Ir vis dėlto, mes išvažiavome į Turkiją!
Nuo ko būtų galima pradėti aprašyti mūsų kelionę? Gal nuo to, kad kelionei ypatingai daug ruošiausi, sudarinėjau įsidėtinų daiktų sąrašą ir t.t., bet vis tiek sugebėjau pridirbti klaidų? Ar nuo to, kad likus vos kelioms dienoms iki kelionės pradėjo smarkiai kosėti Justas, tuo baisiausiai visus išgąsdindamas? O gal nuo to, kad tik pakeliui į aerouostą išsiaiškinau, jog Nerijus užrakino butą dviem spynom, o Ineta turi raktus tik nuo vienos, kas reiškia, kad ji negalės patekti į namus ir pašerti katės?
Kelionė tikrai buvo tokia, kokios ir tikėjausi: aerouoste galvojau, kad sprogsiu nuo streso. Vaikai puldinėjo į visas puses: tai jiems iki pilnos laimės trūksta šokoladuko, tai nori gerti, tai dar ko nors... Vėliau, kai jau reikėjo praeiti muitinės apsaugą, abu pradėjo ginčytis: vienas aiškino, kad negali nusimauti diržo, nes jam kelnės smunka, o kita niekaip negalėjo atsisveikinti su rankinuku, reikalaudama pasakyti, kada jie jį jai gražins...Na, bent jau liūdna nebuvo. Tačiau, kas mane nustebino, nebuvo jokių ginčų tarp vaikų, o tam tikrai buvau nusiteikusi.
Lėktuve mums labai pasisekė – gavom net tris papildomas kėdes, todėl Justas galėjo miegoti kaip karalius (prieš tai, aišku, teko visiems keleiviams išgirsti jo nekuklų balselį, nes jam niekaip nesisekė užmigti, bet iš esmės, kelionė ėjosi tikrai gerai).
Savo klaidas „ko nepadariau“ pradėjau skaičiuoti jau lėktuve. Besnūduriuodama staiga pagalvojau, kad neprisimenu fakto, jog Paulius iš spintos imtųsi basutes kelionei, todėl greit atsimerkusi šnipštelėjau (Paulius sėdėjo toliau nuo manęs): „Pauliau, su kokiais tu batais?“ Iš to, kaip jis išgąstingai žvilgtelėjo į mane, o vėliau į savo batus, supratau, kad į Turkiją vaikas skrenda su rudeniniais batais. Nuostabu. Bent jau tikrai nesušals. Dar, aišku, jis turi šlepetes lagamine, kurias nusipirko dviem dydžiais per dideles, tad galės arba vaikščioti su rudeniniais batais, arba galės žavingai šlepsėti.
Turkija mus pasitiko gan šaltu oru - Lietuvoje tą savaitę buvo turbūt tiek pat, kiek Turkijoje. O natūraliai, kai išsiruoši į tokią kelionę, mažų mažiausiai tikiesi nors šiokių tokių garantijų dėl oro. Pirmas vakaras buvo šaltas, antrą vakarą – pliaupė kaip iš kibiro. Gulėjom viešbuty, ir galvojom: „Jo... pasisekė“. Tačiau visos kitos dienos buvo visai pusėtinos – bent šilumos užteko, nors ir guodėmės, kad galėtų būti bent keliais laipsniais daugiau.
Kelionėje supratau vieną dalyką (na, tikrai ne vieną, bet dabar vieną tokį aprašysiu): žmogui tiesiog būtina yra ką nors pirkti, kitaip jis nesijaučia gerai. Šiuo atveju, sakydama „žmonės“ turiu galvoje savo didesniuosius vaikus, bet turbūt tai galioja visiems. Nors labai kruopščiai rinkausi viešbutį, norėdama išsirinkti tokį, kuris į savo siūlomą kainą įtrauktų visas įmanomas paslaugas/pramogas/skanėstus be jokių papildomų mokesčių (kvailai vildamasi, kad tuomet vaikai bus laimingi ir leis man laisvai ilsėtis), paaiškėjo, kad turbūt tai nėra įmanoma: jau pirmą dieną Aušrinė viešbutyje atrado parduotuvėlę, kurioje vis tik BUVO prekiaujama, o ne galima tiesiog imti, ką matai, ir pradėjo prašyti... kad nupirkčiau jai čiulpinuką. Tik už 1 EUR’ą. Vėliau nei vienas, nei kitas vaikas negalėjo suprasti, kokios čia atostogos, jei mes nieko sau neleidžiame („Juk atostogos tam ir yra, kad netaupytumėm!“). Bet kokie mano argumentai, kad mes jau sumokėjome už viską, užsakydami tokio lygio viešbutį tiesiog neveikdavo.
