"Home made" plastelinas

Kuomet laukdamasi Justo išėjau motinystės atostogų, planavau namuose būti metus (tas gerulis dabartinis įstatymas tuo metu dar negaliojo). Tačiau net ir metai laiko tuo metu man atrodė toooks be galo ilgas laiko tarpas, kad atrodė kaip tikra amžinybė. Vieni mano pažįstami buvo įsitikinę, kad tiek namie tikrai neišbūsiu ir jau po gero pusmečio parskuosiu atgal į darbą. Kiti bandė įtikinti, kad jeigu vistik nuspręsiu likti namie su vaiku, po šitiekos laiko stogas man tikrai nuvažiuos. O vat šiandien galima konstatuoti, kad sėkmingai „atostogauju“ sau namie jau beveik 2.5 metų. Taigi, į darbą neparskuodžiau. Tik vat dabar suku galvą, kaip čia yra su tuo stogu: pavažiavo jis jau man, ar dar ne?

Aš pati tai jaučiuosi gerai. Na, gimus Juliukui tas mano gyvenimas tikrai pasidarė mažiau smagus: skirtumas, ar augini vieną mažą vaiką, ar du yra tiesiog milžiniškas. Tačiau ir laikas teka beprotišku greičiu, o šiuo atveju laikas mano sąjungininkas: sulyg kiekviena diena jaučiu, kad sekasi mums vis lengviau, vaikai savarankiškėja, protingėja... Ir sau jau laiko pradedu atrasti daugiau. Ir pavasaris jau visai čia pat. Taigi, dažniausiai džiaugiuosi tuo, ką turiu dabar. Tačiau kartais... Kartais vistik tas ankstesnio gyvenimo ilgesys, kurį esu paslėpus giliai giliai, išlenda į paviršių. Pasitaiko, kad jis išlenda naktį, kuomet susapnuoju savo darbovietę ir direktorių. Ir direktorius toli gražu nebūna geriausios nuotaikos mane matydamas... Dažniausiai tokiuose sapnuose (košmarai čia, ne kitaip) jis man sako, kad po šitiekos sėdėjimo namie mano smegenys visai atsitrofavo ir kad galiu net nesitikėti dirbti ankstesnio darbo. Kuomet prabundu, bandau save logiškai įtikinti, kad visa tai netiesa: atvirkščiai, auginant vaikus smegenys dar ir kaip turi suktis! О ir direktoriai krizės metu tikrai ne liūdi, o džiaugiasi, kad bent dalimi darbuotojų turi rūpintis ne jie, o valstybė. Tokie sapnai pažadina ne tik nuogastavimus dėl ateities, bet ir iškelia į paviršių darbinius prisiminimus: kaip būdavo gera priklausyti komandai, siekti kažkokio apčiuopiamo rezultato, dalintis. Ir švęsti pergales J. Dar pagaunu save svajojančią apie „normalų“ gyvenimą tuomet, kai susitinku su kokia drauge, kuri pasakoja savo kelionių įspūdžius. Arba vakarėlių. Velnias, kaip seniai ištikrųjų leidau laiką SAU. Tik sau.

O vieną kartą tas ilgesys iškilo ypatingai ryškiai ir visiškai netikėtai. Tąkart važiavau iš Vilniaus į Šiaulius, susikrovusi visus tris savo vaikus. Kaip visada, važiavau ramiai, maksimaliai leidžiančiu greičiu, tačiau vistik neviršydama jo. Važiavom visi sau laimingi ir gerai nusiteikę: mažieji miegojo, mes su Paulium plepėjom (o kai mažieji miega kelionėje, mano nuotaika visada gera). Kelias buvo geras, oras taip pat, mašinų nedaug. Tik furų karts nuo karto pasitaikydavo. O aš nemėgstu jų... Jeigu jau prisiveju kokią, tai ir važiuoju sau iš paskos, net nebandydama lenkti jų. Mašina mano maža, tai ir bijau, kad nupūs jos mane kur į griovį... Lenkiu jas tik važiuodama automagistrale arba tik reikalo prispirta: jeigu jau pats furos vairuotojas pradeda mirkčioti ir suka į kelkraštį, arba jeigu mano pakeleiviui kantrybė trūksta. Ir šį kartą - kol važiavau automagistrale, furos pernelyg man netrukdė, bet kai automagistralė baigėsi... prisivijau vieną jų, ir toliau jau ramiai važiavau iš paskos. Važiavom taip mes sau draugiškai, važiavom, kol aš galų gale atsitokėjau, kad kažkaip įtartinai kelyje nesimato lengvųjų automobilių – tik furos ir mes. Vėliau paaiškėjo blogiausi nuogastavimai: buvau praleidus posūkį į Šiaulius, ir dabar jau buvau beveik prie Latvijos sienos. Apsiverkiau. Iš apmaudo, kad galiu būti tokia žiopla. Iš susinervinimo, kad visa iki smulkmenų apgalvota kelionė nuėjo šuniui ant uodegos, nes dabar laiko pritrūks, mažyliai atsibus, o paskutinė kelionės dalis bus žiauri. Ir iš nostalgijos senam gyvenimui. Nes būtent šis kelias Vilnius-Ryga-Talinas man yra taip iki kraujo pažįstamas. Ech, komandiruotės. Niekada negalvojau, kad būtent jų taip ilgėsiuos.

Tačiau tam tikri pokyčiai besėdint namie tikrai įvyko. Todėl kartais virdama uogienes (na tikrai niekada nebūčiau pagalvojus, kad kada nors jas virsiu), arba pastebėdama, kokiu žvilgsniu pasižiūri į mane draugės, kuomet paaiškinu, kad tas keistas stiklainis, stovintis ant šiltintų vonios grindų, yra berūgstantis jogurtas (na ir kas čia keisto – naminis jogurtas tikrai visokeriopai skanesnis!) pagalvoju, kad gal tas stogas šiek tiek jau ir pačiuožė...

