Apie picas ir kebabus. Gaminamės picą.

Paskutiniu metu aplink mūsų šeimą vis sukasi picų ir kebabų tema. O prasidėjo viskas tikrai gana netikėtai: išėjom su Nerijum ir dviem mažiukais vieną savaitgalį į svečius. Paulius eiti nepageidavo, todėl liko namie. Ir ką jūs sau manot? Kitą dieną įsijungiu savo facebook‘ą, o ten grožiuosi Pauliaus įrašu: „Kebabas, coca-cola ir tėvų nėra namie – geriausias šeštadienis ever!”,

Vat taip va. Pirmoji mintis buvo pulti ką nors komentuoti, na, pavyzdžiui, kad ir tai, jog kebabus jam leidžiama pirkti tik ypatingomis progomis (na, gal ne visai "ypatingomis progomos", bet faktas, kad "tam tikromis"), o coca-colos neleidžiama pirkti visai. Bet greit suėmiau save į rankas ir nusprendžiau patylėti. Nes iš tikrųjų, komentuoti paauglio įrašus yra gana pavojinga. Vieną kartą neapdairiai namie užvedžiau kalbą apie, atrodo, visiškai nekaltą dalyką: „Bet tikrai, kaip E. per šiuos metus išstypo!”, ir turėjau progą stebėti, kaip momentaliai keičiasi Pauliaus veido išraiška nuo nustebimo (Iš kur žinai?!!) iki pasipiktinimo: “Mam, kaip padaryt, kad tu negalėtum skaityti, ką aš susirašinėju su draugais?!”. Todėl dabar tyliu. Kad nepašalintų manęs iš facebook draugų rato.

Taigi, tąkart patylėjau. Bet proga prisiminti kebabus atsirado. Ir kartu su ta proga, ėmėm ir staiga prisiminėm mes su Nerijum, kad patys kebabo nevalgėm jau koks geras šimtas metų (pirktinių, aišku). Dar ėmėm ginčytis, kas vis tik skaniau: pica ar kebabas (ot, radom, apie ką diskutuot!). O baigėsi viskas tuo, kad ėmėm ir nusprendėm užsisakyti kebabų. Iš kioskų, kurių, bent jau aš, bijau. Bo vis man atrodo, kad tuomet kokią vargšę benamę katę valgysiu.

Kadangi mes net nežinojom, iš kokių „kebabinių“ geriausia kebabus pirkti, pasikvietėm Paulių konsultacijai, ir gana greitai mums buvo pateikta mūsų rajono kebabinių ne tik skoninė, bet ir kaininė analizė. Kaip berniukui, kebabus valgančiam tik ypatingomis progomis, sakyčiau visai neblogai.

Surizikavom, ir nusipirkom. Aš suvalgiau pusę kebabo, Nerijus – visą. Vėliau man visą dieną buvo blooooga (jaučiausi, tarsi būčiau suvalgiusi ne kebabą, o kibirą padažo), jis irgi nesijautė per geriausia. Taigi, šis mūsų eksperimentas kaip ir nepavyko. Vėliau, tiesa, Laima išsijuokė iš mūsų, ir prirodė kitą kebabinę (ne mūsų rajono :)), kurios gaminami kebabai mums visai patiko. Tik šį kartą buvome atsargesni: pirkome vieną kebabą „ant visų“.

Teisybę pasakius, mano požiūris į kebabus nėra toks jau labai blogas. Netgi gal galėčiau sakyti, visai geras. Aišku, kai kalba eina apie namie gaminamus kebabus. Arba picas. Nes tiek pica, tiek kebabas turi vieną gerą savybę – juos labai smagiai galima kepti namie kartu su vaikais. Mes gana dažnai tokią pramogą pasidarome. Vat ir praeitas penktadienis pas mus buvo paskelbtas „picos diena“.

Darbo ėmėmės iš karto grįžę iš darželio: ilgai nelaukę užmaišėm tešlą picos pagrindui (aš naudoju šitą receptą). Darbavomės iš peties visi: net Juliukas.

