Traukinukų gimtadienis - Justui sukanka trys metai!

Ooo kiek seniai čia nesilankiau! Atrodo, kokį šimtą ir daugiau metų. Paskutinį kartą, kai buvau prisėdus ką nors parašyti, didžiosiomis šventėmis dar tik kvepėti buvo pradėję, o šiandien jos jau kadų kadais praeity.
Tačiau blog’o tikrai nepamiršau, ir naujus metus pradedu šventiniu įrašu – noriu pasidalinti Justo trečiojo gimtadienio švente.

Žodžiu taip: vieni pirmąją naujų metų dieną paipaliojasi lovose po Naujųjų Metų sutikimo, kiti (čia jau, aišku, apie mane) - kepa tortą ir kitaip ruošiasi paskutinei didžiojo maratono šventei. Taip, taip, mums paskutiniai saliutai iššaunami ne gruodžio 31-ąją, kaip visų normalių žmonių, o sausio 2-ąją, kuomet švenčiam Justuko gimtadienį. Bet ir gerai. Nes kai visi po didžiulio šurmulio stojus tylai ir ramybei puola į depresiją, mes visada (na, aš, kaip visada, pagražinu, nes tas "visada" tik treti metai vyksta) sau ramiai vėl sukviečiam artimiausius žmones į lengvą pasibuvimą-pasidžiaugimą.

O šį kartą sulyg Justo gimtadieniu baigėsi ne tik šventinis maratonas, bet ir mano projektas “Ar įmanoma paprastam mirtingajam išmokti dekoruoti tortus?". Gal atsimenat, dar prieš pusantro mėnesio viešai pareiškiau, kad Justo gimtadieniui tortą (o jis pareiškė, kad nori Torto-Traukinio) iškepsiu pati. Iš pirmojo bandymo visi tik juokėsi už pilvų susiėmę, nors ir bandžiau aiškinti, kad šio bandymo esmė buvo tiesiog susipažinti su dekoravimo technikom - grožio išgauti aš ten net ir nesiekiau. Apie antrąjį ir trečiąjį bandymus galima paskaityti čia, o vat gimtadienio tortas atrodė taip:Ką gi, nereikia ir sakyti - kepėjėlė iš manęs tikrai jau nesigaus. Tačiau šiokius tokius "baibokus" ir tortus-vaiduoklius reikalui esant tikrai sugebėsiu iškept. Bent jau nepretenzingai publikai. O mūsų gimtadienio publika būtent ir buvo tokia - ypatingai vaikiškoji jos dalis, kuri taip ir taikėsi nugriebti kokį saldainį nuo vagonų, ar kaminą nuo garvežio. Todėl vos pradėjus traukinuką pjaustyti, jis atrodė taip:
Tačiau svarbiausia, tortas patiko pačiam jubilijatui, kuris visaip kaip man pritarė, kad tortas tikrai panašus į Persį - jo mėgstamiausią herojų iš "Traukinukas Tomas ir draugai" filmukų. Mėgstamiausias tai tik todėl, kad žalias.

Tačiau, pasakysiu jums, na su tais tortas ir darbo daug... Ir aš vis pagalvoju: jeigu jau aš tiek sugaištu tokį kreivą-šleivą traukinį lipdydama, tai kiek tada reikia dirbti prie tų "tobulųjų" tortų, a???? Tiesa, perskaičiau mamų forume (čia dar tuomet, kai studijavau tortų kepimo technikas) vieną labai įdomią mintį: "Jeigu nori, kad tortų kepimas neįgristų, nekepk jų dažniau nei du kartus per savaitę". Auksinis patarimas, ne? Du kartus per savaitę! O aš tokia tortų virtuoze jaučiausi per pusantro mėnesio iškepusi keturis tortus! Ne, profesionalus tortų kepimas tikrai ne man - pasitenkinsiu ir savo "baibokais".

Tuo tarpu užsiimti vaikiškų švenčių organizavimu man visai patiktų. Tiesa, šiame traukinukų gimtadienyje be pačio torto-traukinio daugiau beveik nebuvo jokių sąsajų su traukiniais, tačiau kiek idėjų tokiai šventei turėjau! Rimtai.

Pavyzdžiui, buvo galima visiems svečiams suruošti gražius pakvietimus į šventę, kurie atrodytų visiškai kaip traukinio bilietai - su atspausdinta šventės data, išlaipinimo stotele ir t.t. Ir, aišku, su kontrolės atžyma.

Dar buvo galima gimtadienio metu visiems draugiškai dėlioti dėliones su traukinukais. Dėlioti visiems kartu, arba atskirai - t.y. organizuoti kokį mini turnyrą. Arba buvo galima(šią idėją net ilgėliau gvildenau mintyse) sukarpyti daug lapų su pavaizduotu traukinuku į dvi dalis, išdalinti visiems dalyviams ir duoti jiems užduotį surasti to lapo antrą pusę.

Arba buvo galima ant didelio lapo nupiešti garvežio pirmą dalį, o visų vaikų paprašyti (užrištom akim) pripiešti jam vagonus.

Arba buvo galima visiems sustoti į bendrą eilę (vienam už kito) ir kartu "važiuoti", pūkšint kaip garvežiui ar kaukiant kaip traukinukui.