O vat dabar išsiviriau... plasteliną. Galit patikėt? Aš ir pati neatsistebiu. Todėl kiekvienam atėjusiam dabar giriuosi.

O ištikrųjų, namie virtas plastelinas yra tiesiog super duper atradimas. Visi produktai natūralūs, vaikas gali be jokios baimės jį ragauti (aišku, skonio tai ten tikrai jokio – sūruma tik begalinė), tešla gaunasi ypatingai minkšta, lengvai minkosi – nu džiaugsmelis neišpasakytas. O kur dar tas faktas, kad tai tikrai gerokai pigiau, nei pirkti parduotuvėje.

Receptą nusižiūrėjau iš BeatosVirtuvės – labai jau ji gražiai visą procesą aprašė savame blog’e. Tiesa, vienu momentu, bevirdama tą plasteliną, jau buvau pradėjus galvot, kad galėsiu Beatai papasakot, kas vistik atsitinka, kai plasteliną sudegini, bet mano nuogastavimai nepasitvirtino – plastelinas gavosi tiesiog tobulas.

- 2 puodeliai miltų
- 2 puodeliai vandens
- 1 puodelis smulkios druskos
- 2 valgomi šaukštai aliejaus
- 4 arbatiniai šaukšteliai rūgščiosios druskelės
- keletas lašų maistinių dažų pasirinktos spalvos

Aš viriau viską iš dvigubai mažesnio kiekio, ir tikrai mums plastelino gavosi per akis. Kaip ir parašyta pas Beatą, viską sumečiau į puodą, o tada ant silpnos ugnies maišiau, maišiau...kol nusprendžiau, kad gana. Labai greitai visas tas reikalas pasidaro.

Vaikų masažai

Kuomet Justukui buvo pora mėnesių, aš viešėjau Šiauliuose pas tėvus. Taip jau gavosi, kad apsilankiau su juo pas mūsų šeimos gydytoją, kuri apžiūrėjo Justuką ir paskyrė jam masažus (dėl to, kad vaiko tonusas buvo per mažas). Masažistė, pas kurią gydytoja nusiuntė, man tiesiog nerealiai patiko: tai buvo ne tiek masažavimas, kiek mankštos su vaiku. Justas tiesiog akyse atkuto, pradėjo daug gyviau stebėti aplinką, laikytis įsikibęs į ištiestą pirštą (iki tol to nedarė). Dar vieną masažo kursą buvau paėmusi jam tuomet, kai jau atėjo laikas sėdėti.

Ir Juliukui jau nuo pirmų dienų vis bandžiau „išgaudyti“ laiką, kad galėčiau nuvažiuoti į Šiaulius ir užsakyti masažo kursą ir jam. Tačiau išvažiuoti su vienu vaiku, ar su dviem – yra labai didelis skirtumas. Kurtuvėnuose aš lieku viena dideliame name. Vasarą viskas paprasta – galima ramiai Justą išleisti į lauką, kur aplinka tikrai saugi ir pritaikyta vaikams, o pačiai ramiai kuistis namie, tačiau žiemą ten gyventi sudėtinga. Be to, niekaip neišėjo susiderinti laiko su Pauliaus atostogomis (juk man buvo reikalingos bent pora savaičių), o Paulius man būna didelė paspirtis kelionėse. Tad taip ir liko Juliukas be masažų, kol galų gale atsitokėjau, kad Juliukui jau beveik aštuoni mėnesiai, o vaikas nei guli ant pilvo, nei sukasi aplink savo ašį, nei ropoja. Tik sėdi kaip koks kelmukas. Supratau, kad ilgiau delsti nebegaliu, jeigu važiuoti, tai važiuoti reikia dabar. Tik vis dar sukau galvą, kaip man ten reikės tvarkytis vienai... Ir staiga į galvą šovė geniali mintis – juk man visiškai nebūtina važiuoti su dviem vaikais! Kuo puikiausiai vieną galiu palikti namie su tėčiu ir ateinančia pagal poreikį aukle. Kai tik į galvą šovė ši mintis, ilgai nedelsiau: pasiėmiau savo didįjį lagaminą, ir ėmiau pakuotis daiktus.

Nesvarbu, kur/kaip/su kuo važiuočiau, aš su savimi imu vieną lagaminą. Tik skiriasi jo turinys. Jeigu važiuoju viena, tai prisikraunu jį pilną įvairiausių rūbų, kosmetikos ir įsimetu kokią knygą. Jeigu važiuoju su vienu vaiku, tai savo rūbų imuosi jau šiek tiek mažiau, tačiau vaiko garderobas būna pilnai sukomplektuotas: kasdieniniai/išeiginiai rūbeliai, daug įvairiausių vystyklų/marliukų (paprastai mes sauskelnių nenaudojam), daug žaislų. Jeigu važiuoju su dviem vaikais, mano rūbų būna jau tiesiog visiškai minimaliai, vaikams sudėdami tik pagrindiniai rūbeliai ir įsidedama daug pampersų. Nes neturiu jokių iliuzijų, kad svetimoje vietoje spėsiu keisti/plauti/džiovinti jų vystyklus. O šį kartą pakuotis daiktus buvo ypatingai smagu. Juk ruošiausi atostogoms, kurios iškrito taip netikėtai! Atsimenu, kuomet Justukas buvo visai mažas ir palikdavau jį kam nors porai valandų, jaučiausi kaip šuo, ką tik nutrūkęs nuo grandinęs – tiesiog nežinodavau, kur iš to džiaugsmo pasidėti ir ką čia geriausiai nuveikti. Dabar jaučiausi panašiai. Tiesiog negalėjau patikėti, kad staiga – net dviem savaitėm – turėsiu marias laisvo laiko (taip taip, kuomet vietoj trijų vaikų tau lieka vienas, tai beveik kaip nieko!). Todėl į lagaminą keliavo:
- dideliausia storiausia knyga „The Complete Chronicles of Narnia“ - jau seniai esu ją parsisiuntusi, tačiau niekaip rankos iki jos nepriėjo. O dabar, kai jau net dvi Narnijos dalys išleistos į lietuvių kalbą, pagalvojau, kad labai geras metas perskaityti knygas originalo kalba;
- irgi neprasto storumo J. Fowles „Magas“ - esu skaičius ją jau kartą, bet seniai. Tai įsimečiau ją „lengvam“ pasiskaitymui;
- visas siuvinėjimo rinkinys - dar nesu išsiuvinėjusi Juliukui metrikučio, o jau seniai planuoju tą padaryti
- ir netgi Nikon fotoaparato instrukcija - vis dar esu pasiryžus išmokti normaliai naudotis fotoaparatu, o ne tik laikyti fotoaparatą nureguliavus „ant žalio“ mygtuko.

