Dabar aš supratau, kam mums buvo reikalinga dviaukštė lova. Nes kurį laiką jau tikrai kirminas viduj graužė, kurių velnių mums reikėjo gamintis gigantišką lovą į savo mažą butuką, jeigu vienas vaikas vis tiek miega su mumis (arba tiksliau, su manim, nes Nerijus su kitu vaiku miega toje dviaukštėje lovoje), o iki to laiko, kol kitam vaikui tos lovos prisireiks, jau ir išsikraustyti spėsim. Tačiau dabar man viskas aišku - gaminomės tokią lovą, kad Paulytė turėtų, kur miegoti! Vat kaip paprastai viskas gyvenime išsprendžia - kartais net nežinai žmogus, kodėl elgiesi būtent taip, o ne kitaip, o vėliau paaiškėja, kad būtent šis sprendimas ir buvo pats geriausias ...
O Paulytė tai dabar tikrai pusiau apsigyveno pas mus. Bent jau nuo vidurdienio, kuomet ją ir Justą pasiimu iš darželio. Iš pradžių to neplanavome, tačiau kai pamatėme, kad mergaitei pernelyg didelis stresas matyti, kad atėjusi teta (čia jau aš) pasiima pusbrolį iš darželio dar iki pietų miego, o ją palieka, nusprendėme nebekankinti.
Labiausiai pergyvenau dėl to, kaip man pavyks visus tris vaikus užsimigdyti vienu metu - aš gi puikiausiai žinau, ką reiškia bandyti sutramdyti įsiaudrinusius trimečius! O turi jie man miegot visi trys vienu metu būtinų būtiniausiai - pernelyg jau brangios tos kelios ramybės valandos man. Tačiau viskas mums einasi ne taip blogai, kaip įsivaizdavau. Jau net įsikirtau į tam tikrą "tramdymo" techniką. Migdymosi scenarijus yra toks: kurį laiką sugulus tvyro ramybė: abu dičkiai vaikai geria pieną ir klausosi pasakos. Trečias vaikas supasi man ant kelių, ir irgi geria pieną. Tuomet buteliukai yra šveičiami ant žemės, ir yra pereinama į antrą stadiją: Paulytė pradeda krykštauti ir, tarsi kviesdama į žaidimą, klausti Justo: "Justai, ką darai?". Va šitoj vietoj būtinai reikia "kirsti iš peties": "Paulyte, baik!!!". Aišku, kirsti reikia tik tuo atveju, jei nėra didelio noro migdytis su jais gerą valandą. Jeigu ši situacija suvaldoma, neužilgo seka kita: Justas pradeda spardyti į savo lovos apačią. Jeigu šį momentą praleidi - labai greitai vėl grįžti į situaciją, kuomet Paulytė linksmai klausia: "Justai, ką darai?". O kad taip neatsitiktų, geriausia "užkalbėti" Justui dantį: "O ką tada darė vilkas?"; "Ir ką gi pamatė Auksplaukė ant stalo"?. O įdomiausia tai yra paskutinė migdymosi stadija, kuomet jie pradeda ginčytis. Va čia geriausio sprendimo dar neradau. O ginčytis jie gali apie bet ką, pvz. Paulytė sako: "Aš turiu lėlytę", o Justas sako: "Ne, neturi". "Turiu!"-jau pikčiau pareiškia Paulytė, "Neturi", - kuo ramiausiai atsako Justas. "Turiu-turiu!!!", "Neturi-neturi-neturi!". Ir taip be galo. Atsimenu, ir mes su Ineta mėgom šį žaidimą. Man labiausiai patikdavo, jeigu būdavau toj ginčo pusėj, kur reikėdavo sakyti "Ne". Turbūt nereikia aiškinti, kodėl - juk daugiau sunkiau pasakyti daug kartų "Taiptaiptaip", nei "Nenene". O kiekvienam aišku, kad kas daugiau pasako, to ir teisybė. Tai va, dar nežinau, ar čia man geriau kištis į tuos jų ginčus, ar ne. Bandžiau ir taip, ir taip, bet rezultatas tai vienodas gavosi - nekreipė jie į mane dėmesio. Bet įtariu, kad dar turėsiu progų visokiem sprendimams išbandyti, bent jau sprendžiant pagal tai, kaip jie čia paskutiniu metu smaginosi.