O taip, daug visko buvo galima nuveikti, bet kaip minėjau, šį kartą nedarėme nieko. Viena, tiek jubilijatas, tiek jo svečiai dar kiek per maži. O antra (ir, beje, daug svarbesnė priežastis) gimtadienį šventėme pakankamai erdviame vaikų žaidimų kambaryje, kur jau iš anksto buvau nusiteikusi, kad vaikus surinkti į vieną krūvą man bus pernelyg didelis iššūkis. Keletas pagautų momentų iš gimtadienio:



Tad kur čia pakonkuruosi su tokiom pramogom! Džiaugiausi, kad bent torto valgymui pavyko visus sušaukti:Todėl visus žaidimus, temines šventes, konkursus ir užduotis atidėjom tiems laikams, kuomet persikraustysime ir galėsime gimtadienius švęsti namuose.

O pabaigai, apie sutapimus, kurie verčia susimąstyti, kad tikrai viskas gyvenime vyksta taip, kaip ir turi vykti.
Pirmas sutapimas: gimtadienio proga Justukas dovanų gavo didelę grindų dėlionę su traukinuku Tomu ir draugais. Ir ši dovana buvo nupirkta Justui dar gerokai iki mūsų paskelbimo, kad šio gimtadienio tema bus traukinukai.
Antras sutapimas susijęs su kalakutais. Turime mes tokius draugus, kurie dar paskutinę šių metų dieną paskelbė, kad turi didžiulį kalakutą, ruošiasi jį kepti ir kviečiasi mus pietų. Nerijus baisiausiai džiaugėsi ir vis susiskambindavo su tais draugais pasitikslinti, kada gi tiksliai mums reikia "ant to kalakuto" prisistatyti. Taigi, sutikome Naujus Metus, ir pirmą metų dieną Nerijus vėl skambinasi ir aiškinasi, ar tikrai tie planai kepti kalakutą dar tebegyvi. Paaiškėja, kad draugai dar švenčia Naujuosius, ir į namus dar negrįžę. Nerijus nepraranda vilties, ir tiesiog nusprendžia, kad kalakutą valgys ne pietums, o vakarienei. Tačiau kai jau dienai persiritus į antrą pusę sužino, kad kalakutas dar net nepašautas, eina ramiai keptis blynų su grybais ir mėsa. Sekančią dieną švenčiam Justo gimtadienį, o Nerijus vėl save mato prie pietų stalo, bedorojantį kalakuto kulšį. Taip taip, atspėjot - ir per pietus jis jo neregėjo. Nes draugai po mūsų vaikiško gimtadienio jautėsi tokie pavargę, kad ramiausiai nuėjo miegot, pamiršę visus kalakutus. Nerijus visas viltis laidoja. Tačiau vakare, 20.40 mes sulaukiam skambučio, kad karštas, ką tik iš orkaitės ištrauktas, kalakutas jau laukia prie mūsų namų. Ir 20.45 mes iškilmingai namuose šlemčiam jį. Iškilmingai todėl, kad būtent tokiu metu - 20.45 - Justukas pasirodė šiame pasaulyje. Ech, koks įdomus vis dėl to tas gyvenimas!
***
Kiti mūsų švęsti gimtadieniai:
Juliaus 3-jų metų Gyvačių gimtadienis
Justo 4-ių metų Varliukų ir Gandro šventė
Juliaus 2-ų metų Mėlynojo Autobusiuko šventė
Aušrinės 12-asis gimtadienis Pasakų Karalystėje
Juliaus 1-asis gimtadienis
Aušrinės 11-asis Vaiduoklių gimtadienis
Pauliaus 12-asis gimtadienis
Justo 2-ų metų Mašinų gimtadienis
Aušrinės 8-erių metų Gyvačių Vakarėlis
Pauliaus 8-erių metų Dinozaurų gimtadienis
Pauliaus 9-erių metų Ateivių gimtadienis
11-mečio gimtadienio šventė "Laiko mašina"

Laiškas Kalėdų Seneliui

Turėjome parašyti jį gerokai gerokai anksčiau, tačiau šiandien džiaugiuos, kad iš viso spėjome parašyti.

Tiesą pasakius, į pradinį šių metų pasirengimo šventėms planą (na, tą, kurį dėliojiesi mintyse) laiško rašymas Kalėdų Seneliui neįėjo. Na, kažkaip nebuvau sumetus, kad jau laikas būtų - vis man atrodė, kad dar per maži, ir prasmės tame neįžvelgtų. Tačiau vėliau Eglės puslapyje užmačiau nerealią idėją, kad laišką Kalėdų Seneliui galima ne parašyti, o "sukonstruoti" iš paveikslėlių. O šitokį laišką net ir patys mažiausi kuo puikiausiai gali suvokti!

Žurnalų namie turime be galės - yra išsaugoti ne tik nuo Pauliaus, bet net ir nuo Laimos laikų. Turėjau vilties, kad kada nors juos skaitysime, tačiau kur kas dažniau panaudojame juos ne visai pagal paskirtį.

Vat ir šį kartą - grįžę iš ligoninės neilgai trukus ėmmėm darbuotis: išsitraukėm tuos savo žurnalus, kartu vartėm, o abu mažiukai rodydavo, kuriuos paveiksliukus reikia iškirpti - suprask, šitai jie tikrai norėtų gauti dovanų.

Iškirptus paveiksliukus priklijavome prie lapo popieriaus
Taip ir parašėm du laiškus: Justas prašo Kalėdų Senelio atnešti traukinukų, trąsą jiems, autobusą ir kraną, o Julius - mašinytę, traukinukų su trąsa ir saldainių.Iš pradžių buvo mintis kartu eiti į paštą, ir tą laišką išsiųsti (savo adresu, žinoma), bet paskui tos minties atsisakiau. Visų pirma, jeigu tai padarysime vieną kartą, turėsime daryti ir visą laiką. O man taip patogu, kuomet laiškas yra tiesiog kur nors prikabinamas namie (prie lango, pavyzdžiui), kad nykštukai arba Kalėdų Senelis perskaitytų...Žodžiu, pirmiausia atsisakiau šios minties iš tingumo.
Antroji priežastis, priverstųsi mane neiti į paštą buvo ta, kad čia įžvelgiau pasalą: juk anksčiau ar vėliau vaikai išmoks skaityti, tad užrašyti namų adreso ant voko jau nebeišeis. O siųsti laiško į niekur nenoriu - man patinka kaupti visokius tokius prisiminimus. Kaip elgiatės Jūs?

Na, turiu pasakyt, kad man ant širdies jau ramiau - Kalėdų Senelis jau informuotas. Ir langai jau snaigėmis papuošti... Tačiau su Kalėdine nuotaika ir toliau nekas - vis dar sergam... Šį kartą Juliukas. Tad šiandien turim tik vieną norą - kad kaip nors pavyktų išsikapstyti iki švenčių, ir šventes galėtumėm sutikti bent jau sveiki.

Apie ligas, ligonines ir... Kalėdas

Susipažinom ir mes su ligoninėm. Tai yra, Justas susipažino, aš tik atnaujinau draugystę. Ne pats geriausias metas yra sirgti prieš šventes, bet juk gali būti ir blogiau - t.y. sirgti per pačias šventes.

Tiesa, susipažinom mes ne tik su ligoninėm, bet ir su alergijom - problema, kurią laikiau mums visiškai svetima. Todėl galite tik įsivaizduoti, koks man buvo šokas, kai vieną rytą Justas atsibudo... raudonas kaip burokas. Visas visas išbertas kažkokiom raudonom dėmėm. Ir vat su tom raudonom dėmėm kankinomės mes ištisas keturias dienas. Sakau "keturias dienas", nes dabar tai jau žinau, kad nei jokia ten ne alergija buvo t.y. alergija, bet ne visai tradicinė.

Žodžiu, per tas keturias "alergines" dienas apturėjau galimybę savo kailiu pajusti, ką tai reiškia auginti alergišką vaiką. Garbės žodis, anksčiau nesuprasdavau, ko ten mamos pergyvena dėl kiekvieno iššokusio spuogelio. Tikrai nesuprasdavau. Netgi aiškiai prisimenu, kaip viena draugė pasakojo baisiausiai supykusi ant mamos, kad ši jos dukrelei Velykų proga padovanojo šokoladinių kiaušinių - tąkart, išgirdusi šią istoriją, tik galvą pakraipiau: "Na ir kas? Aš irgi visiems vaikams Velykų proga dovanoju šokoladinių kiaušinių!". Už tai dabar vos ne su padidinimo stiklu stebėdavau tas raudonas dėmes ant Justo kūno bei būdavau pasiruošusi apšaukti kiekvieną, be mano atsiklausimo pasiūliusį vaikui saldainį. O kaip tyčia Kalėdos... Kur bepasisuksi, jau, žiūrėk, ir tūno kokia pasala.

Tačiau bent jau mūsų atveju dietos nieko negelbėjo - vis tiek galų gale atsidūrėm ligoninėj. Nes pasirodo, ne jokia čia ne alergija, o virusas organizme tūnojo. Toks, kurio antibiotikai neima, o jeigu jie vis tik yra priskiriami (o Justui ir buvo) po antibiotikų kurso vaiką smarkiai išberia. Va ir praleidom šią savaitę "Santariškių kurorte": aš dienomis, Nerijus - naktimis.

O kad jau taip teko pagulėti, tai pagalvojau, ko gi nepasidalinus savo įspūdžiais ir nuotykiais?
Visų pirma, aš tikrai pailsėjau. Rimtai. Juk kaip patogu: valgyti atneša (tiesa, neša tik Justui, bet kai mes tokie valgytojai, tai mums abiems sočiai užtekdavo. Taip užtekdavo, kad aš net porą kilogramų per šią savaitę sugebėjau priaugt), grindis išplauna, vaistus laiku paduoda... Tu tik, žmogau, gulėk ir ilsėkis. Tiesa, tai AŠ pailsėjau, nes pabuvusi dieną tokiam "kurorte", nakčiai važiuodavau į savo namus, mirkti savo vonioje ir miegoti savo lovoje. Nerijaus įspūdžiai iš ligoninės ne tokie džiuginantys būtų. Jau vien ką reiškia būti priverstam naudotis jųjų vonia, į kurią manęs nei su basliu turbūt neįvarytų.

Gyvenome mes iš tikrųjų karališkai - patys vieni keturvietėje palatoje. Mūsų lova buvo prie pat lango, už kurio galima buvo visą dieną stebėti veiksmą "anapus": skaičiuoti pravažiuojančius autobusus, greitąsiais, stebėti skubančius žmones...