Laiką leisdavom gana paprastai. Iš ryto, kadangi Justas miega gana ilgai, aš pirmoji leisdavausi į apačią pusryčiauti. Tada grįždavau, ir į apačią nusileisdavome visi. Taigi, aš pusryčiaudavau du kartus. Kaip, beje, ir vakarieniaudavau.
Po mūsų valgymo staliukas atrodė kaip po kiaulių apsilankymo: Justas irgi reikalaudavo lėkštės sau, ir mesdavo ant žemės viską, kas jam neįtikdavo. O jau su jo valgymu kaip sunku... Valgė tik įdarytus baklažanus (tai čia buvo sveikiausias pasirinkimas), makaronus, bulves fri ir faršą nuo picų. Įdomiausia, kad nusižiūrėjo nuo dičkių vaikų, kad bulvės fri valgomos su kečupu, ir būtinai ir sau reikalaudavo padažo. Oi kaip už tai dabar vargstame Lietuvoje... Į savo dietines košes vaikas net galvos nesuka...
O valgis čia... Jo tiek, kad net žiūrėti žiauru, kiek žmonės kraunasi į lėkštes, vėliau ryja, ir pusę palieka...Sriubos, antri patiekalai, ledai, pyragai... Kažkoks totalus chaosas ir visiškas skrandžio tampymas.
Dėl daiktų. Jau rašiau, kad net ir labai ruošdamasi kelionei nesužiūrėjau visko. Pvz tikrai žinojau, kad didesniesiems vaikams reikalingi nardymo akiniai. Prisakiau Aušrinei, kad būtinai juos įsidėtų (kainuoja LT vos keli litai), Paulius taip pat įsidėjo. Ir ką... jau pirmą dieną Pauliaus akiniai suplyšo – totalus siaubas ir košmaras! Teko įsigyti naujus. Arba dar: pripučiami ratai ir kamuoliai. Dėjausi jų atrodo tikrai daug, tačiau jau antrą dieną iš keturių kamuolių buvo likę tik du. Įdomiausia, kad nors tiek kamuolius, tiek ratus dėjausi Justui, ratų Justui visai neprisireikė, o didesniesiems vaikams jie kuo puikiausiai tiko – atsisėsdavo į juos kaip į sostą ir čiuoždavo nuo kalnelių.
Kaip ir buvo galima tikėtis, didžiausią iššūkį didesniesiems vaikams kėlė nauja kalba. Kadangi didžiumą laiko jie leisdavo atskirai nuo mūsų (nes jie norėjo būti baseine, o mes prie jūros), jie privalėjo sugebėti susišnekėti su aplinkiniais. Pauliui, turiu pasakyti, visai neblogai sekėsi tai daryti, Aušrinei – sunkiau. Kai bandydavau prikalbinti ją eiti žaisti su kitais vaikais, ji man sakydavo: „O tai kaip aš ten suprasiu? Jie manęs klausk „Koks tavo vardas?“, o aš tik žiūrėsiu ir sakysiu „Aha““. Kitą kartą, kaip paklausiau, ko jie net nebando derėtis dėl kainų, ji man vėl paaiškino: „Aha, jie man sako „five“, o tai ką žinau, ar čia jie man penkis dolerius sumažina ar padidina?“
Aišku, pasitaikė ir kuriozinių situacijų dėl kalbos, kuomet jie pernelyg įsijausdavo, kad niekas jų nesupranta ir kalbėdavo apie bet ką. Pavyzdžiui, taip jiems nutiko lifte, į kurį kartu su jais įlipo moteriškė, susiruošusi pavažiuoti tik vieną aukštą. „Nu karochė, - sako Paulius Aušrinei: „Jau ir vieno laiptelio nebegali palipti“. „O kodėl gi aš negaliu pakilti vienu laipteliu?“ – švariausia lietuvių kalba jam atsako moteriškė.
