Trys dienos Anglijoje

Jau turim eit pro duris, kai pamatau, kad abu vaikai stovi su vasarinėmis kepuraitėmis su snapeliais, nors šimtą kartų prieš tai kartojau, kad pasiimtų Jolantos pasiūtus kepurės/šalikėlio komplektukus, nes orų prognozės, švelniai tariant, nieko gera nežadančios. Vaikinai greitai bėga ieškoti kepurių/šalikų/pirštinių, o aš stoviu tarpdury ir svaidausi grasinimais, kad jokių žadėtų pirkti lego nebebus, nes jie nėra susiruošę kelionei. Su trenksmais sėdam į taksi ir, kažkokios apvaizdos genama, pradedu kuistis rankinuke. Mano giliu įsitikinimu, mūsų lėktuvo bilietai turi būti čia, bet visi faktai rodo, kad jų čia nėra. Stabdau taksi ir paknopstom bėgu atgal į namus. Kai grįžtu jau su bilietais (pasirodo, buvau perkėlusi juos į kitą rankinuką), vaikai laimingi man pareiškia: „Bus bus mums perkami lego! Pati nesusiruošus buvai – va, net bilietų nepasiėmei!”. Visą kelią iki aerouosto meldžiausi, ir turbūt ne be reikalo: į aerouostą spėjom vos vos laiku. Va štai taip – stresiniai - prasidėjo mūsų ilgai laukta ir vaikų užsidirbta (kiekvieną mielą šeštadienį eidavo į anglų kalbos kursus) kelionė į Angliją.

Vos įsėdęs į lėktuvą, Julius išsitraukė knygą ir liepė sekti pasaką. Kadangi buvo tikrai vėlyvas metas (skrydis prasidėjo 23 val) ir matėsi, kad dauguma žmonių jau yra pasirengę nusnūsti, dėl pasakos šiek tiek nepatoginausi, bet mano vaikams argumentų niekada nepritrūksta: „Tai gi tie, kas ruošiasi miegoti, irgi pasiklausys pasakos“ – pareiškė Julius. O Justas jam paantrino: „Tikrai tikrai, pasaka nepakenks ir jiems“.

Taigi, mieli mus supę keleiviai, tikiuosi, kad Šauniojo Penketuko nuotykiai patiko ir jums:).

Į kelionę buvau prisikrovus užkandžių. Nepaisant to, kad kelionė turėjo trukti naktį, o tokiu laiku mes jau nevalgome, žinojau, kad lengviau bus ją atlaikyti, jeigu rankinuke turėsiu ko nors graužiamo. Ko nors, kas juos pradžiugintų ir ką jie mėgtų. Bet čia buvau gerokai nustebinta. Justas, vos tik atsikandęs javainio, susiraukęs tarė: "Man šito skonis kažkoks šlykštus.". Aš: "Šlykštus??? Juk aš tau juos kiekvieną dieną įdedu į mokyklos priešpiečių dėžutę!". Žinote, ką jis man į tai? "Tai aš žinau. Bet aš juos visus atiduodu Jokūbui“. Gera žinoti, vienok.

Mes skridome pas mano pusbrolį Simą, jau beveik dvylika metų gyvenantį Anglijoje. Simas seniai vis kvietė ir kvietė atvažiuoti, ir vat pagaliau prisiruošėme. Neilgam – vos trejetui dienų, tačiau toms kelioms dienoms buvome paruošę plačią programą. Ne viskam buvo lemta išsipildyti, bet bendrai paėmus, viskas vis tiek buvo gerai.

Planavome kelionės metu aplankyti du pramogų parkus Alton Tower‘į (čia Simo šeimos pamėgtas parkas) ir Legolendą (labai labai norėjau dar kartą su vaikais nuvykti į Legolendą, kol  jie šio parko dar „neišaugo“. Tai, kad ir Londone yra Legolendas man buvo didžiulis atradimas).

Pirmą dieną turėjome vykti į Alton Tower‘į, tačiau išsimiegoję po kelionės išvydome, kad už lango tiesiog baisiai pliaupia lietus. Simas patikrino prognozes: pagal jas Alton Tower‘yje lyti turėjo ištisą dieną. Legolendas buvo gerokai toliau į pietus, ir, net netikrinę prognozių, nusprendėme rizikuoti ir vykti ten. Ir neapsirikome: oras Legolende tą dieną buvo tiesiog pasakiškas!

Taigi, pačią pirmą dieną mes atsiradome išsvajotame Legolende. Įžengiau į jį, ir pajutau, kad širdis džiaugiasi. Kažkada Nerijus bandė įrodyti, kad į parką galima važiuoti tik vieną kartą: juk pamatei vieną kartą, ir nebereikia." - argumentavo jis. „Tai ko tada tu į kalnus kasmet veržiesi važiuoti?“ – atrėmiau - „Juk pamatei vieną kartą ir nebereikia“. Turbūt atrakcionų parkai yra mano kalnai, į kuriuos mane tiesiog traukte traukia...

Bet, teisybės dėlei, turiu pasakyti, kad ta trauka buvo kiek priblėsusi, kai išvydau įėjimo į parką kainas: 50 svarų žmogui?!!! Be jokios galimybės pirkti pusės dienos bilieto, nors jau gerokai po pietų?!!! Spoksojau į kainas, iškabintas stende ir pykau ant savęs. Juk visiems taip reklamuoju Merlin kortelę – na kodėl gi neįsigijau jos ar bent jau nepasieškojau 2 už 1 kainą kuponų, kurių pilnas internetas?!!! Pikčiausia, kad ta kortelė (bet čia jau tik grįžus namo supratau) būtų galiojusi ne tik į Legolendą, bet ir į Alton Tower‘į bei Londono apžvalgos ratą. Taip, buvau tikrai nepasiruošus... Tačiau viskas vis tiek baigėsi gerai: įsiplepėjau su viena moteriške kasoje, ir ji... atidavė įėjimo kuponą, nes pasirodo, turėjo jų keletą ir nesiruošė jų visų panaudoti. Džiaugiausi kaip mažas vaikas, o vaikai iš karto puolė skaičiuoti, kiek lego už sutaupytą sumą gali nusipirkti:).

