Scrapbookingo kursai

Pagaliau apsilankiau kursuose, apie kuriuos jau seniai svaigstu - scrapbookingo. Ėjom kartu su Jurga - tokia buvo mano gimtadienio dovana jai. Labai jau savanaudiška dovana, nes Jurga tikrai nėra nei scrapbookingo, nei apskritai bet kokių rankdarbių mėgėja.
Tačiau gavosi viskas labai neblogai. Nes būtent Jurga savo skrebuką (velnias, kaip gi tiksliai lietuviškai šį dalyką užvadinti?) kursų metu užbaigė, o man teko suplanuoti dar vieną vizitą. Na, ne visai dėl to, kad būčiau beviltiška, tiesiog taip jau susiklostė.

Kursų metu man paaiškėjo keli esminiai dalykai:
Visų pirma, ne, iš manęs tikrai neišeis gera scrapbookininkė, čia tai faktas. Nejaučiu aš nei spalvų, nei kompozicijos. Ir su pjaustymo įrankiais darbuotis nemoku. Bet labiausiai tai nebus iš manęs geros scrapbookininkės todėl, kad aš pamačiau, kokį kalną gėrybių reikia susipirkti, norint "kepti" gražius skrebukus: Laura (toks mūsų mokytojos vardas) vos spėjo dėlioti dėžės-dėžutėles pilnas įvairiausių segtukų, sagelių, lipdukų, raidžių ir t.t. Aš jau nešneku apie galingus printinimo aparatus, kurie jai išpjauna bet kokį pasirinktą internetinį dizainą.
Va, kad ir šis skrebukas aukščiau, kuris yra mano kursų rezultatas. Tik pagalvokit: jam pagaminti buvo panaudoti gal 8 skirtingo dizaino popieriaus lakštai, lipdukai su kamuoliukais, raidžių lipdukai ir specialiu būdu išpjautas "medis" bei "Paukštukas". Be to! Kad skirtingo dizaino juostelės gražiai sugultų viena šalia kitos, Laura jas sudygsniavo su siuvimo mašina, o medį ir paukštuką ištepė specialiu stiklo efektą priduodančiu skysčiu (nuotraukoje tas nematyti). Nu žodžiu, aš tik valgiau viską akimis, ir supratau, kad tiek pajamų šiam hobiui tiesiog negaliu skirti.

Antras dalykas, kurį supratau, yra tai, kad nors gera scrapbookininkė iš manęs neišeis, vis tik giliai širdyje aš jau ESU scrapbookininkė. Rimtai. Tiesa, dauguma Irmos išvardintų kriterijų man dar nėra būdingi, tačiau ir aš, kaip ir kitos, pasigavusios šią virusą, visus gyvenimo momentus mintyse iš karto perskirstau į "Noriu prisiminti, todėl verta daryti skrebuką/Neverta". Kuom tai pasireiškia? Geriausiai tai atspindi nuotraukos, kurias paskutiniu metu spausdinu (nežinau, kaip jūs, bet aš labai jau nepasitikiu informacinėm technologijom, ir svarbiausias nuotraukas mėgstu atsispausdinti). Jeigu anksčiau man labiausiai patikdavo nuotraukos, kur vaikas "išėjęs" gražiausiai (ala meiliai šypsosi, aprengtas gražiausiais rūbeliais, pozuoja prie jūros ar kokio gyvūno/objekto), dabar tokios nuotraukos man visiškai prarado savo vertę. Nes jos nepasakoja jokios istorijos. Skirtingai nei tos, kurios užfiksuoja ne gražų vaizdą, o tam tikrą charakterio bruožą, situaciją, pomėgį...Kažką, kas šiuo metu kelia juoką ir yra didelė dalis mūsų gyvenimo, o vėliau tiesiog nejučia gali pasitraukti į praeitį. Taip, kad tu to net nepastebėsi. Ar net pamirši.

Pavyzdžiui, va Juliaus nuotrauka, kurią jau seniai bandau pagauti.

Įprastu atveju, aš net nemąstyčiau apie tokios nuotraukos atsispausdinimą: nei čia vaikas normaliai matosi, nei čia nuotrauka graži. Tačiau vis tik, užfiksuota situacija man yra svarbi. Ir norėčiau jos nepamiršti. Nes čia labai puikiai pagautas momentas, kaip mūsų Juliukas išreiškia savo pyktį/nuoskaudą: jeigu tik jam kas nors nepatinka (konkrečiai šiuo atveju, neleidau jam pasiimti saldainio), iš karto stojasi ant rankų (taip tilteliu) ir bliauna. Na, niekada nemačiau, kad koks vaikas taip elgtųsi! Nesispardo, nesiskeryčioja - tiesiog stovi ant savo rankučių ir rauda. Ir taip elgiasi nuo pat to laiko, kuomet išmoko vaikščioti. Anksčiau tas jo "triukas" mane be galo gąsdino (man vis atrodė, kad jis tuoj versis kūlversčiu ir sprandą nusisuks), dabar jau pripratau ir nebesuku galvos. Tiesa, dar matote, kaip prie Juliaus artinasi katė? Gerutė ji pas mus... Vos tik kas nors verkia, bėga guosti :)

