Baklava, arba kodėl nebejaučiu didelio poreikio atostogauti Turkijoje

Šiais metais į Turkiją mes taip ir neišvažiavome. Planavom, planavom, bet kažkaip taip niekas mums ir nesusiplanavo. Dabar tai guodžiam save bent tuo, kad greičiausiai būtumėm keliavę su liūdnai pagarsėjusia "Star1 Airlines", tai džiaugiamės, kad pinigų sutaupėm.

Tačiau dėl vieno dalyko tai ypatingai liūdėjau: kad neteks šiemet valgyti turkiškų saldumynų. Ne tų, kur su želė, o tų, kurie gausiai aplieti medaus padažu. Mhmmm... Žinau, tikrai nedaugelis juos mėgsta, netgi vadina juos saldumynų pornografija, bet aš tai juos galiu šlemšti ir šlemšti. Per praeitas mūsų atostogas Turkijoje (cha, gerai skamba "praeitas", nes iš tiesų, tai buvo vienintelis kartas, kuomet mes atostogavome ten :) ), aš juos valgydavau po tris kartus per dieną. Ir dar pilną lėkštę tų pyragėlių parsinešdavau į kambarį, kad jeigu, neduok dieve, naktį ar paryčiais užsimanyčiau, man nereiktų svajoti apie tai, kaip čia greičiau nusigauti iki virtuvės. Taip, pagal taisykles maistą į kambarius neštis buvo draudžiama, tačiau aš Turkijoje atostogavau būdama nėščia, o nėščiosioms, kaip žinia, kiek kitokios taisyklės galioja:).

Kuomet jau galutinai supratau, kad į Turkiją šiemet nebeišvažiuosim, pradėjau ieškot išeičių, kaip gi "pigesniu būdu" galėčiau tų baklavos pyragėlių gauti. Ir voila - ko tik tame internete nėra! O receptas, kaip paaiškėjo, tiesiog ypatingai paprastas. Kadangi viskas labai aiškiai (su detaliom foto) išdėstyta čia, aš pačio recepto neparašinėsiu, pasakysiu tik tiek:

1. Šitie pyragėliai gavosi šiek tiek sausesni nei tie, kuriuos valgėme Turkijoje.
2. Phyllo tešlos (kuri minima recepte, ir be kurios, greičiausiai, čia neišsiversti) galima nusipirkti Prizmos prekybos centre (čia vilniečiams, apie kitus miestus nežinau)
3. Išsikeptų pyragėlių užtenka tikrai labai labai ilgam. Na, mums ilgam neužteko, bet tik dėl to, kad labai jau daug ką vaišinom. Ir tikra tiesa, kad daugiau nei vieną pyragėlį gan sunku įveikti.

Jeigu sugalvosite irgi išbandyti - skanaus!

Pati saldžiausia diena... ever!

Šiandien be jokios abejonės buvo saldžiausia diena mano gyvenime, tiesiogine ta žodžio prasme. Aišku, gal per drąsu sakyti "gyvenime", bet garbės žodis, kitos tokios neatmenu.
O prasidėjo viskas nuo nekalto sumanymo - sugalvojau savaitgalį, kad Justo trejų metų gimtadieniui (kuris bus po gero pusantro mėnesio, beje) tortą ne užsakinėsiu, o iškepsiu pati. T.y. ne paprastą tortą iškepsiu, o tortą-traukinį, nes būtent tokia gimtadienio tema numatoma.
O su manim tai kitaip nebūna... Kai jau nusprendžiu, tai peilis. Nenusiraminu, kol neįvykdau. Ne išimtis, ir šis kartas.

Pirmiausia, apie šią savo idėja apsiskelbiau namiškiams. Šis triukas labai gerai suveikia - kuo daugiau žmonių apie kažkokį savo pasiryžimą informuoji, tuo vėliau būna sunku nuo tos idėjos "nusimuilinti".

Apsiskelbus, ėmiau knistis po interneto lobynus, ir ieškoti tortų-traukinių pavyzdžių. Gerasis Google'as jų per kelias sekundes rado tūkstančius! Na, kad ir pavyzdžiui, tokį, kurio nuotrauka viršuje - argi negražu būtų ant stalo patiekti tokį meno kūrinį, ypatingai turint omeny, kad Thomo traukinukai pas mus dabar vos ne einamiausias žaislas? Tiesa, į mano kulinarines vizijas ne visi namiškiai žiūrėjo optimistiškai. Pavyzdžiui, vos pasirinktus paveiksliukus parodžiau Pauliui, šis iš karto mane "nusodino" ant žemės: "Tik jau tu nepradėk įsivaizduot, kad ir pati tokį padarysi!".