Legolende praleidome vos daugiau nei keturias valandas, tačiau pasisupti spėjome ant daugiau atrakcionų nei Disneylendo parke per ištisas dvi dienas (nenoriu net prisiminti tos kelionės). 

Vos įžengus į parką, iš karto nusitaikiau į labiausiai atsipalaidavusią porą (paprastai tai reiškia, kad jie parke ne be pirmą kartą:)). Ir pataikiau: jie iš karto parodė, kurie atrakcionai yra „parko pažiba“, ir mes iš karto nukėblinom prie jų.

Taigi, keletas mums labiausiai įstrigusių pramogų šiame parke (tikrai nespėjome apeiti viso parko, tačiau ant patikusių atrakcionų supomės ne po vieną kartą)

Drakono pilis. Panašaus tipo pilis yra ir Danijos Legolende. Supomės net tris kartus. Ne tik dėl to, kad tai tikrai smagus pasivažinėjimas amerikietiškais kalneliais, bet ir dėl to (bet čia tik vėliau tą supratau), kad Julius žūtbūt įsigeidė nukniaukti kokį nors turtą iš po drakono nasrų. Todėl kai jau pagaliau, trečią kartą važiuojant tuo pačiu maršrutu, aš įsidrąsinau išsitraukti fotoaparatą ir nufotografuoti dūmus leidžiantį drakoną, abu mano bernai atsisegė apsaugos diržus ir vos neiškrito iš vagonėlių: vos infarkto negavau fotoaparato objektyve išvydus persisvėrusią Justo, kuris sėdėjo vagonėlyje priešais mus, nugarą. Šalia manęs sėdintis Julius atrodė dar įspūdingiau: jis beveik jau buvo išlipęs pas drakoną. Julius buvo greitai įtemptas atgal į vagonėlį, bet mano riksmų jis nepaisė: laimingas šypsojosi nuo ausies iki ausies, o rankoje tvirtai suspaudęs laikę mažą lego karūnėlę. Grįžo su grobiu. Kas per vaikas!

 

Friends arkliukai – šitas atrakcionas mums labiausiai patiko. Bet iš pradžių irgi gero streso apturėjau. Susėdom mes ant tų arkliukų, ir girdžiu, kad per garsiakalbius liepia visiems tvirtai įsikabinti ir jokių būdu arklių nepaleisti visos kelionės metu: kelionė jau tuoj prasidės. Kaip prasidės?!!! Nebus jokių apsaugų iš nugaros?!!! Tačiau panikuota be reikalo: užpakalinės ponių kojos (ar kad ir kas ten apačioje bebūtų) pasikėlė į viršų, ir taip prispaudė  mus prie arklio kaklo, kad net kvėpuoti pasidarė sunku.

Už aukso ieškojimo pramogą reikėjo mokėti papildomai, bet dar nuo Pauliaus laikų prisimenu, kaip labai vaikams šita atrakcija patinka, todėl neabejojau: abu gavo po lėkštelę, ir ėjo plauti smėlio. Justas tiek užsikabliavo, kad turbūt būtų čia mielai praleidęs visą dieną, bet paskui, manau, gerokai nusivylė, kad už savo šitokią krūvą aukso kruopelių gavo tokį patį kaip ir visi aukso medalį. Julius, kurio lūkesčiai nebuvo tokie dideli, buvo patenkintas kaip mėnuliukas.

Dar labai pralinksmino kriokliukai. Pagalvojau, kad išeitų visai graži nuotrauka, todėl nusiunčiau vaikus atsistoti prie jų. Padariau vieną kadrą ir staiga, ant antrojo bandymo, vaikai buvo išmaudyti nuo galvos iki kojų. Tačiau oras buvo geras, švietė saulė, tad iš to tik linksmai pasijuokėme. Tačiau į labirintą, kuris buvo už tų kriokliukų, vis tik nebėjome. 

 

Nors buvau įsitikinus, kad vandens atrakcionai neveiks, vis tik, jie veikė. Tik eidavom į juos su celafaninėm apsaugom. 

 

Dar keletas akimirkų iš parko:

 

Prabuvom iki pat parko uždarymo, o kuomet nustojo veikti karuselės, nuėjome apžiūrėti MiniLendo. Vienintelės mūsų nuotraukos su Londono akimi ir Big Ben‘u yra būtent iš čia. 

 