Arba va dar viena foto, kur Justas bando paimti tėčio sužvejotą žuvį sode, ir paleisti ją atgal į vandenį. Kaip jis išsigando, kai šioji išslydo iš rankų! Ir kaip po to garsiai garsiai šaukė tėtį, kad šis ateitų, ir pats paimtų ir paleistų žuvytę:

Skrebuko pagalba galima ne tik užfiksuoti momentą vaizdiškai, bet ir papasakoti apie šią situaciją "garsiniai". Į albumą tikrai kur kas labiau tiktų va tokia nuotrauka,
kur Nerijus rodo Justui ką tik sugautą didžiulę lydeką, tačiau nuotraukoje su lydeka... nėra istorijos. Arba ne, ne taip pasakiau - istorija yra, tik ji Nerijaus, o ne Justo.

Va dėl to aš myliu srapbookingą. Ir dėl jo svajoju kada nors turėti darbo kambarį, kur galėčiau laisvai aplink save paskleisti visas reikalingas foto, popierius ir kitus rakandus bei galėčiau nepertraukiamai darbuotis. Na, kada nors :)

Adaptuojamės darželyje

Jūs, turbūt, pagalvosit, kad visai pakvaišau su tais savo pirštukiniais gyvūnais... Aš kartais ir pati taip pagalvoju. Bet nieko sau negaliu padaryt. Paskutinis gaminys - du pingvinai. Ne be reikalo pingvinai, ir ne be reikalo du, bet apie viską nuo pradžių.

Jau trečia savaitė, kaip Justas keliauja į darželį. Na, "trečia savaitė" tai tokia labai jau sąlyginė, nes pirmą savaitę jis ėjo dvi dienas, antrą - tris. Visą kitą laiką sirgo. Tačiau teoriškai, į darželį pėdiname jau trečia savaitė. Ir ši savaitė yra išskirtinė tuo, kad būtent šią savaitę į darželį išsiruošiam su ašarom: visas ankstesnis teigiamas nusiteikimas dingo, liko tik "Neisiu. Nenoju". Aišku, vis tiek eina, nors ir nenori. Tačiau bent jau porą dienų darželyje liko tiesiog BAISIAI verkdamas. Dabar (t.y. vakar ir šiandien) jau kaip ir pakenčiamai susitariam, tad vat sėdžiu ir laužau galvą, gal vis dėlto įvairiausi triukai veikia?

O triukų, kad palengvinti adaptaciją, tikrai ėmėmės.

Justo grupė - pingvinai. Būtent dėl to, kad jis dabar "Pingvinas", pasisiūliau jam nunerti pirštukinį pingviną. Justas labai apsidžiaugė, tik paprašė, kad pingvinai būtų du - "Kad Juliukui galėčiau duoti". Taip gimė du pingvinai(visai kaip iš tos dainos apie pingvinus, kurią irgi mėgstame dainuot, ir kurie išlėkė iš marių). Vienas pingvinas su šaliku, kitas - su varlyte - nes taip nupiešta paveiksliuke prie Justo grupės durų.
Nors ir labai nemėgstu nieko megzti antrą kartą, labai džiaugiuosi šiuo sprendimu: dabar vienas pingvinas lieka su manim, kitas - eina į darželį su Justuku. O susitikę jie pasakojasi vienas kitam dienos įvykius.

Dar namuose labai daug kalbam. Ir su pingvinais, ir be jų. Kalbam apie tai, koks jau Justas yra didelis ir kaip smagu, kad jis jau gali eiti į darželį. Dar kalbam apie tai, kad visi žmonės turi darbus: tėtis eina į darbą, Paulius eina į mokyklą, Justukas eina į darželį. Net Juliukas turi savo darbą - eiti kasdien su auklyte į lauką. Problematiškiausia buvo sugalvoti darbą man, bet dabar tiesiog sakau: "Mama dirba namie". Ir matau, kad tokie pokalbiai tikrai veikia: vakare Justas, prieš užmigdamas, išrėžia, kokius kas darbus turi ir priduria: "Kuomet tėtis neina į darbą, ir mes visi neiname". Paprasta!

