Vasario 16-oji

Šiais metais absoliučiai totaliai pražiopsojom Valentiną. Tik išvakarėse sumečiau, kad nieko nieko šiais metais nepasiruošiau – net jokių raudonų širdelių lipdukų nenusipirkau. Dar turėjau vilties nubėgti kur nors per pietų pertrauką, bet ir tiems planams nebuvo lemta išsipildyti (tiesą pasakius, išbėgau per pertrauką. Tik ne raudonų širdučių, o užuolaidų pirkti).

Tačiau vasaris be širdukinių sausainių neapsiėjo. Tik kepėm juos ne Valentino, o vasario 16-osios dienos proga. Teisybę pasakius, šiuos sausainius (vėliavos spalvos) jau kelinti metai planuoju kepti kuriai nors iš nepriklausomybės švenčių, bet vis prisimindavau per vėlai. O šiemet, kadangi Nerijus taip iškilmingai iškėlė vėliavas virš namo (net dvi!!!), neliko nieko kito, kaip ruošti šventinį stalą:)

Darbuojamės vąšeliu: nertos kepuraitės

Net ir pagal įrašus blog'e galima akivaizdžiai pajusti Nerijaus savaitės nebuvimo namie įtaką - kai jo nėra, prie kompo prisėdu daug dažniau (kai jis namie, jungtis prie kompo bijau - bamba paskui:) ).

Šį kartą labai jau noriu pasigirti savo naujausiais rankdarbiais, kurių vis nepatalpindavau į blog‘ą.

Tie „naujausi“ tai jau kokių gerų keturių mėnesių senumo, ale vis tiek, jeigu jau padariau, tai negi nepasiskelbsiu ir neapsirodysiu visiems?!

Taigi, pristatau savo naujausią ligą: nertas vaikiškas kepuraites. Na, turiu pasakyti, nerealiai greitai ir smagiai nusineria – viens du, ir jau koks vaikas gali išdidžiai ant galvos maukšlintis ryškiaspalvę kepurėlę.

Aišku, kvailai gavosi, kad susirgau šia liga jau visai rudeniui įpusėjus, bet ką gi dabar jau padarysi – maniškiai vaikai ir namie kuo puikiausiai jas nešioja.

Pirmoji kepuraitė nutūpė Justui ant galvos. Kadangi Justas nusprendė, kad nori ją papuošti laivu, tai taip ir padariau. Antroji buvo skirta Juliui – su lėktuvu.Trečiąją Kalėdų proga (jaučiat, kokį gerą humoro jausmą turiu – viduržiemį vaikui dovanoti vasarinę kepuraitę? :) ) dovanų gavo krikštadukra Paulina. Su boružėle. Nes man dabar boružėlių manija :).
Kad neatsiliktų nuo kompanijos, gimtadienio proga (irgi per patį viduržiemį) dar vieną vasarinę kepuraitę gavo ir kita krikštadukra Indrė (pozuoja Julius:) ).Nu nu, kam čia dar nunerti? :)

Namai namučiai. Tai yra, nauji namai namučiai!

Taigi, viskas - išsikraustėme iš butuko, kuriame vos tilpome ir įsikraustėme į namą. Arba dar kitaip tariant, uždarėme vienas duris ir atidarėme kitas. Ir, kaip kad visada būna per didesnes permainas gyvenime, su dvejopais jausmas širdyje. Iš vienos pusės, be abejo, kad labai smagu ir kad mintyse jau piešiame rožinį ateities gyvenimą: kaip bus gera lauke vasarą kepti šašlykus, žiemą per penkias minutes atsirasti su rogėmis ant kalno, o per šventes pasikviesti daugiau nei keturis žmones. Iš kitos pusės... atsisveikinti su tam tikru etapu visada būna šiek tiek liūdna.

Pirma savaitė įsikrausčius buvo tiesiog žiauriai sunki. Neišpasakytai. Baldų beveik neturėjome (tiesą pasakius, neturime ir dabar), todėl norint surasti kokį daiktą reikdavo pirmiausia perknisti eilę dėžių. Pirmame aukšte buvo baisiai šalta, antrame baisiai karšta. Vienoje vonioje buvo veidrodis, kitoje – vanduo. Todėl praustis dantų tekdavo eiti į vieną vonią, dažytis – į kitą. Net ir toje vonioje, kuri vis tik turėjo veidrodį, dažytis galėdavau tik „spėjimo“ būdu, nes apšvietimo beveik nebuvo. Šaldytuvas neveikė, todėl visus maisto produktus dėliodavome garaže ant palangės, kur nors šiek tiek šalčiau. Televizijos neturėjome, interneto (o čia jau mano didžiausias siaubas) irgi. Kai po kraustymosi savaitgalio nuėjau į darbą visa tiesiog kunkuliavau pykčiu.