Mano pusbrolio sūnui Matui tik 5.5 metų, tačiau jis jau pirmokas. Justas baisiausiai dėl to piktinosi, ir vis skaičiavo, kad jeigu jis būtų ėjęs į mokyklą Anglijoje, dabar jau būtų geriausiu atveju ketvirtokas, o pačiu pačiu blogiausiu – trečiokas (o yra tik pirmokas Lietuvoje:)). Antra kelionės diena buvo penktadienis, taigi, Matukas turėjo eiti į mokyklą. Simas pasiūlė vaikams eiti kartu ir susipažinti su Matuko mokykla ir mokytoja. Suruošėm vaikus ir, kol Simas valgė paskutinius sumuštinius, vaikai palaukti išėjo į lauką. Neužilgo išėjo ir Simas. Teisybę pasakius, labai džiaugiuosi, kad nežinojau visų užkulisių... Nes toliau istorija klostėsi taip. Pavalgęs Simas išėjo vesti į vaikų į mokyklą, o aš su jo žmona Inga tepėm sumuštinius kelionei į Londoną (kelionės į Alton Tower parką teko atsisakyti, nes ir šiandien pliaupė lietus). Už gerų dvidešimt minučių prasidarė durys ir išgirdome, kaip Julius šūkteli: „Ačiū dievui, radome!”. Mes su Inga apstulbome: „Kaip suprasti „Radome“?!“ „Buvome pasiklydę“. Mes vis dar nieko nesuprantam: „O tai kur dėdė Simas?“. Dabar jau vaikai pasimetė: „Mes tai tikrai nežinome. Jo nebuvo su mumis“. „Ką?!!! O tai kur Matukas?“. „Mokykloje“. Simo žmona  puolė į paniką: „Mokykloje?!!! Jūs vieni išėjote į mokyklą? Šioje šalyje vaikai negali patys vieni bastytis gatvėmis!!!” Kol mes kartu rėkėm ant vaikų, pro duris visas išraudęs ir uždusęs įvirto Simas: „Negrįžo jie? Ačiū dievui, grįžo...“. Na, tolesnė scena turbūt nuspėjama: dėjosi visiška isterija. Į mūsų visus argumentus, kad tai negalėjo būti Matuko, kuris kiekvieną dieną į mokyklą eina tik su mama arba tėčiu, idėja, vaikai tiesiog užsispyrėliškai atsakydavo: „Nu negi jums atrodo, kad čia MES sugalvojom nuvesti Matą į mokyklą? Gi mes net nežinom, kur ta mokykla yra!”

Laimingi, kad viskas baigėsi gerai, sėdome į mašiną ir išriedėjome į Londoną. Mašiną pastatėme prie Čečėno (o taip, dabar aš jau galiu girtis, kad pažįstu Panevėžio chebrą:)) namų, susirinkome lietuvių suneštas viešojo transporto papildymo korteles (gerai vis tik būt chebroj:)) ir pradėjome savo pažintį su Londonu. Teisybę pasakius, ne kokia ta mūsų pažintis buvo: kiaurą dieną pliaupė lietus, buvome permirkę, sušalę ir pavargę, o galiausiai dar ir pasiklydome, nes nei vienas neįsidėmėjome, nei kokiu autobusu atvažiavome nuo Čečėno namų, nei kokioje stotelėje įlipome...  Iš suplanuotų pramogų pamatėme tik tai, kas buvo po stogu: apsilankėme Natural History muziejuje ir didžiausioje pasaulyje (bent jau taip reklamavo:)) žaislų parduotuvėje Hamleys.

Natural History muziejuje labiausiai patiko dinozaurų ir žinduolių ekspozicijos (teisybę pasakius, vėliau žmonių masė tiek išvargino, kad į daug salių jau net nebėjome). Visi vieningai nusprendėme, kad įspūdingiausia buvo pamatyti banginio iškamšą (vaikai negalėjo net patikėti, kad tas milžiniškas banginis iš tikrųjų yra 4-5 metų jauniklė).

Palikome muziejų šiek tiek sušilę, užkandę sumuštinių bei prisipirkę dinozaurų kiaušinių (dabar kaip tik laukiam, kad išsiristų:)) ir pakabukų su dinozaurų dantimis.

Trečią kelionės dieną jau turėjome skristi namo, tad mūsų planuose buvo tiesiog pažintis su Peterborough miestu (lietuvių town‘as:)), pasishopinimas parduotuvėse ir pietūs „kimšk kiek nori“ tipo kiniečių restorane.

Teks būtinai planuoti vizitą į Londoną dar kartą, nes Big Beną ir Londoną akį pamatyti tikrai norisi.

Ačiū pusbroliui Simui ir jo žmonai Ingai (kuri nepaliaujamai kepė, vaikų žodžiais tariant, skaniausius pasaulyje blynus) už nepamirštamą kelionę! :)

Susipažinkite: Laurynas, ketvirtasis brolis!

Kartais užtenka labai mažo postūmio (spyrio į užpakalį, vaizdžiai tariant), kad pajudėtum į priekį. Man šiandien toks „postūmis“ buvo gautas komentaras: „Seniai jau laukiau kokio nors įrašo. O tai paskutinieji buvo su užuominom apie nėštumo pabaigą, bet toliau - tyla. Jokio įrašo apie naują šeimos narį anei apie 4 vaikų mamos kasdienybę. Būtų tikrai įdomu tokio įrašo sulaukt.“

Ir iš tikrųjų, negaliu nesutikti: nei pristačiau naująjį šeimos narį, nei nors šiek tiek pasidalinau, kaip gi sekasi adaptuotis prie pasikeitusios šeiminės situacijos (keturi vaikai gi tikrai ne juokas!). Galėčiau kaip visada teisintis laiko stoka, bet šita korta jau seniai mušta ir jau seniai niekam neįdomi – akivaizdu, kad laiko visada yra, tik klausimas kaip jį pasiskirstai.

Taigi, pasakoju, kaip mums sekasi:)

Pradėti pasakojimą apie mūsų naująjį žmogutį (na, mums jau ne visai naujas – jau visai pripratom prie joJ) man norėtųsi dviem istorijom. Pirmoji istorija susijusi su mažylio numatoma  gimimo diena. Kai kam nors pasakydavau, kad pagausėjimas numatomas gruodžio 14 dieną, sulaukdavau komentarų, kad visai galimas daiktas, jog mažylis ir per pačias šventes – Kalėdas ir Naujuosius Metus – sugalvos ateiti. Į visus šiuos komentarus atsakydavau trumpai: „Nesąmonė. Tiek aš tikrai netempsiu: gimdysiu dešimt dienų anksčiau“. Kita istorija irgi šiek tiek susijusi su numatoma gimdymo data, bet labiau su susitarimu. Man taip jau gavosi, kad tiek aš, tiek viena mano geriausių draugių R. buvome nėščios vienu metu – vos dviejų savaičių skirtumu (R. terminas buvo lapkričio 28 d). Kuo labiau artinosi terminas, tuo dažniau susiskambindavom ir juokaudavom, kad būtų smagu, jeigu mažyliai gimtų vieną dieną. Ir taip kartą bejuokaudamos susitarėm: gimdom gruodžio 3 dieną.  Tai va tokios būtų dvi „pradžios“ istorijos. O štai kaip viskas vyko realybėje.