Tai va tokie buvo mano planai ateinančioms dviem savaitėms. Užvakar (buvau Kurtuvėnuose šiek tiek mažiau nei buvau suplanavus) jau grįžau namo, ir su liūdesiu galiu konstatuoti rezultatą:
- Kad jau visai sąžinė neužgraužtų, kad tokią storiausią knygą tempiausi visiškai be reikalo, vieną vakarą atsiverčiau Narnijos kronikos, ir net perskaičiau kokius penkis lapus.
- Fowles‘o „Magą“ nusinešiau vieną kartą su savim į vonią, tikėdamasi paskaityti, kol mirksiu vonioje. Taip ir liko ji tik gulėti. Net neatversta.
- Dar liūdnesnis likimas laukė Nikon instrukcijos – jos net neišėmiau iš lagamino...
- Bet metrikutį siuvinėti pradėjau. Tai yra, jeigu siuvinėjama bus knyga, tai aš išsiuvinėjau... tos knygos kairiojo puslapio kraštelį... Graudu ir juokinga. Tiesa, metrikučio ateities perspektyva vis dėlto gal nėra pati blogiausia – pradėjus siuvinėti ištiesų pajutau, kad labai to pasiilgau, tai viliuosi, kad užsikabinusi greitai jį užbaigsiu jau čia, Vilniuje.

Tačiau pagrindinis kelionės tikslas visdėlto buvo pasiektas. Ne, Juliukas ropoti nepradėjo. Tačiau gavau griežtus nurodymus iš masažistės mokyti jį to namuose. Buvau teisi, kad ant pilvo Juliukas nemėgsta gulėti ne šiaip sau: krūtinėlė jo buvo laisva, o nugarytė – sukaustyta, todėl kelti galvą gulint ant nugaros jam nebuvo labai jau malonu. Dabar visi jo raumenukai jau išmankštinti, ir bent jau techninės problemos dabar panaikintos.

O, kaip mes masažavomės... Pirmą kartą Juliukas rėkė taip, kad gavau jį laikyti ant rankų, priglaudusi sau prie krūtinės. Kitus kartus – neapsieidavome be gero maišioko kukurūzų bei galybės žaislų. O į pat kurso galą jau galėjau laisvai plepėti su masažiste, kol Juliukas ramiai žaisdavo su žaislais.

Tiesa, gavau velnių nuo masažistės. Buvo gal jau koks šeštas masažų kartas, o Juliukas vis dar nenori net stengtis ropoti. „Ar tikrai jūs nenaudojat namie vaikštynės?“ – paklausė masažistė. Na tikrai nenaudojam... Esu nusiteikusi prieš jas. Niekaip nenorėjusi patikėti, galų gale masažistė vėl paklausė: „O tai gal kas nors jį stato ant kojų?“. Tai aišku, kad stato. Tėtis stato. Ir aš statau. Aišku, aš tai ne sau ant rankos statau. Šiaip, kad man patogiau būtų laikyti, leidžiu jam įsispirti į kietą paviršių. Pasirodo, negalima - nei joks žmogus neropos keturiom, jeigu pajus, kad gali vaikščioti dviem. O ropojimas – labai svarbi vaiko vystymosi stadija, naudinga tiek jam, tiek besiformuojančiam stuburui.

Tai vat grįžom namo. Nutraukiam bet kokius stovėjimus ant kojų, ir mokomės ropoti. Žiūrėsim, kaip čia seksis.

Pagaliau pričiupau!

Kai pirmą kartą Juliukas įsikišo kojos nykštį į burnytę, Nerijus pasakė: "O vat Justas taip nedarė", į ką aš labai greitai atsakiau: "Ir dar kaip darė!". Ir net galėjau pateikti užfiksuotą to reikalo įrodymą. Tačiau vienu momentu, turiu prisipažinti, jau buvau pradėjus galvoti, kad Juliukui tokio įrodymo palikti nepavyks - nu nesileidžia jis fotografuojamas, nors tu ant ausų atsistok. Fotoaparatą praktiškai visada laikau po ranka, tačiau vos tik pasiimdavau jį į rankas (netgi jeigu tai darydavau laaabai laaabai lėtai, nedarydama jokių staigių judesių), Juliukas iškarto liaudavosi čiulpęs pirštuką ir įsistebeilydavo į mane. Ir taip, turbūt, gerą mėnesį! Kol jį vis tiek vieną dieną pričiupau.

Aišku, būtų visiškas Justo talento nuvertinimas, jeigu įdėdama Juliuko nuotrauką, neįdėčiau ir jo. Kiekvieną kartą, pamatęs, kad aš su fotoaparatu rankose tupiu šalia Juliuko ir verkauju: "Na, Juliuk, parodyk, kaip moki...", Justas iškarto atbėgdavo, labai greitai užsiropšdavo ten, kur būdavo Juliukas ir, nusitraukęs visas kojines, viens du įsikišdavo nykštį į burną. "Tik pamanykit, būta čia ko aikščioti - ir aš ne prasčiau moku!".