Nors negalėčiau sakyti, kad jau įsikūrėme ir viskas pas mus puiku, vis tik, padėtis jau normalizavosi. Namuose jau šilta – kartais net per daug. Arba, dar kitaip pasakysiu, vienuose kambariuose labai karšta, kituose labai šalta. Niekas nesupranta, kodėl nešyla radiatorius vaikų kambaryje, nors anksčiau jis šilo. Šaldytuvas jau irgi veikia (pasirodo, baldininkai buvo nusukę magnetinę juostelę nuo durų, ir jis automatiškai išsijungdavo). Televizoriaus man netrūksta, o internetą (kad ir ne patį geriausią) jau turime.

Jau net, turiu pripažinti, galiu pavardinti tam tikrų privalumų, kuriuos jau spėjau patirti.

Visų pirma, niekada nebereikia pergyventi dėl to, ar bus kur pastatyti mašiną grįžus namo. Tiesa, mane žiauriai užknisa tai, kad kiekvieną kartą turiu išlipti iš mašinos, prasidaryti vartus, grįžti į mašiną, įvažiuoti ir vėl eiti uždaryti vartų), tačiau, taip sakant, nereikia pradėti varyti dievo į medį.

Dar galima plaunant indus stebėti prie maisto stryksinčias zylutes. Kartais tiek užsispoksau, kad net ir suplovusi indus toliau lieku prie lango. (Nesijuokite, prašau, iš mūsų lesyklėlių – su laiku, tikiuosi, turėsime geresnes:)). Bijodama netekti užburiančio zylučių vaizdinio, saulėgrąžas parduotuvėje perku jau ne pakeliais, o maišais.

Naktį, gulėdama lovoje, galiu matyti per stoglangį žvaigždes. Guliu po pačiais Grįžulo ratais! Įkritę į lovą dieną galime skaičiuoti praskrendančius paukščius. Tiesa, vasarą šis privalumas turbūt per gerklę išlįs (todėl trūks plyš turiu kaip galima greičiau suorganizuoti žaliuzes ant stoglangio!), bet kol kas jausmas nerealus.

Iš ryto galiu išeiti į lauką, užvesti mašiną, ir grįžti atgal gerti kavos - kol mašina sušils pakankamai. Mano viena draugė ir bute gyvendama taip elgiasi, bet aš taip nedrįsdavau :)

Į lauką galime išeiti kada tik panorėję. Pareiti irgi. Nes jeigu Justas nori grįžti namo, o Julius dar nori pačiuožinėti nuo kalniuko, namo Justas kuo puikiausiai pareiti gali vienas pats.

Ar yra trūkumų? O kaip gi! Pavardinsiu ir juos.

Anksčiau po darbo grįžusi namo rasdavau Nerijų ruošiantį vakarienę. Dabar grįžusi namo, randu jį lauke kasantį sniegą. Spėkite, kuris variantas man labiau prie širdies? :). Šlepečių jau nebeturiu. Tai yra, turiu tris šlepetes, ir visos jos iš skirtingų porų. Neturiu supratimo, kur galėčiau ieškoti jų porininkių. Vaikai, nepratę prie tokių erdvių, tiesiog lipa galvom, todėl daugumą kambarių (ir dėl saugumo, ir dėl tvarkos) jau rakinu. Mane pačią didelė erdvė irgi slegia. Todėl kur buvus, kur nebuvus, nurėplioju į vaikų kambarius. Nei vienas iš vaikų tuo pernelyg nesidžiaugia ir varo mane lauk:). Net nesinori galvoti, kiek užtrukčiau apsiėmusi išplauti viso namo grindis. Todėl neplaunu iš vis:). Jeigu naktį išgirstu ką nors krebždant pirmame aukšte, bijau eiti pažiūrėti, kas ten yra, todėl drebu rankose laikydama telefoną ir pasiruošusi skambinti į policiją:).

Smagiausia (čia jau sarkazmas, nepriimkite rimtai), kad po dviejų savaičių nuo persikraustymo, Nerijus išvažiavo slidinėti į kalnus. Norit paklausyt, kaip mums sekėsi atlaikyti tą savaitę? Tuoj.

Visų pirma, dieną iki Nerijaus išvažiavimo, mano mašina nebeužsivedė. Kitą dieną ją vis tik Nerijus pakrovė, tačiau taip sustresavau, kad pačiu šalčiausiu metu galiu likti viena su trim vaikais ir be mašinos, kad visą savaitę įvarydavau ją į garažą, ir ten net ir šildytuvą išnešdavau, kad tik ji, vargšė, nesušaltų (na gerai, gerai – taip tik vieną kartą dariau. Kai Nerijus sužinojo, liepė liautis išsidirbinėjus ir patikino, kad jeigu laikysiu garaže, problemų su užsivedimu tikrai neturėsiu).

Nerijus išvažiavo penktadienį. Šeštadienį ir Julius, ir Justas ryte atsikėlė su 39 laipsniais temperatūros. Sekmadienį temperatūros nebuvo, bet nei pirmadienį, nei antradienį vaikų į darželį dar nevedžiau – prižiūrėti anūkų atvažiavo Nerijaus mama. Trečiadienį mažiukus jau nuvedžiau į darželį, o ketvirtadienį su temperatūra atsibudo jau Paulius.

