Slepiam kelnių skyles :)

Julius labai mėgsta čiuožinėti ant kelių. Tad nieko keisto, kad Juliaus kelnės tarnauja tokį laaabai ribotą laiko kiekį.

Dažniausiai, pamačiusi eilinę skylę keliuose, ją tiesiog ignoruoju. Tuomet skylė didėja, didėja, didėja... ir kelnes išmetu.

 

Tačiau kuomet skylė atsiranda „kelnėse-mylimukėse“, ignoruoti skylės neišeina. Tokią skylę aš pirmiausia gražiai susiūnu. Kai jau ji dar kartą suplyšta, vėl susiūnu. O kai užsiūti jau nebeišeina, skylės vietoje uždedu kokią aplikaciją (t.y. gražiai sulopauJ). Tačiau net ir ši priemonė tokiam užkietėjusiam kelnių plėšytojui kaip Julius yra vienas juokas. Tad paskutinį kartą, kai jau skylės nebegalėjo uždengti jokia aplikaciją, pasinaudojau viena interneto platybėse užtikra idėja: kelnių skyles dar labiau padidinau, ir papuošiau jas dantimis.

Juliui gražu. Ir Justui gražui. Tik jis bais nepatenkintas, kad   tokių kelnių neturi jis pats :)

 

Oho, čia turbūt visų laikų trumpiausias mano įrašas gavosi:)

Nerta vasariška suknelė su gėlytėm

Grižusi iš Amsterdamo, kur praleidau vos porą dienų, radau Julių su susiūta ranka. Nieko ypatingo neįvyko – eidamas su darželio grupe į Vingio parko žygį, Juliukas griuvo, ir pataikė ant stiklo. Rezultatas: trys siūlės delne.

 

Sekančią dieną po to, kai siūlės iš delno buvo ištrauktos, tas pats Julius, užsilipęs and spintelės vonioje, bandė užkelti į lentyną puodelį. Toliau viskas vyko kaip sulėtintam kine (vaizdo aš nemačiau, tik garsą): su visu puodeliu vaikas aukštielninkas griuvo, stiklai į visas puses žiro ir kai pamačiau Julių atsikeliantį visą kruviną ir klykiantį, buvau įsitikinus, kad mažų mažiausiai nebeturi kokio danties, daugiausiai… ištikrųjų, bijojau net pagalvoti apie tai, kas gali būti blogiausiai. Tačiau kaip dažnai būna, ne viskas būna taip baisu, kaip iš pirmo žvilgsnio pasirodo. Taip, lūpa buvo šiek tiek praskelta, tačiau visa kita - savo vietoje.

 

Kelios dienos po šio įvykio, Justas, kartu su į svečius atėjusiu berniuku, lakstė aplink namą. O lakstymai tai pas mus retai baigiasi geruoju,  ne išimtis buvo ir šis kartas: abu berniukai trenkėsi vienas į kitą, o Justas, kadangi mažesnis, smagiai kauštelėjo galvą į žemę. Kur išklota plytelėm. Su pakaušiu. Pro mano akis, tupint šalia klykiančio, kad negali atsikelti Justo, vėl skriejo ligoninės vaizdai.

 

Ligoninės neprisireikė, bet gal norit spėt, koks buvo Justo pirmas klausimas, kai jau nusiramino ir patogiai įsitaisė fotelyje? “Mamyte, o kas dabar buvo baisiausia: ar kai Julius susipjaustė ranką, ar kai Julius krito nuo spintelės vonioj ar kai aš dabar trenkiausi į žemę?”.

 

Čia VARŽYBOS, pasirodo!!!!

Aš visiems mėgstu kartoti, kad netikiu, jog yra skirtumas auginant berniukus ir mergaites: mano giliu įsitikinimu, tiek mergaitės gali būti judrios ir grubios, tiek berniukai gali būti švelnūs ir ramūs. Tačiau po tokių streso pilnų dienų, neslėpsiu, kad susimąstau, ar tikrai šitiek visko reiktų pakelti auginant mergaites.

Ech… turbūt ne;).