Sekantis žingsnis buvo išsiaiškinti, kaip gi daromi tie visi spalvoti užtepimai. Vėlgi, šioje vietoje nepaprastas pagalbininkas buvo internetas, su savo www.supermama.lt forumu priešaky. Ir, žinot, turiu pasakyt, kad po savaitgalinio pasisedėjimo prie kompiuterio, jau visai neblogai gaudžiausi visuose tuose bezė, pastilažo, aicingo, marshmallow ir dar kituose velniuose, apie kuriuos iki šios dienos nė girdėt nieko nebuvau girdėjus. Tiesa, kol kas tik teoriškai.

Ir galiausiai, paskutinis klausimas buvo, ką daryti su praktine dalimi. Buvau visiškai tikra, kad tokio dalyko kaip teminio torto kepimas negaliu atidėti paskutinei dienai. Iš pradžių svarsčiau įvairius variantus: pvz. išskirtinėm progom vis iškepti po tortą, išbandant po vieną pertepimą. Su šia idėja tiek toli pasistūmėjau, kad net Audriui pasisiūliau gimtadienio proga iškepti tortą - tik sakiau jam išsirinkti, kokio nori. Tiesa, rinktis daviau iš dviejų temų: žuvis arba slidės. Tačiau vėliau nusprendžiau, kad visas šis reikalas pernelyg ilgai užtruktų, todėl apsisprendžiau ties paprastesniu variantu. Na, gal ir ne paprastesniu, bet bent jau man patogesniu: per vieną dieną pasigaminti visus tuos rekomenduojamus perdengimus, ir tuomet jau nuspręsti, kurie jų man priimtiniausi. Tai vat šiandien ir buvo toji "bandymų" diena.

Taigi, gal jums ir atrodo, kad žvelgiate į kažkokį nukeipusį-nuvargusį traukinuką su bevirstančiais vagonais, bet iš tiesų tai yra TRAUKINYS, atspindintis net penkias puošybos technologijas. Ir gimė šis kūrinys (net nežinau, kaip jį geriau įvardinti) vos per porą valandų, kuomet miegojo vaikai.

Supažindinu trumpai:
Traukinio pagrindinė dalis (mėlynoji) padengta pastilažu. Oi, kiek keikiausi jį kočiodama ir bandydama "užvilkti" ant karkaso! Keikiausi, ir sakiau, kad ne, ačiū, šito dar kartą tai tikrai nebandysiu! Bet kuomet vakare atėjo Ineta, ir pasakė, kad būtent šita cukraus masė yra jos pati pati mėgstamiausia, pagalvojau, kad gal vieną kokį vagoną specialiai jai ir galėsiu papuošti... Dar žibalo įpylė ir Paulius, kuris vakare, ragaudamas traukinį, pareiškė, kad mėlynasis vagonas skaniausias.

Rožinis vagonas - icing'as. Man pačiai labai patiko jį gaminti (naudojaus mikseriu, tai greitai visas šitas reikalas pas mane pasigamino), bet įtariu, kad kažką vis tik dariau ne taip, nes pasidengė vagonas nelabai gražiai. Tiesa, skoniui tai netrukdė.

Trečiasis vagonas iš tiesų turėtų blizgėti š0koladu, bet... patys matote, kiek to blizgesio jis turi.

Traukinio viršus padengtas kreminio sūrio-pudros papuošimais (dar turiu pasitikslinti, bet berods čia bus froizingas), o akys ir lūpos puoštos tirpintu šokoladu (labai gerai, kad išbandžiau iš anksto, nes pamačiau, kad gražiai "išvarvinti" akis su valgomuoju šaukštu nėra taip jau paprasta, kaip man atrodė.

Taigi, viena diena ir penkios skirtingos (ir visos tiesiog YPATINGAI saldžios) puošimo technologijos. Dar pridėkit tris skirtingus pačio torto pertepimus (sviesto-kondensuoto pieno, kreminio sūrio-grietinės ir varškės-jogurto), ir suprasite, kaip man dabar, prisiragavusiai viso šito gėrio, BLOOOOGAAAA.