Gruodžio pradžioje, bevaikščiodama po parduotuves ir beieškodama dovanų, užtikau ryškiai žalią kepurę. Žūtbūt užsimaniau tokios, bet kaina etiketėje man neatrodė adekvati. Todėl sugalvojau tokią kepurę nusimegzti. Nesvarbu, kad nemoku. Pasiskambinau draugei Rasai, ji šiek tiek papasakojo, kaip ji mezga, prisipirkau siūlų ir ėmiausi darbo. Mezgiau visą dieną ir visą vakarą (na, ne ištisai – nes vis tik ir kitų darbų ir užsiėmimų turiu, bet vis tik). Kuo labiau diena ritosi į pabaigą, tuo labiau darėsi akivaizdu, kad turiu skubėti, nes daugiau laisvų vakarų nebus. Taigi, skubėjau, skubėjau, skubėjau, o kai nukirpau paskutinį siūlą, pasakiau Nerijui, kad jau metas važiuoti. Į gimdymo namus nuvažiavome gruodžio 3 dieną, 22 val. Už poros valandų, 00:06 minučių jau pasitikome Lauryną (tuo metu dar nežinojome, kad jis Laurynas, tą supratome tik gerokai vėliauJ). Kaip ir buvau teigusi nuo pat nėštumo pradžios, pagimdžiau lygiai dešimt dienų anksčiau – gruodžio 4-ąją, ir tik 6 min sulaužiau mūsų su R. susitarimą gimdyti gruodžio 3-ąją (beje, R. ir pagimdė būtent 3-ąjąJ)

Tad prašom susipažinti: Laurynas (guli vežime, o šalia puikuojuos aš su savo nusimegzta žalia kepure bei mamos megztu šaliku bei du mano bernužėliai).

Ar žinote "Vairo" atliekamą dainą apie keturis brolius "Jurgis, Antanas, Aloyzas ir Martynas - keturi miestiečiai broliai grįš namo..."? Mano Laima galvoja, kad Lauryno vardą parinkome, kad galėtumėm dainuoti šią dainą, nes labai jau patogiai vardai įsistato "Paulius, Justas, Julius ir Laurynas...“, bet iš tikrųjų tai visai ne dėl to. Istorija su vardu yra tokia: visą nėštumą man be galo sekėsi. Nu tiesiog nepaprastai. Iki tokio lygio, kad atspėdavau visas futbolo čempionato rungtynes (taip taip, kad Costa Rica laimės prieš Urugvajų ir prieš Italiją irgi atspėjau!) ir laimėjau visą įmonės totalizatorių. Su bendradarbiais išėjus pažaisti lazeriais visus iššaudydavau ir irgi laimėdavau. Ir dar daug visko laimėjau. Kadangi paprastai tokia sėkminga nesu, viską nurašiau nėštumui ir naujai užsimezgusiai gyvybei. Ir vardo dėl to norėjau susijusio su sėkme. Jeigu būtų buvusi mergaitė, turbūt būčiau labai agitavusi už Viktoriją, o vat berniukui tinkamo varianto neturėjau. Vardą rinkom labai labai ilgai... Gal kokias tris savaites. Kol galų gale, jau prieš pat einant miegoti, šovė mintis apie Lauryną. Galėjau net nežiūrėti į vardų reikšmes: buvau įsitikinus, kad vardas bus susijęs su lauro lapų vainiku, segamu nugalėtojams. Taip ir buvo. Ir kaip nekeista, prieštaraujančių šiam vardui neatsirado.

Skirtumas tarp Lauryno ir kito „mažiausio“ Juliaus – 5.5 metų. Tikėjausi, kad gimus Laurynui turėsime labai daug gražaus laiko įsivažiavimui: abu vyresnieji vaikai eina į darželį, Paulius -  į mokyklą. Maniau, kad kol visi bus išsibastę iš namų, aš turėsiu laiko ir blog‘ui, ir knygoms, ir mezgimui – viskam. Deja, ne viskas buvo taip, kaip įsivaizdavauJ. Kai Laurynui buvo savaitė, Justas susirgo angina, o Julius – ausų uždegimu. Abu liko namie, o aš, didžiausioj panikoj, dienom ir naktim šokinėdavau nuo vieno vaiko prie kito, tikrindama temperatūras bei kišdama arbatas. Ir baisiausiai bijojau, kad neužsikrėstų mažylis. Atsilaikė. Sausio mėnesį Nerijus su vaikais išvažiavo slidinėti į kalnus, grįžo su dovanėle – vemiančiu Juliumi. Sekančią savaitę draugiškai jau visi vėmėm, išskyrus Lauryną ir Paulių. Vasario mėnesį gripu susirgo Paulius, ir visą savaitę galavosi lovoje. Laurynas ir vėl atsilaikė. Tačiau kovo mėnesį galų gale nelygioj kovoj su ligom krito ir jis... Prasidėjo nuo paprastos slogos, ir labai greitai nuėjo į ausų uždegimą. Ta proga savaitę praleidom ligoninėje. Būtent ligoninėje, staiga atsiradus marioms laiko, parašiau vieną iš dviejų įrašų į blog‘ąJ.

Daug kas manęs klausia apie nuovargį. Neįtikėtina, bet tikrai nesijaučiu pavargusi. Naktimis keliuosi n kartų, tačiau Laurynas miega su mumis, tad tas „kėlimas“ labiau reiškia Lauryno perkėlimą iš vienos pusės į kitą. Pietų pamiegoti galimybės beveik neturiu, bet poreikio tam irgi neturiu. Nežinau, ar čia dėl senatvės (gi vyresni žmonės mažiau miegaJ), ar dėl brandžios motinystės, tačiau nei vieno vaiko man nebuvo taip paprasta ir lengva auginti, kaip Lauryno.