Chemijos būrelis būsimam mokslininkui

Mano Paulius ruošiasi būti mokslininku. Kadangi per savo gyvenimėlį jis ne tiek daug kartų keitė savo būsimas profesijas, gali būti, kad jis tuo klausimu jau ir apsisprendė.
Atsimenu, kai vos vos pradėjo šnekėti, ir jo klausdavom, kuo bus užaugęs, tai atsakydavo „Dirbsiu degalinėj. Pilsiu benziną“. Vėliau buvo įsitikinęs, kad bus būgnininku. Na o vat iš karto po būgnininko sekė mokslininkas. Ir kol kas, turiu pripažinti, jis labai sistemingai eina tos savo būsimos profesijos link.

Jeigu manęs kas prašytų atgaminti, nuo ko viskas prasidėjo, greičiausiai atsakyčiau, kad nuo Krrraupiojo mokslo serijos knygutės „Cheminis chaosas“. Be abejo, turbūt tai nebūtų visiškai tiesa, tačiau būtent šią knygutę prisimenu aiškiausiai. Prisimenu, kaip visai atsitiktinai ją nupirkau parduotuvėje. Prisimenu, kaip jis ją nešiodavosi su savim visą laiką, bandydamas kaip galima greičiau perkąsti. Ir kaip, taip besinešiodamas, ją paliko „Rimi“ prekybos centre prie kasų. Ir kaip vėliau desperatiškai bandėm ieškoti tiek parduotuvėje (ten, kur praganėme), tiek knygynuose – viskas buvo veltui: kasininkės tos knygutės nerado, o knygynuose ši knygų serija jau buvo išpirkta. Ir tik po kelerių mėnesių mes pagaliau ją užtikome internete, kur vienas žmogus ją ne pardavinėjo, o mainė. Prisimenu, kaip mes džiaugėmės, kai šis žmogus sutiko ją keisti į mūsų pasiūlytas knygas. Ir kokie buvom laimingi, kai jau pagaliau šią knygą vėl laikėme rankose. Tiesa, šiek tiek nuklysiu į lankas. Tame mainų puslapyje netgi padariau tokį eksperimentą: buvo įdomu, per kiek laiko įmanoma susirinkti knygas, kurių pardavime nėra, o tau jų reikia. Rezultatas: visą Krrraupiojo mokslo, meno ir istorijos seriją (berods, 14 knygų) surinkom per tris mėnesius. Neblogai, a? Bet grįškim atgal prie esmės. Taigi, nors dabar Pauliaus knygų lentynoje galima rasti ir daugiau knygų apie įdomiąją chemiją, cheminius bandymus, tyrinėjimus ir t.t., vis dėlto manau, kad viskas prasidėjo būtent nuo "Cheminio chaoso".

Pauliaus kambarys yra prifarširuotas kolbų, apsauginių kaukių, padidinamųjų stiklų ir visokiausių įtartinų medžiagų. Vieną kartą po lova radau valgomąją sodą. Kitą kartą - spintoje paslėptą actą. Nesu paranojikė, ir žinau, kad bombos Paulius tikrai nesirengia gaminti, tačiau faktas, kad šias medžiagas gali užtikti ir mažieji vaikai, be abejo, kad mane neramino. Todėl dabar esame sutarę: visos medžiagos turi būti sustatytos aukštai spintoje, kur mažieji jokiu būdu negalėtų pasiekti. Dar didesnės ramybės dėlei, įtaisėme Pauliaus kambaryje kabliuką, kuris užrakina kambarį iš išorės, kad mažieji negalėtų ten patekti be kurio nors iš suaugusiųjų (ar Pauliaus) priežiūros. Ir įvedžiau taisyklę: jokie bandymai su medžiagomis negali vykti be mano priežiūros. Nors ištiesų, tai čia bene pati kvailiausia taisyklė: puikiai suprantu, kad ar su mano priežiūra, ar be jos, rezultatas yra bemaž toks pat: jokie bandymai nevyksta. Nes aš nė velnio nesuprantu, kaip tos medžiagos gali/turi reaguoti tarpusavyje, todėl visų bandymų labai bijau.

Ir dar kambaryje stovi mikroskopas. Ne koks tai vaikiško tipo, kuriuos Paulius jau yra turėjęs ir anksčiau, bet gan galingas, parneštas iš fizikų laboratorijos, kur dirba Nerijaus pusbrolis. Mikroskopas – vienas mėgstamiausių Pauliaus laisvalaikio leidimo būdų, antras po kompiuterio. Po jo stiklu yra tyrinėjama viskas: plaukai (tyrinėjama, ar žmonių ir kačių plaukų sandara skiriasi), gėrimai (tiek paprasčiausi limonadai, tiek kažkokie jau specialūs tirpalai), augalai (kuriais Paulius net ir Turkijoj nepamiršta pasirūpinti), belekas...

Tai vat kiek toli yra pažengęs tas mano Paulius. O dabar, jo teigimu, jam jau reikia tobulėti toliau, todėl gimtadienio proga visų prašė nešti dovanas pinigais. Nes dabar jau, atseit, labai reikia teleskopo.