Ir, kas pikčiausia, dabar sėdžiu ir galvoju, kaip galėjau šitaip apsižioplinti: kuomet lipdžiau traukinuką, buvau įsitikinus, kad visus jo pertepimus (o juk man svarbu atrasti geriausią derinį!) prisiminsiu pagal vagonėlių spalvas. Spėkit dabar iš trijų kartų, ar atsimenu? Ne!!!!!

Ech. Bet tebūnie, ką nors su tais pertepimais dar sugalvosim.
O tortą-traukinį gimtadieniui tikrai kepsiu. Ne tik todėl, kad jau visiems apsiskelbiau, bet ir todėl, kad Nerijus specialiai tai progai man net konditerinį maišelį įgijo. Turėsiu kažkaip pateisinti tą jo pasitikėjimą :).

Na, einu toliau ieškoti pertepimų tortui. Jeigu turėti kokį skanų ir tinkamą vaikams - pasidalinkite, prašau :)


Traukinuko Thomo nuotrauka, esanti viršuje, paimta iš http://www.herbhenryfamily.com/melody.htm

Trys paršiukai iš tualetinio popieriaus ritinėlių

Dabar aš supratau, kam mums buvo reikalinga dviaukštė lova. Nes kurį laiką jau tikrai kirminas viduj graužė, kurių velnių mums reikėjo gamintis gigantišką lovą į savo mažą butuką, jeigu vienas vaikas vis tiek miega su mumis (arba tiksliau, su manim, nes Nerijus su kitu vaiku miega toje dviaukštėje lovoje), o iki to laiko, kol kitam vaikui tos lovos prisireiks, jau ir išsikraustyti spėsim. Tačiau dabar man viskas aišku - gaminomės tokią lovą, kad Paulytė turėtų, kur miegoti! Vat kaip paprastai viskas gyvenime išsprendžia - kartais net nežinai žmogus, kodėl elgiesi būtent taip, o ne kitaip, o vėliau paaiškėja, kad būtent šis sprendimas ir buvo pats geriausias ...

O Paulytė tai dabar tikrai pusiau apsigyveno pas mus. Bent jau nuo vidurdienio, kuomet ją ir Justą pasiimu iš darželio. Iš pradžių to neplanavome, tačiau kai pamatėme, kad mergaitei pernelyg didelis stresas matyti, kad atėjusi teta (čia jau aš) pasiima pusbrolį iš darželio dar iki pietų miego, o ją palieka, nusprendėme nebekankinti.

Labiausiai pergyvenau dėl to, kaip man pavyks visus tris vaikus užsimigdyti vienu metu - aš gi puikiausiai žinau, ką reiškia bandyti sutramdyti įsiaudrinusius trimečius! O turi jie man miegot visi trys vienu metu būtinų būtiniausiai - pernelyg jau brangios tos kelios ramybės valandos man. Tačiau viskas mums einasi ne taip blogai, kaip įsivaizdavau. Jau net įsikirtau į tam tikrą "tramdymo" techniką. Migdymosi scenarijus yra toks: kurį laiką sugulus tvyro ramybė: abu dičkiai vaikai geria pieną ir klausosi pasakos. Trečias vaikas supasi man ant kelių, ir irgi geria pieną. Tuomet buteliukai yra šveičiami ant žemės, ir yra pereinama į antrą stadiją: Paulytė pradeda krykštauti ir, tarsi kviesdama į žaidimą, klausti Justo: "Justai, ką darai?". Va šitoj vietoj būtinai reikia "kirsti iš peties": "Paulyte, baik!!!". Aišku, kirsti reikia tik tuo atveju, jei nėra didelio noro migdytis su jais gerą valandą. Jeigu ši situacija suvaldoma, neužilgo seka kita: Justas pradeda spardyti į savo lovos apačią. Jeigu šį momentą praleidi - labai greitai vėl grįžti į situaciją, kuomet Paulytė linksmai klausia: "Justai, ką darai?". O kad taip neatsitiktų, geriausia "užkalbėti" Justui dantį: "O ką tada darė vilkas?"; "Ir ką gi pamatė Auksplaukė ant stalo"?. O įdomiausia tai yra paskutinė migdymosi stadija, kuomet jie pradeda ginčytis. Va čia geriausio sprendimo dar neradau. O ginčytis jie gali apie bet ką, pvz. Paulytė sako: "Aš turiu lėlytę", o Justas sako: "Ne, neturi". "Turiu!"-jau pikčiau pareiškia Paulytė, "Neturi", - kuo ramiausiai atsako Justas. "Turiu-turiu!!!", "Neturi-neturi-neturi!". Ir taip be galo. Atsimenu, ir mes su Ineta mėgom šį žaidimą. Man labiausiai patikdavo, jeigu būdavau toj ginčo pusėj, kur reikėdavo sakyti "Ne". Turbūt nereikia aiškinti, kodėl - juk daugiau sunkiau pasakyti daug kartų "Taiptaiptaip", nei "Nenene". O kiekvienam aišku, kad kas daugiau pasako, to ir teisybė. Tai va, dar nežinau, ar čia man geriau kištis į tuos jų ginčus, ar ne. Bandžiau ir taip, ir taip, bet rezultatas tai vienodas gavosi - nekreipė jie į mane dėmesio. Bet įtariu, kad dar turėsiu progų visokiem sprendimams išbandyti, bent jau sprendžiant pagal tai, kaip jie čia paskutiniu metu smaginosi.