Visi broliai Lauryną priėmė be galo šiltai. Net Julius (ir ypatingai Julius!), dėl kurio nerimavau labiausiai. Visi baisiausiai nori Lauryną panešioti, pasupuoti, pakalbinti... Vienu žodžiu, kai man reikia ką nors greitai greitai pasidaryti, auklių turiu sočiaiJ

Kaip atrodo mano tipinė diena šiandien? Jeigu įsivaizduojat, kad keliuosi anksti ryte, suruošiu šeimai pusryčius ir su skepetėle mojuoju pro langą, juos išlydėdama į darbus (o būtent taip aš įsivaizdavau iki gimstant Laurynui), tai turiu pasakyti, kad klystate. Paprastai, kai jau matau, kad Lauryno užmigdyti nebepavyks (dažniausiai tai būna apie 8:30), sukaupiu visas jėgas, praplėšiu akis ir žvaliai sakau: „Labas rytas, berniuk mano, dar viena puiki diena išaušo!” (net jeigu nė velnio taip nesijaučiu). Ir nešuosi jį į vonią rytinėms procedūroms. Pirmiausia dienai paruošiu Lauryną, o vėliau jau jis turi apsišarvuoti kantrybe, ir laukti, kol susiruošiu aš (tam tikslui turiu vonioje numetusi čiužinuką ant grindų, kad galėčiau drąsiai turkštis po dušu ir nebijoti, kad Laurynas kur nors nusiridens). O tada einu gerti kavos... to vienintelio puodelio, kurį sau leidžiu. Ir vat tada jau tikrai pajaučiu, kad dar viena puiki diena prasidėjo.

Reikalų dienos metu turiu begalę. Toks jausmas, kad vizitai pas dantistus/logopedus/alergologus/masažistus ir t.t. niekada nesibaigs. Tačiau logiškai suprantu, kad ne. Galų gale, turint keturis vaikus, VISADA kas nors vyksta. Jeigu niekas neserga ir nieko neskauda, tai jau pastebi, kad kažkam į kirpyklą laikas. Arba pažymos kokios tai reikia arba batų pavasarinių kuris nors neturi... Nu žodžiu, pas mane namuose ant sienos kaba kalendorius, kuriame sąžiningai žymiuosi visus vizitus pas gydytojus/būrelius/baseinus ir t.t. Be tokio kalendoriaus – prapultis, ne kitaip.

Mes ir toliau namie be galo daug žaidžiam. Iš tikrųjų. Žaidžiam generolą, monopolį, corcassonnę, įvairius kortų žaidimus... Praktiškai visą laiką kol Laurynas miega (o miega dienom jis tikrai daug) skiriu laikui su vyresniaisiais broliais. Dar labai daug skaitome.  Prireikė šiek tiek laiko, kol įsivažiavom į šį vakarinį ritmą, bet kuo toliau, tuo viskas tik paprastėja. Jeigu Laurynas nemiega, knygų klausosi ir jis. Jeigu pradeda zirzti – jį tuo metu panešioja tėtis. Labai norėjau, kad tas mūsų laikas – vakaras su knyga – ir toliau priklausytų Justui su Juliumi, ir labai džiaugiuosi, kad pavyko.

Kaip ir kitus vaikus, Lauryną auginu ant rankų. Ne visai taip, kaip Julių, kuris užaugo besisupdamas vaikjuostėje prie krūtinės, tačiau ant rankų Laurynas būna tikrai daug. Ir visiškai nekreipiu dėmesio į kalbas, kad taip „pripratinsiu vaiką“/“išlepinsiu“ ir t.t. – žinau, kad šis laikotarpis yra labai jau ribotas. Todėl mėgaujuosi juo ir tiek.

Iš tiesų, apibendrinant kaip aš jaučiuosi, galiu pasakyti, kad Laurynas tiesiog atėjo, ir... įsiliejo į šeimą. Tarsi visada tik čia ir buvęs. O balandžio 4-ąją jam jau sukako 4-uri mėnesiai. Ta proga FB profilyje pasidalinau nuotrauka su visais keturiais broliais ir sulaukiau nerealaus komentaro: „Keturi berniukai ketvirto mėnesio ketvirtą dieną švenčia ketvirtojo brolio ketverių mėnesių gimtadienį“ – nu fantastikaJ  

PS. Vakar, kai pradėjau šį įrašą, daugiau mažiau visi buvome sveiki. Tačiau vakare Paulius ėmė vemti, ir šiandien – tokį saulėtą šeštadienį – laiką jau leidžia Santariškių ligoninėje. Taigi, idilė be ligų pas mus neužsilaiko ilgaiJ

PS2. Man kartais prisireikia išbėgti kur nors trumpam  (papietauti su draugėm/apsilankyti kirpykloje ir pan), tad labai ieškau moteriškės, kuri gyventų Šiaurės miestelyje Vilniuje ir kuri galėtų tom valandėlėm pabūti su Laurynu (dažniausiai planuoju tuos savo vizitus per jo miegą) bei išleisti mane. Gal ką turite rekomenduoti?

Dar kartą apie lėles. Ir apie rūbelius joms. Viskas hand-made!