Bet nepaisant visko, žinote, ką? Savaitę mes atlaikėme puikiai! Atšventėme Pauliaus gimtadienį,

išrinkome visiems kambariams užuolaidas, užsakėme vaikų kambario baldus ir netgi pradėjome seno buto remontą (na, reikia juk nors minimaliai jį sutvarkyti, kad būsimi nuomininkai iš karto nebėgtų neatsigręždami:) )

Šiandien naktį mūsų tėtis turėtų grįžti. Atšilti turėtų ir orai. Pasiilgom. Ir tėčio, ir šilto oro:)

Keturmečio gimtadienis: Varliukų ir gandro šventė

Kiek čia nuo Justo gimtadienio praėjo… paskaičiuokim… Na, taip: nei daug, nei mažai –daugiau kaip mėnuo. Įspūdžiai jau ne be tie patys, bet gerai, kad bent nuotraukų šiais laikais netrūksta, tai bent jau jų pagalba galima "atstatyti įvykių chronologiją".

Taigi, šiandien apie tai, apie ką man rašyti yra maloniausia: vaikiškus gimtadienius.
Neįsivaizduoju, nei kada “užsikabinau” ant tokių gimtadienių organizavimo, nei kodėl – turbūt sulyg kažkuriuo Pauliaus gimtadieniu tiesiog pajutau įkvėpimą. Arba gal kada pasitaikė stebėti gimtadieninio animatoriaus darbą ir tiesiog neatsikratyti minties: “Nu šitaip tai tikrai ir aš sugebėčiau!” :)

Nežinau, kaip ten buvo, bet faktas, kad jau nuo neatmenų laikų (na, gal ir atmenamų - nuo kokio penktojo Pauliaus gimtadienio), pas mus gimtadieniai būna tik teminiai. O temą, be jokios abejonės, renkasi pats jubilijatas.

Jau nuo pat Justui klaikiai nesėkmingai praėjusio Juliuko “Mėlynojo autobuso gimtadienio“, jis kartodavo, kad jo gimtadienis bus Varlyčių. Paskui vien varlyčių nebeužteko, todėl nusprendė, kad bus „Varlyčių ir Gandro“. Tas Gandras man, tiesą pasakius, buvo kaip šuniui penkta koja, bet niekaip nepavyko jo išstumti: jeigu tik, kalbant apie gimtadienį, užsimindavau apie Varlytes, Justas momentaliai mane pataisydavo, primindamas, kad dar turi būti ir Gandras. Ir buvo – juk negali prieštarauti jubilijatui.

Kaip jau man paskutiniu metu gaunasi, šventę organizuoti ėmiausi likus savaitei iki jos realizacijos. Tai yra, prieš savaitę, kartu su Justu susėdę, paruošėme elektroninius atvirukus, ir išsiuntėme vaikams, kuriuos Justas norėjo pasikviesti į šventę:

Gimtadienį šventėme vieno privataus darželio Vilniuje patalpose – nepaprastai džiaugiausi juos užtikusi, ir likau be galo patenkinta! Visų pirma, lyginant su visokiais vaikų žaidimų kambariais, patalpų nuoma kainavo ženkliai pigiau (120,00lt už tris valandas). Visų antra, buvo galima atsinešti kiek tik nori savo maisto (galėjo ir jie juo pasirūpinti, bet mes tos galimybės atsisakėme), o mums tai irgi buvo svarbu.

Kad šventė būtų kuo daugiau panaši į varliukų, jau pakvietime nurodėme, kad būtų gerai, jeigu vaikai į šventę atsineštų ir kokį žalią atributą. Labiausiai pritrenkė pusseserė: ne atributą atsinešė, o visą varlės kaukę!

Atrodė įspūdingai. Na, o visiems kitiems varliukams uždėjome popierines varlės kaukes ir žalią apsiaustėlį (o taip – buvau tokia šaunuolė, ir nuėjusi į medžiagų parduotuvę pripirkau atraižų bei prisiuvau žalių apsiaustėlių! Kadangi siūti aš nemoku ir geriausiu atveju galiu ką nors sudygsniuoti, apie apsiaustėlių kokybę geriau nepasakosiu, bet šventei mums jie super tiko).Gandras, kaip sakiau, irgi buvo. Iš pradžių Justas buvo pasišovęs gandru būti pats. Atseit, jis bus gandras ir gaudys visus varliukus:). Bet kai pasakiau, kad visi varliukai ieškos lobio, tai greitai persigalvojo, ir Gandru įpareigojo būti Nerijų. Tas visaip muistėsi, ir bandė šitos prievolės išvengti, bandydamas įpiršti Justui tai vieną, tai kitą kandidatūrą (ypatingai buvo išsigandęs, kai pasakiau, kad Gandras turės šokti:) ), bet galop gavo nusileisti. Net ir raudonas dryžuotas kojines ta proga jam įdėjau. Tačiau ir jis gandru nebuvo: šitoje vietoje jį nukonkuravo Skirmantė, kuri, paaiškėjo, vos gavusi pakvietimą nusprendė, kad bus Gandras ir niekas kitas. Tad taip ir palikom.Uždėjus skraisteles visiems varliukams buvo paaiškinta, kad Gandras kažkur paslėpė lobį. Tačiau jeigu varliukai bus drąsūs ir ištvermingi, jie tikrai tą lobį ras – tereikia įvykdyti visas Gandro užduotis. Na, ir pradėjom.