Šiaip, aš tikrai palaiko visas idėjas, kurios skatina vaikų žingeidumą ir norą mokytis ir tobulėti, tačiau teleskopo atveju buvau (ir kol kas esu) labai skeptiška. Visų pirma, niekada nesu pastebėjus kažkokio ypatingo Pauliaus susidomėjimo dangumi ir žvaigždėmis. Tai yra, taip, jis skaito daug enciklopedijų, o jose, kaip ir apie daugelį kitų dalykų, yra rašoma ir apie kosmosą bei žvaigždynus. Tačiau kad jis žvalgytųsį į dangų, nesu atkreipusi dėmesio. Tiesa, Vilniuje tos žvaigždės gal nelabai ir matosi, tad gal čia ir nėra ko žvalgytis, bet vat kai nuvažiuojam į Kurtuvėnus, kur miestelis nėra apšviestas, dangus atrodo tiesiog neįtikėtinai - aš naktį dažnai išeinu į lauką tiesiog paspoksoti į viršų. O vat kad jis keltų galvą, nepastebėjau. O juk teleskopas, mano giliu įsitikinimu, turi būti perkamas tuomet, kai plika akimi jau viską beveik mintinai žinai danguje ir tau jau reikia papildomų priemonių, norint tobulėti. Su tuo faktu, kad jis nepakankamai yra išnaudojęs dabartines savo galimybes (t.y. tas, kurias davė dievas :) ), Paulius kategoriškai nesutiko. Tačiau kai paklausiau jo, ką jis man galėtų parodyti danguje, jeigu išeitumėm pasižiūrėti, pagalvojęs atsakė: „Grįžulo ratus...“. Labai mane tas prajuokino. Aš nesidomiu žvaiždynais ir neplanuoju pirkti teleskopo, bet Grįžulo ratus ir aš galėčiau parodyti (na, nėra visiška tiesa tai, kad aš nesidomiu žvaigždėmis: būdama penktokė ir aš buvau prisirašiusi į astronomijos būrelį. Deja, kai supratau, kad ten ne pro teleskopą žiūrėsim, o reikės tiesiog kalti žvaiždynus, labai greitai iš ten išsibraukiau).

Dar teleskopo naudojimo galimybės man atrodo labai miglotos. Iš mūsų buto turbūt geriausiu atveju galima būtų stebėti kaimyną gretimame name, o ne Saturną. O jo kaina, vienok, įspūdinga. Pavyzdžiui, dabar Paulius yra išsirinkęs teleskopą, kuris šiaip kainuoja du tūkstančius litų, bet kažkoks žmogus internete pasiskelbė, kad parduoda jį už šešis šimtus (TIK!!!). Taip, jeigu teleskopas yra išties reikalingas darbui ir tobulėjimui, net ir tokius pinigus galima sukrapštyti, bet kai tu esi tik pradedantysis... Kaip aš sakau: "Pauliau, gal geriau tu kiekvieną kartą, kai norėsi pasižiūrėti į planetas, su taksu nuvažiuok į Molėtų observatoriją ir atgal - turbūt gautsis pigiau".

Kalbant apie pinigus, turėčiau pasakyti, kad šioje vietoje labai spausti Pauliaus nenorėjau - pinigus jis užsidirbo pats, sąžiningai liedamas savo prakaitą Operos ir baleto teatre (ten Paulius dainuoja ir gauna TIKRĄ atlyginimą), tačiau nesinorėjo ir kad jis tuos pinigus išmestų pavėjui... Todėl besiremdama vienokiais/kitokiais argumentais, nuo teleskopo jį vistik atkalbėjau. „Kaip visada“ – burbėjo jis. Bet turėjo pripažinti, kad tai, ką aš pasiūliau, yra tikrai geriau. O pasiūliau aš patį paprasčiausią dalyką: užsirašyti į Chemijos būrelį. Tokiu būdu, jis galės ir toliau tobulėti srityje, kuri jam patinka, o namie salygų tai daryti jau nėra. Būrelyje ne tik bus supažindintas su chemijos bei biochemijos teorija, bet ir yra galės atlikinėti bandymus, važiuoti į stovyklas, dalyvauti tarptautiniuose projektuos ir t.t. Na, bent jau taip reklamuojama :). Žiūrėsim, kas iš tos idėjos išeis, tačiau vat jau trečiadienį jaunasis mokslininkas žygiuoja į pirmąjį užsiėmimą – labai džiaugėmės, kad nereikėjo laukti kitų metų pradžios ir kad prie būrelio galima prisijungti jau dabar.

O teleskopas... Nesakau, kad šios idėjos atsisakėme. Tiesiog kol kas atidėjome.

Pametinukai vaikai - mokomės kartu žaisti

Štai ir prabėgo savaitė, kuomet mes karaliavom namie vieni. Daugeliui faktas, kad išleidau Nerijų slidinėti, o pati likau viena su vaikais, atrodo kaip koks didžių dideliausias žygdarbis. Aha, aš irgi, kai noriu pabaksnoti pirštu „matai, kokia aš gera!“, vaidinu, kaip baisiai sunku man yra namie vienai. Tačiau iš tikrųjų, nėra taip jau blogai, kaip gali atrodyti. Aišku, per tą savaitę buvo visko: daugybė susipykimų ir susitaikymų; daugybė pramogų ir lygiai taip pat daug darbo, nuovargio ir visiško atsipūtimo, rėkimo susinervinus (čia jau aš kai kada neišlaikau) ir paprastų ramių diskusijų... Buvo visko daug, tačiau bendrai paėmus, savaitę nugyvenom tikrai smagiai. Arba, dar tiksliau pasakius, kitaip.

Siutas mane ima tik dėl vieno dalyko. Buvau suplanavus, kad per šią savaitę, likusi viena, pagaliau suimsiu save į rankas ir susigražinsiu savo buvusį svorį. Nesu aš labai jau tokia dietų šalininkė, bet tie su Juliuku gauti kilogramai taip prilipo, kad įtariu, patys jau niekaip nesugalvos atsitraukti. Todėl buvau nusprendus imtis kiek griežtesnių priemonių. Ir jau tiesiog galėjau visiškai aiškiai matyti vaizdą: Nerijus po savaitės grįžta namo, o aš pradarau duris, visa tokia liekna, plona...Aha, tikrai gerai įsivaizdavau. Savaitė ėjo ir praėjo, o šiandien faktas kaip blynas: ne tik kad nenumečiau nei vieno kilogramiūkščio, bet vos vos išsilaikiau dar ir jų nepriaugus. O dar auklė mano gerulė: vis kur buvus kur nebuvus, ir suokia man aplinkui: „Kaip tu gerai atrodai! Kaip normali, sveika trijų vaikų motina“. Taip, tikrai. Visada svajojau atrodyti „kaip trijų vaikų motina“. Ech, apmaudu, ką ir bekalbėt. Na va, pasibėdavojau :).

