Natūraliais dažais marginti kiaušiniai

Mūsų šių metų Naujųjų Metų sutikimas buvo itin linksmas. Dėl Senio Šalčio labiausiai, aišku. Ir tikrai neprarandu vilties kada nors šios šventės aprašyti. Tačiau ne šiandien. Nes šiandien bus įrašas apie Velykas. Todėl, kad šiandien (kaip ir kaip neįtikėtinai tai skambėtų, praėjus jau daugiau kaip savaitei po Velykų) marginome su vaikais kiaušinius. Ir tokie jau jie man gražūs gavosi, kad negaliu atsidžiaugti, ir noriu tuo džiaugsmu pasidalinti.

 

Iš tikrųjų, to marginimo ne tiek jau daug ir buvo – tik du kiaušiniai viso: vienas Justui, ir vienas Juliui. Kad turėtų rytoj darželyje, ką ridenti. Nes darželis, kaip paprastai, visą savaitę po Velykų atostogavo, o rytoj yra suplanuotas margučių ridenimas. Tikrųjų Velykinių margučių pas mus jau seniai nėra, tad taip ir gavosi, kad, norėdama nesugadinti bernužėliams šventės rytoj, iš naujo turėjau imtis kiaušinių dekoravimo meno.

 

Marginom su vašku. Ir labai keikiau savė, kad šio stebuklingo daikto (mamos dovanoto šulinėlio, kuriame kaitinasi ištirpintas vaškas) nebuvau pasiėmusi į Kurtuvėnus, kur šventėm Velykas. Tai būtų gerokai palengvinę mūsų marginimą, nes dažyti kiaušinius turėjome tuo pačiu metu laikydami šaukštą su ištirpintu vašku virš žvakės. Nebuvo labai patogu, galit patikėti tuo. Nėr net ko lyginti su šiuo protingu aparatu.

Taigi, numarginome du kiaušinius: abu reikalavo mašinų, tai gavo mašinas. Dar prašė žvaigždžių, tai ant kiaušinių atsirado žvaigždės. Ir dar mėnulis ir paukštukas ant Justo kiaušinuko, nes jam visada turi būti šiek tiek daugiau nei pas Julių.

 

Kuo toliau, tuo dažniau kiaušinius pasirenku dažyti natūraliom priemonėm: be tradicinio dažymo svogūnų lukštais, jau išbandžiau ir dažymą su kavos tirščiais bei spanguolėmis. Šie abu kiaušiniai dažyti mėlynių užpilu. O kiaušinių spalva skiriasi todėl, kad Justo kiaušinis buvo rudas, Juliaus – baltas. 

Slidinėjame Italijoje

Anksčiau (tai yra, kol dar neturėjom vaikųJ) su Nerijum kiekvieną žiemą vykdavom slidinėti į kalnus. Kai jau vaikai vienas po kito pabiro, slidinėti vykdavo vienas Nerijus, aš likdavau namie. Tačiau šiemet buvo tvirtai nusprendusi, kad Nerijus pats vienas jau pakankamai prisislidinėjo.

Todėl kai vieną vakarą jis pasakė, kad draugai renka grupę ir organizuojasi kelionę į kalnus, tik sušnypčiau: „Net nedrįsk“. Bet turbūt Nerijus jau buvo tam nusiteikęs, nes iš karto papildė: „Aš turiu omeny, kad galėtumėm suplanuoti, jog abu važiuojame“. Aaa... tai, be jokios abejonės, keičia visą reikalą:)

Su tais konkrečiais draugais taip ir neišvažiavome: šiek nesutapo tiek norimas keliauti laikotarpis, tiek pačios kelionės vizija. Tačiau slidinėti išvažiavome. Spontaniškai. Nes užteko vieną dieną paskambinti Gražinai, kuri tą pačią minutę pasakė, kad jie su mielu noru važiuotų kartu, ir jau kitą dieną nusipirkome bilietus į Milaną. Labai pigius. Nes nusprendėme, jog turėdami bilietus vienaip ar kitaip vis tiek viską susiorganizuosime.  

Iš tikrųjų, veltui trynėm rankas, džiaugdamiesi tais savo pigiais bilietais: toliau viskas nėjosi taip jau labai paprastai. Nes paaiškėjo, kad apartamentai Italijoje labai griežtai yra nuomojami laikotarpiais nuo šeštadienio iki šeštadienio, o mums buvo reikalingas periodas nuo antradienio iki antradienio. Mums liko du variantai: užsimokėti už dviejų savaičių laikotarpį apartamentuose (labai didelė prabanga jau būtų) arba bandyti ieškotis standartinių viešbučių (na, kaina, lyginant su apartamentais, irgi ne itin patraukli gaunasi).

Kadangi ir viešbučių pasirinkimas internete nebuvo labai gausus, tiesiog užsirezervavome vieną, kurio kaina atrodė daugiau/mažiau padori. Ir nei vienas iš mūsų keturių net nesivargino perskaityti papildomų užrašų prie viešbučio, kurie teigė, kad “mašiną palikti reikia miestelyje, iš ten reikės keliauti gondola ir rogėmis.” Šitą užrašą perskaičiau jau visai prieš išvykimą, tačiau net ir tuomet nesureikšminau: tiesiog pagalvojau, kad tai nėra labai svarbu.

 

O pasirodo, tai buvo svarbu. Netgi labai.

Vos tik nusileidome Milane, man paskambino Giacommo, viešbučio savininkas. Ir paklausė, kada planuojame būti pas juos bei perspėjo, kad Gondola išvyksta 22:30. (Gondola? What the fuck is gondola?!) Garsiai šito nepasakiau, tik informavau, kad šitai valandai tikrai nespėsime. „Gerai, tuomet 23:30. Bet čia jau paskutinė gondola".

Ar galėtumėt patikėt: mes vis dar neteikėm tam ypatingos svarbos! Tiesiog nusprendėm, kad jeigu nespėsim į tą jų vadinamą gondolą, tiesiog nueisime į viešbutį pėsčiomis.

Į miestelį atvažiavome 23:20. Tas žodis „Gondola“ vis tik kirbėjo visiems paširdžiuose, tad džiaugėmės, kad atvykome laiku, ir ieškojome, kurgi tas mūsų viešbutis turėtų būti. Galiausiai, pabandžius susišnekėti su keliais atsitiktiniais žmogėnais, užėjome į vieną restoraną (Piceriją:) - čia mes taip nusprendėm, nors vėliau paaiškėjo, kad jokia ten ne picerija). Virtuvės šefas, išgirdęs mūsų ieškomo viešbučio pavadinimą tik išsprogdino akis: „Rifugio Belvederes? Juk jis – ten!” Ir parodė ranka kažkur aukštai aukštai į viršų – pačio kalno viršūnę. Staiga paaiškėjo, kad ta gondola – anaiptol ne smulkmena, į kurią galima nekreipti dėmesio. Ir kad jeigu jau praleisime tą paskutinę gondolą, turėsime ieškoti, kur pernakvoti, nes nėra jokių šansų į kalną su lagaminais užsiropšti patiems. “Gondolos. Gal galit pasakyti, kur gondolų stotelė?!” čia jau aš isteriškai paklausiau. Ir kad negaišti laiko kalboms, virtuvės šefas tiesiog metė visus savo rakandus ir su marškinėliais trumpom rankovėm (o karšta tai tikrai lauke nebuvoJ) išbėgo į lauką. Mes su Gražina pasileidome paskui jį, Nerijus su Dainiumi – greitai pradėjo pakuoti lagaminus iš mašinos ir bėgti paskui.