Pirmoji užduotis varliukams buvo įrodyti, kad jie yra tikri varliukai: kiekvienas turėjo ne tik pasigaminti muselių gaudyklę, bet ir pagauti su ja musę.

Kai kurie šiek tiek sukčiavo, kad greičiau gautų saldų varlės kiaušinuką (žalią saldainuką). Pavydžiui, Justas:)Sekanti užduotis buvo sušokti “Gandro” šokį (čia tas, kurio Nerijus išsigando:)). Iš tikrųjų, tai jokio ypatingo šokio čia nebuvo: sustojome visi į ratelį ir šokome “Jurgeli, meistreli”, vietoj “Jurgelio” sakydami “Gandreli”.

Trečia užduotis buvo pamaitinti alkaną varlę. Užrištomis akimis! Nupiešėm su vaikais didžiulę varlę su ilgu ilgu liežuviu.Ir prikarpėm daug musyčių: Justas jau visai neblogai iškirpdavo muselę, Juliukas – dažniausiai perkiprdavo per pusę.

Kiekvienas vaikas į rankas gaudavo po muselę, kurią turėdavo užrištom akim užklijuoti varlei ant liežuvio.

Sėkmingai susidorojusiems su užduotimi, varlė atsidėkodavo, pavaišindama savo kiaušinėliais.

Aišku, nepamiršome ir balionų užduoties – tik apsižiūrėjau dabar, kad nei vienos nuotraukos neturiu. Tačiau balionų užduotis pas mus jau tapusi tradicine: pripučiami balionai, į kurių vidų įdedama užduotis (pašokinėti, pakvaksėti, padainuoti ir t.t.). Kiekvienas vaikas išsirenka ant sienos kabantį balioną, jį susprogdina ir įvykdo jame esančią užduotį.

Na ir paskutinė užduotis – varliukų išgelbėjimas. Padarėme su vaikais tokį plakatą (o taip, pasiruošimo tokiems gimtadieniais yra daug!!!): kairėje pusėje atseit pieva ir gėlės (ir gandras betykojantis), o dešinėje – kūdra su varle motinėle. Pievoje su smeigtukais susodinome varliukus, o kūdroje – vaikus (t.y. popieriniai žmogeliukai su gimtadienio dalyvių nuotraukytėmis).

Vaikai pirmiausia turėjo atspėti, kas gi čia su tuo plakatu netvarkoj, tačiau greitai suprato, kad netvarkoj tai, kad vaikai maudosi kūdroje, o varliukai laksto pievoje, kur jų tyko gandras. Užduotis buvo paprasta: kiekvienas vaikas turėjo susirasti savo figūrėlę, ir pasirinkti, kurį varliuką jis išvaduos, bei gražins varlei motinėlei. Taigi, visiems vaikams atlikus užduotį varliukai įsitaisė kūdroje and lelijos lapų, o vaikai - pievoje tarp gėlių.

Po visų užduočių vaikai bėgo ieškoti lobio, kuris buvo paslėptas vienoje iš darželio spintelių, ir kurį pavyko rasti Justui (turiu prisipažinti, šiek tiek pasufleravau jam, nes žinojau, kiek svarbu jam yra rasti SAVO gimtadienio lobį). Lobio turinys buvo sąžiningai padalintas visiems gimtadienyje dalyvavusiems vaikams.Dar varliukų šventei buvau atspausdinusi spalvinimo lapų su varlių paveiksliukais (galvojau ištraukti juos, jei kam nors nusiraminti prisireiktų), bei turėjau varliukų lipdukų, kuriuos užklijavau atsisveikinant kiekvienam dalyviui.

Ar gaminau varlišką tortą? Tai aišku!:) Šitoj srity mano entuziazmas vis dar nepriblėsęs. Na, ir prisimenant mano pirmuosius bandymus, manau, kad man jau visai neblogai sekasi (aišku, profesionalios kepėjos iš tokio pasakymo turbūt juoktųsi pilvus susiėmusios).Bet - tarp mūsų gimtadienio dalyvių profesionalių kepėjų nebuvo, tad aš galėjau būti rami. Kadangi nuo temos nesinorėjo nukrypti, gimtadienio dainą Justui dainavome dviem kalbom: žmogiškai ("Su gimimo diena") ir varliškai ("Kva kva kva kva kva")

Keliam Justą su kėdute aukštai keturis kartus – pagaliau pagaliau pagaliau tiek lauktas gimtadienis atėjo!!!