Kai draugei G. pasakiau, kad pradėjau lankyti lėlių siuvimo kursus, ir kad paskutinė mano manija yra lėlės, kurį laiką ji sėdėjo akis iš nuostabos išpūtusi. O tada galiausiai pratarė: “Tu gal gali man paaiškinti, kaip tau iš viso ateina į galvą mintis užsirašyti į „Lėlių siuvimo“ kursus?“

Iš tikrųjų, nei pati nežinau atsakymo. O gal jo ir nėra. Nes aš šiaip nesu ta, kuri užsibrėžtų kokį tai tikslą ir kryptingai siektų jo. Dažniausiai tiesiog pasitaiko kokia nors atsitiktinė galimybė kelyje, ir nužygiuoju užsižiopsojus į tą pusę. Panašiai buvo ir su tom lėlėm. Jokio tikslo (ar net noro!) išmokti siūti lėles neturėjau. Bet vat pamačiau darželyje skelbimą, kviečiantį mamas išmokti siūti lėles ir taip pasirūpinti rankų darbo Kalėdų dovanomis, ir pagalvojau: „Nu why not?!“.  Buvo tuo metu lapkričio galas (dėl to ir buvo ta sąsaja su Kalėdinėmis dovanomis), darbo turėjau iki kaklo ir daugiau, jaučiausi tokia pavargus, kad... dar kelias minutes pagalvojau, ir nusprendžiau, kad būtent lėlių siuvimas ir yra tai, ko trūksta mano gyvenime. Ir keturias savaites ketvirtadieniais aukodavau pietų pertrauką ir mokydavausi siūti (tiesą pasakius, viso užsiėmimų turėjo būti penki, bet turėjau suplanuotus mokymus Serbijoje, tad vieną  - patį paskutinį užsiėmimą– teko praleisti. Šiaip, kai pagalvoji, tai gaila, nes kaip tik tą paskaitą mokė mažučius nykštukus siūti. Nu bet nieko – kada nors prie nykštukų klausimo grįšiu).

Taigi, nuėjau. Ir buvau šventai įsitikinusi, kad mano pirmoji siūta lėlė bus berniukas (nu bais jau graži lėlytė-berniukas ryžais sušiauštais plaukais buvo padėta ekspozicijoje) ir kad ji bus skirta mano krikštadukrai. Vėliau laikas parodė, kad nei tas, nei tas neišsipildė. Nes kuo toliau įsibėginėjo procesas, tuo labiau supratau, kad su lėle – juo labiau pirmąja! – skirtis nenorėsiu.  Ir negaliu sakyt, kad nebuvau dėl to perspėta. Mokytoja jau iš karto nepatikliai kraipė galvą, klausydamasi mano postringavimų, kad pirmoji lėlė bus dovana gimtadienio proga. O dar kai sužinojo, kad net ne savo vaikams ruošiuosi dovanoti, tvirtai pasakė: “Tavo berniukų vietoje aš tikrai įsižeisčiau”.

Berniukams įsižeisti neteko. Nepaisant to, kad vėliau buvau persigalvojusi ir nusprendusi, kad lėlę gaminuosi sau, ją nusavino Justas. O greitai tokios pačios pareikalavo ir Julius. Kuris, kaip ir visada, turėjo labai aiškius pageidavimus: lėlė turi būti su mėlynais plaukais. Iki užpakalio. Vat taip ir gimė dvi pirmosios merginos (taip taip, dėl lėlės-berniuko jau irgi buvau spėjusi persigalvoti, nes tie ilgi plaukai man irgi be galo gražu).

Norėdama, kad įgūdžiai nedingtų, įkvėpimo pagauta pasiuvau ir dar vieną lėlę - krikštadukrai Indrutei.

O tada ir kita krikštadukra - Paulytė - gavo lėlę gimtadienio proga. Paulytė pageidavo rožinių plaukų. Nu negi sunku įgyvendinti?! :)

Jau galvojau sustoti, bet čia draugė ir kolegė Ugnė pareiškė, kad nori lėlytės ir ji, tad ir jai pasiuvau. Tik tokią mini mini. Ir juodais plaukais – kad Ugnei tiktų.

Indrei skirtą lėlę buvau aprengusi kelnytėmis ir švarkeliu. Neužilgo sulaukiau pageidavimo parūpinti ir puošnesnius rūbus lėlei. Vėl gi... ar gi gaila? :) Per pusdienį nunėriau ir ryškiai geltoną suknelę. Modeliukas: Juliaus lėlė, toji su mėlynais plaukais.

 

 

Iš tiesų, serija lėlių tuom dar nesibaigė: dar viena buvo įteikta mano dukterėčiai ir Pauliaus krikštadukrai Saulutei (taip taip, jau ir mano Pauliukas užaugo tiek, kad būtų tinkamas kvietimui į krikšto tėčius!), tačiau kažkaip pamiršau ją nufotografuoti.

Iš tiesų, šiuo savo hobiu ir tomis savo lėlėmis norėjau pasigirti jau seniai, bet vis nerasdavau progos. O ta proga netikėtai pasitaikė šiandien: paskambino draugė Aušra, ir pasigyrė, kad su vaikais pradėjo laisvalaikiu siūti rūbelius Barbei. O jau grožių grožis tie rūbeliai: ir chalatukai, ir palteliai, ir suknelės įvairiausių ilgių ir fasonų... Barbėm aš niekada nesižavėjau, bet Barbė aprengta tokiais mielais rankų darbo rūbeliais net ir man patiktų.

 

O gal jūs ruošiatės eiti į gimtadienį pas kokią nors mergaitę, ir nežinote, ką dovanoti? Pasidomėkite, ar ji mėgsta žaisti su barbėmis, ir padovanokite rūbelių jos lėlei. Garantuoju, tokia dovana nepaprastai patiks. Na, bent jau laaabai jau daug mergaičių, žiūrėdamos į Aušros siūtus rūbelius Kaziuko mugėje, seilę varvino. O jeigu norėtumėt Aušros kontaktų, parašykit man – mielai pasidalinsiu!

Puokštė saldėsių Nepriklausomybės dienai

Per Naujuosius metus pažadėjau sau, kad grįšiu vėl prie rašymo. Blog‘o rašymo. Ir kad tai būtų dar konkrečiau, net nusistačiau labai aiškų tikslą: parašyti bent kartą per savaitę.