Žodžiu, neliūdna dabar pas mus. O kai jie pagaliau nulūžta, aš gaunu savo išsvajotas ramybės valandas. Tačiau įdomiausia dienos dalis turbūt būna tuomet, kai trijulė atsikelia po miegų, nes tuomet veikiam (arba bent jau stengiamės nuveikti) ką nors naudingo. Vat pavyzdžiui, neseniai gaminom tris paršiukus iš tualetinio popieriaus ritinėlių.
Tokius, kaip pasakoj, be kurios Justas turbūt nė dienos nepraleidžia. Tiesa, va taip, kaip nuotraukoj, jie atrodė tik užvakar, t.y. kada gaminom. Na, dar vakar iš ryto, kol vaikai buvo daržely. O jau vakar vakare visi trys paršiukai buvo be akių, o vienas tai ir be nosies. Tačiau ir tokie žaidimams tinka.

Mums prisireikė: tualetinio popieriaus ritinėlių, kartono, juodo flomasterio (čia nosims ir rankų galiukams užpiešti), besivartaliojančių akučių.
Pirmiausia nuspalvinome tualetinio popieriaus ritinėlius. Tuomet iš kartono iškirpome snukučius bei rankutes bei juos išpiešėme. Prie paruoštų ritinėlių priklijavome snukučius, akutes ir rankutes.

Aišku, būtų buvę labai smagu, jei būtumėm padarę ir namelius iš šiaudų, pagaliukų ir plytų, bet mums kuo puikiausiai šiai dienai tinka ir kaladėlės: ir statosi nameliai kūrybingai, ir griūna atitinkamai :)
Paršelio idėja iš čia.

Scrapbookingo kursai

Pagaliau apsilankiau kursuose, apie kuriuos jau seniai svaigstu - scrapbookingo. Ėjom kartu su Jurga - tokia buvo mano gimtadienio dovana jai. Labai jau savanaudiška dovana, nes Jurga tikrai nėra nei scrapbookingo, nei apskritai bet kokių rankdarbių mėgėja.
Tačiau gavosi viskas labai neblogai. Nes būtent Jurga savo skrebuką (velnias, kaip gi tiksliai lietuviškai šį dalyką užvadinti?) kursų metu užbaigė, o man teko suplanuoti dar vieną vizitą. Na, ne visai dėl to, kad būčiau beviltiška, tiesiog taip jau susiklostė.

Kursų metu man paaiškėjo keli esminiai dalykai:
Visų pirma, ne, iš manęs tikrai neišeis gera scrapbookininkė, čia tai faktas. Nejaučiu aš nei spalvų, nei kompozicijos. Ir su pjaustymo įrankiais darbuotis nemoku. Bet labiausiai tai nebus iš manęs geros scrapbookininkės todėl, kad aš pamačiau, kokį kalną gėrybių reikia susipirkti, norint "kepti" gražius skrebukus: Laura (toks mūsų mokytojos vardas) vos spėjo dėlioti dėžės-dėžutėles pilnas įvairiausių segtukų, sagelių, lipdukų, raidžių ir t.t. Aš jau nešneku apie galingus printinimo aparatus, kurie jai išpjauna bet kokį pasirinktą internetinį dizainą.
Va, kad ir šis skrebukas aukščiau, kuris yra mano kursų rezultatas. Tik pagalvokit: jam pagaminti buvo panaudoti gal 8 skirtingo dizaino popieriaus lakštai, lipdukai su kamuoliukais, raidžių lipdukai ir specialiu būdu išpjautas "medis" bei "Paukštukas". Be to! Kad skirtingo dizaino juostelės gražiai sugultų viena šalia kitos, Laura jas sudygsniavo su siuvimo mašina, o medį ir paukštuką ištepė specialiu stiklo efektą priduodančiu skysčiu (nuotraukoje tas nematyti). Nu žodžiu, aš tik valgiau viską akimis, ir supratau, kad tiek pajamų šiam hobiui tiesiog negaliu skirti.