Vėliau tešlą ramiai palikom kildintis, o patys nuėjom miegoti. T.y. miegoti nuėjo vaikai, aš ėjau ruoštis. Nes jau žinau, kad jeigu noriu, kad visas gamybos procesas vyktų sklandžiai ir kaip galima su mažiau streso, turiu jau iš anksto pasirūpinti visomis reikiamomis detalėmis tokiomis kaip tarkuotas sūris, pjaustyti agurkai ir t.t. Todėl, kol vaikai miegojo, aš suruošiau visus priedus: sūrį, kumpį, agurkus, papriką... Net alyvuoginius voriukus iš anksto pasidariau (idėją nusižiūrėjau iš čia).
Kai vaikai sukilo, ėmėmės smagiausios dalies: komplektuoti picą.
Voriukus dėjome tik vienoje picos pusėje, nes mūsų Paulius žiaugčioja vos pagalvojęs apie jas.

Dar 20 minučių ir viskas – pica paruošta! Ir smagu, ir naudinga (juk tyrimai rodo, kad lietuviai vaikams skiria vos 7 min per parą – vien šitame procese tikrai praleidžiama gerokai daugiau) ir… skanu. Bent jau mums.

Baklava, arba kodėl nebejaučiu didelio poreikio atostogauti Turkijoje

Šiais metais į Turkiją mes taip ir neišvažiavome. Planavom, planavom, bet kažkaip taip niekas mums ir nesusiplanavo. Dabar tai guodžiam save bent tuo, kad greičiausiai būtumėm keliavę su liūdnai pagarsėjusia "Star1 Airlines", tai džiaugiamės, kad pinigų sutaupėm.

Tačiau dėl vieno dalyko tai ypatingai liūdėjau: kad neteks šiemet valgyti turkiškų saldumynų. Ne tų, kur su želė, o tų, kurie gausiai aplieti medaus padažu. Mhmmm... Žinau, tikrai nedaugelis juos mėgsta, netgi vadina juos saldumynų pornografija, bet aš tai juos galiu šlemšti ir šlemšti. Per praeitas mūsų atostogas Turkijoje (cha, gerai skamba "praeitas", nes iš tiesų, tai buvo vienintelis kartas, kuomet mes atostogavome ten :) ), aš juos valgydavau po tris kartus per dieną. Ir dar pilną lėkštę tų pyragėlių parsinešdavau į kambarį, kad jeigu, neduok dieve, naktį ar paryčiais užsimanyčiau, man nereiktų svajoti apie tai, kaip čia greičiau nusigauti iki virtuvės. Taip, pagal taisykles maistą į kambarius neštis buvo draudžiama, tačiau aš Turkijoje atostogavau būdama nėščia, o nėščiosioms, kaip žinia, kiek kitokios taisyklės galioja:).

Kuomet jau galutinai supratau, kad į Turkiją šiemet nebeišvažiuosim, pradėjau ieškot išeičių, kaip gi "pigesniu būdu" galėčiau tų baklavos pyragėlių gauti. Ir voila - ko tik tame internete nėra! O receptas, kaip paaiškėjo, tiesiog ypatingai paprastas. Kadangi viskas labai aiškiai (su detaliom foto) išdėstyta čia, aš pačio recepto neparašinėsiu, pasakysiu tik tiek:

1. Šitie pyragėliai gavosi šiek tiek sausesni nei tie, kuriuos valgėme Turkijoje.
2. Phyllo tešlos (kuri minima recepte, ir be kurios, greičiausiai, čia neišsiversti) galima nusipirkti Prizmos prekybos centre (čia vilniečiams, apie kitus miestus nežinau)
3. Išsikeptų pyragėlių užtenka tikrai labai labai ilgam. Na, mums ilgam neužteko, bet tik dėl to, kad labai jau daug ką vaišinom. Ir tikra tiesa, kad daugiau nei vieną pyragėlį gan sunku įveikti.

Jeigu sugalvosite irgi išbandyti - skanaus!

Pati saldžiausia diena... ever!

Šiandien be jokios abejonės buvo saldžiausia diena mano gyvenime, tiesiogine ta žodžio prasme. Aišku, gal per drąsu sakyti "gyvenime", bet garbės žodis, kitos tokios neatmenu.
O prasidėjo viskas nuo nekalto sumanymo - sugalvojau savaitgalį, kad Justo trejų metų gimtadieniui (kuris bus po gero pusantro mėnesio, beje) tortą ne užsakinėsiu, o iškepsiu pati. T.y. ne paprastą tortą iškepsiu, o tortą-traukinį, nes būtent tokia gimtadienio tema numatoma.
O su manim tai kitaip nebūna... Kai jau nusprendžiu, tai peilis. Nenusiraminu, kol neįvykdau. Ne išimtis, ir šis kartas.

