Stebuklingosios pupelės

Nerijus sako, kad jau taip išpurtau, jog mano veidas pasidarė taisyklingo apskritimo formos. Paulytė, pasisvečiavusi pas mus keletą dienų, grįžus namo Inetai pasakojo, kad „Inga pradėjo labai juokingai vaikščioti“ ir, aišku, netruko pademonstruoti mano antišką krypavimą. Na, o susitikus parduotuvėje draugės vyrą, šis geras penkias minutes kalbėjosi su manim karštligiškai bandydamas prisiminti, kas aš tokia bebūsianti, o vėliau, kai jau pagaliau suprato, tik pasimetęs tarstelėjo: „Oi, geras, nepažinau - gerai atrodai!” (Yeh, right:)) Jo, tos paskutinės nėštumo dienos nėra pačios maloniausiosJ

 

Energijos, kurios paprastai man netrūksta, jau neturiu labai daug, tačiau kadangi šiandien jau įžengėme į žiemą, pagalvojau, kad pats metas pasidalinti idėja, kurią taupau jau nuo pernai Kalėdų. Na, žodis “taupau” gal ir ne visai tinkamas, tiesiog pernai metais tiek mažai rašiau į blog’ą, kad idėjos iš “reikia pasidalinti” sąrašo netrukdavo pasidaryti nebeaktualios. Gera žinia yra ta, kad metų ratukas greitai apsisuka - tikiuosi, kad po truputį grįšiu ir prie tų nepanaudotų idėjųJ

 

Jau turbūt ne kartą rašiau, kad Kalėdų laikotarpiu pas mus naktimis lankosi nykštukai. Pakabinome “Nykštukines advento kepurėles” ir vakar. Kartais nykštukai kepurėlėse palieka saldžią smulkmeną, kartais (o šiemet, tai turbūt bus ne "kartais", o "visada") tik laišką su užduotėle, žiemos pasakėle ar eilėraščiu. Ta idėja, kuria norėjau pasidalinti, pasinaudojau pernai, ruošdama Advento Kalendoriaus užduotėles, tačiau ji tikrai pritaikoma bet kokiems Kalėdų stebuklams.

 

O idėja tai tikrai be galo paprasta… Vos kelių sakinių užtenka jai apibūdinti: vieną rytą “Advento Nykštuko kepurėlėje” vaikai rado dvi pupeles (mažyčius saldainiukus, tokio tipo, kaip nuotraukoje dešinėje) ir laišką su užduotėle pasodinti tas pupeles į cukraus pilną puodelį bei laukti, kas iš jų išaugs. O kitą dieną – tra lia lia – iš jų išaugo Kalėdinė Cukrinė Piemenėlių lazdelė! Ot buvo vaikams nuostabosJ.

 

PS. Šitą cukrinį eksperimentą išbandžiau ir ant savo bendradarbio, kurį turėjau globoti per Angelų žaidimą (t.y. aš buvau slaptas Angelas, ir visą Kalėdinį laikotarpį turėjau jį visaip kaip džiuginti ir maloninti). Ot buvo man juoko, kai nuėjusi pasodinti lazdelės, pamačiau, kad bendradarbis ne tik pasodino pupelę cukruje, bet ir... ją palaistė bei gražiai apramstė mediniais pagaliukaisJ

PS2. Idėja tikrai ne mano, bet nu niekaip nebeatkasiu, iš kur ją paėmiau :(