Antras dalykas, kurį supratau, yra tai, kad nors gera scrapbookininkė iš manęs neišeis, vis tik giliai širdyje aš jau ESU scrapbookininkė. Rimtai. Tiesa, dauguma Irmos išvardintų kriterijų man dar nėra būdingi, tačiau ir aš, kaip ir kitos, pasigavusios šią virusą, visus gyvenimo momentus mintyse iš karto perskirstau į "Noriu prisiminti, todėl verta daryti skrebuką/Neverta". Kuom tai pasireiškia? Geriausiai tai atspindi nuotraukos, kurias paskutiniu metu spausdinu (nežinau, kaip jūs, bet aš labai jau nepasitikiu informacinėm technologijom, ir svarbiausias nuotraukas mėgstu atsispausdinti). Jeigu anksčiau man labiausiai patikdavo nuotraukos, kur vaikas "išėjęs" gražiausiai (ala meiliai šypsosi, aprengtas gražiausiais rūbeliais, pozuoja prie jūros ar kokio gyvūno/objekto), dabar tokios nuotraukos man visiškai prarado savo vertę. Nes jos nepasakoja jokios istorijos. Skirtingai nei tos, kurios užfiksuoja ne gražų vaizdą, o tam tikrą charakterio bruožą, situaciją, pomėgį...Kažką, kas šiuo metu kelia juoką ir yra didelė dalis mūsų gyvenimo, o vėliau tiesiog nejučia gali pasitraukti į praeitį. Taip, kad tu to net nepastebėsi. Ar net pamirši.

Pavyzdžiui, va Juliaus nuotrauka, kurią jau seniai bandau pagauti.

Įprastu atveju, aš net nemąstyčiau apie tokios nuotraukos atsispausdinimą: nei čia vaikas normaliai matosi, nei čia nuotrauka graži. Tačiau vis tik, užfiksuota situacija man yra svarbi. Ir norėčiau jos nepamiršti. Nes čia labai puikiai pagautas momentas, kaip mūsų Juliukas išreiškia savo pyktį/nuoskaudą: jeigu tik jam kas nors nepatinka (konkrečiai šiuo atveju, neleidau jam pasiimti saldainio), iš karto stojasi ant rankų (taip tilteliu) ir bliauna. Na, niekada nemačiau, kad koks vaikas taip elgtųsi! Nesispardo, nesiskeryčioja - tiesiog stovi ant savo rankučių ir rauda. Ir taip elgiasi nuo pat to laiko, kuomet išmoko vaikščioti. Anksčiau tas jo "triukas" mane be galo gąsdino (man vis atrodė, kad jis tuoj versis kūlversčiu ir sprandą nusisuks), dabar jau pripratau ir nebesuku galvos. Tiesa, dar matote, kaip prie Juliaus artinasi katė? Gerutė ji pas mus... Vos tik kas nors verkia, bėga guosti :)

Arba va dar viena foto, kur Justas bando paimti tėčio sužvejotą žuvį sode, ir paleisti ją atgal į vandenį. Kaip jis išsigando, kai šioji išslydo iš rankų! Ir kaip po to garsiai garsiai šaukė tėtį, kad šis ateitų, ir pats paimtų ir paleistų žuvytę:

Skrebuko pagalba galima ne tik užfiksuoti momentą vaizdiškai, bet ir papasakoti apie šią situaciją "garsiniai". Į albumą tikrai kur kas labiau tiktų va tokia nuotrauka,
kur Nerijus rodo Justui ką tik sugautą didžiulę lydeką, tačiau nuotraukoje su lydeka... nėra istorijos. Arba ne, ne taip pasakiau - istorija yra, tik ji Nerijaus, o ne Justo.