 

O va taip atrodė ta mūsų gondola, į kurią vis tik spėjome (ufff... ). Tiesa, fotografuota čia buvo jau kitą dieną – tuo metu buvo pats vidurnaktis, nereikia pamiršti:))

Išlipę iš gondolos, išvydome vieną iš viešbučio darbuotojų, jau laukiančių mūsų su rogėmis. Nes, pasirodo, gondolomis viskas nesibaigia: likusią kalno dalį iki viešbučio reikia įveikti rogėmis. Super duper nerealiai pramoga! Kuomet mes su Gražina įsitaisėme šiam vaikinui už nugaros, net nesitikėjome, kad laikytis reikės SMARKIAI, nes rogės lekia pašėlusiu greičiu. Ir nepaliovėme džiaugtis, kad turėjome kepures ant galvos, bo būtumėm gerokai pašalusios.

Tai va taip mes ir gyvenome: pačioje kalno viršūnėje. Tiesiog ypatingai romantiškai. Nes neturėjome nei radijo (tiesa, muzikos viešbutyje tikrai netrūko, nes visą dieną grodavo viešbučio kavinės repertuaras – visiškai nerealus ir kuriam neturime jokių priekaištų), nei televizijos, nei kompiuterio (Gražina, tiesa, turėjo savąjį, bet davė mums tik vieną kartąJ). Kadangi buvau nusiteikusi absoliučiam poilsiui (galvojau, kad visą laiką miegosiuJ), aš net jokios knygos nebuvau pasiėmusi (čia tai visai neblogai baigėsi, nes Gražina paskolino savąją). Ir, o čia tai visiškas stebuklas, net kortas buvau pamiršusi pasiimti (tačiau įsigijau, vos nusileidusi į miestelį). 

Va ir mūsų kalnų trobelė:

 

Taip, viešbutis buvo be galo romantiškas: aplinkui vien kalnai. Iš ryto, pavalgęs pusryčius, gali tiesiog stoti ant slidžių ir leistis žemyn. Vakare laiką gali leisti viešbučio restorane, kur, tarpe tarp patiekiamos keturių patiekalų vakarienės, gali žaisti kortomis bei klausytis kokybiškos muzikos.

 

Tačiau, aišku, buvo ir tam tikrų niuansų.

 

Pagrindinis jų: yra be galo sudėtinga patekti į miestelį. Tiksliau, ir sudėtinga, ir brangu. Nes norėdamas tiek nusileisti žemyn, tiek pakilti į viršų, turi prašyti viešbučio darbuotojų, kad tave rogėmis nuvežtų. Lipti kalnu pėstute griežtai draudžiama. Ta pramoga nusileisti rogėmis ne tik kad kainuoja nepigiai, bet ne visada yra galima (tuo metu, kai trąsos atidarytos arba lyginamos jomis važinėti irgi yra draudžiama). Į miestelį pasižmonėti mes vis dėl to vieną vakarą nusileidome, ir ryšium su tuo 5 valandas ten slampinėjome arba sėdėjome restorane, nes neturėjome, kaip grįžti namo. Na, žodžiu, yra minusų:)

 

Dar vienas nepatogumas (bet čia jau tik man asmeniškai) buvo tai, kad po slidinėjimo dienos, norėdami patekti į savo viešbutį, turėdavome įveikti galiuką juodos trąsos. Tai yra, pakyli su pakelėju iki aukščiausios kalno vietos, ir matai, kad ten stovi ožys. 

Aš dabar jau taip galvoju, kad tai buvo to kalnyno pavojingiausių vietų simbolis, nes Nerijus su Dainiumi buvo dar vieną panašų ožį šiek tiek kitoje kalno pusėje užtikę.

 

Neapsakomai džiaugiausi, įveikusi tą "Ožio" atkarpą pirmą dieną. Tačiau antrąją, kuomet jau ir taip buvau keletą kartų neblogai išsidrėbusi, pamačiusi Ožį (ir žinodama, kad kito pasirinkimo neturiu, jeigu nenoriu likti nakvoti kur nors kalno papėdėje) vos ne raudoti pradėjau.

 

Paskutinę dieną planavome nakvoti Milane. Tačiau vėliau labai džiaugėmės, kad nebuvome rezervavę jokių bilietų, nes vietoj to, kad važiuotumėm į Milaną, nuvažiavome... į Veneciją:)

 

Pakeliui į Veneciją žiauriai snigo (nežinau, ar galima iš nuotraukos įžvelgti, kokio didumo snaigės krito)



O Venecijoje (vos už kelių valandų kelio) - buvo plius 11. Neįtikėtina...

Čia vaizdas iš mūsų viešbučio Venecijoje lango. O dar yra žmonių, kurie sako, kad mano buto Fabijoniškėse pagrindiniai minusai, kad nėra vaizdų pro langą, nes jie žvelgia į priešais esantį namą. Va kaip iš tikrųjų yra, kai pro langą tiesiogine ta žodžio prasme gali vos ne paliesti priešais stovintį namą:)

Turbūt daugeliui kyla klausimas, o kur gi buvo mūsų vaikai, kuomet mes leidome laiką Italijoje? :). O gi labai smagiai atostogavo su Ineta:). Aišku, smagiai tai jiems. Inetai, įtariu, tos atostogos net ir labai prailgo. Nes ne tik, kad prižiūrėjo mūsų ir savo vaikus, bet ir šėrė mūsų žuvis, bei karts nuo karto nukasdavo sniegą mūsų kieme:)

 

Mes grįžome vėlai naktį, ir abu mažieji jau miegojo. Tačiau Julius, vos prabudęs, iš karto viską man išdrožė: apie tai, kad Justas vėmė, apie tai, kad jie nėjo į darželį ir apie tai, kad Inetos name gyvena piktas policininkas (????), kuris ateina į namus, jeigu vaikai neklauso ir triukšmauja:).

Kol mes laiką leidome ant kalnų, vaikai tenkinos mažesniais kalniukais - čia Ineta man atsiuntė jų atostogų nuotraukas:

Ačiū, Inetuk, už galimybę mums paatostogauti:). Kada  nors atsilyginsim:)

Pasiklydusi Žirafėlė - Krikštadukros 4-ojo gimtadienio šventė

 Su savo gimtadienio veikla jau keliuosi į plačius vandenis. Juokauju:). Tie „platūs vandenys“ tai iš tikrųjų, krikštadukros Indrės gimtadienio suorganizavimas. Ne visai planuotai, tačiau labai smagiai.

Pati organizuoti gimtadienį nebūčiau siūliusis (man vis atrodo, kad gimtadienio organizavimas tėvams yra tokia begalinė laimė, kad niekada nesiryžtu siūlytis atimti tą džiaugsmą iš jų), tačiau sužinojus, kad gimtadienis Indrei net nėra planuojamas, labai greitai čiupau vadžias į savo rankas. Vėliau Inga ( likimo ironija: Nerijaus brolio moteris irgi vardu Inga:)) juokaudama sakė, kad turbūt retas atlaiko mano puolimą.