Kiti mūsų švęsti gimtadieniai:
Juliaus 3-jų metų Gyvačių gimtadienis
Juliaus 2-ų metų Mėlynojo Autobusiuko šventė
Aušrinės 12-asis gimtadienis Pasakų Karalystėje
Justo 3-asis Traukinukų gimtadienis
Juliaus 1-asis gimtadienis
Aušrinės 11-asis Vaiduoklių gimtadienis
Pauliaus 12-asis gimtadienis
Justo 2-ų metų Mašinų gimtadienis
Aušrinės 8-erių metų Gyvačių Vakarėlis
Pauliaus 8-erių metų Dinozaurų gimtadienis
Pauliaus 9-erių metų Ateivių gimtadienis
11-mečio gimtadienio šventė "Laiko mašina"

Savaitgalis, kuomet viskas ne taip, kaip turi būti

"Kraustomės kitą savaitgalį“, - pasiūlė Nerijus. Ir nors ten, kur kraustytumėmes, dar nėra nei baldų, nei užuolaidų, nei šviestuvų (iš tikrųjų, turbūt būtų lengviau išvardinti tai, kas ten yra, nei tai, ko nėra), neilgai galvojusi, sutikau, kad „kitas savaitgalis“ kraustymuisi kaip tik tinka. Tai
taip ir nutarėm. Ir tada, kai jau „sukirtom rankom“, Nerijus prisiminė, kad būtent kitą šeštadienį planavo su vaikais eiti į ledo ritulio varžybas. O aš ta proga prisiminiau, kad turiu bilietus į sekmadienio „Keistuolių teatrą“.

„Kažko turim atsisakyti“ – pareiškė Nerijus. Ir šiek tiek palaukęs pridūrė: „Ledo ritulio aš tikrai neatsisakysiu“. O aš, be abejo, net neplanavau atsisakyti teatro. Tad taip ir palikom tiek vieną, tiek kitą. Kaip ir, beje, planus kraustytis. Iki pat paskutinės minutės užsispyrėliškai tuo tikėjom ir
dėjom visas pastangas: Nerijus vis spaudė baldininkus, kad šie tikrai nevėluotų ir iki penktadienio vakaro sumontuotų bent jau pagrindinius baldus, aš iš darbo pritempiau dėžių daiktų pakavimui. Dar daugiau: per Justo gimtadienį (o taip – kitas įrašas bus apie „varliukų ir gandro“ šventęJ) naudodamiesi proga visus pakvietėme į kraustymosi talką.

O dabar apie tai, kaip viskas buvo įgyvendinta.

Nerijus į ledo ritulį vis dėlto nuėjo. Tiesa, ne šeštadienį, kaip buvo planavęs, o penktadienį. Ir pabuvo, iki kol Julius prisikakojo (neįsivaizduoju, kas jam ten užplaukė, nes jau šimtas metų taip nebuvo jam atsitikę).

Po varžybų, palikęs man vaikus, nuvažiavo patikrinti, kaip sekasi baldininkams, ir ten jo laukė dar vienas siurprizas: nei viena iš kriauklių neveikia. Kraustymosi planas buvo atšauktas.

Už tai šeštadienį galėjau kruopščiai pakuotis darbus. Taip kruopščiai, kad per visą dieną sugebėjau tik tris dėžes daiktais užpildyti. Apie tai, kad kruopščiai, tai tikrai nejuokauju: nei vieno žaidimo ar puzzle nedėdavau į dėžę, prieš tai nepatikrinusi, ar netrūksta nors vienos detalės, o patikrinti dėliones greitai nesigauna. Tačiau galutinio rezultato tas kruopštumas tikrai nepateisina.

Sekmadienį, kaip ir buvau planavusi, išsiruošiau su vaikais į „Mamulės Mū“ (Justas be galo mėgsta šias knygeles) spektaklį Keistuolių teatre. Įsitaisėm patogiai salėje, tačiau neužilgo į mūsų vietas prisistatė kiti žmonės. Tuomet ir supratau, išsitraukusi bilietus, kad į spektaklį atėjom ne tą dieną – maniškis tik po savaitės! Gerai dar, kad ir “Geltonų Plytų Kelias” buvo mūsų norimų pamatyti spektaklių sąraše.