Aš iš tikrųjų labai džiaugiausi šia galimybe praleisti laiką su Justu vienu du: turėjau gerą progą įsitikinti, koks puikus berniukas jis užaugo. Ir patikimas. Pavyzdžiui, jeigu paprašai palaukti palatoje, kol tu iki mašinos sulakstysi, gali būti tikra, kad jis niekur nesitrauks. Netgi jei seselės ir bandys jį nusivesti pvz. kokių tyrimų atlikti. Neis, ir viskas.

Į ligoninę buvom susivežę galybę žaislų, tad dienas leisdavome dėliodami (ant savo plačiosios palangės) "Domino", "Atmintį", skaitydami knygas ir žurnalus, piešdami... O per pietus draugiškai apsikabinę "nulūždavome".Tačiau turbūt didžiausia pramoga Justui būdavo patyliukais atidaryti vonios duris (taip taip, prie mūsų palatos buvo nuosavas vonios kambarys!!!), taip tikintis išvysti dar nespėjusius pasprukti tarakonus. O taip! Šito gėrio irgi buvo. Grįžus namo kaip išprotėjus purčiau visas tašes, kad, ginkdieve, nebūtumėm pasiėmę kokio pakeleivio.

Kas čia dar? A! Dar pradėjom žaisti "daktarus-pacientus", ko anksčiau niekada nežaisdavom. Pavyzdžiui, Justas (daktaras) paima pagaliuką, ir sako man (pacientei): "Smarkiai smarkiai išsižiok!", o aš (sučiaupusi lūpas, kaip kad Justas mėgsta) sakau: "Mhhhneeee". Tada Justas vėl sako: "Nagi, išsižiok - aš tau tik dantukus suskaičiuosiu!" ir kai aš praveriu burną, su pagaliuku kaukšėdamas į dantis man sako: "Vienas, du, tys...". Ir greitai greitai kišą pagaliuką į burną - šitoj vietoj jau turiu būti budri, jei nenoriu, kad pagaliukas per kitą pusę išeitų. Žodžiu, smagiai žaidžiam - jau žinau, kokia dar dovana Justą pradžiugintų: daktaro reikmenų rinkinys.

Dar apie alergijas ir maistą alergiškiems. Nu žinokit, per tas keturias dienas, kol man buvo prisakyta Justą laikyti ant dietos (t.y. neduoti pieno produktų, šokoladų, vištos, vaisių (ypatingai mandarinų), sulčių...), galvojau nuo proto nušoksiu, besukdama galvą, ką gi vis dėl to tam vaikui galima duoti. Tai mes tas dienas daugiausia mitom košėm, virtom ant vandens, makaronais ir dešrelėm (nes kažkodėl jos buvo priskirtos prie to "tinkamo" alerginiam vaikui maisto - čia tai man buvo visiška mistika). Ir vat buvo labai gera proga išbandyti gana smagų receptą: dešrelės-aštuonkojai (čia jau patys taip pavadinom): į dešrelių gabaliukus prismaigstai spageti makaronų ir meti jas virti į puodą. Kuomet makaronai išverda, jie tįso iš dešrelių tarsi jų kojytės.
Idėją nusižiūrėjome iš čia.

Bendrai paėmus, man šios Kalėdos kažkokios visiškai nekalėdiškos. Kaip Paulius sako: "Esi visai be Kalėdų dvasios šiemet". Gryna teisybė, taip ir yra. Jau buvau nusprendusi padėtį taisyti, ir šią savaitę su vaikais rašyti laiškus Kalėdų Seneliui (taip taip, net to mes dar nepadarėme!!!), karpyti snaiges ir pasirūpinti pagaliau dovanėlėmis artimiesiems, o vat koks šnipštas gavosi.

Tačiau laiškus Kalėdų Seneliui būtinai parašysim. O dėl dovanėlių... Tik grįžus iš ligoninės puoliau kepti sausainių ir lėkti į parduotuvę ieškoti dovaninių maišelių. Tikiuos, Laimut, džiaugsies, gavus nuo manęs skanių sausainių maišeliuką:). Ineta, žinau, tikrai, kad džiaugsis, nes kepu jos mėgstamiausius :)

Kepame Kalėdų eglutę

Peržvelgus paskutinius įrašus, galima susidaryti įspūdį, kad esame tiesiog kepėjėlių šeima - vien tik sukamės ir sukamės virtuvėje :). Man ir pačiai keista, kaip čia taip gavosi su tais įrašais, nes realybėje tarp puodų kuičiamės turbūt mažiausiai.

Prieš Kalėdas labai daugelyje blog'ų galima seiles varvinti į įvairiausius Kalėdinių saldėsius - visokius meduolinius namelius, imbierinius elniukus, kalėdines eglutes ir t.t. Aš dažniausiai tik paspoksau, ir tiek žinių, nes kažkaip per daug sudėtingai viskas man ten atrodo.

Bet vat šiandien ir mes kepėm eglutę. Net nežinau, kaip ją pavadint - gal meduoline, jeigu į receptą medaus įeina? Vienu žodžiu, iš ryto užmaišiau tešlą ir palikau ją šaldytuve "atvėsti" (taip recepte buvo parašyta :) ). Mano dienos planas buvo toks: grįžus iš darželio visi kartu iškepam tas egles šakas, tada vaikai eina pietų miego, o po miego, jau atvėsusias šakas, visi draugiškai sutepam glajum. Tai toks buvo planas. O gavosi visiškai ne pagal planą. Nes kažkokia visiškai kvaila diena gavosi.