Nieko aš ten nepuoliau... Mūsų pokalbis vyko maždaug taip: Aš „Ką? Iš viso gimtadienio nedarysit?!”. Inga: “Na taip, mergaitės paskutiniu metu labai sirgo, norim šiek tiek pasaugoti nuo papildomų infekcijų...“. Aš: „Taigi, nebūtina daug vaikų kviestis – ir tik su keliais gimtadienį smagiai galima atšvęsti. Tačiau kaip gi be gimtadienio! Keturi metai juk visai nemažai – tokių metų vaikai jau kuo puikiausiai ir prisideda prie gimtadienio rengimo, ir ilgai jį atsimena“. Inga: „Na, teisybę pasakius, aš nelabai moku vaikiškų švenčių organizuoti“. Aš: „Ot, yra čia ką mokėti... Viens du ir suplanuosim. Jeigu nori, aš apsiimsiu“.

Ji, aišku, norėjo. O tas mano „Viens du“ dažniausiai visai nėra „Viens du“, bet kad jau prisižadėjau, tai ir tęsėjau.

Indrė ilgai svarstė, kokią temą gimtadieniui pasirinkti. Rinkosi iš dviejų: Beždžionių ir Žirafų (!!!). Nugalėjo žirafos ir aš iš karto apsidžiaugiau, kad turėtų gautis labai šviesi ir graži šventė. Taip ir buvo.

Gimtadienio scenarijus gimė praktiškai iš karto: pasiklydusi žirafėlė, ieškanti mergaitės, kuri ją mylėtų ir saugotų. Kai jau sugalvojau esminę gimtadienio idėją, viskas rutuliojosi labai greitai.

Pirmiausia, nunėriau žirafą. Be galo gražią:). Nusižiūrėjau iš čia: Na, su tais nertais žaisliukais tai tikrai yra "viens du": nespėji apsidairyti, o žiūrėk iš mažo susukto rutuliuko jau žvelgia gilios akys, dar už kelių minučių iš juodų plėmų ant oranžinio kūno galima aiškiai suprasti, kad tai žirafa, o iš kaspinėlio po kaklu, kad tai dar ir be visa ko Šventinė Žirafa. 

Su dovanom paskutiniu metu aš irgi labai nepersistengiu. Arba ne taip pasakiau: stengtis, tai stengiuosi, bet labai daug nesvarstau, ką dovanoti. Nes paskutinė mano manija: pakabos. Ne nauja ta manija: atsimenat, jau prieš kurį laiką ir buvau tuo apsirgusi. Tik šį kartą jau tobulėju: pakaboms naudoju tam specialiai pritaikytas dekupažines pakabas. Nes jose daug daugiau ploto, ant kurio gali ką nors klijuoti. Taigi, Indrei irgi padariau pakabą. Su žirafom, aišku. Ir beždžione irgi. Ir kitais gyvūnais: zebru, liūtu, papūga... Visai tokia žaisminga pakaba gavosi:

Toliau ruošiausi užduotim. Justas su Juliumi padėjo: karpė klijavo žvėrelius, sprendė kurie jų turėtų dalyvauti užduotyse, o kurie - ne, darė stalo papuošimus (ot nerealų būdą atradau: prisikarpau atributų, ir pritvirtinu prie medinių smeigtukų. Super duper, ir kainuoja visas komplektas papuošimų tik kelis litus:) ).

Kad jiems būtų smagiau gimtadienio metu, konkrečių užduočių, kurios laukia, nepasakojau. Tačiau labai džiaugiausi, kad galime ruoštis kartu.

Ir taip atėjo gimtadienio diena. Ant grindų patiesiau didelį baltą lapą, ir pasakiau, kad čia yra safari. O tada paprašiau visų išvardinti, kas gi safaryje gyvena. Ir pradėjom: drambliai, raganosiai, liūtai, tigrai, leopardai, žirafos... Mūsų safari dar buvo tuščias, tad visi kartu ėmėme "apgyvendinti gyvūnus" (klijuoti gyvūnus ką prie palmių, ką prie upės, ką medyje)

 

 

 

Kai jau visi gyvūnai buvo apgyvendinti, pasiteiravau, ar tikrai nieko netrūksta. Trūko varlių, ir vabalų ir dar daug visų kitų gyvūnų... Bet svarbiausia, trūko žirafos. Va tuomet ir papasakojau istoriją, kad iš tikrųjų, vienai žirafai nusibodo gyventi safaryje, ir ji iškeliavo ieškoti mergaitės, kuri ją priimtų gyventi kartu, mylėtų ir saugotų. Ta žirafa šiuo metu yra pasiklydusi, tad reikia ją surasti, ir parodyti jai kelią pas mergaitę. O kur žirafa yra, žino jos geriausi draugai.

Pirmas geriausias draugas buvo dramblys. Vaikams buvo pasakyta, kur ieškoti pirmojo "draugo" , ir gana greitai atrado pirmąjį voką su drambliu ir pirmąja užduotimi: pabaigti piešti žirafą.

Žirafos kontūrus jau buvau nupiešusi, tad jiems teliko nupiešti akis, ausis, ir viską, kas dar jiems šovė į galvą.

Kai užduotis buvo įvykdyta, dramblys perdavė, kur ieškoti kito draugo su kita užduotimi. Vėl vaikai dundėdami lėkė per namus, ir atrado antrąjį draugą: Beždžionę. Beždžionė pareiškė, kad mėgsta saldumynus, ir paprašė padaryti jai sausainių (vėliau Justas pyko, kad sausainių mes nepadavėme beždžionei:) ).
Kartu su Justuku ir Juliuku buvome prikepę žvėriukiškų sausainių (meškučių, dramblių, raganosių...). Juos ir ėjome spalvinti su glajumi bei barstyti su pabarstukais. Viena smagiausių užduočių!!!

Radome ir kitus draugus: Papūga liepė pažaisti Papūgų žaidimą, Raganosis pakvietė visus šokti, Liūto nurodymu sprogdinome balionus ir vykdėme individualias užduotis...Galų gale, paskutinis draugas pasakė, kad iš tiesų, Žirafėlė pasislėpus vaikų miegamajame. Ir iš tikrųjų, savo lovytėje, po pagalve, Indrė rado mažą nertą žirafėlę. Tėveliai pasakoja, kad nuo šiol su ta žirafėle Indrė nesiskiria: kartu valgo, kartu miega. Ech, kaip man saldu tai girdėti...

 

Atsidėkodama žirafa visus pakvietė pasivaišinti gimtadienio vaišėmis, ir tyliai pašnibždėjo, kad lobis slepiasi po lova. Iš tikrųjų!!! Atradus dėžutę, pilną kinderių, džiaugsmui nebuvo ribų.

 

Indrės mama pasakoja, kad Indrė ne tik nesiskiria su Žirafėle, bet ir visi namai iki šiol primena Žirafų gimtadienį: ant sienų vis dar kaba dekoracijos su žirafom, o merginos karts nuo karto užsideda gimtadienines žirafines karūnas.