Ta nostalgiška gaida apie mergaites, dalinuosi suknele krikštadukrai (o taip, nors mergaičių neauginu, mūsų aplinkoj jų tikrai netrūksta, tad išreikšti save tikrai turiu, kur!). Jau senokai nunerta ji, tačiau taip ir nesuradau anksčiau tinkamo momento pasidemonstruoti. Tebūnie tas momentas dabar:)

 

PS. Bus ir nerta kepurėlė. Kada nors:)

Jeigu yra karūnos, reikia ir skydų:)

Šis įrašas labai labai susijęs su prieš tai buvusiu.

Kai jau Justas sulaukė savo išsvajotos karūnos, sako man: „Ar gali mane nufotografuoti su karūna, kardu, apsiaustu ir pagalve?“. Aš, aišku, pasakiau, kad be jokios abejonės, galiu. Tik nesuprantu, kurių galų jam pagalvė reikalinga. O jis žiūri į mane, nesusipratėlę, ir sako: „Gi čia mano skydas“.

Kaip aš iš tikrųjų džiaugiuosi jų Valdorfiškuoju darželiu, tai nemoku net apsakyti: man atrodo, kad tai, jog abu vaikinai paprasčiausias jiems prieinamas priemones gali labai lengvai transformuoti į vieną ar kitądaiktą, yra nerealu. Tačiau kažkodėl šiuo atveju pasiūliau: „O gal tu nori paprašyti, kad tau tėtis padarytų skydą?“. „O mūsų tėtis mokėtų?!”. Atsakiau taip, kaip paprastai atsakau: “Mūsų tėtis moka viską viską“.

O Nerijus į Justo klausimą atsakė irgi taip, kaip atsako paprastai: „Nežinau, ar moku. Bet tikrai galim pabandyti“.

Ir vat šiandien jau laukiame, kad abu skydai galutinai nudžiūtų. Šiek tiek buvo diskusijų apie tai, kokie vis tik turėtų būti skydai. Justas norėjo, kad nupieščiau liūtą (!!!),o Julius – motociklą (dar gražiau:)). Tačiau Nerijus buvo atkaklus, ir įkalbėjo, kad vieno riterio skydas turėtų būti su Gediminaičių stulpais, o kitas – Vyčio kryžium. Tiesa, galutiniame variante vis tiek susiginčijome, ir dabar jau nežinau, ar pasielgiau teisingai. Nerijus siūlė abu skydus dažyti raudonai, tačiau aš dažiau, taip, kaip priklauso pagal originalą. Ir dabar gavau pylos už tą mėlynai-geltoną skydą... Bet juk būtent toks skydas Vyčio herbe ir vaizduojamas!!! Jeigu viskas būtų pasibaigę tik mūsų su Nerijum ginču, tai dar būtų pusė bėdos. Blogiausia – abu vaikinai nori raudono skydoJ

Gaminame karališkas karūnas

Aš turiu tobulą darbą. Ne tik įdomų, bet ir leidžiantį man karts nuo karto ištrūkti iš namų. Turiu omeny, ne tokį ištrūkimą, kai ryte išeini iš namų, ir vakare sugrįžti į juos, bet tokį, kai jau taip kaip reikiant ištrūksti. Aiškus, tas darbas „tobulas“ tik man. Manau, Nerijus apie jį taip neatsilieptų:)

Tas mano blog‘as šiek tiek juda kruta irgi turbūt vien dėl tų mano "ištrūkimų" iš namų. Nes taip jau paskutiniu metu gaunasi, kad įrašus ruošiu arba viešbučiuose, arba aerouostuose.  Na, tuo metu, kuomet turiu daugiausia laiko.

Va ir dabar, sėdžiu sau Lenkijoje. Ne ta šalis, kur trūks plyš norėtum nuvažiuoti, bet juk ne visada pasirinksi. Rinkčiausi Graikiją, jeigu jau taip manęs klaustųs, bet kartais gaunasi, taip, kaip gaunasi.

Tačiau ir Varšuvoje yra gražu. Ir oras nepakartojamas (nors, sako, ir Vilniuje šiandien super)

Gerai, nebesiplėskim. Visuose savo įrašuose stengiuosi ne tik „pasipasakoti“ (na, juk kaip ne kaip, tai yra „asmeninis virtualus dienoraštis“:) ), bet ir pasidalinti kažkuo, kas gali būti naudinga ir kitiems.  Kuo nors, ką išmokome, išbandėme ar pamatėme.