Dar išbandžiau "Širdutės delne" taktiką. Kuomet pirmą dieną (kuomet Justas verkė darželyje) pasiėmiau jį namo, paklausiau, kodėl gi jis verkė. "Nes nenorėjau, kad tu išeitum", - atsakė jis. Ir kitą dieną aš padariau tai, ką ir buvau planavusi: paėmiau jo delnuką, su tušinuku nupiešiau širdutę,pabučiavau delniuką ir pasakiau: "Kai tau bus liūdna, tu tik pažvelk į šią širdutę, ir žinosi, kad mamytė tave labai labai myli ir ji visada su tavim".
Man net šiurpuliukai per kūną nubėgo, kai pamačiau, kad žengdamas per slenkstį į grupę (visas sriūbaudamas!) jis vis žvalgėsi į savo delniuką. O aš jau net buvau pamiršusi tą širdutę! Vakare jis v4l man ją priminė: "Nupieši man rytoj vėl širdutę?". Taigi, piešiam kiekvieną dieną :). Auklėtoja sakė, kad tą nupieštą širdutę Justas rodė ir jai. Ji nesuprato, ką jis nori pasakyti, tik pamatė, kad ta širdutė jam labai brangi, todėl pasisiūlė nupiešti kitą tokią ant kitos rankutės :). Šiandien papasakojau auklėtojai širdutės istoriją, tai ji iš karto Justui vėl pasisiūlė nupiešti širdutę ant kitos rankutės "Kad namie galvotum ir apie mane, nes aš labai noriu, kad tau patiktų darželyje ir tu čia jaustumeisi gerai ir norėtum čia vėl ir vėl ateiti". Gražu, ar ne?
Dar skaitome ir knygą apie meškėniuką, kuris labai nenorėjo eiti į darželį, ir kuris galop darželį pamilo.

O dar... Vaiką papirkinėju:). Oi, čia turbūt tikrai nėra geras dalykas, tad bent jau bandau "įpakuoti" taip, kad tai neatrodytų panašu į papirkinėjimą. Kuomet ateinu jo pasiimti iš darželio, visuomet turiu kokią nors smulkmeną su savim - lauktuve iš savo "darbo" t.y. parduotuvės.

Tai va, tokių triukų griebėmės, norėdamai palengvinti adaptaciją darželyje. Nežinau, kurie jų veikia stipriausiai. Gal tiesiog visas jų rinkinys?

Bananiniai ledai

Susitepė Nerijus sumuštinį. Su paskutine batono riekele. Čia prieina Justas, ir visą sumuštinį "nusisavina". Bet duoda tėčiui atsikąsti. Kiek palaukęs, Nerijus vėl klausia: "Duosi dar atsikąsti?". O Justas pakraipo galvą į šonus, ir rimtai atsako: "Ką tik jau kandai".

Taip... Dalinimosi džiaugsmo išmokstama ne per dieną. Ir nors mūsų dar laukia ilgas kelias, iš tiesų džiaugiuosi net ir mažiausiais pasiektais rezultatais. Džiūgauju širdy, kai Justas, gavęs saldainį, net neprašomas perlaužia jį per pusę, ir sako: "Pusę duosiu Juliui". Džiūgauju ir tuomet, kai jis prašo manęs nunerti du pingvinus, nes "Vieną reikia duoti Juliukui". Ir tuomet, kai, įsilipęs į mašinėlę prekybos centre, pasislenka ir kviečia Julių: "Juliuk, ateik - sėskis prie manęs!".

Jau esu rašiusi apie tai, kad man smagu stebėti, kaip Justas ir Julius mokosi žaisti ir dalintis kartu. O dabar esame tokioje stadijoje, kai daugiau reikia dirbti jau su mažesniuoju Juliuku, nei Justuku. Ypatingai turėjau šansą įsitikinti tuo prieš kelias dienas.

Prisigaminome pagal Neringos receptą bananinių ledų, kuriuos gražiai suguldėme kameroje. Todėl kurį laiką, kai jau mažieji prieidavo prie šaldytuvo, ir baksnodami į jį kažko prašydavo, galėdavau neabejoti, kas tai yra. Tačiau vat prieš kelias dienas mūsų laukė siurprizas: pradarome kamerą, o ten - tik vienui vienas ledas belikęs. Justas į mano "Teks dalintis" sureagavo visiškai ramiai, o už tat kokių vaizdų davė Julius! Procesas vyko maždaug taip: Justas laižo ledus, Julius žviegia ir krenta ant žemės. Justas duoda ledus Juliukui, šis gražiai padėkoja "Aate" ir patenkintas valgo. Vos tik ateina Justo eilė skanauti, visi iš naujo išgyvename tą pačią isteriją. Vis tik, taip sakant, isterijoms esu atspari, todėl ledus ir toliau valgome pakaitomis.