PS. Buvo ir žirafos tortas. Tik šį kartą Bijola nepaprastai nusivylėme: tortas buvo tiesiog baugus:). Bent jau mums, gal Jums taip neatrodo? :)



 

Kiti mūsų švęsti gimtadieniai:

Juliaus 4-urių metų Robotiškas gimtadienis

Justo 5-erių metų Piratiškas gimtadienis

Juliaus 3-ų metų gyvačių gimtadienis

Justo 4-ių metų varliukų šventė
Juliaus 2-ų metų Mėlynojo Autobusiuko šventė
Aušrinės 12-asis gimtadienis Pasakų Karalystėje
Justo 3-asis Traukinukų gimtadienis
Juliaus 1-asis gimtadienis
Aušrinės 11-asis Vaiduoklių gimtadienis
Pauliaus 12-asis gimtadienis
Justo 2-ų metų Mašinų gimtadienis
Aušrinės 8-erių metų Gyvačių Vakarėlis
Pauliaus 8-erių metų Dinozaurų gimtadienis
Pauliaus 9-erių metų Ateivių gimtadienis
11-mečio gimtadienio šventė "Laiko mašina"

Kapitono Justo 5-erių metų Piratiškas gimtadienis

Kuomet rugsėjo mėnesį paprašiau, kad kolegė, užsakydama prekių ofisui, paimtų ir lipdukų, skirtų klijuoti ant maikučių, šitoji net akis išsprogdino, sužinojusi, kad lipdukai man reikalingi gimtadieniui, kuris vyks… sausio mėnesį. “Tu pradedi ruoštis gimtadieniui prieš pusę metų?!!!”

Va taip lengvai yra sukuriamas įvaizdis. Toliau gali nedaryti NIEKO - svarbiausia, pasirūpinti įvaizdžiu:). Nes iš tikrųjų, sulig lipdukų įsigijimu mano ruošimasis gimtadieniui ir baigėsi - vėliau šio reikalo ėmiausi jau tik likus kelioms dienoms iki gimtadienio. 

Tačiau teisybė yra tai, kad Justas temą gimtadieniui - Piratų - išsirinko turbūt dar tuomet, kai šventė Varlyčių ir Gandro gimtadienį. Be jokios abejonės, šitas faktas mano gyvenimą gerokai palengvino: net ir pernelyg daug nieko neplanuodama, bet vis šen bei ten kokią akciją užmatydama kaupiau "piratiškų" atributų lobyną, tad šį kartą kaip niekada anksčiau mūsų stalas buvo papuoštas: ir specialiomis piratiškomis servetėlėmis, ir piratiškais vienkartiniais puodelis, ir net šiaudeliais su kaukolėm (pastarųjų gyvenime nebepirksiu - pasirodo, tai paprastas popieriukas, per kurį pervertas šiaudelis - tpfu, pati nesunkiai galėjau pasidaryti:) ).

Ir dar didesnė teisybė yra ta, kad planuoti Justo gimtadienį ėmiausi... pačią pačią paskutinę minutę. Bet tikrai jau taip visiškai visiškai paskutinę. Nes tik gruodžio vidury susivokiau, kad visos šventės jau ant nosies, o aš tam visiškai nepasiruošus. Aišku, tos šventės tikrai ne iš dangaus nukrito, visada gruodis yra toks, bet vat šiais metais man gruodis (kaip ir mūsų kelininkams sniegas:)) atėjo netikėtai. Ir kai jau pamačiau, kad man „šakės“, vaizdžiai tariant, padariau tai, ką visada darau, kai ypatingai stresuoju arba bijau, kad su darbų kiekiu nesusitvarkysiu: išjungiu „multitasking‘ą“ ir suskaidau viską į aiškiai įvardinamas sudėtines dalis bei koncentruojuosi tik į artimiausią iš jų. Todėl gruodį fokusavausi į dovanas. Tada į Kūčias ir Kalėdas. Tada į Naujus Metus. Ir tik po Naujų Metų pradėjau galvoti apie Justo šventę. Turint omeny, kad Justo gimtadienis sausio 2-ą dieną, ne tiek daug dienų ir telpą į laiko tarpą „Po Naujų Metų“. Tačiau galiu drąsiai pasakyti: jeigu tik gerai viską suplanuoji, nėra jokio skirtumo prieš savaitę ar prieš pusę metų imiesi organizavimo. Tik, aišku, streso kiekis skiriasi:)

Gerai, apie tai, kaip sekėsi mums.

Penktadienį vakare, grįžusi iš darbo, puoliau gaminti valgyti. Nepasakyčiau, kad labai daug būčiau pasišovusi visko prigaminti, bet, be jokios abejonės, laiko tai užima. Jau nekalbant apie tai, kad tortas tikrai ne per pusvalandį pasidaro... O, tortas. Čia būtinai reikia papasakoti priešistorę. Jau artėjant gimimo dienai, Justas pareiškė, kad torto nori kaukolinio. Aš: "Tu, ką Justuk - nemoku aš tokio padaryti!!!". „Na, gerai, tai ta padaryk Tortą-Piratą“. „Oi, na, nežinau, ar man išeis...“. Justas, netekęs kantrybės: "O tai tu iš vis ką nors moki?!”. (Iš tikrųjų, tai yra visiška nesąmonė vaikui sakyti, kad kažko nemoki - vis tiek vienaip ar kitaip ir tą kaukolę būčiau nulipdžius, bet kažkaip šį kartą "supasavau)". Galų gale, abu sutarėm, kad galiu pabandyti padaryti tortą-laivą. Mes abu kaip ir sutarėm, bet aš giliai širdy tikrai žinojau, kad „Tortai-Laivai“ nėra mano stiprioji pusė – jau buvau bandžiusi vieną tokį padaryti Pauliui, ir šnipštas gavosi. Kur kas geriau jaučiuosi su Tortu-Varle arba Tortu-Ežiuku. 

Bandžiau padaryti gražų burinį laivą, tačiau laivo galūgaliai niekaip man nesilaikė (reikės pergalvot konstruktyrą - ryškiai kažką dariau ne taip:)). Todėl kai gimtadienio metu Gražina bandė patraukti vazelę su gėlėm, kuri maišė jai padaryti gerą Justo, pučiančio žvakutes, nuotrauką, Nerijus ryžtingai ją sulaikė: „Tu tik negalvok, kad ta vazelė čia atsitiktinai pastatyta!“. Kai laivo galūgalis tiesiog ėmė ir akyse nulinko, Gražina suprato, kokia tikrojo vazelės su gėlėm paskirtis.

Na, bet kaip ten bebūtų, laivas buvo. Ir net ne bet koks, o su Kapitonu Justu priešaky.

Ir dar visai skanus buvo. Sprendžiu pagal tai, kad torto labai greitai neliko. O aš tikrai nesu nei kepėja, nei kokia didelė menininkė, tad tai, kad tas laivas toks, mažų mažiausiai, neįprastas, man nei šilta, nei šalta – vis tiek didžiuojuos savimi, kad bent toks pavyko:)

Taigi, penktadienio vakarą aš triūsiau virtuvėje. O Nerijus triūsė prie televizoriaus. Rimtai triūsė! Jam į rankas buvo įduotos žirklės, ir visą vakare Nerijus, sėdėdamas prie televizoriaus, karpė stalo papuošimus. Ir tik dėka jo mūsų stalas buvo papuoštas kaukoliniais pyragėliais su kalakutiena bei piratiškais pyragėliais su aguonom.

Dar lyg ir papūgų prikarpė, bet net nežinau, kodėl jų ant stalo nemačiau. Na, išskyrus vieną, kurią Justas sukonstravo iš lego, ir kuri garbingai buvo pastatyta prie laivo.

Vaikai į gimtadienį sugužėjo visi piratiškai pasipuošę: su piratiškom kepurėm, raiščiais ant akių bei ginkluoti peiliais ir kardais. Maniškiai vaikai buvo apsirėdę karnavaliniais Piratų kostiumais, kuriuos visai netyčia radau įsigyti... Paryžiuje.