Žodžiu, neliūdna dabar pas mus. O kai jie pagaliau nulūžta, aš gaunu savo išsvajotas ramybės valandas. Tačiau įdomiausia dienos dalis turbūt būna tuomet, kai trijulė atsikelia po miegų, nes tuomet veikiam (arba bent jau stengiamės nuveikti) ką nors naudingo. Vat pavyzdžiui, neseniai gaminom tris paršiukus iš tualetinio popieriaus ritinėlių.
Tokius, kaip pasakoj, be kurios Justas turbūt nė dienos nepraleidžia. Tiesa, va taip, kaip nuotraukoj, jie atrodė tik užvakar, t.y. kada gaminom. Na, dar vakar iš ryto, kol vaikai buvo daržely. O jau vakar vakare visi trys paršiukai buvo be akių, o vienas tai ir be nosies. Tačiau ir tokie žaidimams tinka.
Mums prisireikė: tualetinio popieriaus ritinėlių, kartono, juodo flomasterio (čia nosims ir rankų galiukams užpiešti), besivartaliojančių akučių.
Pirmiausia nuspalvinome tualetinio popieriaus ritinėlius. Tuomet iš kartono iškirpome snukučius bei rankutes bei juos išpiešėme. Prie paruoštų ritinėlių priklijavome snukučius, akutes ir rankutes.
Aišku, būtų buvę labai smagu, jei būtumėm padarę ir namelius iš šiaudų, pagaliukų ir plytų, bet mums kuo puikiausiai šiai dienai tinka ir kaladėlės: ir statosi nameliai kūrybingai, ir griūna atitinkamai :)
Paršelio idėja iš čia.
penktadienis, lapkričio 05, 2010
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Tris vaikučius užmigdyti, vaje... aš kai aukle dirbau, su dviem vargelio pradžioj turėjau... o čia trys!
AtsakytiPanaikintiO maniškis Angelino jau pietų miegelio nebemiega... gaila :(
Egle, labai anksti Angelino pradėjo nebemiegoti... Mano Paulius tai iki pirmos klasės miegodavo. Labai gi saldžios mamoms tos valandos:).
AtsakytiPanaikintiO tiesą, Angelino ir darželyje nemiega? Pas mus didžiausias siaubas su darželiais ir yra pietų miegas: maniškis pvz. labai vėlai eina miegoti, o darželyje į tai tikrai niekas nekreiptų dėmesio - yra nustatyta tvarka, kad reikia miegoti, ir nori/nenori, turi gultis į lovą. Ir jeigu atsikeli anksčiau už kitus, irgi turi gulėti lovoje, o ne pvz eiti skaityti kokią knygutę...
Inga, matai mano darbas ledainėje sugadino Angelino popietinį miegą. Jį pasiimu iš darželio apie 12:30 ir paskui tiesiai į ledainę važiuojam. Vakare apie 19:00 ar 20:00 grįžtam namo autobusu, kuriame Angelino, pavargęs, dažnai pusvalandžiui ar pan. nulūžta... Va tiesa dabar tai atostogauju, nes ledų sezonas baigėsi.
AtsakytiPanaikintiĮsivaizduoju, kaip sunku daržely miegantiems vaikiukams, juk jų ritmai tokie skirtingi... vargšiukai... :(
Tai Angelino darželyje būna tiek pat, kiek Justas :). Justas irgi GALI nemiegoti (t.y. kartais savaitgaliais taip gaunasi), tačiau tada sminga vos įsėdęs į mašiną :)
AtsakytiPanaikinti