O dalintis tikrai turiu kuo. Pavyzdžiui, šiandien norėčiau pasidalinti tuo, kad savaitgalį gaminom karūnas. Nes Justui baisiausiai reikėjo tapti karaliumi. Taip baisiai reikėjo, kad net iš darželio kepurę nukniaukė. Tokią, kuri panašiausia jam pasirodė į karališką.

Bet apie viską iš pradžių.

Pakvietė mus Saulė į gimtadienį. Į Fėjų gimtadienį. Justas iš karto susinervino: „ Fėjų? O tai kaip man rengtis?“. Sakau: „Nežinau. Bet gal nori karaliumi būti? Bus tuomet fėjos, princai, karaliai – visi galingiausi ir įtakingiausi“. Justas nieko man neatsakė, bet matomai šita idėja jam patiko. Taip patiko, kad po dviejų dienų, eidamas iš darželio, į kišenę slapta ir vieną nusižiūrėtą kepurę įsigrūdo.  Būtų išsinešęs jau sekančią dieną, bet taip jau išėjo, kad bet dar tuomet nežinojo, kad kepurę reikia bandyti išsinešti slapta ir buvo pastebėtas auklėtojų.

Aišku, geruoju jam tas išsinešimas tikrai nesibaigė, nes paskui turėjo atlaikyti pokalbius ir su auklėtojom, ir su manim. Su manim ne tiek dėl to, kad kepurę išnešė, kiek dėl to, kad  nesikreipė į mane, jeigu konkrečią problemą turėjo.

O problemas aš mėgstu spręsti greitai.. Todėl labai greitai išsiaiškinom, kodėl Justui reikalinga buvo būtent darželio kepurė, o ne namuose turima beveik identiška jai (aišku, identiška tik mano akim žiūrint). Pasirodo, esmė yra karoliukuose/veidrodėliuose, kurie blizga ir su kuriais saulės zuikučius gali gaudyti (nu kaip gi kitaip – ne gi dėsis karalius karūną, su kuria saulės zuikučių neįmanoma gaudyti?!)

Justas buvo iki sielos gelmių sukrėstas, kai pamatė, kad vos per porą valandų (na, gerai, truputį daugiau ne tiek, jeigu ypač skaičiuotumėm laiką praleistą parduotuvėje besirenkant karoliukus) galima jam suorganizuoti kepurę, kuri turėtų tokį patį funkcionalumą!

 O kadangi pas mus namuose nieko nėra po vieną, nėra ko net stebėtis, kad jau siūdama kepurę Justui žinojau, kad su viena karūna neprasisuksiu. Ir namie dabar turime du išsipusčiusius turtais pertekusius karalius. Laukiančius fėjų šventės.

PS. Man būtinų būtiniausiai reikia išmokti rašyti trumpus įrašus. Manau, tokiu būdu turėčiau daug daugiau galimybių spėti  sekti įvykius:) 

Natūraliais dažais marginti kiaušiniai

Mūsų šių metų Naujųjų Metų sutikimas buvo itin linksmas. Dėl Senio Šalčio labiausiai, aišku. Ir tikrai neprarandu vilties kada nors šios šventės aprašyti. Tačiau ne šiandien. Nes šiandien bus įrašas apie Velykas. Todėl, kad šiandien (kaip ir kaip neįtikėtinai tai skambėtų, praėjus jau daugiau kaip savaitei po Velykų) marginome su vaikais kiaušinius. Ir tokie jau jie man gražūs gavosi, kad negaliu atsidžiaugti, ir noriu tuo džiaugsmu pasidalinti.

 

Iš tikrųjų, to marginimo ne tiek jau daug ir buvo – tik du kiaušiniai viso: vienas Justui, ir vienas Juliui. Kad turėtų rytoj darželyje, ką ridenti. Nes darželis, kaip paprastai, visą savaitę po Velykų atostogavo, o rytoj yra suplanuotas margučių ridenimas. Tikrųjų Velykinių margučių pas mus jau seniai nėra, tad taip ir gavosi, kad, norėdama nesugadinti bernužėliams šventės rytoj, iš naujo turėjau imtis kiaušinių dekoravimo meno.