Visų pirma, nors ir sinoptikai baisiausiai ragino visus niekur šiandien nevažiuoti, kaip tyčia turėjau ypatingai daug važinėjimų, kurių atidėti negalėjau: iš ankstyvo ryto vežiau į polikliniką Julių, tada grįžau, Julių palikau su aukle, ir vėl į tą pačią polikliniką važiavau jau su Justu (abiems nieko baisaus, planiniai reikalai). Iš poliklinikos greitai variau į darželį, pasiėmiau Paulytę ir grįžom namo. Iki šios vietos dar ėjosi pagal planą. Dar daugiau - netgi visai smagi diena švietėsi, nes kaip tik visi kartu (tie visi, tai aš, Justas ir Paulytė) užsukom į parduotuvę, prisipirkom valgyti ir gavom krūvą dovanų iš Rimi - na, žinote, kur pagal knygučių antspaudukus dalina). Bet grįžom namo ir prasidėjo... Justas išvertė patalus po visą kambarį. Kol bandžiau sudėti atgal, jis pradėjo ardyti naująją, ką tik iš Rimi parsineštą dėlionę, visiškai sudrąskydamas jos dėžutę. Kol ieškojau maišelio detalėms, abu su Paulyte gautais iš Rimi lipdukais nuklijavo visą stalą. Kuomet jau susėdo valgyti, Justas taip pastūmė stalą, kad Paulytė apsipylė vandeniu, nes tuo metu kaip tik gėrė. Julius savo vandenį iš puodelio išpylė Justui į kopūstų sriubą. Šiaip ne taip, vis tik mums pavyko susipjaustyti sausainius ir pašauti juos kepti. O kol jie kepė, Paulytė eidama užkliuvo ir griuvo tiesiai į skardų-keptuvių krūvą (nes jos paprastai būna sutalpintos orkaitėje, ir ištraukiamos, kuomet orkaitė yra naudojama). Kai kurie sausainiai apdegė. Aišku, ir kitom dienom mums visko nutinka, bet kažkaip šiandien man jau visko buvo per daug.

Todėl žinot, kai jie pagaliau sumigo ir aš pajutau tylą namuose... pagalvojau, kad šiai dienai pokštų man jau gana. Ir taip nusprendusi, ėmiau ir sutepiau eglutę glajumi pati sau viena. Nors būtent tai ir turėjo būti smagiausia eglutės gaminimo dalis... Ai, bet ne ką mažiau yra smagu ir atsikėlus rasti ant stalo padabintą eglutę, ar ne tiesa? :). O jie eglute atsikėlę tikrai labai džiaugėsi ir kimšo net ausys linko!

O eglutės receptas toks (tiesiog perrašau):

300g miltų,
100g cukraus,
Ant peilio galo kepimo miltelių,
Citrinų ir apelsinų žievelės,
Cinamono,
100g sviesto,
4 valg. šaukštau medaus,
1 kiaušinis.

Miltus išsijokite, sumaišykite su kepimo milteliais, prieskoniais ir įkapokite sviestą. Medų sumaišykite su kiaušiniu, ir sukrėskite į miltus. Tešlą suminkykite ir atvėsinkite.
Iš kartono arba pergamento išpjaukite 10 trikampių. Jų kampų ilgis gali būti įvairus - pvz. 22 cm didžiausias, 4 cm - mažiausias. Kiekvieno trikampio kraštų ilgis mažėja 3 cm.
Šablonus uždėkite ant iškočiotos tešlos ir pjaustykite ją aštriu peiliu. Viduryje išpjaukite kiaurymę (jei eglės kamienas bus daromas iš medinio ar plastikinio smaigo, ant kurio versite, ant kurios versite kepinius). Tešlos trikampius dėkite į riebalais išteptą skardą ir kepkite.
Atvėsintus kepinius sutepkite glajumi. Eglę darykite pirmiausia dėdami didžiausią trikampį ir pamažu prieidami iki mažiausiojo: keisdami kampų išdėstymo kryptį, pamažu suformuokite eglės "šakas".

Tiesa, jeigu dar kartą kepčiau, aš dar tikriausiai prikepčiau ir mažų apvalių sausainiukų su skylute viduryje kad būtų galima sluoksniuoti: "šaka", apskritimas, "šaka", apskritimas, ir tos šakos būtų šiek tiek nutolusios viena nuo kitos bei eglutė būtų aukštesnė. Nes bent jau man kiek mažokai tų šakelių gavosi.
Skanaus!