Justas buvo be galo laimingas, kad gali išsitraukti savo originaliuosius kardus – juos prieš metus išdrožinėjo Nerijaus dėdė, o mes su vaikais dekupažavome pagal Juliaus ir Justo pageidavimus. Na, ir mano. Nes yra trys kardai: Justo, Juliaus ir mano.

Organizuodamas vaikų gimtadienį, visada turi būti pasiruošęs keisti "planą" pagal situaciją. Štai ir šį kartą prie manęs priėjo Skirmantė, ir paklausė, kada gi mes išdažysime veidukus visiems, kad atrodytumėm kaip vienaakiai piratai. To mano programoje nebuvo, bet pagalvojau, kad labai puiki mintis! Todėl greitai išsitraukiau dažus, ir tie, kas norėjo, greitai virto vienaakiais piratais.

Kai jau vaikai sugužėję užkrimto, pakviečiau visus į ratelį, kur pradėjome kalbėtis ir dalintis žiniomis, kas ką žino apie piratus. Kad jie gyvena jūroje. Kad jie plešia žmones. Kad jie ieško lobių. Viską jie žinojo! Ir kai jau viską "teoriškai" išsiaiškinome, pasiūliau vaikams sudaryti tobulo pirato paveikslą.

Paulytė nupiešė akis. Martynas kepurę. Saulė burną. Paulius nosį. Ir taip gavosi tobulas piratas. Na, aš piratą įsivaizduoju gal kiek kitaip, bet visi vaikai vieningai nusprendė, kad būtent taip piratai ir atrodo.

Kai jau žinojom, kaip piratai atrodo, reikėjo išsiaiškinti, ką gi piratai valgo. O tam tikslui buvau padariusi nerealią piratišką dėžę (ačių, Eglute, labai man pagelbėjai ruošiantis – pati tikrai nebūčiau taip nusipiešusi ir sugalvojusi!): Pirato galva su iškirpta burna. Dėžės viduje buvo įdėta keletas tradicinių maistų (kriaušės gabaliukas, mandarino gabaliukas, riešutas, vynuogė…). Vaikai turėjo po vieną kišti ranką į dėžę ir, vien lytėdami, atspėti, ką gi piratai valgo.

Visi vaikai žinojo, kad lobis tikrai bus. Visuose mūsų gimtadieniuose būna, o piratiškuose tai be jokios abejonės. Tačiau vat bėda – neturėjome žemėlapio nuo lobio. Pasakiau, kad žinau, jog žemėlapį turi vienas žmogus, tačiau jis yra pagrobtas plėšikų, todėl pirmiausia mums reikės surasti ir išlaisvinti šį žmogų. Ir vat čia prasidėjo mūsų sunki kelionė vaduoti vargšo užgrobto žmogaus.

Pirmiausia reikėjo pereiti jūrą, pilną išbadėjusių ryklių. Ta jūra tai buvo ne kas kita, o ta pati piratiška dėžė, tik šį kartą uždengta melsva skarele. Kiekvienas vaikas turėjo kišti ranką į “jūrą” ir įveikti kokį nors ryklį (ištraukti “guminį saldainį su rykliu”.

Tuomet reikėjo pereiti siauru takeliu, saugantis vulkanų bei išsaugoti rankoje nešamą lobį (kinder žaisliuko indelis su mažais saldainiukais viduje, nešamas ant šaukšto). Skimerita Grėja Trečioji demonstruoja kaip reikia eiti "kaukoliniu" keliu:)

Vaikai ėjo labai atsargiai - juk nešamas turtas ypatingai brangus!

Dar reikėjo išminuoti bombas - t. y eiti prie balionų spintelės, išsirinkti balioną, susprogdinti jį bei įvykdyti jame esančią užduotį.

Ir pereiti mišką, pilną plėšikų. Čia mums pagelbėjo ištikimoji piratų papūga: ji mums sakydavo, kada yra saugu eiti. Oi, čia toks visai smagus žaidimas mažiems vaikams: susėdama rateliu, visi savo rankutes sudeda ant žemės. Jeigu yra pasakoma: "Papūgos skrenda", visi ploja delniukais į grindis (bėga), tačiau jeigu įvardinamas kas nors, kas neskrenda (pvz. Plėšikas skrenda), reikia tyliai laukti, kol pavojus praeis.

Kai jau visos užduotys buvo įvykdytos, pasakiau, kad mes jau labai labai arti tikslo, ir kad dabar jau reikia ieškoti užgrobto žmogaus – jau net turbūt galime girdėti, kaip jis šaukiasi pagalbos. Kažkodėl, vos tik vaikai tai išgirdo, visi lapatai lapatai nuskuodė į antrą aukštą. Lyg tai užgrobtą žmogų būtinai reikia laikyti tik ten. Ir tik tuomet, kai pasakiau, kad turbūt geriausia būtų ieškoti užgrobto žmogaus ten, kur žmonių yra daugiausia, jie vėl atidūmė į apačią. Ir dabar jau apžiūrėjo stalą. Ir iš tikrųjų, pamatė, kad tėtis Nerijus nuo stalo negali atsiplėšti, nes kažkas pririšo jį prie kėdės! Kai jau vaikai jį išvadavo ir atlaisvino, jis iškilmingai jiems įteikė voką su žemėlapiu.

Žemėlapio idėja turbūt didžiuojuosi labiausiai. Ilgai galvojau, kaip padaryti žemėlapį, kad jis būtų suprantamas vaikams. Buvo šioks toks iššūkis, nes su žemėlapiais vaikai dar nesusidūrę ir, bent jau dauguma, skaityti nemoka. Ir staiga užėjo „nušvitimas“: supratau, kad geriausia bus, jeigu tiesiog nufotografuosiu skirtingus namų kampus, bei rodyklėmis parodysiu, kur ieškoti sekančios nuorodos. Super nerealiai nepakartojamai sugalvota!!!

Atplėšę pirmąjį voką, vaikai pamatė, kad sekančios nuorodos turi ieškoti prie židinio. Nuo židinio bėgo pas Paulių kambarį, iš ten – į vonią. Kol galiausiai vėl buvo sugražinti į pagrindinį kambarį prie eglutės. Lobis buvo paslėptas spintoje.

Šiais metai jau nereikėjo ilgai įrodinėti, kad lobį reikia pasidalinti visiems sąžiningai: Justas greitai ėmėsi kapitono vaidmens, ir visas skrynios turinys labai greitai buvo išdalintas visiems šventėje dalyvavusiems piratams.

Justas buvo laimingas. Šventė buvo tokia, kokios jis ir norėjo. Ir dar jis buvo laimingas, kad dalyvavo tiek daug jo gerų draugų.

Oi, tiesa... nieko neparašiau apie maikučių lipdukus:). Irgi super duper atradimas: vaikai išsirinko po piratišką paveiksliuką (iš viso lobyno piratiškų atributų, kurių man atsiuntė Eglė, abu vaikinai išsirinko po vieną ir tą patį laivą bei tą patį šautuvą, ir būtinai užsispyrė, kad maikutės būtų vienodos), kuriuos atspausdinau ant specialių lipdukų. Tuomet iškirpau, su lygintuvu viens-du perbraukiau ant marškinėlių ir – abu vaikinai turi po superines maikutes. Kaip tik piratiškai šventei.

Ant Justo maikutės visi piratai iškilmai pasirašė.