 

Marginom su vašku. Ir labai keikiau savė, kad šio stebuklingo daikto (mamos dovanoto šulinėlio, kuriame kaitinasi ištirpintas vaškas) nebuvau pasiėmusi į Kurtuvėnus, kur šventėm Velykas. Tai būtų gerokai palengvinę mūsų marginimą, nes dažyti kiaušinius turėjome tuo pačiu metu laikydami šaukštą su ištirpintu vašku virš žvakės. Nebuvo labai patogu, galit patikėti tuo. Nėr net ko lyginti su šiuo protingu aparatu.

Taigi, numarginome du kiaušinius: abu reikalavo mašinų, tai gavo mašinas. Dar prašė žvaigždžių, tai ant kiaušinių atsirado žvaigždės. Ir dar mėnulis ir paukštukas ant Justo kiaušinuko, nes jam visada turi būti šiek tiek daugiau nei pas Julių.

 

Kuo toliau, tuo dažniau kiaušinius pasirenku dažyti natūraliom priemonėm: be tradicinio dažymo svogūnų lukštais, jau išbandžiau ir dažymą su kavos tirščiais bei spanguolėmis. Šie abu kiaušiniai dažyti mėlynių užpilu. O kiaušinių spalva skiriasi todėl, kad Justo kiaušinis buvo rudas, Juliaus – baltas. 

Slidinėjame Italijoje

Anksčiau (tai yra, kol dar neturėjom vaikųJ) su Nerijum kiekvieną žiemą vykdavom slidinėti į kalnus. Kai jau vaikai vienas po kito pabiro, slidinėti vykdavo vienas Nerijus, aš likdavau namie. Tačiau šiemet buvo tvirtai nusprendusi, kad Nerijus pats vienas jau pakankamai prisislidinėjo.

Todėl kai vieną vakarą jis pasakė, kad draugai renka grupę ir organizuojasi kelionę į kalnus, tik sušnypčiau: „Net nedrįsk“. Bet turbūt Nerijus jau buvo tam nusiteikęs, nes iš karto papildė: „Aš turiu omeny, kad galėtumėm suplanuoti, jog abu važiuojame“. Aaa... tai, be jokios abejonės, keičia visą reikalą:)

Su tais konkrečiais draugais taip ir neišvažiavome: šiek nesutapo tiek norimas keliauti laikotarpis, tiek pačios kelionės vizija. Tačiau slidinėti išvažiavome. Spontaniškai. Nes užteko vieną dieną paskambinti Gražinai, kuri tą pačią minutę pasakė, kad jie su mielu noru važiuotų kartu, ir jau kitą dieną nusipirkome bilietus į Milaną. Labai pigius. Nes nusprendėme, jog turėdami bilietus vienaip ar kitaip vis tiek viską susiorganizuosime.  

Iš tikrųjų, veltui trynėm rankas, džiaugdamiesi tais savo pigiais bilietais: toliau viskas nėjosi taip jau labai paprastai. Nes paaiškėjo, kad apartamentai Italijoje labai griežtai yra nuomojami laikotarpiais nuo šeštadienio iki šeštadienio, o mums buvo reikalingas periodas nuo antradienio iki antradienio. Mums liko du variantai: užsimokėti už dviejų savaičių laikotarpį apartamentuose (labai didelė prabanga jau būtų) arba bandyti ieškotis standartinių viešbučių (na, kaina, lyginant su apartamentais, irgi ne itin patraukli gaunasi).

Kadangi ir viešbučių pasirinkimas internete nebuvo labai gausus, tiesiog užsirezervavome vieną, kurio kaina atrodė daugiau/mažiau padori. Ir nei vienas iš mūsų keturių net nesivargino perskaityti papildomų užrašų prie viešbučio, kurie teigė, kad “mašiną palikti reikia miestelyje, iš ten reikės keliauti gondola ir rogėmis.” Šitą užrašą perskaičiau jau visai prieš išvykimą, tačiau net ir tuomet nesureikšminau: tiesiog pagalvojau, kad tai nėra labai svarbu.

 

O pasirodo, tai buvo svarbu. Netgi labai.

Vos tik nusileidome Milane, man paskambino Giacommo, viešbučio savininkas. Ir paklausė, kada planuojame būti pas juos bei perspėjo, kad Gondola išvyksta 22:30. (Gondola? What the fuck is gondola?!) Garsiai šito nepasakiau, tik informavau, kad šitai valandai tikrai nespėsime. „Gerai, tuomet 23:30. Bet čia jau paskutinė gondola".

