Scrapbookingo kursai

Pagaliau apsilankiau kursuose, apie kuriuos jau seniai svaigstu - scrapbookingo. Ėjom kartu su Jurga - tokia buvo mano gimtadienio dovana jai. Labai jau savanaudiška dovana, nes Jurga tikrai nėra nei scrapbookingo, nei apskritai bet kokių rankdarbių mėgėja.
Tačiau gavosi viskas labai neblogai. Nes būtent Jurga savo skrebuką (velnias, kaip gi tiksliai lietuviškai šį dalyką užvadinti?) kursų metu užbaigė, o man teko suplanuoti dar vieną vizitą. Na, ne visai dėl to, kad būčiau beviltiška, tiesiog taip jau susiklostė.

Kursų metu man paaiškėjo keli esminiai dalykai:
Visų pirma, ne, iš manęs tikrai neišeis gera scrapbookininkė, čia tai faktas. Nejaučiu aš nei spalvų, nei kompozicijos. Ir su pjaustymo įrankiais darbuotis nemoku. Bet labiausiai tai nebus iš manęs geros scrapbookininkės todėl, kad aš pamačiau, kokį kalną gėrybių reikia susipirkti, norint "kepti" gražius skrebukus: Laura (toks mūsų mokytojos vardas) vos spėjo dėlioti dėžės-dėžutėles pilnas įvairiausių segtukų, sagelių, lipdukų, raidžių ir t.t. Aš jau nešneku apie galingus printinimo aparatus, kurie jai išpjauna bet kokį pasirinktą internetinį dizainą.
Va, kad ir šis skrebukas aukščiau, kuris yra mano kursų rezultatas. Tik pagalvokit: jam pagaminti buvo panaudoti gal 8 skirtingo dizaino popieriaus lakštai, lipdukai su kamuoliukais, raidžių lipdukai ir specialiu būdu išpjautas "medis" bei "Paukštukas". Be to! Kad skirtingo dizaino juostelės gražiai sugultų viena šalia kitos, Laura jas sudygsniavo su siuvimo mašina, o medį ir paukštuką ištepė specialiu stiklo efektą priduodančiu skysčiu (nuotraukoje tas nematyti). Nu žodžiu, aš tik valgiau viską akimis, ir supratau, kad tiek pajamų šiam hobiui tiesiog negaliu skirti.

Antras dalykas, kurį supratau, yra tai, kad nors gera scrapbookininkė iš manęs neišeis, vis tik giliai širdyje aš jau ESU scrapbookininkė. Rimtai. Tiesa, dauguma Irmos išvardintų kriterijų man dar nėra būdingi, tačiau ir aš, kaip ir kitos, pasigavusios šią virusą, visus gyvenimo momentus mintyse iš karto perskirstau į "Noriu prisiminti, todėl verta daryti skrebuką/Neverta". Kuom tai pasireiškia? Geriausiai tai atspindi nuotraukos, kurias paskutiniu metu spausdinu (nežinau, kaip jūs, bet aš labai jau nepasitikiu informacinėm technologijom, ir svarbiausias nuotraukas mėgstu atsispausdinti). Jeigu anksčiau man labiausiai patikdavo nuotraukos, kur vaikas "išėjęs" gražiausiai (ala meiliai šypsosi, aprengtas gražiausiais rūbeliais, pozuoja prie jūros ar kokio gyvūno/objekto), dabar tokios nuotraukos man visiškai prarado savo vertę. Nes jos nepasakoja jokios istorijos. Skirtingai nei tos, kurios užfiksuoja ne gražų vaizdą, o tam tikrą charakterio bruožą, situaciją, pomėgį...Kažką, kas šiuo metu kelia juoką ir yra didelė dalis mūsų gyvenimo, o vėliau tiesiog nejučia gali pasitraukti į praeitį. Taip, kad tu to net nepastebėsi. Ar net pamirši.

Pavyzdžiui, va Juliaus nuotrauka, kurią jau seniai bandau pagauti.

Įprastu atveju, aš net nemąstyčiau apie tokios nuotraukos atsispausdinimą: nei čia vaikas normaliai matosi, nei čia nuotrauka graži. Tačiau vis tik, užfiksuota situacija man yra svarbi. Ir norėčiau jos nepamiršti. Nes čia labai puikiai pagautas momentas, kaip mūsų Juliukas išreiškia savo pyktį/nuoskaudą: jeigu tik jam kas nors nepatinka (konkrečiai šiuo atveju, neleidau jam pasiimti saldainio), iš karto stojasi ant rankų (taip tilteliu) ir bliauna. Na, niekada nemačiau, kad koks vaikas taip elgtųsi! Nesispardo, nesiskeryčioja - tiesiog stovi ant savo rankučių ir rauda. Ir taip elgiasi nuo pat to laiko, kuomet išmoko vaikščioti. Anksčiau tas jo "triukas" mane be galo gąsdino (man vis atrodė, kad jis tuoj versis kūlversčiu ir sprandą nusisuks), dabar jau pripratau ir nebesuku galvos. Tiesa, dar matote, kaip prie Juliaus artinasi katė? Gerutė ji pas mus... Vos tik kas nors verkia, bėga guosti :)

Arba va dar viena foto, kur Justas bando paimti tėčio sužvejotą žuvį sode, ir paleisti ją atgal į vandenį. Kaip jis išsigando, kai šioji išslydo iš rankų! Ir kaip po to garsiai garsiai šaukė tėtį, kad šis ateitų, ir pats paimtų ir paleistų žuvytę:

Skrebuko pagalba galima ne tik užfiksuoti momentą vaizdiškai, bet ir papasakoti apie šią situaciją "garsiniai". Į albumą tikrai kur kas labiau tiktų va tokia nuotrauka,
kur Nerijus rodo Justui ką tik sugautą didžiulę lydeką, tačiau nuotraukoje su lydeka... nėra istorijos. Arba ne, ne taip pasakiau - istorija yra, tik ji Nerijaus, o ne Justo.

Va dėl to aš myliu srapbookingą. Ir dėl jo svajoju kada nors turėti darbo kambarį, kur galėčiau laisvai aplink save paskleisti visas reikalingas foto, popierius ir kitus rakandus bei galėčiau nepertraukiamai darbuotis. Na, kada nors :)