Dar viena idėja dovanoms: asmeniniai puodeliai ir marškinėliai

Buvo vieną savaitgalį pas mus užsukusi Vaida su savo trim berniukais, plepėjom apie viską ir, aišku, užėjo kalba ir apie blog‘us (nes mes būtent taip ir susipažinome). Po dvynių gimimo, nauji įrašai pas Vaidą atsiranda ne taip ir dažnai. Mano blog‘e, nuo to laiko, kai grįžau į darbą, irgi. „Mintyse vis rašau ir rašau naujus įrašus“ – tarsteli Vaida. Ir galiu tam tik paantrinti... Iš tiesų, nuo blog‘o niekada nebuvau atsitraukusi:  mintyse nepaliauju dėlioti minčių, derinti tekstų ir planuoti naujų įrašų. Va tik kad išguldyti viską „popieriuje“ kartais užtrunku.

 

Tačiau kartais taip pagalvoju, kad jeigu išmokčiau rašyti trumpesnius įrašus, tai prie blog‘o prisėsčiau gal ir dažniau nei kartą į du mėnesius. Na, reikės padirbėti šiuo klausimu :)

 

 

Šį kartą noriu pasidalinti dar viena dovanų idėja (na, gi Kalėdos kaip ne kaip artėja, tad turbūt aktualuJ).

 

Per savo gimtadienį Julius iš savo krikšto mamos gavo super suasmenintą dovaną: markškinėlius ir puodelį. Tiek vienas, tiek kitas buvo susietas su jo gimtadienio tema – Robotų.

 

 

Marškinėlių priekyje buvo paveiksliukas su daug daug įvairiausių transformerių ir robotų.

 

O užrašas apačioje baigėsi klausimu: „Kur Julius“. O rasti Julių nebuvo taip paprasta – net pats Julius ilgai akis įsmeigęs ieškojo, bet kai jau surado, tai akys tiesiog nušvito iš laimės.

 Puodelis irgi gerulis. Julius, su savo standartine poza, labai gerai tinka prie visų kitų robotųJ

Idėja man labai patiko! O tie, kas pažįsta mane, žino, kad jeigu kažkas man patinka, tai naudojuos, kol persisotinu (va tuo mes skiriamės su Nerijum, kuriam atrodo, kad visko reikia išbandyti po truputį „kad labiau norėtųsi“). Nenustebkite, jeigu kurį laiką iš manęs gausite puodelius dovanųJ

Nuo Lietuvos - Amerikai

 
Praeitą sekmadienį sukako lygiai 13 metų nuo pirmojo mūsų su Nerijum pasimatymo. Gal ir juokinga data paminėjimui, bet kad rimtesnių neturim, tai švenčiam, ką turimJ. Ta proga, pasiprašėm Inetos pažiūrėti vaikus (Julius nuvažiavęs jai rimtu veidu aiškino, kad tėvai išvažiavo ten, kur vaikams negalima – garbės žodis, tikrai ne mes šitai sugalvojom ir taip jam nesakėm!), o patys išdūmėme pasivaikščioti po rudenišką Vilniaus senamiestį. Nu fantastiška: gali ramiai koją už kojos vilkdamas šliaužioti Vilniaus gatvėmis, rinktis kokią nori kavinę ir, galiausiai, maistą gali valgyti su pasimėgavimu, o ne tiesiog viską praryti  arba, dar geriau, valgyti tik tai, kas liko nuo vaikų. Oi, reikia mums tokius pasibėgimus susiorganizuoti ir dažniauJ

 

Beeidama Pilies gatve pagalvojau, kad paskutinį kartą po senamiestį slampinėjau su Paulium. Tik ne visai be tikslo slampinėjom (kaip kad mes su Nerijum dabar), o bandydami prifotografuoti Paulių mūsų senamiesčio fone. Nežinau, kaip jūsiškiai paaugliai, bet maniškis fotografuotis tai nelabai mėgėjas, tad ir tas mūsų pasivaikščiojimas nebuvo labai jau linksmas ir smagus. Na, bent jau nebuvo iki kol neištariau kodinių žodžių: „Gerai jau, užteks. Einam valgyti picos“.

