Adaptuojamės darželyje

Jūs, turbūt, pagalvosit, kad visai pakvaišau su tais savo pirštukiniais gyvūnais... Aš kartais ir pati taip pagalvoju. Bet nieko sau negaliu padaryt. Paskutinis gaminys - du pingvinai. Ne be reikalo pingvinai, ir ne be reikalo du, bet apie viską nuo pradžių.

Jau trečia savaitė, kaip Justas keliauja į darželį. Na, "trečia savaitė" tai tokia labai jau sąlyginė, nes pirmą savaitę jis ėjo dvi dienas, antrą - tris. Visą kitą laiką sirgo. Tačiau teoriškai, į darželį pėdiname jau trečia savaitė. Ir ši savaitė yra išskirtinė tuo, kad būtent šią savaitę į darželį išsiruošiam su ašarom: visas ankstesnis teigiamas nusiteikimas dingo, liko tik "Neisiu. Nenoju". Aišku, vis tiek eina, nors ir nenori. Tačiau bent jau porą dienų darželyje liko tiesiog BAISIAI verkdamas. Dabar (t.y. vakar ir šiandien) jau kaip ir pakenčiamai susitariam, tad vat sėdžiu ir laužau galvą, gal vis dėlto įvairiausi triukai veikia?

O triukų, kad palengvinti adaptaciją, tikrai ėmėmės.

Justo grupė - pingvinai. Būtent dėl to, kad jis dabar "Pingvinas", pasisiūliau jam nunerti pirštukinį pingviną. Justas labai apsidžiaugė, tik paprašė, kad pingvinai būtų du - "Kad Juliukui galėčiau duoti". Taip gimė du pingvinai(visai kaip iš tos dainos apie pingvinus, kurią irgi mėgstame dainuot, ir kurie išlėkė iš marių). Vienas pingvinas su šaliku, kitas - su varlyte - nes taip nupiešta paveiksliuke prie Justo grupės durų.
Nors ir labai nemėgstu nieko megzti antrą kartą, labai džiaugiuosi šiuo sprendimu: dabar vienas pingvinas lieka su manim, kitas - eina į darželį su Justuku. O susitikę jie pasakojasi vienas kitam dienos įvykius.

Dar namuose labai daug kalbam. Ir su pingvinais, ir be jų. Kalbam apie tai, koks jau Justas yra didelis ir kaip smagu, kad jis jau gali eiti į darželį. Dar kalbam apie tai, kad visi žmonės turi darbus: tėtis eina į darbą, Paulius eina į mokyklą, Justukas eina į darželį. Net Juliukas turi savo darbą - eiti kasdien su auklyte į lauką. Problematiškiausia buvo sugalvoti darbą man, bet dabar tiesiog sakau: "Mama dirba namie". Ir matau, kad tokie pokalbiai tikrai veikia: vakare Justas, prieš užmigdamas, išrėžia, kokius kas darbus turi ir priduria: "Kuomet tėtis neina į darbą, ir mes visi neiname". Paprasta!

Dar išbandžiau "Širdutės delne" taktiką. Kuomet pirmą dieną (kuomet Justas verkė darželyje) pasiėmiau jį namo, paklausiau, kodėl gi jis verkė. "Nes nenorėjau, kad tu išeitum", - atsakė jis. Ir kitą dieną aš padariau tai, ką ir buvau planavusi: paėmiau jo delnuką, su tušinuku nupiešiau širdutę,pabučiavau delniuką ir pasakiau: "Kai tau bus liūdna, tu tik pažvelk į šią širdutę, ir žinosi, kad mamytė tave labai labai myli ir ji visada su tavim".
Man net šiurpuliukai per kūną nubėgo, kai pamačiau, kad žengdamas per slenkstį į grupę (visas sriūbaudamas!) jis vis žvalgėsi į savo delniuką. O aš jau net buvau pamiršusi tą širdutę! Vakare jis v4l man ją priminė: "Nupieši man rytoj vėl širdutę?". Taigi, piešiam kiekvieną dieną :). Auklėtoja sakė, kad tą nupieštą širdutę Justas rodė ir jai. Ji nesuprato, ką jis nori pasakyti, tik pamatė, kad ta širdutė jam labai brangi, todėl pasisiūlė nupiešti kitą tokią ant kitos rankutės :). Šiandien papasakojau auklėtojai širdutės istoriją, tai ji iš karto Justui vėl pasisiūlė nupiešti širdutę ant kitos rankutės "Kad namie galvotum ir apie mane, nes aš labai noriu, kad tau patiktų darželyje ir tu čia jaustumeisi gerai ir norėtum čia vėl ir vėl ateiti". Gražu, ar ne?
Dar skaitome ir knygą apie meškėniuką, kuris labai nenorėjo eiti į darželį, ir kuris galop darželį pamilo.

O dar... Vaiką papirkinėju:). Oi, čia turbūt tikrai nėra geras dalykas, tad bent jau bandau "įpakuoti" taip, kad tai neatrodytų panašu į papirkinėjimą. Kuomet ateinu jo pasiimti iš darželio, visuomet turiu kokią nors smulkmeną su savim - lauktuve iš savo "darbo" t.y. parduotuvės.

Tai va, tokių triukų griebėmės, norėdamai palengvinti adaptaciją darželyje. Nežinau, kurie jų veikia stipriausiai. Gal tiesiog visas jų rinkinys?