Kaip man gerai sekasi vykdyti planus, galite patys įsitikintiJ. Nuo paskutinio mano įrašo prabėgo tiek daug laiko, kad spėjau ir pagimdyti (na gerai, jau nedaug iki to termino man buvo belikę, bet vis vien), ir Kalėdas atšvęsti, ir Justo gimtadienį atlaikyti ir dar daug daug visko padaryti.

 

Paulytės gimtadieniui kepiau vaikų jau pamėgtus cake-popsus, ir buvau suplanavus nuspalvinti visom keturiom spalvom, kurias turiu (o turiu raudoną, geltoną, mėlyną ir žalią dažą). Tačiau Laurynas pabudo ir pradėjo žviegti kaip tik prieš man imant į rankas mėlyną spalvą. Nusprendžiau, kad apsieisiu ir be jos. Tad tokia geltona-žalia-raudona puokštė gavosi. Ir gan simboliška, turint omeny, kad Paulytės gimtadienis yra vasario 15 dieną - visai prieš pat Nepriklausomybės dieną.

 

Galvojau tokiu įrašu pasidalinti Vasario 16-osios proga (juk visai smagi idėja Nepriklausomybės dienai paminėti!), bet taip jau su mano tempais gavosi, kad per tą laiką kol planavau įrašo rašymą ir kovo 11-oji atėjoJ

 

Taigi, mielieji, su Nepriklausomybės diena Jus! Linkiu paminėti šią dieną atitinkamai ir pasigaminti ką nors geltona-žalia-raudona!

Stebuklingosios pupelės

Nerijus sako, kad jau taip išpurtau, jog mano veidas pasidarė taisyklingo apskritimo formos. Paulytė, pasisvečiavusi pas mus keletą dienų, grįžus namo Inetai pasakojo, kad „Inga pradėjo labai juokingai vaikščioti“ ir, aišku, netruko pademonstruoti mano antišką krypavimą. Na, o susitikus parduotuvėje draugės vyrą, šis geras penkias minutes kalbėjosi su manim karštligiškai bandydamas prisiminti, kas aš tokia bebūsianti, o vėliau, kai jau pagaliau suprato, tik pasimetęs tarstelėjo: „Oi, geras, nepažinau - gerai atrodai!” (Yeh, right:)) Jo, tos paskutinės nėštumo dienos nėra pačios maloniausiosJ

 

Energijos, kurios paprastai man netrūksta, jau neturiu labai daug, tačiau kadangi šiandien jau įžengėme į žiemą, pagalvojau, kad pats metas pasidalinti idėja, kurią taupau jau nuo pernai Kalėdų. Na, žodis “taupau” gal ir ne visai tinkamas, tiesiog pernai metais tiek mažai rašiau į blog’ą, kad idėjos iš “reikia pasidalinti” sąrašo netrukdavo pasidaryti nebeaktualios. Gera žinia yra ta, kad metų ratukas greitai apsisuka - tikiuosi, kad po truputį grįšiu ir prie tų nepanaudotų idėjųJ

 

Jau turbūt ne kartą rašiau, kad Kalėdų laikotarpiu pas mus naktimis lankosi nykštukai. Pakabinome “Nykštukines advento kepurėles” ir vakar. Kartais nykštukai kepurėlėse palieka saldžią smulkmeną, kartais (o šiemet, tai turbūt bus ne "kartais", o "visada") tik laišką su užduotėle, žiemos pasakėle ar eilėraščiu. Ta idėja, kuria norėjau pasidalinti, pasinaudojau pernai, ruošdama Advento Kalendoriaus užduotėles, tačiau ji tikrai pritaikoma bet kokiems Kalėdų stebuklams.

 

O idėja tai tikrai be galo paprasta… Vos kelių sakinių užtenka jai apibūdinti: vieną rytą “Advento Nykštuko kepurėlėje” vaikai rado dvi pupeles (mažyčius saldainiukus, tokio tipo, kaip nuotraukoje dešinėje) ir laišką su užduotėle pasodinti tas pupeles į cukraus pilną puodelį bei laukti, kas iš jų išaugs. O kitą dieną – tra lia lia – iš jų išaugo Kalėdinė Cukrinė Piemenėlių lazdelė! Ot buvo vaikams nuostabosJ.

 

PS. Šitą cukrinį eksperimentą išbandžiau ir ant savo bendradarbio, kurį turėjau globoti per Angelų žaidimą (t.y. aš buvau slaptas Angelas, ir visą Kalėdinį laikotarpį turėjau jį visaip kaip džiuginti ir maloninti). Ot buvo man juoko, kai nuėjusi pasodinti lazdelės, pamačiau, kad bendradarbis ne tik pasodino pupelę cukruje, bet ir... ją palaistė bei gražiai apramstė mediniais pagaliukaisJ

PS2. Idėja tikrai ne mano, bet nu niekaip nebeatkasiu, iš kur ją paėmiau :(

Halloween 2014: šiais metais neapsiribojome vien tik moliūgo išskaptavimu

Kuisiuosi virtuvėje, kai žemyn iš antro aukšto nusileidžia Paulius: „Mam, ar mes turim kokią nors kaukę Halloween‘ui?“. Mano supratimu, tiek Žmogaus-Voro, tiek Betmeno kaukės puikiai tiktų šventei, bėda tik ta, kad jos ikimokyklinukų dydžio. „Suaugusiam žmogui tinkančią turim tik... pingvino kaukę“ – atsakau (dar turim ir kaubojės kaukę, bet apie ją neužsimenu.) Paulius apsidžiaugia, ir po gerų dešimties minučių, kai jis jau vėl pasirodo virtuvėje, leipstu juokais, žvelgdama į liūdno veido pingviną, įspraudusį į, tai matyti net iš tolo, gerokai  per mažą kostiumą. „Bet tas pingvinas ne visai į temą Halloween‘ui, ane?“ – klausia Paulius. Aišku, kad ne į temą. Bet mano stebuklingojoj kaukių dėžėj (tiesą pasakius, per paskutinius metus jau net dvi tokias dėžes prikaupiau) kaukių suaugusiems tikrai ne prūdai. Turim, ką turim, taip sakant.