PS. Nu negaliu nepapasakot... Per šventę neišvengėme ir „meilės trikampių“: Justas lyg pakvaišęs sekiojo Saulę ir pildė kiekvieną jos užgaidą, o Andrėja įsižeidusi, kad negauna deramo Justo dėmesio, vis trynėsi aplink mamą. Taigi taigi... Meilė nežiūri amžiaus:)

Kiti mūsų švęsti gimtadieniai:
Juliaus 4-urių metų Robotiškas gimtadienis

Indrės 4-urių metų šventė "Pasiklydusi žirafėlė"

Juliaus 3-ų metų gyvačių gimtadienis

Justo 4-ių metų varliukų šventė
Juliaus 2-ų metų Mėlynojo Autobusiuko šventė
Aušrinės 12-asis gimtadienis Pasakų Karalystėje
Justo 3-asis Traukinukų gimtadienis
Juliaus 1-asis gimtadienis
Aušrinės 11-asis Vaiduoklių gimtadienis
Pauliaus 12-asis gimtadienis
Justo 2-ų metų Mašinų gimtadienis
Aušrinės 8-erių metų Gyvačių Vakarėlis
Pauliaus 8-erių metų Dinozaurų gimtadienis
Pauliaus 9-erių metų Ateivių gimtadienis
11-mečio gimtadienio šventė "Laiko mašina"

Asmeninių eglutės žaisliukų kolekcija

Kartu su vaikais nupuošinėjame žaisliukus nuo eglutes, o aš, vis imdama kurį nors įsimintinesnį, pristatau jo istoriją vaikams. Kadangi kasmet stengiuosi dovanoti kiekvienam vaikui po asmeninį eglutės papuošimo žaisliuką, atspindintį jo praėjusius metus, tų žaisliukų "su istorija" yra ne tiek jau ir mažai. Sakau Justui: „Įsivaizduoji, Justuk, kaip bus smagu: kai išsikraustysi iš namų, galėsi pasiimti visus savo kalėdų eglutės žaisliukus su savim, ir jie primins tau vaikystę“. Justas atsisuka paklaikusiom į akim į mane: „Aš niekada neišsikraustysiu iš namų! Turėsiu žmoną, du vaikus ir gyvensiu čia su jumis“.

Pasijutau tarsi prieš laiką būčiau norėjus iškraustyti vaiką iš namų :)

Idėja kiekvienam vaikui sukaupti jo asmeninių eglutės žaislų kolekciją man be galo patinka. Tačiau tai nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti: žaisliukų, su kuriais galėtum pristatyti vaikui jo metus, nėra taip jau daug. Na, bent jau Lietuvoje. Arba jie tokie jau suuuuper brangūs. Bet šiemet toptelėjo į galvą viena fantastiškai nepakartojama idėja: juk galima kalėdinius žaisliukus dekupažuoti su vaiko tų metų nuotrauka!

Jau išbandžiau: viskas be galo paprasta ir lengva. Tereikia atsispausdinti nuotraukytes (aš spausdinau ant paprastų lapų, tačiau iš tikrųjų, norui esant, galima pasirūpinti plonu ryžiniu popieriumi, skirtu būtent dekupažui) bei dekupažiniais klijais klijuoti jas ant pasirinktų burbulų. Toliau visas procesas kaip ir paprastai dekupažuojant.

Labai gerai atrodo – šiais metais tokius burbulus padovanojome abiems močiutėms (ant kiekvieno burbulo visų anūkų nuotraukytės).

Tas paslaptingas Kūčių vakaras

Kuomet Kūčių stalas jau būna beveik paruoštas ir jau visi tuoj tuoj sėsimės prie stalo, aš visada prisimenu vieną epizodą iš vaikystės Kūčių vakarienės tėvų namuose. Seniai jau iš tikrųjų tai buvo (mano sesei Laimai buvo turbūt kokie trys metukai, kas reiškia, kad man - apie trylika), bet vaizdas taip ir stovi man akyse:  mes, visi keturi vaikai, trinamės aplink padengtą stalą. Viskas jau kaip ir suruošta, bet tėvai dar triūsia prie paskutinių patiekalų, todėl į stalą kol kas galim tik spoksoti ir laukti, kada gi jau pagaliau bus galima sėstis.  Laima bando mums visiems parodyti pirštu patiekalą, nuo kurio ji „startuos“ vakarienę ir, berodydama, įkiša suknelės rankovę į silkę su svogūnais pomidorų padaže. Mama susinervina, šiek tiek parėkia ir perrengia Laimą kita išeigine suknele. Po kiek laiko Laima vėl sukiojasi aplink stalą, ir galų gale klesteli ant kėdės, ant kurios, likimo ironija, kažkas, kas bandė daryti patiekalų rokiruotes ant stalo, ką tik padėjo tą pačią silkę su svogūnais. Mama vėl pradeda rėkti, dar kartą perrengia Laimą ir prisako šiai sėdėti ant kėdės ir nejudėti.

Prisimindama šį epizodą, dažnai pagalvoju, kad dabar mano Kūčios jau yra kitokios. Nežinau, gerai tai, ar blogai, bet jos kitokios. Galbūt todėl, kad į jas žiūriu šiek tiek paprasčiau ir gerokai nukrypstu nuo tradicijų, kurių buvo griežtai laikomasi mūsų namuose.

Taip, Kūčių vakarienei mes visi, visai kaip ir vaikystėje, nusimaudome ir pasipuošiame. Na, bent jau šiek tiek pasipuošiame: vaikai aprengiami marškinėliais, aš užsivelku suknelę, o Nerijus išlenda iš savo kasdieninių treningų. Taip pat tikiu, kad iki Kalėdų reikia gražinti visas skolas ir užbaigti visus pradėtus darbus, ir stengiuosi to laikytis. Tačiau nesiverčiu per galvą šveisdama namus advento laikotarpiu bei nekankinu vaikų dietomis Kūčių dieną (tarp kitko, tik pradėjusi pati ruošti Kūčių vakarienes supratau, kad vaikams atlaikyti tą dieną laukiant vakarienės ir valgant tik žirnius yra daug sunkiau nei suaugusiems, kurie tą vakarienę ruošia: juk ruošdamas maistą RAGAUJI!!!)

Šiandienos mano Kūčių vakarienėje yra epizodų, kuriuos išgyvenu iš naujo, tik jau kitame „amplua“: pavyzdžiui, įkalbėjimas vaikus paragauti Kūčių patiekalų. Turime mes tokį burtą, kurį praktikuojam: Kūčių vakarienės metu būtinų būtiniausiai reikia paragauti 12 patiekalų, kitaip kiti metai nebus sėkmingi. Pauliui, kuris nevalgo silkės (ir visų kitų žuvų), grybų, razinų ir daugumos daržovių bei negeria kisieliaus, tuos dvylika patiekalų tikrai sudėtinga būna surinkti. Nes ant stalo be visų šitų išvardintų dalykų nelabai daugiau ko ir būna. Tačiau ir Justui ne ką lengviau sekasi, nepaisant visų jo pastangų. O šiemet jis tikrai labai stengėsi. Tik pasekmės buvo apgailėtinos: aš giriu silkę, Justas ragauja. O paragavęs – žiaukčiodamas bėga į tualetą. Nerijus giria savo rinktus ir marinuotus grybus, Justas vėl bando ragauti, ir... bėga į tą patį tualetą. To paties. Nerijus sunerimęs sako: „Čia ne šiaip sau. Turbūt virusas“. Bet tas virusas kažkaip keista išgaruoja, vos tik Justas gauna leidimą valgyti, ką nori ir švytinčiu veidu pasisuka į pyragėlių su aguonom lėkštę.