PS. Gražinute, dabar čia tau: aš vis dar laukiu tavo Kalėdinio namuko foto :). Gal šioms Kalėdoms jau atsiųsi? :)

Apsikuopkim spintas prieš Kalėdas :)

Paskutiniu metu labai daug visko perku. Ne, visai ne Kalėdines dovanas, ką iš tiesų turėčiau pirkti. Kaip ne keista, labai daug visko perku sau. Nes paskutiniu metu man bais liūdna. O vienas geriausių būdų liūdesiui užmušti - čia jau visi žino - yra leisti pinigus. Ir būtent, ne eiti "pasishopinti", o leisti pinigus. Ir kuo nesąmoningesnė pinigų suma konkrečiam daiktui išleidžiama, tuo greičiau liūdesio emocija pakeičiama kita. Pavyzdžiui, vat vakar nusipirkau kojines. Tokias megztas, iki kelių. Violetines. Ir dar su bumbulais. Vienu žodžiu, tokias, kurias gal kokį kartą gyvenime ir užsimausiu. O suplojau beveik penkiasdešimt litų!!! Absurdas, ne kitaip. Bet už tai, kaip suveikė! Jeigu pakeliui į parduotuvę mintyse vis burnojau ant... ai, nesvarbu, ant ko, žodžiui burnojau ant kai ko (ir dėl to, aišku, labai liūdėjau), tai grįždama atgalios liūdesio visai nebejaučiau. Tik pyktį. Ant savęs. Ėjau ir bumbėjau sau: "Kvaiša. Tikra kvaiša. Tokius pinigus mokėt! Eik, grįžk atgal į parduotuvę ir grąžink, kol dar ne vėlu!". Rimtai, jeigu liūdite ir to liūdesio kuo greičiau norite atsikratyti, kuo greičiau eikite į parduotuvę ir leiskite pinigus. Ir ne kokiems ten žaislams su 40% nuolaida, o kažkam visiškai absurdiško.

Taigi, paskutiniu metu nemažai visko įsigijau. Tiek nemažai, kad net pradėjau galvoti, kad turbūt pats laikas būtų peržiūrėti savo spintą, bo jau ten niekas nebetelpa. Man labai patinka vienas susitarimas draugės šeimoje: ji su vyru yra sutarusi, kad nusipirkusi vieną daiktą, mainais turi atsisakyti kažkokio seno. Aš sau tyliai galvoju, kad labai gerai būtų ir man tokio principo laikytis, bet kol kas niekam apie tai nesakau, kad paskui neverstų iš tiesų manęs taip daryti.

Ir įdomiausia, kad vos tik pagalvojau, jog būtų gerai pasidaryti generalinę tvarką spintoje (gi be visa ko, reikia man atsirinkti ir rūbus, kurie tiktų prie mano violetinių kojinių!), į rankas pateko knyga, kurioj kaip tik ir rašoma, kaip gi tą spintą reiktų tvarkytis. Turbūt galvojat, iš kur tokias knygas traukiu, kad tokius patarimus ten rašo, tai tuoj papasakosiu. Žodžiu, turiu aš tokią knygą, kuri vadinasi "1000 ways to be a slightly better woman", parvežė man ją draugė G. iš Kanados. Iš pradžių labai įtariai į šią knygą žiūrėjau (dar to betrūko, kad tokias knygas skaityt pradėčiau!", bet, žinokit, paaiškėjo, kad tai labai smagi knyga. Laikau ją vonioj, ir kai jau sugalvoju ilgiau pamirkti vandeny, išsitraukiu ją, atsiverčiu bet kokį puslapį ir skaitau. Ir vakar kaip tyčia atsiverčiau ten, kur ir buvo surašyti patarimai, kaip gi reiktų tvarkyti spintas.

Aš dar prie savosios nepriėjau, bet kadangi apsikuopti prieš Kalėdas visiems yra ne pro šalį, tai dalinuosi tais patarimais ir su jumis:

1. Pirmiausia viską išimk iš spintos. TAIP, VISKĄ.

2. Kruopščiai nuvalyk visas lentynas, išplauk-išsiurbliuok grindis, nuvalyk dulkes nuo visų pakabų.

3. Sudėk atgal visa tai, ką nešioji DAŽNAI ir kas yra geros būklės, tinkamo dydžio ir tinka šiam sezonui. Tai, kam išleidai didžiausią sumą pinigų, bet nešioji mažai, į šį sąrašą nepatenka. Tik džinsus, kuriuos išsitrauki kasdien, palaidinę, kurios sieki kiekviena ypatinga proga ar seksualius batus, su kuriais gali nepavargdama nužygiuoti penkis kilometrus.

4. Šioje stadijoje daugumos moterų spinta vis dar bus apytuštė. Sekantis žingsnis yra atgal į spintą sudėti tai, kas yra tinkamo dydžio, einamojo sezono ir kas buvo nešiota mažiausiai tris kartus per paskutinį pusmetį.

5. Gali būti, kad daiktų ne spintoje yra vis dar daugiau nei joje. Dabar pereik prie RŪŠIAVIMO. Į pirmą grupę patenka visi rūbai, kurie ne visai tinkamo dydžio arba su kuriais jautiesi siaubingai - šiuos iš karto atidėk į labdaros maišą.

6. Antrai grupei priklauso sezoniniai daiktai. Prieš sukomplektuodama juos ir padėdama saugoti "iki kito sezono", gerai apžiūrėk, ar nėra likusių jokių dėmių ant jų - niekas kitas taip netraukia visokiausius kandis, kaip užsilikę nešvarumai.