Vis dėl to, Paulius į vakarėlį išėjo ne su pingvino kauke, o su normalia – kažkokia baisos pabaisos. O mes irgi šventėm. Turbūt pirmą kartą gyvenime. Nes dabar, kai jau esu užsitarnautose atostogose, nepaisant fakto, kad krutu laaabai lėtai ir kur buvus kur nebuvus einu pagulėti, būčiau sau nedovanojus, jeigu būčiau praleidus progą pasinaudoti galimybe, kuomet bent jau teoriškai laiko turiu daugiau nei įprastai.

Šventei ruošėmės trise: aš, Paulius ir Juliukas (Justo namie tą savaitę nebuvo:  jam nerealiausiai pasisekė, nes krikšto mama Ineta pasiėmė jį kartu su savim paatostogauti į Tenerifę).

Pirmiausia, be jokios abejonės, skaptavome moliūgą. Tiksliau, aš skaptavau, o Julius krapštė sėklas iš moliūgo vidaus. Kol jam atsibodo, ir nusprendė, kad šis darbas „pernelyg šlykštus“, ir daugiau jis rankų nekiš.

Tuomet karpėm šikšnosparnius. Kol aš susidorojau su visa armija juodųjų šikšnosparnių, Juliukas iškarpė vieną oranžinį. Ir iš karto nusprendė, kad būtent šis oranžinis ir bus visų šikšnosparnių vadas. Daaaug prikarpėm, todėl kai Paulius baigė juos sukabinti namie, atmosfera iš tiesų tapo baugiJ

 

 

 

 

 

O tada, aišku, gaminom patiekalus.  Oi oi oi, kiek visokiausių variantų buvau prisirinkus internete... Vieną už kitą gražesnių (tiksliau, baisesnių). Tačiau neįgyvendinom turbūt net dešimtadalio to, ką buvau priplanavus. Bet tai niekis: ir tais keliais, kuriems vis tik ryžausi, be galo didžiavausi. Kita vertus, išmokau ir vieną pamoką: nesvarbu, kaip paprastai viskas aprašyta yra recepte, realybėje viskas tikrai neatrodo taip gražiai kaip paveiksliuke... Na, ypatingai jeigu neturi labai daug laiko knistis ir pagalbininkai irgi nėra darbščiųjų rankų/dailiųjų darbelių būrelio atstovai. Tačiau šventės nuotaikos tai tikrai nei kiek nesumenkina.

Taigi, ką gi mes su Juliuku gaminome?

Moreginius vaiduokliukus. Juos kepu pakankamai dažnai (kai tik prisikaupia baltymų): ir pasigamina labai greitai, ir vaikams superinė atrakcija suteikti gyvybę vaiduokliukams, išpiešiant jiems akis bei burnas. Justas, kuomet pamatė mūsų stalo nuotrauką, nerealiai susinervino, kad „mama iškepė jo skaniausių sausainių, o jo net nėra namie!”.  Tik mūsiškiai neatrodė tokie gražūs, kaip pas Neringą.

Baisiąsias akis. Čia tai jau buvo Juliaus idėja: daryti kruvinas akis. Ėjau browsinti internete, ir baisiausiai apsidžiaugiau, kad tikrai toks patiekalas yra (deja, dabar niekaip neberandu nuorodos). Mūsiškės akys neatrodė taip jau labai tikroviškai, bet...et, vis tiek susivalgė labai greitai, tai matomai, visiems tiko.

Raganų pirštelius. Kepiau juos antrą kartą, ir šį kartą turbūt gerokai pamažinau miltų porciją, nes gavosi nerealiai skanūs ir tirpstantys burnoj. Bet jeigu pradinė išvaizda dar priminė raganos pirštelius, tai iškepę jau atrodė kaip tikrų tikriausios „Grizlio letenos“ (kaip juos iš karto pakrikštijo atėję svečiai).

 

Įdarytus kiaušinius. Šitie gal atrodė gražiausiai ir panašiausiai į originalą. Tik, žinodama, kad tikrai ne visiems tinka-patinka alyvuogės, vorais papuošiau tik kelias puseles.

Be jokios abejonės, apgalvojome ir šventės „interaktyviąją dalį“, kad viskas nesibaigtų vien tik sėdėjimu prie stalo: programa prasidėjo Hario Poterio filmu, vėliau ėjome dažyti balionų tamsoje šviečiančiais dažais (vaikai vis bėgo tikrinti į vonią, ar tikrai dažai šviečia), ir galiausiai viskas baigėsi vaikų veidų dažymusi (čia jau nebuvo pagal mano planą: Julius tiesiog paprašė nukelti karnavalinius dažus, ir neužilgo namuose pradėjo krykštauti ir siautėti trys pabaisuokliukai).

O nerealiausia visos dienos dalis buvo tai, kad pas mus apsilankė... Trick-or-Treat prašantys persirengėliai. Pirmą kartą per tuos tris metus, kuomet gyvename šiame name! Ir apsilankė ne per Užgavėnes, kada jų laukiame saldainių prisiruošę, o per Halloween‘ą, kurio paprastai nešvenčiame ir jokių prašalaičių nelaukiame. Visa laimė, kad mūsų saldėsių stalčius nebuvo tuščias: saldainių atsargos greitai buvo gerokai sumažintos. Vaikams buvo tiek džiaugsmo išvydus lankytojus, kad dabar visai rimtai svarstau prieš Užgavėnes pakabinti plakatą: „Mieli persirengėliai, neaplenkite šitų namų!” J