Va dėl to aš myliu srapbookingą. Ir dėl jo svajoju kada nors turėti darbo kambarį, kur galėčiau laisvai aplink save paskleisti visas reikalingas foto, popierius ir kitus rakandus bei galėčiau nepertraukiamai darbuotis. Na, kada nors :)

Adaptuojamės darželyje

Jūs, turbūt, pagalvosit, kad visai pakvaišau su tais savo pirštukiniais gyvūnais... Aš kartais ir pati taip pagalvoju. Bet nieko sau negaliu padaryt. Paskutinis gaminys - du pingvinai. Ne be reikalo pingvinai, ir ne be reikalo du, bet apie viską nuo pradžių.

Jau trečia savaitė, kaip Justas keliauja į darželį. Na, "trečia savaitė" tai tokia labai jau sąlyginė, nes pirmą savaitę jis ėjo dvi dienas, antrą - tris. Visą kitą laiką sirgo. Tačiau teoriškai, į darželį pėdiname jau trečia savaitė. Ir ši savaitė yra išskirtinė tuo, kad būtent šią savaitę į darželį išsiruošiam su ašarom: visas ankstesnis teigiamas nusiteikimas dingo, liko tik "Neisiu. Nenoju". Aišku, vis tiek eina, nors ir nenori. Tačiau bent jau porą dienų darželyje liko tiesiog BAISIAI verkdamas. Dabar (t.y. vakar ir šiandien) jau kaip ir pakenčiamai susitariam, tad vat sėdžiu ir laužau galvą, gal vis dėlto įvairiausi triukai veikia?

O triukų, kad palengvinti adaptaciją, tikrai ėmėmės.

Justo grupė - pingvinai. Būtent dėl to, kad jis dabar "Pingvinas", pasisiūliau jam nunerti pirštukinį pingviną. Justas labai apsidžiaugė, tik paprašė, kad pingvinai būtų du - "Kad Juliukui galėčiau duoti". Taip gimė du pingvinai(visai kaip iš tos dainos apie pingvinus, kurią irgi mėgstame dainuot, ir kurie išlėkė iš marių). Vienas pingvinas su šaliku, kitas - su varlyte - nes taip nupiešta paveiksliuke prie Justo grupės durų.
Nors ir labai nemėgstu nieko megzti antrą kartą, labai džiaugiuosi šiuo sprendimu: dabar vienas pingvinas lieka su manim, kitas - eina į darželį su Justuku. O susitikę jie pasakojasi vienas kitam dienos įvykius.

Dar namuose labai daug kalbam. Ir su pingvinais, ir be jų. Kalbam apie tai, koks jau Justas yra didelis ir kaip smagu, kad jis jau gali eiti į darželį. Dar kalbam apie tai, kad visi žmonės turi darbus: tėtis eina į darbą, Paulius eina į mokyklą, Justukas eina į darželį. Net Juliukas turi savo darbą - eiti kasdien su auklyte į lauką. Problematiškiausia buvo sugalvoti darbą man, bet dabar tiesiog sakau: "Mama dirba namie". Ir matau, kad tokie pokalbiai tikrai veikia: vakare Justas, prieš užmigdamas, išrėžia, kokius kas darbus turi ir priduria: "Kuomet tėtis neina į darbą, ir mes visi neiname". Paprasta!

Dar išbandžiau "Širdutės delne" taktiką. Kuomet pirmą dieną (kuomet Justas verkė darželyje) pasiėmiau jį namo, paklausiau, kodėl gi jis verkė. "Nes nenorėjau, kad tu išeitum", - atsakė jis. Ir kitą dieną aš padariau tai, ką ir buvau planavusi: paėmiau jo delnuką, su tušinuku nupiešiau širdutę,pabučiavau delniuką ir pasakiau: "Kai tau bus liūdna, tu tik pažvelk į šią širdutę, ir žinosi, kad mamytė tave labai labai myli ir ji visada su tavim".
Man net šiurpuliukai per kūną nubėgo, kai pamačiau, kad žengdamas per slenkstį į grupę (visas sriūbaudamas!) jis vis žvalgėsi į savo delniuką. O aš jau net buvau pamiršusi tą širdutę! Vakare jis v4l man ją priminė: "Nupieši man rytoj vėl širdutę?". Taigi, piešiam kiekvieną dieną :). Auklėtoja sakė, kad tą nupieštą širdutę Justas rodė ir jai. Ji nesuprato, ką jis nori pasakyti, tik pamatė, kad ta širdutė jam labai brangi, todėl pasisiūlė nupiešti kitą tokią ant kitos rankutės :). Šiandien papasakojau auklėtojai širdutės istoriją, tai ji iš karto Justui vėl pasisiūlė nupiešti širdutę ant kitos rankutės "Kad namie galvotum ir apie mane, nes aš labai noriu, kad tau patiktų darželyje ir tu čia jaustumeisi gerai ir norėtum čia vėl ir vėl ateiti". Gražu, ar ne?
Dar skaitome ir knygą apie meškėniuką, kuris labai nenorėjo eiti į darželį, ir kuris galop darželį pamilo.

