ketvirtadienis, balandžio 15, 2010

Batuotas Katinas eina į koncertą

Toks jausmas, kad jau šimtas metų nebuvau prisėdusi prie internetinio puslapio. Ne dėl to, kad neturėčiau, ką pasakyti – oi ne, čia tikrai ne priežastis. Tiek visko verda, kad galėčiau rašyt ir rašyt. Bet kad paskutiniu metu buvau labai pikta. Tokia pikta, kad net nieko rašyti nesinorėdavo (nu negi rašysi, jei jautiesi žmogus piktas ant viso pasaulio?!). O pykau irgi ne dėl kokios nors konkrečios priežasties, o dėl to, kad labai jau man įkyrėjo ta namų rutina. Dar dėl to, kad niekada niekam neturiu pakankamai laiko. Ir dėl to, kad viską turiu daryti greitai, prabėgom, be jokių įpatingų atsidavimų polėkiui. O labiausiai tai pykau dėl to, kad vis dar nematau prošvaisčių, kad tas laikotarpis kada nors baigtųsi.

Bet vat šiandien visai neplanuotai apsilankiau Pauliaus koncerte, ir man jau smagiau pasidarė. Neplanuotai todėl, kad Paulius tik vakar apie koncertą teikėsi pranešti. Ir dar neplanuotai dėl to, kad iš pradžių jis man neleido į jį eiti. O paskui persigalvojo, todėl labai greitai aš irgi susiorganizavau, kad Nerijus grįžtų anksčiau iš darbo ir, palikusi abu mažiukus, greitai išdūmiau.

Mano Paulius – dainininkas. Kaip aš juo didžiuojuos! Pati visada svajojau dainuoti, tai dabar man tiesiog širdis iš džiaugsmo verkia, kai scenoje matau dainuojantį jį. O dainuoja jis tikrai ne bet kokiose scenose: vat ką tik grįžo iš festivalio Čekijoje, kur kartu su choru laimėjo sidabro medalį. Dar dainuoja Lietuvos Operos ir Baleto teatro (!!!) operoje “Borisas Godunovas” (vaidina caraitį Fiodorą). Žodžiu, turime žvaigždę namie. Tačiau, kaip ir visos žvaigždės, taip ir manoji… ne be savų “niuansų”. Pavyzdžiui, jau paminėjau, kad apie jo šiandieninį koncertą sužinojau tik vakar. Bet nepaminėjau, kad tik vakar sužinojau, kad tame koncerte jis turės būti… Batuotu Katinu. Smagumėlis, ar ne tiesa?

Ech, galvojau, kad karnavaliniai košmarai kuriam laikui mane apleido, tačiau vakar jie grįžo su didžiausiu trenksmu. Kaip ant jo pykau! Sakiau: “Pauliau, na negi apie tokius dalykus negali informuoti anksčiau? Juk negaliu aš tau sukurpti kaukę pernakt!”. O jis žiūri man į akis, ir kuo ramiausiai sako: „Tai kad aš pats tik vakar sužinojau“. Kadangi niekaip negalėjau tuo patikėti ir pagrasinau, kad paskambinsiu mokytojui pasiteirauti, jis tada patikslino: „Tai yra, aš sužinojau, kad reikės kaukės daug anksčiau, tik pamiršau. O priminė mokytojas apie ją tik vakar“.

Kai aš jau vos neverkdama bandžiau jam išaiškinti, kad mes neturim nieko panašaus į batuotą katiną, jis, lygiai taip pat ramiai, mane paguodė: „Taigi nieko tokio, tu tiesiog man duok kokią nors skrybėlę, ir bus gerai!”. Nuo šio momento jau taip juokas paėmė, kad pasakiau: „Puiku, Pauliau. Eik į mūsų drabužinę, ir išsirink sau patinkančią skrybėlę iš tų penkiasdešimties variantų, kuriuos mes turime“. „Ir skrybelės mes neturime?!”. Gerulis tas mano vaikis.

