Tai turbūt bus viena
labiausiai nenusisekusių mano komandiruočių... Visų pirma, žmogus, turėjęs
paimti mane iš aerouosto, galiausiai atvykti nebegalėjo. Į viešbutį nuvykau
taksi, ir taksistas ne tik kad apgavo duodamas gražą (na, čia aišku tik save
galiu kaltinti), bet ir išrašė labai jau įtartiną čekį. Vakare, besivalydama dantis,
pajutau, kad kažkas ne taip. Puoliau iš naujo apžiūrinėti dantų pastos dėžutę
ir, savo dideliausiam siaubui, supratau, kad „Extra strong hold all day long“
reklamuoja visiškai ne dantų pastą, o... protezų klijus. Nu ir apsirik tu man
taip!!! Suplanuotas rytinis susitikimas
vėlavo, nusiplūkiau lakstydama iš vienos vietos į kitą (juk reikėjo dantų pastą
iš ryto įsigyt:)), abi kojas nutrynė, tad dabar vos bepasivelku (ačiū dievui, nors ne su aukštakulniais
buvau). Ne, Ispanija mieloji tu mano, velniop tą tavo šiltą orą, aš geriau
grįžtu namo:)
Tačiau komandiruotė kaip
visada yra tinkamiausia proga pasidalinti idėja, kuri jau seniai laukia savo
eilės. Šį kartą – apie citatų paveikslą.
Apie vaikų kalbos perliukus jau esu rašiusi - man be galo patinka juos rinkti. Nors tas procesas niekada nėra baigtinis, ir mūsų „Kalbos
perliukų“ archyvas pastoviai yra pildomas, neseniai surinkau smagiausias savo trijų berniukų citatas ir
sudėjau į tokį bendrą „paveikslą“. Man žiauriai patinka. Ir tie, kurie
apsilanko mūsų namuose, kikena skaitydami. Vat tik viena bėda – skaityti kol
kas galima tik atsitūpus, nes paveikslas gavosi pernelyg didelis, ir Nerijus
atsisako jį kabinti – neva nei viena mūsų namo siena tam nepritaikyta. Pykstu. Žiauriai.
PS. Jeigu netyčia kiltų klausimas, kodėl kai kurie citatų lapeliai taip keistai priklijuoti, tai paaiškinimas būtų toks: šitas visas rėmas stovėjo priremtas prie žemės gerus pusę metų. Ir gerus pusę metų aš zyziau, kad jį pakabintų. Nepakabino. Toliau sekė visiškai logiška pabaiga: vieną dieną Julius jį netyčia užkabino, ir visas stiklas skilo.
