali to padažo padaryti nors šiek tiek daugiau, kad ir mums liktų tiesiog pakabliavimui... Taip pat gerai prisimenu, kad paprastai pačią pirmą šventimo dieną, kai jau būdavai gerokai prisikirtęs, torto nedaug ir tilpdavo, tačiau iš ryto, pirma mintis, atėjusi į galvą, būdavo: ar dar liko torto? Ir skuosdavai ryti, kol kiti nepabudo.
Kadangi tortas visada asocijavosi su labai dideliu sudėtingumo lygiu, iš esmės aš jo niekada ir neketinau kepti. Be to, man atrodė, kad galbūt tas tortas man skanus vien dėl to, kad jis yra tarsi visų mūsų švenčių atributas. Tačiau kuomet pamačiau, kaip mano brangiausiasis jį šlemščia (o šiaip jis tikrai nėra saldumynų mėgėjas), nutariau, kad atėjo pats laikas ir man išmokti jį gaminti, ir sulaukusi jo gimimo dienos (dovanos, aišku, kaip visada neturėjau, o pirkti bet ko tikrai neketinau) kibau į darbus: minkiau, kočiojau, kišau į orkaitę... O Justas, lygiai taip pat, kaip ir aš vaikystėje, sukiojosi aplinkui zyzdamas ir vis rodydamas į puodą su grietinės padažu, kad duočiau jam palaižyti. Duodavau. Kitaip nei mama, aš to padažo prisidariau daug daugiau, nei recepte buvo parašyta - kažkaip receptinės dozės pertepimams man neužteko.
Gauto rezultato receptą pateikiu žemiau, o torto foto jau matėte įrašo pradžioje (tortas, deja, jau prakąstas, nes pamiršau nufotkinti iš karto)
Tiesa, dar viena smulkmena: šis tortas yra vienintelis tortas, kurį valgo ir mano vyresnėlis Paulius. Ir kuo gi tai paaiškinti, aaa?
Pensininkas
4 kiaušiniai
4 šaukštai medaus
2 stiklinės cukraus
2 valg.šaukštai grietinės
2 arb.šaukšteliai sodos + galima citriną išspausti
7 stiklinės miltų
Kremui
1.5 litro grietinės
1,5 stiklinės cukraus pudros
1.5 arb. šaukštelio citrinos rūgšties
Eiga:
Išsukti kiaušinius su medumi ir cukrumi. Nugesinti sodą su grietine, ir sudėti į kiaušinių masę. Palaipsniui pilti miltų stiklines ir užminkyti tešlą. Tuomet imti po gabaliuką tešlos ir kočioti kaip galima plonesnius blynus. Paėmus norimo dydžio lėkštę išpjauti skritulį, dėti ant folijos ir – į orkaitę. Ir taip visus. Iškepa tikrai greitai, todėl aš vis užmesdavau akį į orkaitę, kokia ten situacija. O kad viskas vyktų greičiau, orkaitėje kepiau po tris blynus vienu metu.
Pasiruošti pertepimą, ir, blynams atšalus, pertepti juo blynus. Tik negailėti kremo, nes kitaip gausis sausas tortas! Sluoksniavimas blynas/pertepimas/blynas turi baigtis grietinės sluoksniu.
Geriausia tortą kepti iš vakaro, nes kremas turi susigerti į blynus. Tuomet iš ryto apdailinti kraštus, papuošti viršų (aš tam reikalui sunaudojau vieną blyną: sutarkavau jį ir apibarsčiau viršų ir šonus. Tuomet uždėjau ornamentą (dar močiutės, amžinaatilsį, pieštą) ir pabarsčiau kakava.
Ir viskas! Skanaus!