Pirmiausia, apie šią savo idėja apsiskelbiau namiškiams. Šis triukas labai gerai suveikia - kuo daugiau žmonių apie kažkokį savo pasiryžimą informuoji, tuo vėliau būna sunku nuo tos idėjos "nusimuilinti".

Apsiskelbus, ėmiau knistis po interneto lobynus, ir ieškoti tortų-traukinių pavyzdžių. Gerasis Google'as jų per kelias sekundes rado tūkstančius! Na, kad ir pavyzdžiui, tokį, kurio nuotrauka viršuje - argi negražu būtų ant stalo patiekti tokį meno kūrinį, ypatingai turint omeny, kad Thomo traukinukai pas mus dabar vos ne einamiausias žaislas? Tiesa, į mano kulinarines vizijas ne visi namiškiai žiūrėjo optimistiškai. Pavyzdžiui, vos pasirinktus paveiksliukus parodžiau Pauliui, šis iš karto mane "nusodino" ant žemės: "Tik jau tu nepradėk įsivaizduot, kad ir pati tokį padarysi!".

Sekantis žingsnis buvo išsiaiškinti, kaip gi daromi tie visi spalvoti užtepimai. Vėlgi, šioje vietoje nepaprastas pagalbininkas buvo internetas, su savo www.supermama.lt forumu priešaky. Ir, žinot, turiu pasakyt, kad po savaitgalinio pasisedėjimo prie kompiuterio, jau visai neblogai gaudžiausi visuose tuose bezė, pastilažo, aicingo, marshmallow ir dar kituose velniuose, apie kuriuos iki šios dienos nė girdėt nieko nebuvau girdėjus. Tiesa, kol kas tik teoriškai.

Ir galiausiai, paskutinis klausimas buvo, ką daryti su praktine dalimi. Buvau visiškai tikra, kad tokio dalyko kaip teminio torto kepimas negaliu atidėti paskutinei dienai. Iš pradžių svarsčiau įvairius variantus: pvz. išskirtinėm progom vis iškepti po tortą, išbandant po vieną pertepimą. Su šia idėja tiek toli pasistūmėjau, kad net Audriui pasisiūliau gimtadienio proga iškepti tortą - tik sakiau jam išsirinkti, kokio nori. Tiesa, rinktis daviau iš dviejų temų: žuvis arba slidės. Tačiau vėliau nusprendžiau, kad visas šis reikalas pernelyg ilgai užtruktų, todėl apsisprendžiau ties paprastesniu variantu. Na, gal ir ne paprastesniu, bet bent jau man patogesniu: per vieną dieną pasigaminti visus tuos rekomenduojamus perdengimus, ir tuomet jau nuspręsti, kurie jų man priimtiniausi. Tai vat šiandien ir buvo toji "bandymų" diena.

Taigi, gal jums ir atrodo, kad žvelgiate į kažkokį nukeipusį-nuvargusį traukinuką su bevirstančiais vagonais, bet iš tiesų tai yra TRAUKINYS, atspindintis net penkias puošybos technologijas. Ir gimė šis kūrinys (net nežinau, kaip jį geriau įvardinti) vos per porą valandų, kuomet miegojo vaikai.

Supažindinu trumpai:
Traukinio pagrindinė dalis (mėlynoji) padengta pastilažu. Oi, kiek keikiausi jį kočiodama ir bandydama "užvilkti" ant karkaso! Keikiausi, ir sakiau, kad ne, ačiū, šito dar kartą tai tikrai nebandysiu! Bet kuomet vakare atėjo Ineta, ir pasakė, kad būtent šita cukraus masė yra jos pati pati mėgstamiausia, pagalvojau, kad gal vieną kokį vagoną specialiai jai ir galėsiu papuošti... Dar žibalo įpylė ir Paulius, kuris vakare, ragaudamas traukinį, pareiškė, kad mėlynasis vagonas skaniausias.