O iš tikrųjų, norėjau paplepėt tema, kuri jau seniai „ant liežuvio galo“ – jau seniai man maga pasipasakot, kaip Justukas ir Juliukas pratinasi vienas prie kito ir po truputį mokosi žaisti kartu. Aš kartais net lydausi, stebėdama kaip keičiasi jų bendravimas, kaip Juliukas vis labiau ir labiau ima nenusileisti ir kovoti, o Justukas, atvirkščiai, diena iš dienos diplomatiškėja.

Kuomet Juliukas atsirado mūsų namuos, Justas buvo tokioje stadijoje, kad savo žaislų neduodavo niekam. Visiškai niekam. Ir kas įdomiausia, puikiausiai skirdavo, kur yra jo žaislai, o kur – ne. Todėl niekada jokių pykčių nebūdavo, jeigu koks kitas vaikas jam irgi savo žaislų neduodavo, jis nei kiek nepykdavo - tai buvo suprantama ir toleruojama. Taigi, atsirado Juliukas. O kartu su Juliuku, vėl į namus buvo pargabenti įvairiausi barškučiai/skambalučiai ir kitokie pribambasai. Iš pradžių, kuo puikiausiai galiojo ta pati taisyklė, prie kurios jau Justas buvo įpratęs: vieni žaislai yra jo, kiti – Juliuko. Tačiau neilgai truko, kol Justas suprato, kad Juliukas yra visiškai bejėgis, todėl iš jo rankų žaislą galima tiesiog... išplėšti. Taip prasidėjo era „Jeigu Juliukas laiko žaisliuką, atimk jį!“: vos tik paduodavau Juliukui žaisliuką, jį greitai ir be ceremonijų atimdavo Justas. Paduodavau kitą – vėl tas pats... Pradėjom mokyti Justuką, kad šitaip elgtis nevalia: jeigu jau tikrai labai užsireikė būtent to žaisliuko, kurį laiko Juliukas, jis turi pirma atnešti jam kokį kitą. Ir labai greitai supratau, kad iš tokio mokymo irgi neaišku, ar daugiau naudos, ar žalos: Justas iš Juliuko atimdavo patinkantį žaisliuką, o jam įbrukdavo belekokį, tokį, kurio jis gyvenime nesirinktų pats. Ir nepaisant to fakto, kad vėliau vistik pavyko sutarti, kad jeigu jis nori keistis, privalo atnešti Juliukui patinkantį žaisliuką (tokį, kuris barškėtų-mirgėtų, ar pan), vis tiek pagalvojau, kad toks bendravimo būdas nėra teisingas: jis nepalieka teisės kitam žmogui nuspręsti, ar jis išvis NORI mainytis. Vėl pradėjom auklėjamą programą, kurios tikslas buvo išmokyti Justuką palaukti ir mainytis tik tuomet, kai Juliukas bus baigęs žaisti pasirinktu žaisliuku ir pats norės keistis. Šiuo momentu (jis, beje, vis dar tęsiasi) būdavo labai juokinga žiūrėti, kaip Justukas „pagreitindavo“ visą šitą Juliuko žaidimo procesą: jeigu žaisliuką Juliukas laikydavo dešinėj rankutėj, tai tuoj Justas kokį daiktą įbrukdavo jam į kairę rankutę. Susidomėjęs nauju daiktu, Juliukas dešinę rankutę atpalaiduodavo ir siektas žaisliukas tiesiog iškrisdavo.

O dabar jau pasiekėme tokią stadiją, kad jau ne tik Justas, bet ir Julius ėmė rinktis – jau bet kokie žaislai jam nebetinka. Būna, kad Justas išsidėlioja gražiai į eilę savo mašinėles, o Juliukas tik capt! kokią vieną ir pasičiumpa. Ir man taip smagu stebėt, kaip Justas kantriai bando susitarti su Juliuku: suranda kokį nors jo žaisliuką, pabarškina jam prieš pat nosį, savo kalba burbuliuoja burbuliuoja, bandydamas įtikinti, kad mašinos imti negalima – imk geriau šitą žaisliuką. Ir paima mašiną. Juliukas rėkia. Ir vėl nusižiūrėjęs čiumpa mašiną. Vėl Justas išrenka skambantį žaisliuką, ir vėl kantriai jam aiškina... Pasaka be galo, bet man taip patinka, kad Justas jau ne tiesiog atima (juk tikrai, jam tai be jokių problemų pavykstų), o dar ir bando derybiniai susitarti. Gražu :)

Paulius švenčia 12-ąjį gimtadienį

Keistą dieną palydėjo keista naktis. Kaip jau rašiau, kol aš gaminau patiekalus gimtadieniui, Paulius migdė Justą. Taip gerai migdė, kad ir pats užmigo. O Justas, protestuodamas, kad jį migdo brolis, iš savo lovytės išmetė viską, kas buvo pakeliama, ir miegojo tiek be užvalkalo, tiek be pagalvės.
Nesinorėjo žadint Pauliaus, tad taip ir palikau jį miegot savo lovoj, šalia Justo lovytės. O naktį Justas turi tokį įprotį: jeigu netyčia prabunda ir pamato, kad guli savo lovytėj, greitai pasiima su savim pagalvę, ir persirita iš lovytės į mūsų lovą. Šiąnakt irgi padarė tą patį. Tik vat, pagalvės lovytėj nebuvo (nes ji gulėjo ten, kur ir buvo nusviesta – ant grindų), tad nebuvo, ir ką pasiimti su savim. Na, bet tai didelių problemų jam nesudarė: persirito į mūsų lovą ir ramiai priglaudė galvą ant Pauliaus pagalvės – taip sakant, vietos turi užtekti ir jam. Paryčiais nusprendė, kad ir tas jau nebetenkina, todėl perlipo per Paulių, ir išstūmė mane nuo mano pagalvės. Taip vat mes ir sulaukėme ryto. Gimimo dienos ryto.