 

Tačiau idėja, kurią turėjome, tikrai pavyko: norėjome padaryti jo būsimiems amerikietiškiems tėčiui ir mamai puodelius ant kurių būtų parašyta: „Labas rytas, Dad“ ir „Labas rytas, Mom“ su Lietuvos vaizdais bei Pauliaus nuotraukėle.  Nuotraukų su Vilniaus senamiesčiu neturėjau (o parsisiųsti iš google‘o buvo nepakankamos kokybės), tad teko nuotraukas kurtis patiems.

 

Žinau, kad buvau žadėjusi pasidalinti, su kokiom gi lauktuvėm išvažiavo Paulius į JAV, bet vėliau, perkračiusi viską, supratau, kad kažko ypatingo ir nebuvome sugalvoję.  Labai patiko E. Mildažytės knyga „Pasimatymas su Lietuva“ (tik pirkome anglišką variantą), įsigijo Paulius nemažai lininių smulkmenų (prijuosčių, rankšluostėlių, staltiesėlių...), siuvenyrų su Lietuva, DVD – žodžiu, labai jau standartinės lauktuvės. Tad iš tokių įdomesnių idėjų galėčiau išskirti tik lauktuves  Pauliaus būsimam broliui - marškinėlius su užrašu „I have a Lithuanian Brother“ ir  Lietuvos Vyčiu (pasiskolinom idėją iš kitos keliaujančios mergaitės) bei tuos rytmetinius puodelius, kuriuos ir demonstruojuos įraše. Gaminausi puodelius čia – labai viskas paprasta.
 

O dabar turiu naują galvos skausmą... Noriu nusiųsti visai šeimai dovaną su Kalėdom. Gal turite kokių minčių, kas tai galėtų būti? Šiai dienai svarstau apie kokį nors stalo žaidimą (kad visi keturi galėtų žaisti) bei ką nors valgoma (na, ką nors, ko Paulius galėtų būti pasiilgęs), tačiau jeigu absoliučiai visos idėjos labai laukiamos – pasidalinkit, prašau, ką jūs siųstumėt paaugliui, metams išvažiavusiam pagyventi su kita šeimaJ. Paulius net išreiškė vieną pageidavimą: norėtų medžiaginių apyrankių su Lietuvos simbolika (draugams dalinti). Gal kur užmatėte jų?

Tikros itališkos pušys ant lietuviškos palangės

Girdžiu, kaip auklė, visai prieš man išeinant į darbą, bamba: „Ir kas čia per šiukšlės ant palangės? Būtų mano valia, visas tas pusgyves gėles išmesčiau, ir nusipirkčiau porą gražių gėlių... Ir iš kur dar čia šitie vazonai su žolėm atsirado?!“

 

Ech...ir ką čia bepridursi... Visų pirma, tos „šiukšlės“ ant palangės kažkada irgi visai pelnytai vadinosi gražiomis gėlėmis. O visų antra, tomis „žolėmis“ vazonuose mes ypatingai didžiuojamės. Nes auga ten ne bet kas, o tikros itališkos pušys. Na, žinot, tos, kurios milžiniškus kankorėžius veda.

 

Buvau užsiminus, kad vaikams vienas didžiausių džiaugsmų Italijoj buvo ieškoti tų kankorėžių (kai važiavom su Rita iš „Excursus“ į vieną pirmųjų savo kelionių, jos metu Rita pripasakojo, kad rasti tokį kankorėžį Italijoje reiškia „laimę“. Aš tą patį perpasakojau ir saviškiems, tai jie bais jau tos laimės norėjo). Tai va, prisirinko abu vaikinukai tų kankorėžių ir, išsidėrėję su Nerijum, tam tikrą jų skaičių parsivežė namo. Nerijui kilo mintis pabandyti, ar kartais iš tų sėklų neišaugtų daigai, išsigrandė, kartu su vaikais pasodino ir... voila – dabar visa mūsų palangė sėte nusėta vazonų su jau prasikalusiomis pušelėmis. Na, iki tokių pušelių, kurios ves kankorėžius joms dar toli (tik Justui su Julium to labai neakcentuojam, nes jiems tai atrodo, kad čia labai labai greitai), tačiau jeigu viskas gerai, mūsų kieme turėtų pradėti žaliuoti tikros itališkos pušys. Jėga, ne? J