Pasitaikė ir didesnių kuriozų – Paulius pametė diabolą, su kuriuo niekur nesiskirdavo. Ir ne bet kaip pametė, o jis įkrito į upę, jam einant tiltu ir žaidžiant. Oi, kiek ašarų buvo... Tiek kad net Nerijus neapsikentė ir pasamdė turkų darbininkus, kad šie pabandytų ištraukti. Deja, nepavyko, bet bandymas buvo tikrai įspūdingas.
Įdomiausia Turkijoje man buvo pamatyti, kaip turkai derasi ir pardavinėja - buvau prisiklausiusi įvairiausių gandų apie tai, ir labai magėjo ir pačiai tai pamatyti. Ir mes derėjomės! Tikrai. Visą laiką mokėdavome gal tik trečdalį kainos. Tačiau vis tiek iki šiol nesuprantu, ar pirkdavom už gerą kainą, ar ne, nes lyg ir mes būdavom laimingi įsigiję, ir turkas patenkintas pardavęs...Iš pradžių šios sistemos niekaip nepavyko išaiškinti vaikams, kurie nesuprasdavo, kaip aš galiu nueiti turkams kainą nuleidus vienu doleriu, tačiau kai vėliau jie pamatė, kokias iš tiesų sumas galima nuderėti, problemų nebeliko.
Ar sakiau, kad vaikai prašė prašė ir vis dėl to priprašė manęs nupirkti jiems skrydį parašiutu? Kainavo nežmoniškai daug (bent jau mano akimis žiūrint), tačiau kadangi pavyko nusiderėti nuo 120$ iki 80$, sutikau. Vėjas pūtė nuo jūros į sausumą, todėl vaikų parašiutas skrido ne virš jūros, o virš besideginančių turistų. Kad daugiau „ekstrymo“ būtų, juos nuleido tiek žemai, kad jie praktiškai kojomis lietė paplūdimio skėčius, o vienu momentu jau atrodė, kad parašiutas tuoj tuoj trenksis į stulpą. Tiesą pasakius, tuo momentu ir mano širdis į kulnus įkrito... Tačiau, kai sužinojau, kaip tuomet jautėsi vaikai, galvojau, kad susileisiu iš juoko: negana to, kad abu jau meldėsi ir atsiveikinėjo su gyvenimu, Aušrinė prieš stulpą jau buvo sugalvojusi atsisegti liemenę ir šokti žemyn, nes alternatyva susilaužyti koją jai pasirodė žymiai geresnė.
Smagu buvo tai, kad visi pakankamai gražiai sutarėme, tad atostogų nevargino jokie kivirčai. Vaikai sugebėdavo net vaisvandeniais dalintis! O iš tikrųjų istorija tokia: kiekviename kambaryje stovėjo po minibarą, kurį kasdien papildydavo limonadais, alumi ir t.t. Vaikai susitarė „taupyti“ limonadus (kurių neperkame Lietuvoje“) ir vežtis namo. Todėl vieną skardinę išgerdavo per pusę, o kitą – dėdavo į seifą. O tu prikalbink juos, kad geras, užsisakyti kavinėje gėrimą per pusę - gi rėkia išsijuosę, kad „apseilėto“ negers!
Tai va tokia buvo mūsų Turkija. Ir nors važiavau į šią kelionę teigdama, kad artimiausius keletą metų neteks niekur išsiruošti, jau dabar galvoju, kad turbūt neištversiu... Turbūt kitais metais vėl planuosiu, kaip čia sparnus pakelti... Kad ir į tą pačią Turkiją.
Šiandien kalbėjau su savo miela drauge Jūratėle, ir ji tarp kitko paklausė, ar aš pradėjau rašyti savo blog‘ą. Nu ką aš galėjau pasakyti... Pradėti tai pradėjau... Bet jau labai didžiuotis juo negaliu, nes prisėdu tai jau tik labai labai prie progos... Bet kadangi Jūratėlė užklausė, ir kadangi jai nusiunčiau nuorodą, tai skubu pasidalinti paskutinėmis naujienomis.