Šis gimtadienis Pauliui – dvyliktasis.

Gimtadienius aš mėgstu daryti teminius, ir teisybę pasakius, jau seniai turėjau galvoje vieną nerealią gimtadienio idėją, kurios dar niekad nebuvau ištraukus į paviršių. Planavau ją panaudoti būtent šiam Pauliaus gimtadieniui, tačiau visi planai buvo pakoreaguoti paties jubilijato. Visų pirma, jis pareiškė, kad šiais metais gimtadienį organizuosis pats. Visų antra, jis buvo nusprendęs jį švęsti ne namie. Tiesa, gavosi ne visai pagal jo planus, bet gal apie tai nuo pradžių.

Pirminė Pauliaus idėja buvo švęsti gimtadienį Vichy vandens parke (turi jie ten gimtadienių kambarį bei gan linksmą programą). Į mano raginimus pasidomėti apie jų siūlomą variantą detaliau, ilgą laiką nekreipė dėmesio. Aš buvau nusprendusi pernelyg nesikišti (juk ne aš organizuoju :) ), ir taip išėjo, kad tik likus trims dienoms iki gimtadienio paaiškėjo, kad gimtadienio vandens parke mes tiesiog... negalime sau leisti. Kilo panika :) . Sekanti Pauliaus gimtadienio šventimo idėja mane tiesiog pribloškė: „O tai gal aš galiu gauti plotą namie?“ – taip visai nekaltai paklausė. Aš, aišku, supratau, ką jis turi omeny, tačiau kuo ramiausiai atsakiau: „Be abejo. Tik tas „plotas“ bus kartu su manim, Justu ir Juliuku“. Negaliu patikėt – juk jam TIK dvylika!

Po ilgų diskusijų su Pauliumi, nusprendėme, kad turbūt geriausia bus, jeigu jis su draugais nueis pažaisti bowlingą ir pačiuožinėti ant ledo (Justas su Juliuku tuo metu ramiai pamiegos pietinio miego), o tuomet visi kartu grįš pratęsti linksmybių į namus.

Taip viskas ir vyko: vaikai išėjo į bowlingą, o aš likau ruoštis namie. Kad būtų lengviau susitvarkyti su vaikais, pagalbon pasikviečiau Laimą, kuri arba nešiojo Juliuką, arba pūtė balionus ir kišo ten užduočių lapelius (Paulius paprašė, nes sakė, kad grįžę žais žaidimus, kur bus reikalinga išsipirkti fantus).

Man būna labai gražu, kai per vaikiškas šventes matau padengtą stalą su vaikišku meniu: įvairiausiais išskaptuotais veideliais, figūrėlėm, vėrinukais ir t.t. Aš pati gal tik kartą esu bandžiusi formelėmis išpjaustyti sumuštinukus, bet pamačius, kiek realiai laiko tai atima, daugiau niekada to nedariau. O vat šiemet susikaupiau, ir padariau sezaminių laivelių (buvo nufotografavus tuos savo laivelius, bo labai jau man gražūs jie atrodė, bet kai paskui vėl pasižiūrėjau į Neringos nuotrauką, tai savąją ištryniau :) ). Ir tai buvo vienintelis ne saldus patiekalas, kurį gaminau. Kadangi Čili pica turi šiuo metu labai gerą akciją Draugų kortelės turėtojams, nesukdama galvos tiesiog užsakiau picų. Ir labai gerai, kad negaminau suplanuotų karštus sumuštinių bei pieniškų dešrelių vėrinukų, nes tų picų užteko ne tik gimtadieniui, bet ir kitos dienos pusryčiams.

Kiek daugiau jėgų skyriau saldžiam stalui. Visų pirma, tortas. Jau rašiau, kad privargau su juo be galo... Bet ir skanus man buvo labai. Mhmmm... ypatingai tas morengų padas, kuris niekaip man nedžiuvo orkaitėje. Ar daryčiau antrą kartą? Na... nežinau. Triūso tikrai buvo daug, tačiau Paulius kirto jį net ausys linko. Tai jeigu Paulius prašytų, greičiausiai gaminčiau. Tik toks, sakyčiau, ne visai vaikiškas buvo mano pasirinkimas: vaikai vos paragavę pradėjo šaukti: „O, jame yra kofeino? Valio!”. Buvau be galo nustebusi, nes iš tiesų... į kremo sudėtį įėjo ir šiek tiek kavos (mažinau aš, aišku, dozes nei pagal receptą buvo nurodyta, bet vis tiek jie sugebėjo užuosti!).

Dar ant stalo puikavosi šokoladiniai keksiukai su šokoladiniu padažu (nes vanilinis nesigavo) bei sviestiniai sausainiai su glajum (čia jau buvo Justo indėlis į šventę). Dvyliktojo gimtadienio Paulius be galo laukė. Labiausiai dėlto, kad “nuo šiol galės legaliai sėdėti mašinos priekyje, ir nemeluoti farams“ :). Ta proga jam iškepiau eismo ženklą, su skaičiumi dvylika viduryje (ei, tik nesijuokit – čia man ir taip buvo aukštasis pilotažas!) ir perbraukta juostele.Pagal mano slaptą mintį, grįžę visi vaikai turėjo šį ženklą padengti glajum bei simboliškai ženklą suvalgyti. Tačiau grįžus linksmybių, šurmulio ir triukšmo jau buvo tiek, kad mačiau, jog piešimas tikrai yra netikusi idėja. Todėl ženklą nuspalvinome ir sudorojome jau tik kitą dieną, kuomet pasveikinti susirinko „giminiečiai“.
Gimtadienis pačiuose namuose truko ne tiek jau ilgai. Ir, kaip Paulius prisipažino jau po gimtadienio, dabar jis turbūt jau kiek kitaip planuotų laiką – daug daugiau jo skirtų buvimui namie. Nes nors ir kaip smagu buvo pažaisti bowlingą bei pačiuožinėti ant ledo, tiesiog pašėlti su draugais, kirsti iki valios vaišes, dainuoti karaoke, žaisti „Mafiją“, be jokio gailesčio sprogdinti balionus ir vykdyti juose nurodytas užduotis buvo daug smagiau.
Gimtadienis praėjo. Viskas, Pauliuk, nuo šiol gali drąsiai sėstis į priekį – nei joks policininkas neturės teisės prie tavęs prikibti!
***
Kiti mūsų švęsti gimtadieniai:
Juliaus 3-jų metų Gyvačių gimtadienis
Justo 4-ių metų Varliukų ir Gandro šventė
Juliaus 2-ų metų Mėlynojo Autobusiuko šventė
Aušrinės 12-asis gimtadienis Pasakų Karalystėje
Justo 3-asis Traukinukų gimtadienis
Juliaus 1-asis gimtadienis
Aušrinės 11-asis Vaiduoklių gimtadienis
Justo 2-ų metų Mašinų gimtadienis
Aušrinės 8-erių metų Gyvačių Vakarėlis
Pauliaus 8-erių metų Dinozaurų gimtadienis
Pauliaus 9-erių metų Ateivių gimtadienis
11-mečio gimtadienio šventė "Laiko mašina"