Na, neprisimenu, kada dar būtų taip nesisekę laikytis plano:)

Nauji Metai, Senelis Šaltis ir nesuskaičiuojama gausybė eilėraščių:)

Pirmą Naujųjų Metų dieną abu su Nerijum iš pačių tolimiausių atminties kertelių traukėm visus įmanomus eilėraščius. Nes namuose vaikščiojo du Seniai Šalčiai, ir vis reikalavo sakyti po eilėraštį. Viskas vykdavo maždaug taip: Senis Šaltis Julius ateina prie manęs su savo raudonu Rimi maišu, žiūri į akis ir klausia: „Noji dovaų? Paakyk eilėaastį“. Ir aš turiu sakyti, o jis, nenuleisdamas žvilgsnio laukia. O kai jau sulaukia elėraščio pabaigos, linksmai nusišypso ir išdidžiai iš maišo ištraukia „dovaną“. Tada pasisuka į Nerijų, ir klausia to paties: „Noji dovaų?“. Ir taip neįsivaizduojamą galybę kartų viskas tęsėsi, nes negana to, kad tas maišas dovanų būdavo nesibaigiantis, bet dar ir Senių Šalčių buvo ne vienas.

Kai pirmą kartą pamatėm, kokios dovanos yra traukiamos iš to didžiulio maišo (pvz. viena lego detalė), net silpna pasidarė, įsivaizdavus kiekį eilėraščių, kuriuos teks pasakyt. Gerai dar, kad tie Seneliai Šalčiai labai jau nepretenzingi pasitaikė – jie nei kiek neprieštaraudavo, jei savo visų laikų topinį eilėraštį apie troleibusą Nerijus sakydavo milijoną kartų iš eilės – kol jam pačiam jis atsibodo.

Pradėjom nuo eilėraščių apie žiemą. Tuomet deklamavome tuos, kurie nors kiek buvo vaikiški. Na ir baigėme visokiausiais fragmentais iš „Anykščių Šilelio“, „Metų“ ar „Trakų pilies“.

O Senis Šaltis pas mus dabar „ant bangos“ todėl, kad tikrai turime tokią tradiciją per Naujus Metus sulaukti į namus ateinančio Senio Šalčio. Visame gražume! Oi, kaip myliu šią tradiciją... Aišku, šiek tiek kvaila, kad tokiame trumpame laikotarpyje vaikus aplanko net du „dovanų nešikai“ (Kalėdų Senelis įsliūkina paslapčia Kalėdų naktį ir palieka dovanų po egle, o Senelis šaltis ateina su maišu pats Naujųjų Metų išvakarėse), bet širdis neleidžia atsisakyti nei vieno iš jų. Tik vat dovanų „svorį“ vis mažinu, kad tai daugiau būtų simbolika, nei noras iš tiesų sulaukti kokios nors svajonių dovanos.

Rašiau, kad Kalėdų laikotarpio šiemet kažkaip visai nepajutome. Už tai Naujųjų sutikimas vien dėl Senelio Šalčio buvo ypatingas!

Išsitraukę karnavilinių rūbų dėžutę, vaikai visą vakarą matavosi kaukes ir sprendė, kokiu personažu norės būti. Paulytė išsirinko meškutės, Justas nykštuko, o Juliukas – katytės. Išdažėm visiems ūsus, kad tiktų prie kaukės (Julius baisiausiai reikalavo, kad katės ūsai būtų geltoni, tad iš pradžių nudažėm geltonai, paskui jau pats susivokė, kad geltona spalva nelabai matosi, tad perdažėme juodai) ir laukėm visą vakarą Senelio.

Laukti teko ilgai, nes šiek tiek susimakalavom, ir nesusikalbėjom su Seneliu dėl laiko. Tiek ilgai, kad vaikai ir užsimiršo, kaukes tai nusiimdavo, tai vėl užsidėdavo. Ir baigėsi tuo, kad kai jau išgirdome, kad Senelis skambina į duris, Julius puolė į baisiausią paniką, nes niekur negalėjo rasti savo katytės kepurės. Bėgo į vieną kambario pusę, į kitą – galop čiupo iš dėžės ežiuką, ir užsimaukšlino jį. Tad turėjome ežiuką su ūsiukais.

Tačiau kaip nušvinta vaikų akys išvydus Senelį Šaltį! Nors ką ten aš šneku, “vaikų akys”… būtumėt matę, kaip Nerijaus, pasipuošusio meškučiu, akys žibėjo… J

Kaip visada, man labai smagu buvo stebėti vaikų reakcijas ir elgesį. Visų pirma, kaip jie elgiasi pasitikdami Senelį: įžengia Senelis pro duris (oi gerą senelį turim – jau antri metai mums gelbėja!), ir klausia savo storu balsu: “Na, ar yra čia gerų vaikų?“. Ir Justas jau nežino, ką atsakyt - tik žvilgt į mane baimingom akim J. „Yra, yra“ – atsakau Seneliui, ir lydim senelį prie fotelio.

