šeštadienis, gegužės 11, 2013

Gaminame karališkas karūnas


Aš turiu tobulą darbą. Ne tik įdomų, bet ir leidžiantį man karts nuo karto ištrūkti iš namų. Turiu omeny, ne tokį ištrūkimą, kai ryte išeini iš namų, ir vakare sugrįžti į juos, bet tokį, kai jau taip kaip reikiant ištrūksti. Aiškus, tas darbas „tobulas“ tik man. Manau, Nerijus apie jį taip neatsilieptų:)

Tas mano blog‘as šiek tiek juda kruta irgi turbūt vien dėl tų mano "ištrūkimų" iš namų. Nes taip jau paskutiniu metu gaunasi, kad įrašus ruošiu arba viešbučiuose, arba aerouostuose.  Na, tuo metu, kuomet turiu daugiausia laiko.

Va ir dabar, sėdžiu sau Lenkijoje. Ne ta šalis, kur trūks plyš norėtum nuvažiuoti, bet juk ne visada pasirinksi. Rinkčiausi Graikiją, jeigu jau taip manęs klaustųs, bet kartais gaunasi, taip, kaip gaunasi.

Tačiau ir Varšuvoje yra gražu. Ir oras nepakartojamas (nors, sako, ir Vilniuje šiandien super)

Gerai, nebesiplėskim. Visuose savo įrašuose stengiuosi ne tik „pasipasakoti“ (na, juk kaip ne kaip, tai yra „asmeninis virtualus dienoraštis“:) ), bet ir pasidalinti kažkuo, kas gali būti naudinga ir kitiems.  Kuo nors, ką išmokome, išbandėme ar pamatėme.

O dalintis tikrai turiu kuo. Pavyzdžiui, šiandien norėčiau pasidalinti tuo, kad savaitgalį gaminom karūnas. Nes Justui baisiausiai reikėjo tapti karaliumi. Taip baisiai reikėjo, kad net iš darželio kepurę nukniaukė. Tokią, kuri panašiausia jam pasirodė į karališką.

Bet apie viską iš pradžių.
Pakvietė mus Saulė į gimtadienį. Į Fėjų gimtadienį. Justas iš karto susinervino: „ Fėjų? O tai kaip man rengtis?“. Sakau: „Nežinau. Bet gal nori karaliumi būti? Bus tuomet fėjos, princai, karaliai – visi galingiausi ir įtakingiausi“. Justas nieko man neatsakė, bet matomai šita idėja jam patiko. Taip patiko, kad po dviejų dienų, eidamas iš darželio, į kišenę slapta ir vieną nusižiūrėtą kepurę įsigrūdo.  Būtų išsinešęs jau sekančią dieną, bet taip jau išėjo, kad bet dar tuomet nežinojo, kad kepurę reikia bandyti išsinešti slapta ir buvo pastebėtas auklėtojų.

Aišku, geruoju jam tas išsinešimas tikrai nesibaigė, nes paskui turėjo atlaikyti pokalbius ir su auklėtojom, ir su manim. Su manim ne tiek dėl to, kad kepurę išnešė, kiek dėl to, kad  nesikreipė į mane, jeigu konkrečią problemą turėjo.

O problemas aš mėgstu spręsti greitai.. Todėl labai greitai išsiaiškinom, kodėl Justui reikalinga buvo būtent darželio kepurė, o ne namuose turima beveik identiška jai (aišku, identiška tik mano akim žiūrint). Pasirodo, esmė yra karoliukuose/veidrodėliuose, kurie blizga ir su kuriais saulės zuikučius gali gaudyti (nu kaip gi kitaip – ne gi dėsis karalius karūną, su kuria saulės zuikučių neįmanoma gaudyti?!)
Justas buvo iki sielos gelmių sukrėstas, kai pamatė, kad vos per porą valandų (na, gerai, truputį daugiau ne tiek, jeigu ypač skaičiuotumėm laiką praleistą parduotuvėje besirenkant karoliukus) galima jam suorganizuoti kepurę, kuri turėtų tokį patį funkcionalumą!
 O kadangi pas mus namuose nieko nėra po vieną, nėra ko net stebėtis, kad jau siūdama kepurę Justui žinojau, kad su viena karūna neprasisuksiu. Ir namie dabar turime du išsipusčiusius turtais pertekusius karalius. Laukiančius fėjų šventės.
PS. Man būtinų būtiniausiai reikia išmokti rašyti trumpus įrašus. Manau, tokiu būdu turėčiau daug daugiau galimybių spėti  sekti įvykius:) 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą