Gaminame boružėles

Dabar aš gyvenu kaip karalienė. Rimtai: vieną vaiką palieku su aukle, kitą - nuvežu į darželį. O pati - trali vali festivali, aišku! Ir visiškai nesvarbu, kad ta idilė trunka vos trejetą valandų - neprisimenu, kada dar tiek laiko vienumoje esu turėjusi. Ir net nesvarbu tai, kad daugiausia "trali vali" vyksta sprendžiant visokius, niekaip nesibaigiančius, reikalus.

O tie reikalai tikrai niekada nesibaigia. Aišku, aš, naivuolė, dar ir susiplanuoti jų nemoku. Vat, pavyzdžiui, šiandien buvau suplanavus, kad, kol Justas bus darželyje, paruošiu pietus Juliui, vakarienę visiems, susitvarkysiu kambarius ir dar paskaitysiu knygą. Ai, ir dar nunersiu boružėlę, nes ją pradėjau nerti dar iš vakaro, tai pažadėjau Justui, kad ateisiu pasiimti jo iš darželio jau su gatava boružėle. Spėkit, kiek iš viso to padariau? Na, Juliukui sriubą išviriau. Bet nedaug trūko, ir vaikas būtų likęs be pietų, nes atsitokėjau, kad tos trys valandos jau baigia prabėgti gerokai per vėlai. Ir boružėlę nunėriau. Bet daugiau nieko.

Dėl to, kad nunėriau pirštukinę boružėlę tai labai džiaugiuosi. Ne tik dėl to, kad iš paskutiniųjų stengiuosi tesėti pažadus vaikams, bet ir dėl to, kad boružėlės pas mus dabar išgyvena pakilimą. Užtikau Eglės blog'e nerealią idėją, kaip galima lengvai prisigaminti jų, naudojant dangtelius nuo plastmasinių butelių. Šiaip, pas mus tų dangtelių niekada nebūna, nes geriame vandenį iš čiaupo, bet taip jau atsitiko, kad Paulius po šimto metų sugalvojo savo kambarį susitvarkyt, tai keletą dangtelių iššlavė iš po lovos. Vat juos ir sunaudojom darbeliui.

Idėja paprasta: nuspalviname dangtelius akriliniais dažais, leidžiame jiems nudžiūti, ir kviečiame vaikus, kad pribaksnotų taškelių boržėlei ant nugarėlės (mes tam reikalui naudojome ausų krapštukus). Vėl džioviname dangtelius, o tada jau tupdome boružėles ant žiedų. Ir gėrimės jomis, aišku. Ir dar visus svečius vedame prie kiekvienos gėlės, ir rodome, kad ten gyvena boružėlė (čia Juliukas taip elgiasi).

Tiesa, bedarydama tas boružėles iš dangtelių padariau nedidelį atradimą. Anksčiau aš visokius tokius darbelius, kur reikia daug dangtelių (va pavyzdžiui, tokius) iš karto atmesdavau, nes, kaip minėjau, gėrimų plastikiniuose buteliuose nelabai ir perkame. Tačiau kai jau pasigaminome pirmąsiais boružėles, sugalvojau, kad gal reikia pradėti kaupti "svetimus" dangtelius. Ir ką jūs pasakysit? Užteko nueiti iki artimiausios vaikų žaidimų aikštelės kieme, ir grįžome su puspilne mašinos bagažine (vaikiškos mašinos, aišku) dangtelių! Na, kultūros pas žmones stinga, ką ir besakysi...