Rožinis vagonas - icing'as. Man pačiai labai patiko jį gaminti (naudojaus mikseriu, tai greitai visas šitas reikalas pas mane pasigamino), bet įtariu, kad kažką vis tik dariau ne taip, nes pasidengė vagonas nelabai gražiai. Tiesa, skoniui tai netrukdė.

Trečiasis vagonas iš tiesų turėtų blizgėti š0koladu, bet... patys matote, kiek to blizgesio jis turi.

Traukinio viršus padengtas kreminio sūrio-pudros papuošimais (dar turiu pasitikslinti, bet berods čia bus froizingas), o akys ir lūpos puoštos tirpintu šokoladu (labai gerai, kad išbandžiau iš anksto, nes pamačiau, kad gražiai "išvarvinti" akis su valgomuoju šaukštu nėra taip jau paprasta, kaip man atrodė.

Taigi, viena diena ir penkios skirtingos (ir visos tiesiog YPATINGAI saldžios) puošimo technologijos. Dar pridėkit tris skirtingus pačio torto pertepimus (sviesto-kondensuoto pieno, kreminio sūrio-grietinės ir varškės-jogurto), ir suprasite, kaip man dabar, prisiragavusiai viso šito gėrio, BLOOOOGAAAA.

Ir, kas pikčiausia, dabar sėdžiu ir galvoju, kaip galėjau šitaip apsižioplinti: kuomet lipdžiau traukinuką, buvau įsitikinus, kad visus jo pertepimus (o juk man svarbu atrasti geriausią derinį!) prisiminsiu pagal vagonėlių spalvas. Spėkit dabar iš trijų kartų, ar atsimenu? Ne!!!!!

Ech. Bet tebūnie, ką nors su tais pertepimais dar sugalvosim.
O tortą-traukinį gimtadieniui tikrai kepsiu. Ne tik todėl, kad jau visiems apsiskelbiau, bet ir todėl, kad Nerijus specialiai tai progai man net konditerinį maišelį įgijo. Turėsiu kažkaip pateisinti tą jo pasitikėjimą :).

Na, einu toliau ieškoti pertepimų tortui. Jeigu turėti kokį skanų ir tinkamą vaikams - pasidalinkite, prašau :)


Traukinuko Thomo nuotrauka, esanti viršuje, paimta iš http://www.herbhenryfamily.com/melody.htm

Trys paršiukai iš tualetinio popieriaus ritinėlių

Dabar aš supratau, kam mums buvo reikalinga dviaukštė lova. Nes kurį laiką jau tikrai kirminas viduj graužė, kurių velnių mums reikėjo gamintis gigantišką lovą į savo mažą butuką, jeigu vienas vaikas vis tiek miega su mumis (arba tiksliau, su manim, nes Nerijus su kitu vaiku miega toje dviaukštėje lovoje), o iki to laiko, kol kitam vaikui tos lovos prisireiks, jau ir išsikraustyti spėsim. Tačiau dabar man viskas aišku - gaminomės tokią lovą, kad Paulytė turėtų, kur miegoti! Vat kaip paprastai viskas gyvenime išsprendžia - kartais net nežinai žmogus, kodėl elgiesi būtent taip, o ne kitaip, o vėliau paaiškėja, kad būtent šis sprendimas ir buvo pats geriausias ...

O Paulytė tai dabar tikrai pusiau apsigyveno pas mus. Bent jau nuo vidurdienio, kuomet ją ir Justą pasiimu iš darželio. Iš pradžių to neplanavome, tačiau kai pamatėme, kad mergaitei pernelyg didelis stresas matyti, kad atėjusi teta (čia jau aš) pasiima pusbrolį iš darželio dar iki pietų miego, o ją palieka, nusprendėme nebekankinti.