7. Trečioji grupė sudaryta iš rūbų-daiktų, kuriuos nešiojai seniai seniai, įsigijai už nežmoniškus pinigus, kurie tau kelia įvairiausius sentimentus arba kuriuos tu tiesiog, be jokio paaiškinimo, myli. Vietoj to, kad tiesiog sudėtum šiuos daiktus atgal į spintą arba verstum save juos išmesti tučtuojau, sukrauk juos į atskirą dėžę ir atidėk šį sprendimą dar pusmečiui ar metams. Jeigu per šį laikotarpį jų nepasigesi, yra nemažai šansų, kad jau be skaudamos širdies galėsi jais atsikratyti. Arba atvirkščiai, pamačiusi, kad kažko nuoširdžiai ilgiesi, galėsi bet kada išsitraukti iš dėžės.

8. Labai geras patarimas, kaip išsaugoti rūbų-daiktų, su kuriais jau tikrai pribrendo metas atsisveikinti, prisiminimą: nufotografuok juos ir šiomis fotografijomis išklijuok spintos vidų.

Patarimų šaltinis: Pamela Redmond Satran "1000 ways to be a slightly better woman".

Gero tvarkymosi!

Toliau mokomės dekoruoti tortus

Vaida buvo užvedusi nuosavą tyrimą apie tai, kiek trunka įsidarbinimo procesas. Aš galvoju, kad galbūt, nusižiūrėjusi nuo jos, visai galėčiausi imtis tyrimo „Progresas dekoruojant tortus – kiek įmanoma patobulėti per pusantro mėnesio?“

Nes aš savo siekio pagaminti Justui gimtadienio proga tortą - traukinį dar neatsisakiau. Dienų dienas leidžiu internete ieškodama tobulų torto receptų (na, dabar jau šiek tiek mažiau, nes jau prisirinkau tiek, kad tik kepk ir kepk, žmogau), o sulaukusi progos, vis ką nors išbandau.

Tiesa, skamba turbūt visa tai daug gražiau nei yra realybėje. Nes realybėje, nuo paskutinio savo įrašo ta tema, iškepiau tik du tortus (ir abu Audriui!). Ai, dar keksiukų su įdarais kepiau, nes su jais irgi iki gimtadienio reikia pasipraktikuoti.
Pirmąjį tortą kepiau Audriaus akvariumo įsirengimo proga. Gera proga, ne? Kitu atveju, net nebūčiau svarsčiusi apie torto kepimą, tačiau per mėnesį ne tiek daug tų gimtadienių-ypatingų švenčių pasitaiko, ir negali pasikliauti vien jomis. Taigi, akvariumo įsigijimo proga kepiau tortą-lėktuvą. „Lėktuvas“ buvo pasirinktas be jokios potekstės, be jokios gilios minties – tiesiog šiaip. Tačiau kadangi tortas buvo panašus tiek į lėktuvą, tiek į ryklį, tai net labai į temą gavosi.
Su lėktuvo apdengimo mase vėl privargau. Na, nesigauna ji man, nors tu ką. Tai yra, nesigauna gražiai iškočioti. Gal dėl to, kad pudros man gaunasi įdėti beveik dvigubai daugiau nei receptas nurodo. Kita vertus, mano giminiečiai tortą labai gyrė, tai gal ir nieko tokio.

Tačiau labiausiai man magėjo išgirsti, kaip bus įvertinti „Lėktuvo“ pertepimai. Nes šį kartą bandžiau visiškai naujus, ir tokius, švelniai sakant, netradicinius-negirdėtus. Na, bent jau vienas jų. Internete prisiskaičiau visokių liaupsių apie jį, neva koks jis ypatingas, kaip visiems patinka ir t.t., ir kaip niekas negali įspėti, iš ko gi jis pagamintas. Taigi, ir gaminau jį. Tai va, tas ypatingas pertepimas realiai yra manų košė su išspausta citrina. Na, ar berasi geresnį variantą vaikiško gimtadienio torto pertepimui nei manų košė?! Ir iš tikrųjų, man šis pertepimas labai patiko. Tačiau kitą kartą tikrai aplinkiniams smagumo negadinsiu ir neišduosiu, kad valgo jie ne ką kitą, o tik pačią paprasčiausią banaliausią košę. Patys vis tiek niekada nesusiprotėtų. Kitas pertepimas jau nebuvo toks originalus grietinėlės ir jogurto. Pertepimams cukraus sąmoningai gailėjau (juk jau vien tas apdengimas kiek saldumo duoda!!!), tačiau mano skonio receptoriams saldumo buvo kaip tik, o vat torto ragautojams pasirodė mažokai…

Ir kad jau taip mažokai nebepasirodytų, kepdama sekantį tortą tikrai pasistengiau.

Proga, kuria tortą kepiau, jau buvo solidesnė - Audriaus ir jo draugės Rūtos gimtadieniai. Audrius gimtadienio progai buvo užsiprašęs “BMW”. Taigi, Audriau – prašau!
Šį kartą jau nebesiterliojau su pastilažo mase - išbandžiau Marshmallow saldainių būdą. Iš tikrųjų, su ja dirbti buvo žymiai lengviau ir maloniau. O tortas buvo sluoksniuotas taip: biskvitai, mascarponės sūrio pertepimas (su nepagailėtu kiekiu cukraus), sviesto-kondensuoto pieno pertepimas ir ant viršaus (kad jau tikrai maža nebūtų) Philadelphia sūrio-cukraus pudros kremas. Bomba, ne kitaip. Bet laaabai skani.

Iki gimtadienio dar visos trys savaitės. Teoriškai, tikrai galėčiau dar kokį tortuką sukurpti... Bet praktiškai... jaučiu, kad jau užteks. Kiek gi gali žmogus tų „bombų“ per mėnesį pakelti?!