O dar... Vaiką papirkinėju:). Oi, čia turbūt tikrai nėra geras dalykas, tad bent jau bandau "įpakuoti" taip, kad tai neatrodytų panašu į papirkinėjimą. Kuomet ateinu jo pasiimti iš darželio, visuomet turiu kokią nors smulkmeną su savim - lauktuve iš savo "darbo" t.y. parduotuvės.

Tai va, tokių triukų griebėmės, norėdamai palengvinti adaptaciją darželyje. Nežinau, kurie jų veikia stipriausiai. Gal tiesiog visas jų rinkinys?

Bananiniai ledai

Susitepė Nerijus sumuštinį. Su paskutine batono riekele. Čia prieina Justas, ir visą sumuštinį "nusisavina". Bet duoda tėčiui atsikąsti. Kiek palaukęs, Nerijus vėl klausia: "Duosi dar atsikąsti?". O Justas pakraipo galvą į šonus, ir rimtai atsako: "Ką tik jau kandai".

Taip... Dalinimosi džiaugsmo išmokstama ne per dieną. Ir nors mūsų dar laukia ilgas kelias, iš tiesų džiaugiuosi net ir mažiausiais pasiektais rezultatais. Džiūgauju širdy, kai Justas, gavęs saldainį, net neprašomas perlaužia jį per pusę, ir sako: "Pusę duosiu Juliui". Džiūgauju ir tuomet, kai jis prašo manęs nunerti du pingvinus, nes "Vieną reikia duoti Juliukui". Ir tuomet, kai, įsilipęs į mašinėlę prekybos centre, pasislenka ir kviečia Julių: "Juliuk, ateik - sėskis prie manęs!".

Jau esu rašiusi apie tai, kad man smagu stebėti, kaip Justas ir Julius mokosi žaisti ir dalintis kartu. O dabar esame tokioje stadijoje, kai daugiau reikia dirbti jau su mažesniuoju Juliuku, nei Justuku. Ypatingai turėjau šansą įsitikinti tuo prieš kelias dienas.

Prisigaminome pagal Neringos receptą bananinių ledų, kuriuos gražiai suguldėme kameroje. Todėl kurį laiką, kai jau mažieji prieidavo prie šaldytuvo, ir baksnodami į jį kažko prašydavo, galėdavau neabejoti, kas tai yra. Tačiau vat prieš kelias dienas mūsų laukė siurprizas: pradarome kamerą, o ten - tik vienui vienas ledas belikęs. Justas į mano "Teks dalintis" sureagavo visiškai ramiai, o už tat kokių vaizdų davė Julius! Procesas vyko maždaug taip: Justas laižo ledus, Julius žviegia ir krenta ant žemės. Justas duoda ledus Juliukui, šis gražiai padėkoja "Aate" ir patenkintas valgo. Vos tik ateina Justo eilė skanauti, visi iš naujo išgyvename tą pačią isteriją. Vis tik, taip sakant, isterijoms esu atspari, todėl ledus ir toliau valgome pakaitomis.