Ar galėtumėt patikėt: mes vis dar neteikėm tam ypatingos svarbos! Tiesiog nusprendėm, kad jeigu nespėsim į tą jų vadinamą gondolą, tiesiog nueisime į viešbutį pėsčiomis.

Į miestelį atvažiavome 23:20. Tas žodis „Gondola“ vis tik kirbėjo visiems paširdžiuose, tad džiaugėmės, kad atvykome laiku, ir ieškojome, kurgi tas mūsų viešbutis turėtų būti. Galiausiai, pabandžius susišnekėti su keliais atsitiktiniais žmogėnais, užėjome į vieną restoraną (Piceriją:) - čia mes taip nusprendėm, nors vėliau paaiškėjo, kad jokia ten ne picerija). Virtuvės šefas, išgirdęs mūsų ieškomo viešbučio pavadinimą tik išsprogdino akis: „Rifugio Belvederes? Juk jis – ten!” Ir parodė ranka kažkur aukštai aukštai į viršų – pačio kalno viršūnę. Staiga paaiškėjo, kad ta gondola – anaiptol ne smulkmena, į kurią galima nekreipti dėmesio. Ir kad jeigu jau praleisime tą paskutinę gondolą, turėsime ieškoti, kur pernakvoti, nes nėra jokių šansų į kalną su lagaminais užsiropšti patiems. “Gondolos. Gal galit pasakyti, kur gondolų stotelė?!” čia jau aš isteriškai paklausiau. Ir kad negaišti laiko kalboms, virtuvės šefas tiesiog metė visus savo rakandus ir su marškinėliais trumpom rankovėm (o karšta tai tikrai lauke nebuvoJ) išbėgo į lauką. Mes su Gražina pasileidome paskui jį, Nerijus su Dainiumi – greitai pradėjo pakuoti lagaminus iš mašinos ir bėgti paskui.

 

O va taip atrodė ta mūsų gondola, į kurią vis tik spėjome (ufff... ). Tiesa, fotografuota čia buvo jau kitą dieną – tuo metu buvo pats vidurnaktis, nereikia pamiršti:))

Išlipę iš gondolos, išvydome vieną iš viešbučio darbuotojų, jau laukiančių mūsų su rogėmis. Nes, pasirodo, gondolomis viskas nesibaigia: likusią kalno dalį iki viešbučio reikia įveikti rogėmis. Super duper nerealiai pramoga! Kuomet mes su Gražina įsitaisėme šiam vaikinui už nugaros, net nesitikėjome, kad laikytis reikės SMARKIAI, nes rogės lekia pašėlusiu greičiu. Ir nepaliovėme džiaugtis, kad turėjome kepures ant galvos, bo būtumėm gerokai pašalusios.

Tai va taip mes ir gyvenome: pačioje kalno viršūnėje. Tiesiog ypatingai romantiškai. Nes neturėjome nei radijo (tiesa, muzikos viešbutyje tikrai netrūko, nes visą dieną grodavo viešbučio kavinės repertuaras – visiškai nerealus ir kuriam neturime jokių priekaištų), nei televizijos, nei kompiuterio (Gražina, tiesa, turėjo savąjį, bet davė mums tik vieną kartąJ). Kadangi buvau nusiteikusi absoliučiam poilsiui (galvojau, kad visą laiką miegosiuJ), aš net jokios knygos nebuvau pasiėmusi (čia tai visai neblogai baigėsi, nes Gražina paskolino savąją). Ir, o čia tai visiškas stebuklas, net kortas buvau pamiršusi pasiimti (tačiau įsigijau, vos nusileidusi į miestelį). 

Va ir mūsų kalnų trobelė:

 

Taip, viešbutis buvo be galo romantiškas: aplinkui vien kalnai. Iš ryto, pavalgęs pusryčius, gali tiesiog stoti ant slidžių ir leistis žemyn. Vakare laiką gali leisti viešbučio restorane, kur, tarpe tarp patiekiamos keturių patiekalų vakarienės, gali žaisti kortomis bei klausytis kokybiškos muzikos.

 

Tačiau, aišku, buvo ir tam tikrų niuansų.