Labiausiai pergyvenau dėl to, kaip man pavyks visus tris vaikus užsimigdyti vienu metu - aš gi puikiausiai žinau, ką reiškia bandyti sutramdyti įsiaudrinusius trimečius! O turi jie man miegot visi trys vienu metu būtinų būtiniausiai - pernelyg jau brangios tos kelios ramybės valandos man. Tačiau viskas mums einasi ne taip blogai, kaip įsivaizdavau. Jau net įsikirtau į tam tikrą "tramdymo" techniką. Migdymosi scenarijus yra toks: kurį laiką sugulus tvyro ramybė: abu dičkiai vaikai geria pieną ir klausosi pasakos. Trečias vaikas supasi man ant kelių, ir irgi geria pieną. Tuomet buteliukai yra šveičiami ant žemės, ir yra pereinama į antrą stadiją: Paulytė pradeda krykštauti ir, tarsi kviesdama į žaidimą, klausti Justo: "Justai, ką darai?". Va šitoj vietoj būtinai reikia "kirsti iš peties": "Paulyte, baik!!!". Aišku, kirsti reikia tik tuo atveju, jei nėra didelio noro migdytis su jais gerą valandą. Jeigu ši situacija suvaldoma, neužilgo seka kita: Justas pradeda spardyti į savo lovos apačią. Jeigu šį momentą praleidi - labai greitai vėl grįžti į situaciją, kuomet Paulytė linksmai klausia: "Justai, ką darai?". O kad taip neatsitiktų, geriausia "užkalbėti" Justui dantį: "O ką tada darė vilkas?"; "Ir ką gi pamatė Auksplaukė ant stalo"?. O įdomiausia tai yra paskutinė migdymosi stadija, kuomet jie pradeda ginčytis. Va čia geriausio sprendimo dar neradau. O ginčytis jie gali apie bet ką, pvz. Paulytė sako: "Aš turiu lėlytę", o Justas sako: "Ne, neturi". "Turiu!"-jau pikčiau pareiškia Paulytė, "Neturi", - kuo ramiausiai atsako Justas. "Turiu-turiu!!!", "Neturi-neturi-neturi!". Ir taip be galo. Atsimenu, ir mes su Ineta mėgom šį žaidimą. Man labiausiai patikdavo, jeigu būdavau toj ginčo pusėj, kur reikėdavo sakyti "Ne". Turbūt nereikia aiškinti, kodėl - juk daugiau sunkiau pasakyti daug kartų "Taiptaiptaip", nei "Nenene". O kiekvienam aišku, kad kas daugiau pasako, to ir teisybė. Tai va, dar nežinau, ar čia man geriau kištis į tuos jų ginčus, ar ne. Bandžiau ir taip, ir taip, bet rezultatas tai vienodas gavosi - nekreipė jie į mane dėmesio. Bet įtariu, kad dar turėsiu progų visokiem sprendimams išbandyti, bent jau sprendžiant pagal tai, kaip jie čia paskutiniu metu smaginosi.

Žodžiu, neliūdna dabar pas mus. O kai jie pagaliau nulūžta, aš gaunu savo išsvajotas ramybės valandas. Tačiau įdomiausia dienos dalis turbūt būna tuomet, kai trijulė atsikelia po miegų, nes tuomet veikiam (arba bent jau stengiamės nuveikti) ką nors naudingo. Vat pavyzdžiui, neseniai gaminom tris paršiukus iš tualetinio popieriaus ritinėlių.
Tokius, kaip pasakoj, be kurios Justas turbūt nė dienos nepraleidžia. Tiesa, va taip, kaip nuotraukoj, jie atrodė tik užvakar, t.y. kada gaminom. Na, dar vakar iš ryto, kol vaikai buvo daržely. O jau vakar vakare visi trys paršiukai buvo be akių, o vienas tai ir be nosies. Tačiau ir tokie žaidimams tinka.

Mums prisireikė: tualetinio popieriaus ritinėlių, kartono, juodo flomasterio (čia nosims ir rankų galiukams užpiešti), besivartaliojančių akučių.
Pirmiausia nuspalvinome tualetinio popieriaus ritinėlius. Tuomet iš kartono iškirpome snukučius bei rankutes bei juos išpiešėme. Prie paruoštų ritinėlių priklijavome snukučius, akutes ir rankutes.

Aišku, būtų buvę labai smagu, jei būtumėm padarę ir namelius iš šiaudų, pagaliukų ir plytų, bet mums kuo puikiausiai šiai dienai tinka ir kaladėlės: ir statosi nameliai kūrybingai, ir griūna atitinkamai :)
Paršelio idėja iš čia.