Tačiau dar tą pačią dieną ledų prisigaminome dar. Perrašau Neringos receptuką. Mums prisireikė:
- Trijų bananų, kuriuos dalinau kiekvieną į tris dalis;
- Plytelės šokolado (100 g);
- 1.5 šaukšto aliejaus;
- Įvairiausių pabarstukų;
- Pagaliukų ledams - kuomet ieškodavau specialiai, niekada vitrinose jų nematydavau, tačiau šį kartą pasisekė (uh, kaip negražu - ledų nepirkau, tik pagaliukų iš vitrinos pasiėmiau), tad nebereikėjo tam reikalui naudoti kinietiškų lazdelių, kurios, žinia, nelabai tam skirtos. Dar galima naudoti kavai skirtus medinius maišiklius (na, kur būna degalinėse prie automatinių kavos aparatų)

Eiga labai paprasta: ištirpinam šokoladą (aš pagal visas instrukcijas tirpinu virš verdančio vandens) ir įmaišome į jį aliejų. Tuomet į bananą įstatome pagaliuką, ir gražiai jį apliejame šokoladu. Apibarstome pabarstukais.
Dar neišradau būdo, kaip gražiau sušaldyti tuos bananinius ledus, tad kol kas paprasčiausiai guldau juos gražiai vienas šalia kito ant celofaninės plėvelės ir kišu į kamerą šaldytuve.

Mano vaikai kerta net ausys lapsi :)

Gaminame boružėles

Dabar aš gyvenu kaip karalienė. Rimtai: vieną vaiką palieku su aukle, kitą - nuvežu į darželį. O pati - trali vali festivali, aišku! Ir visiškai nesvarbu, kad ta idilė trunka vos trejetą valandų - neprisimenu, kada dar tiek laiko vienumoje esu turėjusi. Ir net nesvarbu tai, kad daugiausia "trali vali" vyksta sprendžiant visokius, niekaip nesibaigiančius, reikalus.

O tie reikalai tikrai niekada nesibaigia. Aišku, aš, naivuolė, dar ir susiplanuoti jų nemoku. Vat, pavyzdžiui, šiandien buvau suplanavus, kad, kol Justas bus darželyje, paruošiu pietus Juliui, vakarienę visiems, susitvarkysiu kambarius ir dar paskaitysiu knygą. Ai, ir dar nunersiu boružėlę, nes ją pradėjau nerti dar iš vakaro, tai pažadėjau Justui, kad ateisiu pasiimti jo iš darželio jau su gatava boružėle. Spėkit, kiek iš viso to padariau? Na, Juliukui sriubą išviriau. Bet nedaug trūko, ir vaikas būtų likęs be pietų, nes atsitokėjau, kad tos trys valandos jau baigia prabėgti gerokai per vėlai. Ir boružėlę nunėriau. Bet daugiau nieko.

Dėl to, kad nunėriau pirštukinę boružėlę tai labai džiaugiuosi. Ne tik dėl to, kad iš paskutiniųjų stengiuosi tesėti pažadus vaikams, bet ir dėl to, kad boružėlės pas mus dabar išgyvena pakilimą. Užtikau Eglės blog'e nerealią idėją, kaip galima lengvai prisigaminti jų, naudojant dangtelius nuo plastmasinių butelių. Šiaip, pas mus tų dangtelių niekada nebūna, nes geriame vandenį iš čiaupo, bet taip jau atsitiko, kad Paulius po šimto metų sugalvojo savo kambarį susitvarkyt, tai keletą dangtelių iššlavė iš po lovos. Vat juos ir sunaudojom darbeliui.

Idėja paprasta: nuspalviname dangtelius akriliniais dažais, leidžiame jiems nudžiūti, ir kviečiame vaikus, kad pribaksnotų taškelių boržėlei ant nugarėlės (mes tam reikalui naudojome ausų krapštukus). Vėl džioviname dangtelius, o tada jau tupdome boružėles ant žiedų. Ir gėrimės jomis, aišku. Ir dar visus svečius vedame prie kiekvienos gėlės, ir rodome, kad ten gyvena boružėlė (čia Juliukas taip elgiasi).

Tiesa, bedarydama tas boružėles iš dangtelių padariau nedidelį atradimą. Anksčiau aš visokius tokius darbelius, kur reikia daug dangtelių (va pavyzdžiui, tokius) iš karto atmesdavau, nes, kaip minėjau, gėrimų plastikiniuose buteliuose nelabai ir perkame. Tačiau kai jau pasigaminome pirmąsiais boružėles, sugalvojau, kad gal reikia pradėti kaupti "svetimus" dangtelius. Ir ką jūs pasakysit? Užteko nueiti iki artimiausios vaikų žaidimų aikštelės kieme, ir grįžome su puspilne mašinos bagažine (vaikiškos mašinos, aišku) dangtelių! Na, kultūros pas žmones stinga, ką ir besakysi...