 

Pagrindinis jų: yra be galo sudėtinga patekti į miestelį. Tiksliau, ir sudėtinga, ir brangu. Nes norėdamas tiek nusileisti žemyn, tiek pakilti į viršų, turi prašyti viešbučio darbuotojų, kad tave rogėmis nuvežtų. Lipti kalnu pėstute griežtai draudžiama. Ta pramoga nusileisti rogėmis ne tik kad kainuoja nepigiai, bet ne visada yra galima (tuo metu, kai trąsos atidarytos arba lyginamos jomis važinėti irgi yra draudžiama). Į miestelį pasižmonėti mes vis dėl to vieną vakarą nusileidome, ir ryšium su tuo 5 valandas ten slampinėjome arba sėdėjome restorane, nes neturėjome, kaip grįžti namo. Na, žodžiu, yra minusų:)

 

Dar vienas nepatogumas (bet čia jau tik man asmeniškai) buvo tai, kad po slidinėjimo dienos, norėdami patekti į savo viešbutį, turėdavome įveikti galiuką juodos trąsos. Tai yra, pakyli su pakelėju iki aukščiausios kalno vietos, ir matai, kad ten stovi ožys. 

Aš dabar jau taip galvoju, kad tai buvo to kalnyno pavojingiausių vietų simbolis, nes Nerijus su Dainiumi buvo dar vieną panašų ožį šiek tiek kitoje kalno pusėje užtikę.

 

Neapsakomai džiaugiausi, įveikusi tą "Ožio" atkarpą pirmą dieną. Tačiau antrąją, kuomet jau ir taip buvau keletą kartų neblogai išsidrėbusi, pamačiusi Ožį (ir žinodama, kad kito pasirinkimo neturiu, jeigu nenoriu likti nakvoti kur nors kalno papėdėje) vos ne raudoti pradėjau.

 

Paskutinę dieną planavome nakvoti Milane. Tačiau vėliau labai džiaugėmės, kad nebuvome rezervavę jokių bilietų, nes vietoj to, kad važiuotumėm į Milaną, nuvažiavome... į Veneciją:)

 

Pakeliui į Veneciją žiauriai snigo (nežinau, ar galima iš nuotraukos įžvelgti, kokio didumo snaigės krito)



O Venecijoje (vos už kelių valandų kelio) - buvo plius 11. Neįtikėtina...

Čia vaizdas iš mūsų viešbučio Venecijoje lango. O dar yra žmonių, kurie sako, kad mano buto Fabijoniškėse pagrindiniai minusai, kad nėra vaizdų pro langą, nes jie žvelgia į priešais esantį namą. Va kaip iš tikrųjų yra, kai pro langą tiesiogine ta žodžio prasme gali vos ne paliesti priešais stovintį namą:)

Turbūt daugeliui kyla klausimas, o kur gi buvo mūsų vaikai, kuomet mes leidome laiką Italijoje? :). O gi labai smagiai atostogavo su Ineta:). Aišku, smagiai tai jiems. Inetai, įtariu, tos atostogos net ir labai prailgo. Nes ne tik, kad prižiūrėjo mūsų ir savo vaikus, bet ir šėrė mūsų žuvis, bei karts nuo karto nukasdavo sniegą mūsų kieme:)

 

Mes grįžome vėlai naktį, ir abu mažieji jau miegojo. Tačiau Julius, vos prabudęs, iš karto viską man išdrožė: apie tai, kad Justas vėmė, apie tai, kad jie nėjo į darželį ir apie tai, kad Inetos name gyvena piktas policininkas (????), kuris ateina į namus, jeigu vaikai neklauso ir triukšmauja:).

Kol mes laiką leidome ant kalnų, vaikai tenkinos mažesniais kalniukais - čia Ineta man atsiuntė jų atostogų nuotraukas:

Ačiū, Inetuk, už galimybę mums paatostogauti:). Kada  nors atsilyginsim:)

Pasiklydusi Žirafėlė - Krikštadukros 4-ojo gimtadienio šventė

 Su savo gimtadienio veikla jau keliuosi į plačius vandenis. Juokauju:). Tie „platūs vandenys“ tai iš tikrųjų, krikštadukros Indrės gimtadienio suorganizavimas. Ne visai planuotai, tačiau labai smagiai.