Ir vis tik šioks toks Batuotas Katinas koncerte pasirodė. Tiesa, originaliai šie rūbai priklauso piratui, bet dar nei karto jie nebuvo naudoti pagal paskirtį. Pirkau juos, galvodama, kad jie labai tinkami bus vaidinant šunį (o aš buvau šventai įsitikinus, kad per tiek metų kada nors šuniu Pauliui tikrai teks būt, bet... pasirodė, kad ne). Vieną kartą tą aprangą buvau paskolinus draugės sūnui, kuris vaidino medkirtį, na, o dabar jiems teko apsimest, kad yra Batuoto Katino garderobo dalis.
Dar katinui reikėjo skrybėlės. Vieną labai gražią skrybėlę Nerijus yra parsivežęs iš Meksikos. Tiesa, ji buvo palikta pas jo mamą sode, tad iš ryto lėkiau jos paimti. Bevažiuodama paimti skrybėlės į sodą, užsukau į nuomos punktą, pažiūrėti, kaip gi atrodo originalios Batuoto Katino aprangos, kur pamačiau, kad originalus katinas vaikšto su papuošta plunksnomis skrybėle. Plunksnų namie kaip sykis buvo: prieš Velykas gaminome tokius kiaušininius paukštukus. Iš pradžių buvau sumąsčiusi tiems paukštukams išpešioti plunksas, bet paskui prisiminiau dar nerealesnį dalyką: kartą, pietaujant kiniečių restorane, buvo dalinami vaikams siuvenyrai su ilgomis dažytomis plunksnomis. Kažkaip vyliausi, kad gal koks vienas jų vis dar besimėto mano mašinoje (aha, bagažinėje visokio gėrio pas mane pilna), ir kokia laiminga buvau, kai paaiškėjo, kad taip ir yra!
Aišku, Batuotas Katinas be batų tai iš vis neįsivaizduojamas dalykas. Turiu vienus tokius... su sagtimis. Kai ištraukiau juos ir parodžiau Pauliui, jis iš karto pareiškė, kad su moteriškais batais tai tikrai neis. Bet kai pasiūliau tuomet rinktis bet kuriuos kitus jam patinkančius, pamatė, kad variantų daugiau kaip ir nėra... Tiesa, jeigu būčiau pasitarus su Laima, tai būčiau supratus, kad variantų vis dėlto buvo ir daugiau (pvz. Nerijaus žvejybiniai batai), bet, taip sakant, ne apie viską žmogus gi pagalvoji...

Ir štai vat toks vat Piratas-Batuotas Katinas pasirodė scenoje. Sudainavo nerealiai – buvau tiesiog sužavėta, kaip labai išlavėjo jo balsas per tą laikotarpį, kuomet aš negirdėjau jo dainuojant. Tiesiog šiurpuliukai bėga per kūną klausantis.

Ps. O dabar šiek tiek apie mamą, kuri pagal savo natūrą irgi yra tokia pati išsiblaškius, kaip ir sūnus. Į koncertą atbėgau vienoje rankoje nešdamasi video kamerą, kitoje – fotoaparatą. Pirmiausia išsitraukiau kamerą, kur manęs laukė visai dažnai man pasitaikantis siurprizas: kamera nepakrauta ir visokiais ženklais rodo, kad tuoj tuoj užges. Laimei, ji tą vieną Batuoto Katino solinę dainą, kurią ir planavau įrašinėti, atlaikė. Toliau fotoaparatas. Noriu nuimti apsauginį dangtelį – nenusiima. Nesuprantu, kas yra, ir vis krapštau. Krapštau, krapštau, ir vis suku galvą, kas gi jam čia yra. Staiga prisiminiau. Prieš dieną Justą buvo paėmęs toks įsiutis, kad jis tiesiog žvalgėsi, ant ko čia išsiliejus. Kadangi pasakiau, jog man kąsti, kad ir kaip jis pyktų, negali, tai jis čiupo pirmą pasitaikiusį daiktą po ranka (nelaimei, tai buvo mano brangusis fotoaparatas) ir sviedė į žemę. Nepatikrinau, ar nieko neatsitiko, nes fotoaparatas buvo apsauginiame dėkle, tai vat koncerto metu ir sužinojau, kad stiklinė apsauga (kurią buvau įsigijus, kad nesusibraižytų objektyvas) subyrėjus į šipulius. Dėl to ir dangtelis neatsidaro. Ačiū dievui, fotoaparatas dar veikia. Kiek ilgam ir kiek tobulai, čia jau kitas klausimas... Bet, kaip Nerijus sako: „Na, ir ko mes iš šios pamokos išmokom? VISI DAIKTAI TURI BŪTI SAVO VIETOSE“. Negaliu su tuo ginčytis, bet kartais gaunasi taip, kaip gaunasi.

2 komentarai:

  1. puikiausias kostiumas, sumani mamytė. teko būti "Borise Godunove", labai patiko :) Nežinau ar Jūsų Pauliukas tada dainavo (buvom per premjerą), bet caraitis irgi sužavėjo :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Ačiū :). Čia už komplimentus kostiumui :).
    O dėl Borisovo, tai tikrai labai didelė tikimybė, kad Pauliukas dainavo. Nes iš visų spektaklių, kiek jų buvo, jis tik viename nedainavo.

    AtsakytiPanaikinti