Asmeninė dovana: dekupažuota pakaba

Viena mano draugių pradėjo lankyti kokius tai “moteriškumo skatinimo” kursus,  kur kartą į savaitę susirenka moterys ir ką nors kartu veikia (piešia, siuvinėja, siuva ir t.t.). Idėja slypinti už to:  moteris, norėdama būti laiminga, privalo karts nuo karto keisti pomėgį ir imtis vis naujos veiklos. Tai išgirdusi kažkaip pagalvojau, kad aš turbūt pasąmoningai visada tai jaučiau, todėl bent jau man kažkaip natūraliai gaunasi nuo siuvinėjimo persimesti link dekupažo, nuo dekupažo prie scrapbookinimo, o nuo pastarojo lygiai taip pat sėkmingai pereiti prie lėlių siuvimo... Visada grauždavau save, kad esu tokia labai jau „paviršutiniška“ ir nesugebu nei vieno hobio išlaikyti ilgam, o čia dabar še tau kad nori: pasirodo, būtent toks paviršutiniškumas ir yra gilios laimės paslaptis!

Apie dekupažą ir kaip aš jį atradau, jau buvau rašiusi anksčiau. Ir minėjau, kad labiausiai mėgstu dekupažuoti pakabas (na, teisybę pasakius, vien tom kėdėm, apie kurias jau rašiau, bei pakabom mano dekupažuotų daiktų sąrašas ir baigiasiJ), tačiau tikrai nebuvau rašiusi apie tai, kad vienu metu buvau tiesiog kaip apsėsta pakabų manijos: visi švenčiantys gimtadienį būtinai turėdavo gauti savo asmeninę rūbų pakabą. Iš dalies dėl to, kad tuo metu būtent šis „hobis“ buvo man ant bangos, iš dalies dėl to, kad aš kai jau ką nors perku, tai perku urmu (t.y. visada giliai tikėdama, kad šis hobis tikrai tikrai ne trumpalaikė užgaida ir kad nuo šiol tik tuo ir gyvensiu).  Taigi, kaip supratote, vienu metu buvau užsipirkus nemažai pakabų. Didelė dalis jų jau siūbuojasi (na, bent jau aš taip tikiuosi, kad siūbuojasiJ) naujų šeimininkų drabužių spintose, o likusioms, ne tokioms sėkmingoms, teko kiek ilgokai pagulėti dėžėje ir palaukti, kol man vėl užplauks dekupažo debesis.  Ir jis užplaukė!

Abu mažieji berniukai savaitgalį yra pakviesti į draugo gimtadienį, ir kadangi laiko jau kaip ir turiu į valias, tai tapo gera proga vėl išsitraukti servetėles, prisipirkti dažų bei imtis menų. Super paprasta, tik bent jau keletą dienų reikia turėti rezerve, nes vis tik viskas turi po kelis kartus džiūti. Justas ir Julius sako, kad labai gražu, bet kai paklausiau, ar patys norėtų gauti tokią dovaną, vienbalsiai atsakė, kad „O ne, tai jau tikrai, kad ne!”. Tas vaikiškas atvirumas taip žavi ir įkvepia, tiesa? J