Kaip ir pernai, Paulytė su Justu puola sakyti eilėraščių. Ir choru, ir po vieną. Julius tik sėdi man ant kelių, ir nieko daryti nesiruošia. Čia vėl įdomu buvo, kaip iniciatyvą į rankas ima ir už Julių atsakinėja Justas: pvz. Senelis klausia: „Na, Juliuk, o tu gal irgi man kokį eilėraštį pasakysi ar dainelę padainuosi“?, ir Juliui dar nespėjus išsižioti, Justas atsako: „Ne, jis tai nei eilėraščio, nei dainelės nesakys. Jis tik paploti gali“. Senelis Šaltis nusijuokia, ir atsako, kad jeigu jau taip, tai jis labai džiaugsis ir tuo, jeigu Julius paplos. Bet net ir ploti Julius griežtai atsisako. Tačiau dovaną paima J

O pabaigai – keletas „žieminių“ eilėraščių. Nedaug jų turiu (ir dar mažiau jų mokuJ ), bet gal kam bus naudinga:

LEDINUKAS

K.Kubilinskas (ištrauka)

Ledo rūmuose nuo seno
Senis šaltis sau gyveno
Ir turėjo jis anūką
Šaltanosį ledinuką.

Geras buvo tas anūkas
Šaltanosis ledinukas
Nesurūgęs, nesustiręs
Bet kur eina, ten ir girias:

Moku kalti ledo tiltus,
Moku malti sniego miltus,
Kiškį piškį užpustyti,
Ežį kežį užmigdyti.

Visą žemę, jei norėčiau,
Aš sušaldyti galėčiau.

PER PŪGĄ, PER VĖJĄ

Autorius nežinomas (bent jau aš nežinauJ)

Per pūgas per vėją
Senis Šaltis ėjo.
Jį pas mus šiandieną
Kiškiai atlydėjo.

Tai gražūs gražūs
Senio Šalčio batai,
Neša jie Senelį
Pas vaikus kas metai.

Per pūgas per vėją
Senis Šaltis ėjo,
Prie eglutės mūsų
Šiandien atskubėjo.

Tai geras geras
Tu esi Seneli,
Tik greičiau atriški
Dovanų maišelį

SENELIS ŠALTIS

Aut. Jonas Lapašinskas

Baltučiu takučiu, su maišu ant pečių,
Kailinėliais baltais vaikšto Šaltis rytais,
Vakarais ir dienom, šalto vėjo pėdom...

Jo ledinė lazda ir šerkšnota barzda.
Akiniai dideli – Šaltis mato toli...
Kaip ten žaidžia vaikai, ar geri jie draugai.

Ar jie prausias švariai, ar jie mokos gerai.
Jei gerai – linksmas jis pasibels į duris.
Dovanėlių atneš... Gausi tu, gausiu aš...

NAUJAMETINIS 1

Ar miške gyveni, seneli?
Bet ten labai šalta.
Gal turi sniego namelį?
Tokį baltą baltą.

Kas lovelę tau pakloja?
Kai miegučio nori?
Kas dainelę padainuoja?
Ar mane sapnuoji?

Ten miške tarp eglių,
Linksma visada
Ar ilga, seneli,
Lapės uodega?

NAUJAMETINIS2

Aut. Martynas Vainilaitis

Mes nulipdėm Sniego Senį -
Sniego Senį Besmegenį.
Na, o Senis Besmegenis:
- Nesmagu, vaikai, be Senės!
Mes nulipdėm Seniui Senę -
Kaip ir Senis - Besmegenę.
Na, o Senė Besmegenė
Anūkėlių užsimanė.
Mes papustėm delnukus
Ir nulipdėm anūkus.

2012-uosius pasitinkant

Pas mus mažieji vaikai kompo dar nėra atradę. Tai yra, iki šiol. Žinau, kad kiti tokio amžiaus (ypatingai, Justo amžiaus) vaikai sugeba ir kompiuterį įsijungti, ir kai kuriuos nesudėtingus žaidimus žaisti, bet pati šio proceso neskubinau – tiesiog, tikiu, kad spės.

Tačiau atsitiko kartą taip, kad išėjo Paulius į lauką, palikęs įjungtą Playstation2. Aš tuo metu kuičiausi virtuvėje, Julius – su manim. Po kurio laiko atsitokėjau, kad Justo jau kurį laiką negirdėti. Nueinu į miegamąjį, ir ten randu savo vidurinėlį pultelius beknibinėjantį, ir į mane gailiom akim žiūrintį: „Aš nežinau, kaip čia reikia žaisti...“. O aš jau tokia – jeigu jau iškyla poreikis kam nors, sprendžiu greitai. Tad ir šiuo atveju, mestelėjau akį į žaidimą, pamačiau, kad ten tiesiog kažkokios mašinos važiuoja, pamokiau Justą kaip naudotis pulteliu, ir vėl išdūmiau atgal prie puodų. Po keliolikos minučių grįžtu atgal pasižiūrėti, kaip tam mano vaikinui sekasi vairuoti ir apstulbstu: pasirodo, tos mašinytės ne tik važiuoja, bet dar ir transformuojasi į kažkokius robotus ir šaudo viską aplinkui!” Išvydus tokį vaizdelį, iš karto tariau: „Ne, Justai, šaudymo žaidimų mes nežaidžiame“, ir jau norėjau iš karto viską išjungti, kai išgirdau Justą tariant: „Aš šaudau ne į bet ką – tik į policijos mašinas. Kitaip jos mane sustabdo ir nebeleidžia toliau važiuoti...“. Vat taip va - tetruko vos keletą minučių dar keturių neturinčiam vaikui išsiaiškinti žaidimo taisykles.