Pati organizuoti gimtadienį nebūčiau siūliusis (man vis atrodo, kad gimtadienio organizavimas tėvams yra tokia begalinė laimė, kad niekada nesiryžtu siūlytis atimti tą džiaugsmą iš jų), tačiau sužinojus, kad gimtadienis Indrei net nėra planuojamas, labai greitai čiupau vadžias į savo rankas. Vėliau Inga ( likimo ironija: Nerijaus brolio moteris irgi vardu Inga:)) juokaudama sakė, kad turbūt retas atlaiko mano puolimą.

Nieko aš ten nepuoliau... Mūsų pokalbis vyko maždaug taip: Aš „Ką? Iš viso gimtadienio nedarysit?!”. Inga: “Na taip, mergaitės paskutiniu metu labai sirgo, norim šiek tiek pasaugoti nuo papildomų infekcijų...“. Aš: „Taigi, nebūtina daug vaikų kviestis – ir tik su keliais gimtadienį smagiai galima atšvęsti. Tačiau kaip gi be gimtadienio! Keturi metai juk visai nemažai – tokių metų vaikai jau kuo puikiausiai ir prisideda prie gimtadienio rengimo, ir ilgai jį atsimena“. Inga: „Na, teisybę pasakius, aš nelabai moku vaikiškų švenčių organizuoti“. Aš: „Ot, yra čia ką mokėti... Viens du ir suplanuosim. Jeigu nori, aš apsiimsiu“.

Ji, aišku, norėjo. O tas mano „Viens du“ dažniausiai visai nėra „Viens du“, bet kad jau prisižadėjau, tai ir tęsėjau.

Indrė ilgai svarstė, kokią temą gimtadieniui pasirinkti. Rinkosi iš dviejų: Beždžionių ir Žirafų (!!!). Nugalėjo žirafos ir aš iš karto apsidžiaugiau, kad turėtų gautis labai šviesi ir graži šventė. Taip ir buvo.

Gimtadienio scenarijus gimė praktiškai iš karto: pasiklydusi žirafėlė, ieškanti mergaitės, kuri ją mylėtų ir saugotų. Kai jau sugalvojau esminę gimtadienio idėją, viskas rutuliojosi labai greitai.

Pirmiausia, nunėriau žirafą. Be galo gražią:). Nusižiūrėjau iš čia: Na, su tais nertais žaisliukais tai tikrai yra "viens du": nespėji apsidairyti, o žiūrėk iš mažo susukto rutuliuko jau žvelgia gilios akys, dar už kelių minučių iš juodų plėmų ant oranžinio kūno galima aiškiai suprasti, kad tai žirafa, o iš kaspinėlio po kaklu, kad tai dar ir be visa ko Šventinė Žirafa. 

Su dovanom paskutiniu metu aš irgi labai nepersistengiu. Arba ne taip pasakiau: stengtis, tai stengiuosi, bet labai daug nesvarstau, ką dovanoti. Nes paskutinė mano manija: pakabos. Ne nauja ta manija: atsimenat, jau prieš kurį laiką ir buvau tuo apsirgusi. Tik šį kartą jau tobulėju: pakaboms naudoju tam specialiai pritaikytas dekupažines pakabas. Nes jose daug daugiau ploto, ant kurio gali ką nors klijuoti. Taigi, Indrei irgi padariau pakabą. Su žirafom, aišku. Ir beždžione irgi. Ir kitais gyvūnais: zebru, liūtu, papūga... Visai tokia žaisminga pakaba gavosi:

Toliau ruošiausi užduotim. Justas su Juliumi padėjo: karpė klijavo žvėrelius, sprendė kurie jų turėtų dalyvauti užduotyse, o kurie - ne, darė stalo papuošimus (ot nerealų būdą atradau: prisikarpau atributų, ir pritvirtinu prie medinių smeigtukų. Super duper, ir kainuoja visas komplektas papuošimų tik kelis litus:) ).

Kad jiems būtų smagiau gimtadienio metu, konkrečių užduočių, kurios laukia, nepasakojau. Tačiau labai džiaugiausi, kad galime ruoštis kartu.