Man Kūčių naktis visada išliks stebuklų naktimi. Na, garbės žodis, tikiu, kad ta naktis yra ypatinga. Todėl jeigu tik turiu kokių abejonių, Kūčių naktį buriuosi. Ir stengiuosi prisiminti, ką sapnavau. Justo vardas irgi buvo būtent Kūčių naktį išburtas (surašiau daug vardų ant lapelių, ir vidurnaktį abu su Nerijum traukėme). Labai nustebau šiemet išbrowsinus visą internetą ir neradusi jokių burtų-žaidimų, skirtų vaikams: figūruoja vien tik burtai, skirti norinčioms ištekėti! Keista, vienok. Na, visada galima lašinti su žvake į vandenį ir spėlioti, ką ten matai, bet dažniausiai man kokios nors visiškos berišybės gaunasi.

Kokių dar tradicijų laikausi? Po eglute Kūčių naktį paliekame sausainių Kalėdų Seneliui, o namuose sukabiname savo personalines Kalėdų kojines, kuriose ryta randame saldainių ir mandarinų.

Tas Kalėdų Senelis, įsliūkinantis į namus ryte,  yra už vis geriausias dalykas per Kalėdas. Vaikystėje tėvai niekaip negalėdavo su mumis susitarti, kad nepultumėm trečią nakties rėkti, kad jau yra padėtos dovanos: bandė mus įtikinti, kad kuo puikiausiai galima sulaukti ryto ir tuomet gražiai dovanomis pasidžiaugti. Kur tau čia išlauksi vaiku būdamas!!! (teisybę pasakius, aš tai keldavaus kaip galima anksčiau, nes labai bijodavau, kad kas mano dovanos neapkeistųJ). Šitas dalykas yra nepakitęs ir mūsų namuose: Justas, kuris šiaip pas mus miega ilgiausiai, Kalėdų rytą (na, tokį ankstyvą ankstyvą rytą) pabudo, nuskuodė prie eglės, o tada kaip paplūdęs puolė visus žadinti: „Paaauliau!!! Jau yra dovanos!!! Tėti!!! Jau yra dovanos!!!”. Visai kaip mes vaikystėje:)

Ramaus Kūčių vakaro belinkint...

Vieną dieną paryčiais užeinu į mažųjų vaikų kambarį ir randu ten Justą, apsirengusį treningais ir smagiai, parkritusį ant čiužinio, parpiantį sau į ūsą. Na, paprastai jis ant to čiužinio ir miega (nuo to laiko, kai atsikraustėm į namą, nusprendė, kad daugiau į lovą miegoti neis ir miegos ant grindų), tačiau paprastai miega bent jau su antklode.  Vėliau ryte, kai paklausiau, kas ten jam buvo susišvietę, Justas droviai man paaiškino: „Aš labai norėjau pamatyti nykštukus, kaip jie ateina į mūsų kambarį, todėl naktį norėjau nemiegoti. Bet jie turbūt kažkaip kitaip įlenda ir vaikšto taip, kad jų nesigirdi. Kitą kartą atsigulsiu prie durų, kad eidami užkliūtų, ir taip aš juos pamatyčiau“.

Ech, tas Kalėdų laikotarpis... Kiekvienais metais aš ištraukiu Nykštukinių kepurėlių advento girliandą (demonstruojuosi žemiau:)), ir kiekvieną rytą vaikai kepurėlėse vis ką nors atranda.

Iš čia ir kyla tas neapsakomas smalsumas bei noras naktimis nemiegoti ir nykštukų tykoti. Vaikams tai linksma ir smalsu, aišku. O tėvams...Jau ir taip vargsta tie „nykštukai“ kiekvieną vakarą galvodami, ką į kepurėlę įdėti, o dar turi tiek daug jėgų įdėti norėdami likti nepastebėti! Tad pasakysiu atvirai: tėvams tos kepurėlės yra grynų gryniausias vargasJ. Jau turbūt nesuskaičiuosiu kiek kartų vakare gulėdavau lovoje laukdama, kol vaikinai sumigs, kad galėčiau atlikti užduotį, ir... galiausiai atsibusdavau jau tik ryte, ir tuomet su didžiausiu siaubu ir paknopstom tekdavo bėgti į vaikų kambarį, tikintis, kad pavyks prasmukti nepastebėtai. Arba kiek kartų apsižiūrėdavau, kad neturiu, ko įdėti, tad tekdavo pasitelkti kūrybiškumą. Pasitaikydavo ir kuriozų. Pavyzdžiui, vieną kartą buvau paruošusi tuos didelius šokoladinius advento kalendorius (žinau, žinau – vėluodama juos nupirkau, tad pradėjom juos valgyti ne nuo pirmos gruodžio dienos), ir aišku, kad į kepurėlę jie man netilpo (net ir vienas netilptų, o čia visi trys!), tad vietoj to, tiesiog paslėpiau kalendorius namuose, o į kepurėlę įdėjau raštelį su nuoroda, kur ieškoti. Julius, kaip paprastai, atsikėlė pirmas. Iš karto patikrino kepurėlę ir išvydęs raštelius, o ne kokius tai saldainius, taip susinervino, kad viską šveitė žemėn ir kurį laiką gailiai bliovė, atsisakydamas net paklausyti, kas raštelyje parašyta.  

 

Nepavyksta su tom kepuraitėm ir lengviausiu keliu eiti. Pavyzdžiui, buvau įsigijusi maišelį tikrai puikių kalėdinių saldainių. Ir, galvojau, kad kurį laiką taip ramiai sau ir gyvensiu galvos nesukdama, ką dėti į tas kepurėles. Oi, kaip aš klydau... Jeigu pirmą dieną berniukai labai džiaugėsi, antrą... na tik šiaip sau, tai trečią Justas vien pažvelgęs į kepurėlę suriko: „Ir VĖL tie patys!!! Nu kiek galima!”. Tik tas mūsų Justas toks gana atsargus. Ir saldainius šiaip labai mėgsta... Todėl, kai pasakiau, kad nykštukai viską girdi, ir kad rytoj jau turbūt iš vis nieko tokiems nedėkingiems vaikams neneš, labai greitai pasitaisė ir sušnibždėjo apsidairydamas: „Iš tikrųjų tai aš labai džiaugiuosi ir tokiais saldainiais...“ J

Taigi, šiandien apie Kalėdas. Ir apie tai, kaip mums sekėsi joms ruoštis ir jų laukti šiais metais. Ne pati tinkamiausia diena sėsti prie kompiuterio, nes iš tikrųjų ir virtuvė šaukte šaukia pas save, bet negaliu pradėti naujų metų (o juk Kūčių naktis yra stebuklinga, tad kaip pasiruoši metams po jos, taip viskas ir busJ) su tokiu merdėjančiu blog‘uJ.

Pirmiausia, turiu pasakyti, kad dar neturime eglės. Tai yra, eglę kieme turime jau labai labai seniai, tačiau ji vis dar nepapuošta. Nes šiais metais, kadangi nesiruošiame niekur važiuoti ir Kalėdas sutiksime namuose, su Nerijum nusprendėme, kad eglę puošime per Kūčias.

Bet jau turime sausainius su skylutėm, skirtus kabinti ant eglės. Visą kalną prikepėm ir išmarginom!