Apie picas ir kebabus. Gaminamės picą.

Paskutiniu metu aplink mūsų šeimą vis sukasi picų ir kebabų tema. O prasidėjo viskas tikrai gana netikėtai: išėjom su Nerijum ir dviem mažiukais vieną savaitgalį į svečius. Paulius eiti nepageidavo, todėl liko namie. Ir ką jūs sau manot? Kitą dieną įsijungiu savo facebook‘ą, o ten grožiuosi Pauliaus įrašu: „Kebabas, coca-cola ir tėvų nėra namie – geriausias šeštadienis ever!”,

Vat taip va. Pirmoji mintis buvo pulti ką nors komentuoti, na, pavyzdžiui, kad ir tai, jog kebabus jam leidžiama pirkti tik ypatingomis progomis (na, gal ne visai "ypatingomis progomos", bet faktas, kad "tam tikromis"), o coca-colos neleidžiama pirkti visai. Bet greit suėmiau save į rankas ir nusprendžiau patylėti. Nes iš tikrųjų, komentuoti paauglio įrašus yra gana pavojinga. Vieną kartą neapdairiai namie užvedžiau kalbą apie, atrodo, visiškai nekaltą dalyką: „Bet tikrai, kaip E. per šiuos metus išstypo!”, ir turėjau progą stebėti, kaip momentaliai keičiasi Pauliaus veido išraiška nuo nustebimo (Iš kur žinai?!!) iki pasipiktinimo: “Mam, kaip padaryt, kad tu negalėtum skaityti, ką aš susirašinėju su draugais?!”. Todėl dabar tyliu. Kad nepašalintų manęs iš facebook draugų rato.

Taigi, tąkart patylėjau. Bet proga prisiminti kebabus atsirado. Ir kartu su ta proga, ėmėm ir staiga prisiminėm mes su Nerijum, kad patys kebabo nevalgėm jau koks geras šimtas metų (pirktinių, aišku). Dar ėmėm ginčytis, kas vis tik skaniau: pica ar kebabas (ot, radom, apie ką diskutuot!). O baigėsi viskas tuo, kad ėmėm ir nusprendėm užsisakyti kebabų. Iš kioskų, kurių, bent jau aš, bijau. Bo vis man atrodo, kad tuomet kokią vargšę benamę katę valgysiu.

Kadangi mes net nežinojom, iš kokių „kebabinių“ geriausia kebabus pirkti, pasikvietėm Paulių konsultacijai, ir gana greitai mums buvo pateikta mūsų rajono kebabinių ne tik skoninė, bet ir kaininė analizė. Kaip berniukui, kebabus valgančiam tik ypatingomis progomis, sakyčiau visai neblogai.

Surizikavom, ir nusipirkom. Aš suvalgiau pusę kebabo, Nerijus – visą. Vėliau man visą dieną buvo blooooga (jaučiausi, tarsi būčiau suvalgiusi ne kebabą, o kibirą padažo), jis irgi nesijautė per geriausia. Taigi, šis mūsų eksperimentas kaip ir nepavyko. Vėliau, tiesa, Laima išsijuokė iš mūsų, ir prirodė kitą kebabinę (ne mūsų rajono :)), kurios gaminami kebabai mums visai patiko. Tik šį kartą buvome atsargesni: pirkome vieną kebabą „ant visų“.

Teisybę pasakius, mano požiūris į kebabus nėra toks jau labai blogas. Netgi gal galėčiau sakyti, visai geras. Aišku, kai kalba eina apie namie gaminamus kebabus. Arba picas. Nes tiek pica, tiek kebabas turi vieną gerą savybę – juos labai smagiai galima kepti namie kartu su vaikais. Mes gana dažnai tokią pramogą pasidarome. Vat ir praeitas penktadienis pas mus buvo paskelbtas „picos diena“.

Darbo ėmėmės iš karto grįžę iš darželio: ilgai nelaukę užmaišėm tešlą picos pagrindui (aš naudoju šitą receptą). Darbavomės iš peties visi: net Juliukas.

Vėliau tešlą ramiai palikom kildintis, o patys nuėjom miegoti. T.y. miegoti nuėjo vaikai, aš ėjau ruoštis. Nes jau žinau, kad jeigu noriu, kad visas gamybos procesas vyktų sklandžiai ir kaip galima su mažiau streso, turiu jau iš anksto pasirūpinti visomis reikiamomis detalėmis tokiomis kaip tarkuotas sūris, pjaustyti agurkai ir t.t. Todėl, kol vaikai miegojo, aš suruošiau visus priedus: sūrį, kumpį, agurkus, papriką... Net alyvuoginius voriukus iš anksto pasidariau (idėją nusižiūrėjau iš čia).
Kai vaikai sukilo, ėmėmės smagiausios dalies: komplektuoti picą.
Voriukus dėjome tik vienoje picos pusėje, nes mūsų Paulius žiaugčioja vos pagalvojęs apie jas.

Dar 20 minučių ir viskas – pica paruošta! Ir smagu, ir naudinga (juk tyrimai rodo, kad lietuviai vaikams skiria vos 7 min per parą – vien šitame procese tikrai praleidžiama gerokai daugiau) ir… skanu. Bent jau mums.