Ir taip atėjo gimtadienio diena. Ant grindų patiesiau didelį baltą lapą, ir pasakiau, kad čia yra safari. O tada paprašiau visų išvardinti, kas gi safaryje gyvena. Ir pradėjom: drambliai, raganosiai, liūtai, tigrai, leopardai, žirafos... Mūsų safari dar buvo tuščias, tad visi kartu ėmėme "apgyvendinti gyvūnus" (klijuoti gyvūnus ką prie palmių, ką prie upės, ką medyje)

 

 

 

Kai jau visi gyvūnai buvo apgyvendinti, pasiteiravau, ar tikrai nieko netrūksta. Trūko varlių, ir vabalų ir dar daug visų kitų gyvūnų... Bet svarbiausia, trūko žirafos. Va tuomet ir papasakojau istoriją, kad iš tikrųjų, vienai žirafai nusibodo gyventi safaryje, ir ji iškeliavo ieškoti mergaitės, kuri ją priimtų gyventi kartu, mylėtų ir saugotų. Ta žirafa šiuo metu yra pasiklydusi, tad reikia ją surasti, ir parodyti jai kelią pas mergaitę. O kur žirafa yra, žino jos geriausi draugai.

Pirmas geriausias draugas buvo dramblys. Vaikams buvo pasakyta, kur ieškoti pirmojo "draugo" , ir gana greitai atrado pirmąjį voką su drambliu ir pirmąja užduotimi: pabaigti piešti žirafą.

Žirafos kontūrus jau buvau nupiešusi, tad jiems teliko nupiešti akis, ausis, ir viską, kas dar jiems šovė į galvą.

Kai užduotis buvo įvykdyta, dramblys perdavė, kur ieškoti kito draugo su kita užduotimi. Vėl vaikai dundėdami lėkė per namus, ir atrado antrąjį draugą: Beždžionę. Beždžionė pareiškė, kad mėgsta saldumynus, ir paprašė padaryti jai sausainių (vėliau Justas pyko, kad sausainių mes nepadavėme beždžionei:) ).
Kartu su Justuku ir Juliuku buvome prikepę žvėriukiškų sausainių (meškučių, dramblių, raganosių...). Juos ir ėjome spalvinti su glajumi bei barstyti su pabarstukais. Viena smagiausių užduočių!!!

Radome ir kitus draugus: Papūga liepė pažaisti Papūgų žaidimą, Raganosis pakvietė visus šokti, Liūto nurodymu sprogdinome balionus ir vykdėme individualias užduotis...Galų gale, paskutinis draugas pasakė, kad iš tiesų, Žirafėlė pasislėpus vaikų miegamajame. Ir iš tikrųjų, savo lovytėje, po pagalve, Indrė rado mažą nertą žirafėlę. Tėveliai pasakoja, kad nuo šiol su ta žirafėle Indrė nesiskiria: kartu valgo, kartu miega. Ech, kaip man saldu tai girdėti...

 

Atsidėkodama žirafa visus pakvietė pasivaišinti gimtadienio vaišėmis, ir tyliai pašnibždėjo, kad lobis slepiasi po lova. Iš tikrųjų!!! Atradus dėžutę, pilną kinderių, džiaugsmui nebuvo ribų.

 

Indrės mama pasakoja, kad Indrė ne tik nesiskiria su Žirafėle, bet ir visi namai iki šiol primena Žirafų gimtadienį: ant sienų vis dar kaba dekoracijos su žirafom, o merginos karts nuo karto užsideda gimtadienines žirafines karūnas.

PS. Buvo ir žirafos tortas. Tik šį kartą Bijola nepaprastai nusivylėme: tortas buvo tiesiog baugus:). Bent jau mums, gal Jums taip neatrodo? :)



 

Kiti mūsų švęsti gimtadieniai:

Juliaus 4-urių metų Robotiškas gimtadienis

Justo 5-erių metų Piratiškas gimtadienis

Juliaus 3-ų metų gyvačių gimtadienis

Justo 4-ių metų varliukų šventė
Juliaus 2-ų metų Mėlynojo Autobusiuko šventė
Aušrinės 12-asis gimtadienis Pasakų Karalystėje
Justo 3-asis Traukinukų gimtadienis
Juliaus 1-asis gimtadienis
Aušrinės 11-asis Vaiduoklių gimtadienis
Pauliaus 12-asis gimtadienis
Justo 2-ų metų Mašinų gimtadienis
Aušrinės 8-erių metų Gyvačių Vakarėlis
Pauliaus 8-erių metų Dinozaurų gimtadienis
Pauliaus 9-erių metų Ateivių gimtadienis
11-mečio gimtadienio šventė "Laiko mašina"