Tačiau dar tą pačią dieną ledų prisigaminome dar. Perrašau Neringos receptuką. Mums prisireikė:
- Trijų bananų, kuriuos dalinau kiekvieną į tris dalis;
- Plytelės šokolado (100 g);
- 1.5 šaukšto aliejaus;
- Įvairiausių pabarstukų;
- Pagaliukų ledams - kuomet ieškodavau specialiai, niekada vitrinose jų nematydavau, tačiau šį kartą pasisekė (uh, kaip negražu - ledų nepirkau, tik pagaliukų iš vitrinos pasiėmiau), tad nebereikėjo tam reikalui naudoti kinietiškų lazdelių, kurios, žinia, nelabai tam skirtos. Dar galima naudoti kavai skirtus medinius maišiklius (na, kur būna degalinėse prie automatinių kavos aparatų)

Eiga labai paprasta: ištirpinam šokoladą (aš pagal visas instrukcijas tirpinu virš verdančio vandens) ir įmaišome į jį aliejų. Tuomet į bananą įstatome pagaliuką, ir gražiai jį apliejame šokoladu. Apibarstome pabarstukais.
Dar neišradau būdo, kaip gražiau sušaldyti tuos bananinius ledus, tad kol kas paprasčiausiai guldau juos gražiai vienas šalia kito ant celofaninės plėvelės ir kišu į kamerą šaldytuve.

Mano vaikai kerta net ausys lapsi :)

Gaminame boružėles

Dabar aš gyvenu kaip karalienė. Rimtai: vieną vaiką palieku su aukle, kitą - nuvežu į darželį. O pati - trali vali festivali, aišku! Ir visiškai nesvarbu, kad ta idilė trunka vos trejetą valandų - neprisimenu, kada dar tiek laiko vienumoje esu turėjusi. Ir net nesvarbu tai, kad daugiausia "trali vali" vyksta sprendžiant visokius, niekaip nesibaigiančius, reikalus.

O tie reikalai tikrai niekada nesibaigia. Aišku, aš, naivuolė, dar ir susiplanuoti jų nemoku. Vat, pavyzdžiui, šiandien buvau suplanavus, kad, kol Justas bus darželyje, paruošiu pietus Juliui, vakarienę visiems, susitvarkysiu kambarius ir dar paskaitysiu knygą. Ai, ir dar nunersiu boružėlę, nes ją pradėjau nerti dar iš vakaro, tai pažadėjau Justui, kad ateisiu pasiimti jo iš darželio jau su gatava boružėle. Spėkit, kiek iš viso to padariau? Na, Juliukui sriubą išviriau. Bet nedaug trūko, ir vaikas būtų likęs be pietų, nes atsitokėjau, kad tos trys valandos jau baigia prabėgti gerokai per vėlai. Ir boružėlę nunėriau. Bet daugiau nieko.

Dėl to, kad nunėriau pirštukinę boružėlę tai labai džiaugiuosi. Ne tik dėl to, kad iš paskutiniųjų stengiuosi tesėti pažadus vaikams, bet ir dėl to, kad boružėlės pas mus dabar išgyvena pakilimą. Užtikau Eglės blog'e nerealią idėją, kaip galima lengvai prisigaminti jų, naudojant dangtelius nuo plastmasinių butelių. Šiaip, pas mus tų dangtelių niekada nebūna, nes geriame vandenį iš čiaupo, bet taip jau atsitiko, kad Paulius po šimto metų sugalvojo savo kambarį susitvarkyt, tai keletą dangtelių iššlavė iš po lovos. Vat juos ir sunaudojom darbeliui.

Idėja paprasta: nuspalviname dangtelius akriliniais dažais, leidžiame jiems nudžiūti, ir kviečiame vaikus, kad pribaksnotų taškelių boržėlei ant nugarėlės (mes tam reikalui naudojome ausų krapštukus). Vėl džioviname dangtelius, o tada jau tupdome boružėles ant žiedų. Ir gėrimės jomis, aišku. Ir dar visus svečius vedame prie kiekvienos gėlės, ir rodome, kad ten gyvena boružėlė (čia Juliukas taip elgiasi).

Tiesa, bedarydama tas boružėles iš dangtelių padariau nedidelį atradimą. Anksčiau aš visokius tokius darbelius, kur reikia daug dangtelių (va pavyzdžiui, tokius) iš karto atmesdavau, nes, kaip minėjau, gėrimų plastikiniuose buteliuose nelabai ir perkame. Tačiau kai jau pasigaminome pirmąsiais boružėles, sugalvojau, kad gal reikia pradėti kaupti "svetimus" dangtelius. Ir ką jūs pasakysit? Užteko nueiti iki artimiausios vaikų žaidimų aikštelės kieme, ir grįžome su puspilne mašinos bagažine (vaikiškos mašinos, aišku) dangtelių! Na, kultūros pas žmones stinga, ką ir besakysi...