Labai keista diena

Na va, yra lygiai dvylikta valanda nakties (ar reiktų sakyti, 0 valandų?). Jau kaip ir vėlu, bet kol kepa paskutiniai sausainiai (ką tik pažiūrėjau, ką ten kepa – jau ir sudegti spėjo), nusprendžiau dar kiek prisėsti prie kompo.
Jaučiuosi be galo pavargusi. Ir tiesiog be galo daug nuveikusi. Tai ir tas nuovargis... toks malonus.

Visų pirma, Nerijus išvažiavo slidinėti, tad savaitei mes likom tvarkytis patys sau. Kaip išmanom. Visų antra, rytoj Pauliaus gimtadienis. Ir apie tai, kad jis vis dėlto norės švęsti gimtadienį ne tik boulinge, bet ir namie, informavo mane tik užvakar. Va todėl ir kepa tie paskutiniai sausainiai... Va todėl ir negaliu dar eiti miegoti.

O kaip man „įdomiai“ sekėsi suktis šiandien suktis virtuvėje... Negaliu sakyti, kad kas nors gavosi neskaniai, nes tai nebūtų tiesa, bet kad įdomiai, tai faktas. Visų pirma, pietums buvau nusprendusi pagaliau išsivirti kinietiškos sriubos su vištiena ir baltaisiais grybais. Nes pagaliau radau tų baltųjų grybų parduotuvėje. Bet receptas buvo labai neaiškus: buvo parašyta, kad grybų reikia vieno puodelio. Bet tuos grybus dar reikėjo mirkyti, ir nebuvo parašyta, ar tas puodelis yra mirkytų grybų, ar dar prieš mirkymą. Aš dėjau prieš mirkymą, ir dar turbūt gerokai daugiau įdėjau nei tas „vienas puodelis“ (ir už kur atsirado tas naujasis matas?!), todėl pas mane gavosi ne sriuba, o grybai su vištiena. Bet negaliu sakyt, kad buvo neskanu. Net du tokius gerokus debenėlius sušlemčiau.

Tada vakare, jau užmigdžius Juliuką, ėjau gaminti gimtadienio saldėsių (kitką rytojui pasilikau). Aš gaminau, o Paulius man gelbėjo, prižiūrėdamas Justą. Jis dar labai norėjo pasigaminti savo Teletabių ledų, bet pasakiau, kad galės tik kai užmigdys Justuką. Tačiau kai po pusvalanduko (atsiradus įtartinai tylai) nuėjau pasižiūrėti į miegamąjį, tai radau saldžiai parpiančius ir tą, kuris migdėsi, ir tą, kuris turėjo užmigdyt.

Mano keturių valandų vakaro rezultatas: suvartoti keturi pakeliai sviesto, dvidešimt kiaušinių, turbūt koks kilogramas cukraus, ir iš viso to gimę: tortas, šokoladiniai keksiukai su šokoladiniu padažu ir sviestiniai sausainukai.

Kadangi neturiu nuotraukos šiai keistai dienai atvaizduoti, tai įdedu torto nuotrauką. Jeigu bus skanus, įdėsiu ir receptą, tačiau šiai dienai galiu pasakyt, kad turbūt antrą kartą jo nekepčiau. Na, nebent jau labai labai skanus būtų... Bo jo sudėtingumas ryškiai ne mano jėgoms. Visų pirma, reikėjo kepti pagrindą, kurį, recepto nurodymu, turėjau padalinti į dvi dalis. Nesigavo. Todėl bus viena dalis, tik storesnė. O labiausiai prasikeikiau su morenginiais pagrindais. Jie džiovinosi orkaitėje gal 5 valandas! Аtsibodo nerealiai. Bet irgi, viliuosi, kad bent jau bus skanu.

Kas čia dar? A, dar buvau suplanavusi, kad valgysime šokoladinius keksiukus su anglišku vaniliniu padažu. To padažo pagrindinės sudedamosios dalys yra plakti kiaušinio tryniai bei pienas, o svarbiausias momentas yra jo neperkaitinti, nes kitaip padažas sušoka į gabaliukus. Kitą dieną gal ir būčiau neperkaitinus... Bet ne šiandien. Šiandien vietoj angliško padažo gavosi lietuviška kiaušinienė. Tik saldi. Paulius sako, kad skanu ir taip... Tik vaizdelis toks visai nekoks.

Tu paskutinių sudegusių sausainių jau neskaičiuoju – čia tik likučiai nuo tokios sugalvotos „gimtadienio atrakcijos“, tai per daug nepergyvenu – dar gerai, kad tik tiek.
Viskas, einu miegot. Jeigu rytoj bus linksmas gimtadienis, parašysiu apie jį. Tik gal ne rytoj.