Tačiau kadangi poreikis žaidimams jau iškilo, ir kadangi tikrai nenoriu, kad vaikai žaistų „šaudymosi“ žaidimus, Kalėdų proga tiek Justas, tiek Julius gavo savo pirmąjį kompiuterinį žaidimą: vienas su slidžių, kitas – lenktyninių mašinų trąsomis. Nes vienas laiške Kalėdų seneliui išreiškė norą gauti slides, o kitas – mašinas.

Apskritai kalbant, šios Kalėdos mums labai nekalėdiškos. Na, taip jau visiškai. Namų nedekoravome (jeigu neskaitysime ištiestos ant lovos nykštukų kepurėlių girliandos), žiemos eilėraščių nesimokėme, į jokius naujametinius karnavalus nėjome. Mažai betrūko, ir eglės namie nebūtume turėję...

O jeigu tik viskas būtų ėjęsis pagal planą, būtų buvę visiškai kitaip. Tačiau dabar turime tai, ką turime.

Tas planas nebuvo kaži koks ypatingas: tiesiog planavom pagaliau (po metų įsirenginėjimo) persikraustyti į naujus namus. Žymiai didesnius ir patogesnius. Tokius, kuriuose kiekvienas turėtumėm po savo kampą (na, išskyrus Nerijų, nes jam teks tenkintis garažu – čia mes taip juokaujam). Tokius, kuriuose laisvai tilptų didžiulė eglė (net ir dvi, nes pagal planą viena turėjo stovėti viduje, o kita – lauke). Ir, aišku, kalėdinės dekoracijos.

Tačiau, kaip jau turbūt supratote, planas mums nepavyko. Iš pradžių sakėme įsikraustysime lapkričio mėnesį. Tada sakėme, kad būtinų būtiniausiai Kalėdas švęsime naujuose namuose (dėl to ir eglės iki paskutinės minutės nepuošėme – kam? Gi pasipuošime persikraustę). Neįsikraustę Kalėdoms vis dar šnekėjome, kad gal Naujiems Metams pavyks. Dabar jau nebešnekame nieko... Tai yra, Velykas tikrai ten turėtumėm sutikti :)

Tad šiemet gyvenome tikrai ne Kalėdinėmis, o persikraustymo nuotaikomis: kokius baldus kur planuoti, kokiom spalvom dažyti ir t.t.

Tačiau kai ką „Kalėdiško“ vis dėl to turėjome. Pvz. Labai džiaugiuosi, kad šiemet prisijungiau prie Eglės organizuojamos laiškų akcijos – tai buvo bene smagiausia atrakcija. Visų pirma, tiek Julius, tiek Justas gavo po adresus mergaičių, kurioms turi išsiųsti atvirukus. Tada abu ėmėsi „meno“ ir sukurpė dvi kalėdines atvirutes:

Užrašė, ko linki Kalėdų proga (mašinų, kas be ko:) ).

Suruošę atvirukus ėjome kartu į paštą jų išsiųsti (Julius, tiesa, rėkė visa gerkle, matydamas, kad jo atvirukas yra dedamas į voką, ir kažkur išnešamas). Ir galiausiai – laukėme mus aplankančių atvirukų. Įspūdinga! Kiekvieną dieną keliaudavome tikrinti pašto dėžutės, ir koks pagaliau buvo džiaugsmas sulaukus.

Dar buvome ištiesę nykštukų kepurėlių girliandą virš lovos, kur kas rytą visi trys vaikinai rasdavo po saldžią nykštukų lauktuvę (nes niekam kitam neturėjau fantazijos).

Ir parašėme laiškus Kalėdų seneliui, kuriuos priklijavome prie lango, kad jis perskaitytų. Tuos pačius langus dar išpurškiau dirbtiniu sniegu. Stengiausi, kad atrodytų panašu į besmegenius, ir kokias penkias minutes gal taip ir atrodė. O po tų penkių minučių supratau, kad pasibaigus šventiniam maratonui turėsiu valyti ne tik langus, bet ir užuolaidas.

Oi, tiesa, vos ne pamiršau vienos iš labiausiai šventinių atrakcijų: sausainių kepimo. Vat šitam reikalui visada laiko atrandam. Labai smagiai mums tai einasi: iškepam, vaikai sausainius nudailina. Pačius gražiausius Justas atsideda ir padeda po eglute (Kalėdų Seneliui). Julius, nutaikęs proga, palenda po eglute ir visus suvalgo. Kepam iš naujo:)

Tai va tokios daugmaž buvo mūsų Kalėdos. Tikiuosi, kad Jūsų Kalėdos buvo daug labiau kalėdiškos, ir linkiu kuo geresnių Naujųjų Metų!