 

Namus irgi stengėmės papuošti. Tačiau jeigu tų mano dekoracijų sename mažame butuke buvo tiesiog per akis, čia jų veik nepastebėti (bent jau Pauliaus reakcija buvo: „O tai jau čia skaitosi, kad papuošėme?!“. O puošti tikrai stengėmės: net Advento vainiką iš eglišakių suraičiauJ

Iš darželio vaikai parsinešė po Žvaigždę, kurios dabar išdidžiai kaba ant lango į terasą.

Tiesa, žinau, kad niekada apie tai dar nerašiau (bet planuoju): iš tikrųjų nepaisant visų mano pastangų pripratinti Justą darželyje, jis ten taip ir nepriprato. Supratę, kad iš tokių posovietinių auklėtojų tikėtis kažkokių perspektyvų ir pokyčių neverta, ilgai jo ten nekankinom, ir dabar (jau abu vaikai) pėdina į Valdorfo darželį. Esam nepaprastai laimingi ir patenkinti, tačiau... Valdorfo darželyje Kalėdinių ir Naujametinių karnavalų nebūna. Nebūna ir Kalėdų Senelio (tik nykštukai palieka mažutį riešutų ir razinų maišelį). Taigi, darželyje Kalėdų Senelis neapsilankė. Tačiau už tai apsilankė... mano darbeJ. Kadangi šventė buvo be galo šilta ir smagi, papasakosiu daugiau – gal kokia idėja užklius ir jums.

Vieną kartą, bepietaujant, kažkaip kilo mintis, kad labai liūdna, jog pas mus įmonėje šventė organizuojama tik darbuotojams ir kad nieko nėra numatyta darbuotojų vaikams. Pašnekėjom, pašnekėjom, ir... nusprendėm greitai greitai tokią šventę susiorganizuoti patys. Na, kas gi čia reiškia suorganizuoti šventę vaikams!

Vienbalsiai buvo nuspręsta, kad šventė vyks pas mus ofise: čia viskas po ranka, be to – visi vaikai trokšta pamatyti vietą, į kurią kiekvieną rytą skuba tėveliai. Toliau labai greitai išrinkome, kuris gi iš darbuotojų bus „Kalėdų Senelis“, pasiskirstėme darbus ir daugiau susitikome jau tik šventės metu.

Kaip gi viskas vyko?

Paprastai. Atėję į „šventę“ vaikai rado stalą, nuklotą užkandžiais ir darbeliais.

Pirmiausia, visi puolė gamintis žaisliukų eglutei. Ne bet kokių – su saldainiais viduje! Darbelis labai paprastas ir smagus – jo idėją nusižiūrėjau iš čia. Tereikia:

• Vidinių indelių nuo Kinder saldainių;
• Norimų saldainių (aš buvau nupirkusi M&M ir guminių meškučių);
• Spalvoto folinio popieriaus
• Juostelių užrišimui.

Darbelis tikrai paprastas – net patys mažiausi susidorojo kuo puikiausiai: imi kinder indelį, pridedi jį pilną saldainių, ir apvynioji spalvotu popieriumi. Galus apraši, kad būtų panašu į didelį saldainį. Mes, kadangi vidinių indelių nuo kinderių turime nemažai, tokių saldžių burbulų prisigaminome ir namuose (kabinsime ant eglės)

 

Visų darbelių „vinis“ buvo sausainių dekoravimas. Parūpinome įvairiausių spalvų glaisto, pabarstukų, pieštukų, skirtų piešti ant sausainių ir... leidome reikštis mažyliams. Kai kurie tiek įsijautė į šį reikalą, kad net ir Kalėdų Senelį pražiopsojo.

Dar turėjome prikarpę eglučių iš kartoninio popieriaus, ir vaikai galėjo sukti vilnos rutuliukus ir klijuoti juos ant eglutės kaip papuošimus - gaila, šito nenufotografavau.

Taip pat, buvo galima spalvinti Kalėdinius paveiksliukus. Arba žaisti su Xbox‘u (įsivaizduojat, kokioj geroj kompanijoj dirbu – net Xbox‘ą turime!). Galvojau, kad prie Xbox’o prasėdės Paulius, tačiau iš tikrųjų buvo atvirkščiai. Taip, Paulius žaidė. Bet ne tiek, kiek Justas. Justą jis tiesiog užbūrė, ir dabar prašo Xbox‘o gimtadienio dovanai. Kadangi jo vieno gimtadienio nepakaktų, tai prašo, kad ir Paulius mestųsi kartu.

Ir, aišku, kad buvo Kalėdų senelis. Mūsų Karolis tame vaidmenyje buvo visiškai absoliučiai nerealus. Nes ne tik, kad vaikams istoriją apie Kalėdų Senelį ir jo ištikimus elnius papasakojo, bet ir ratelį su vaikais sušoko, ir kiekvienam jų lazdą palaikyti davė (atkreipkite dėmesį, kokio krūtumo lazdą senelis turėjo – neprimena jums ledo ritulio lazdos? Bet čia ir yra visas smagumas su namudiniais organizavimais - tenka suktis su tuo, ką turi:)). Ir dar visų vaikų eilėraščius kantriai išklausė (o kantrumo tai tikrai reikėjo, nes, pavyzdžiui, Justas tai buvo nusiteikęs visą Marcinkevičiaus „Grybų karą“ padeklamuot“). Ir tikrai būtų išgėręs vaikų pasiūlytą pieną su sausainiais, jeigu tik barzda būtų leidųsi prasižiotiJ

 

Justas eilinį kartą atsiskleidė kaip derybininkas. Na, šitas vaikas gyvenime tikrai nepražus! Atėjus jo eilei sakyti eilėraštį, iš karto apsidraudė (taigi, rizikų valdymas, apie kurį išgirdau tik universitete, jam nėra naujienaJ): „Bet žinok, aš trumpą eilėraštį sakysiu“. Kalėdų Seniui patikinus, kad ir trumpas yra tikrai labai gerai, skėlė topinį Nerijaus eilėraštį:

"Rieda melsvas troleibusas troleibusas

Troleibuso ilgas ūsas

Vienas ūsas, antras ūsas

Tai juokingas troleibusas“.

 

Vėliau eilėraščio sakyti ėjo už Julių, kuris sirgo namie ir šventėje dalyvauti negalėjo. Čia vėl iš karto perspėjo: „Bet šį kartą bus labai ilgas eilėraštis – apie grybų karą“. Tai vat tame grybų karo procese net teko jį stabdyti, nes tikrai visą knygą ir būtų padeklamavęs. Patinka man Justas su savo lankstumu ir gebėjimu derėtis. Šiuo atžvilgiu, jis visiškai kitoks nei Julius, kuris gali pareikšti: „Nevaidinsiu aš  jokios avytės! Arba būsiu mėlynas karalius, arba sėdėsiu tau ant kelių ir nieko nevaidinsiu“. Ir tikrai - kadangi Mėlyno karaliaus rolė buvo užimta, nevaidino nieko.
 

Tai va, mūsų Kalėdų laikotarpis praėjo labai smagiai ir jaukiai. Viskas, einu ruošti paskutinių patiekalų ir raginti vaikus puošti eglės. Linkiu jums šilto pasisėdėjimo šiandien vakare: tegul vakaras būna ramus, o namuose būna šilta!

PS. Nepavyko man įrašo patalpinti greitai. Per tą laiką, kol buvau sustojusi, ir eglę papuošėme, ir valgius visus paruošėm. Tad galiu dabar įdėti nuotrauką, kaip atrodo tie mūsų gaminti kinderiniai saldainiai ir sausainiai ant eglės: