Laiškas Kalėdų Seneliui

Turėjome parašyti jį gerokai gerokai anksčiau, tačiau šiandien džiaugiuos, kad iš viso spėjome parašyti.

Tiesą pasakius, į pradinį šių metų pasirengimo šventėms planą (na, tą, kurį dėliojiesi mintyse) laiško rašymas Kalėdų Seneliui neįėjo. Na, kažkaip nebuvau sumetus, kad jau laikas būtų - vis man atrodė, kad dar per maži, ir prasmės tame neįžvelgtų. Tačiau vėliau Eglės puslapyje užmačiau nerealią idėją, kad laišką Kalėdų Seneliui galima ne parašyti, o "sukonstruoti" iš paveikslėlių. O šitokį laišką net ir patys mažiausi kuo puikiausiai gali suvokti!

Žurnalų namie turime be galės - yra išsaugoti ne tik nuo Pauliaus, bet net ir nuo Laimos laikų. Turėjau vilties, kad kada nors juos skaitysime, tačiau kur kas dažniau panaudojame juos ne visai pagal paskirtį.

Vat ir šį kartą - grįžę iš ligoninės neilgai trukus ėmmėm darbuotis: išsitraukėm tuos savo žurnalus, kartu vartėm, o abu mažiukai rodydavo, kuriuos paveiksliukus reikia iškirpti - suprask, šitai jie tikrai norėtų gauti dovanų.

Iškirptus paveiksliukus priklijavome prie lapo popieriaus
Taip ir parašėm du laiškus: Justas prašo Kalėdų Senelio atnešti traukinukų, trąsą jiems, autobusą ir kraną, o Julius - mašinytę, traukinukų su trąsa ir saldainių.Iš pradžių buvo mintis kartu eiti į paštą, ir tą laišką išsiųsti (savo adresu, žinoma), bet paskui tos minties atsisakiau. Visų pirma, jeigu tai padarysime vieną kartą, turėsime daryti ir visą laiką. O man taip patogu, kuomet laiškas yra tiesiog kur nors prikabinamas namie (prie lango, pavyzdžiui), kad nykštukai arba Kalėdų Senelis perskaitytų...Žodžiu, pirmiausia atsisakiau šios minties iš tingumo.
Antroji priežastis, priverstųsi mane neiti į paštą buvo ta, kad čia įžvelgiau pasalą: juk anksčiau ar vėliau vaikai išmoks skaityti, tad užrašyti namų adreso ant voko jau nebeišeis. O siųsti laiško į niekur nenoriu - man patinka kaupti visokius tokius prisiminimus. Kaip elgiatės Jūs?

Na, turiu pasakyt, kad man ant širdies jau ramiau - Kalėdų Senelis jau informuotas. Ir langai jau snaigėmis papuošti... Tačiau su Kalėdine nuotaika ir toliau nekas - vis dar sergam... Šį kartą Juliukas. Tad šiandien turim tik vieną norą - kad kaip nors pavyktų išsikapstyti iki švenčių, ir šventes galėtumėm sutikti bent jau sveiki.

Apie ligas, ligonines ir... Kalėdas

Susipažinom ir mes su ligoninėm. Tai yra, Justas susipažino, aš tik atnaujinau draugystę. Ne pats geriausias metas yra sirgti prieš šventes, bet juk gali būti ir blogiau - t.y. sirgti per pačias šventes.

Tiesa, susipažinom mes ne tik su ligoninėm, bet ir su alergijom - problema, kurią laikiau mums visiškai svetima. Todėl galite tik įsivaizduoti, koks man buvo šokas, kai vieną rytą Justas atsibudo... raudonas kaip burokas. Visas visas išbertas kažkokiom raudonom dėmėm. Ir vat su tom raudonom dėmėm kankinomės mes ištisas keturias dienas. Sakau "keturias dienas", nes dabar tai jau žinau, kad nei jokia ten ne alergija buvo t.y. alergija, bet ne visai tradicinė.

Žodžiu, per tas keturias "alergines" dienas apturėjau galimybę savo kailiu pajusti, ką tai reiškia auginti alergišką vaiką. Garbės žodis, anksčiau nesuprasdavau, ko ten mamos pergyvena dėl kiekvieno iššokusio spuogelio. Tikrai nesuprasdavau. Netgi aiškiai prisimenu, kaip viena draugė pasakojo baisiausiai supykusi ant mamos, kad ši jos dukrelei Velykų proga padovanojo šokoladinių kiaušinių - tąkart, išgirdusi šią istoriją, tik galvą pakraipiau: "Na ir kas? Aš irgi visiems vaikams Velykų proga dovanoju šokoladinių kiaušinių!". Už tai dabar vos ne su padidinimo stiklu stebėdavau tas raudonas dėmes ant Justo kūno bei būdavau pasiruošusi apšaukti kiekvieną, be mano atsiklausimo pasiūliusį vaikui saldainį. O kaip tyčia Kalėdos... Kur bepasisuksi, jau, žiūrėk, ir tūno kokia pasala.

Tačiau bent jau mūsų atveju dietos nieko negelbėjo - vis tiek galų gale atsidūrėm ligoninėj. Nes pasirodo, ne jokia čia ne alergija, o virusas organizme tūnojo. Toks, kurio antibiotikai neima, o jeigu jie vis tik yra priskiriami (o Justui ir buvo) po antibiotikų kurso vaiką smarkiai išberia. Va ir praleidom šią savaitę "Santariškių kurorte": aš dienomis, Nerijus - naktimis.

O kad jau taip teko pagulėti, tai pagalvojau, ko gi nepasidalinus savo įspūdžiais ir nuotykiais?
Visų pirma, aš tikrai pailsėjau. Rimtai. Juk kaip patogu: valgyti atneša (tiesa, neša tik Justui, bet kai mes tokie valgytojai, tai mums abiems sočiai užtekdavo. Taip užtekdavo, kad aš net porą kilogramų per šią savaitę sugebėjau priaugt), grindis išplauna, vaistus laiku paduoda... Tu tik, žmogau, gulėk ir ilsėkis. Tiesa, tai AŠ pailsėjau, nes pabuvusi dieną tokiam "kurorte", nakčiai važiuodavau į savo namus, mirkti savo vonioje ir miegoti savo lovoje. Nerijaus įspūdžiai iš ligoninės ne tokie džiuginantys būtų. Jau vien ką reiškia būti priverstam naudotis jųjų vonia, į kurią manęs nei su basliu turbūt neįvarytų.

Gyvenome mes iš tikrųjų karališkai - patys vieni keturvietėje palatoje. Mūsų lova buvo prie pat lango, už kurio galima buvo visą dieną stebėti veiksmą "anapus": skaičiuoti pravažiuojančius autobusus, greitąsiais, stebėti skubančius žmones...

Aš iš tikrųjų labai džiaugiausi šia galimybe praleisti laiką su Justu vienu du: turėjau gerą progą įsitikinti, koks puikus berniukas jis užaugo. Ir patikimas. Pavyzdžiui, jeigu paprašai palaukti palatoje, kol tu iki mašinos sulakstysi, gali būti tikra, kad jis niekur nesitrauks. Netgi jei seselės ir bandys jį nusivesti pvz. kokių tyrimų atlikti. Neis, ir viskas.

Į ligoninę buvom susivežę galybę žaislų, tad dienas leisdavome dėliodami (ant savo plačiosios palangės) "Domino", "Atmintį", skaitydami knygas ir žurnalus, piešdami... O per pietus draugiškai apsikabinę "nulūždavome".Tačiau turbūt didžiausia pramoga Justui būdavo patyliukais atidaryti vonios duris (taip taip, prie mūsų palatos buvo nuosavas vonios kambarys!!!), taip tikintis išvysti dar nespėjusius pasprukti tarakonus. O taip! Šito gėrio irgi buvo. Grįžus namo kaip išprotėjus purčiau visas tašes, kad, ginkdieve, nebūtumėm pasiėmę kokio pakeleivio.

Kas čia dar? A! Dar pradėjom žaisti "daktarus-pacientus", ko anksčiau niekada nežaisdavom. Pavyzdžiui, Justas (daktaras) paima pagaliuką, ir sako man (pacientei): "Smarkiai smarkiai išsižiok!", o aš (sučiaupusi lūpas, kaip kad Justas mėgsta) sakau: "Mhhhneeee". Tada Justas vėl sako: "Nagi, išsižiok - aš tau tik dantukus suskaičiuosiu!" ir kai aš praveriu burną, su pagaliuku kaukšėdamas į dantis man sako: "Vienas, du, tys...". Ir greitai greitai kišą pagaliuką į burną - šitoj vietoj jau turiu būti budri, jei nenoriu, kad pagaliukas per kitą pusę išeitų. Žodžiu, smagiai žaidžiam - jau žinau, kokia dar dovana Justą pradžiugintų: daktaro reikmenų rinkinys.

Dar apie alergijas ir maistą alergiškiems. Nu žinokit, per tas keturias dienas, kol man buvo prisakyta Justą laikyti ant dietos (t.y. neduoti pieno produktų, šokoladų, vištos, vaisių (ypatingai mandarinų), sulčių...), galvojau nuo proto nušoksiu, besukdama galvą, ką gi vis dėl to tam vaikui galima duoti. Tai mes tas dienas daugiausia mitom košėm, virtom ant vandens, makaronais ir dešrelėm (nes kažkodėl jos buvo priskirtos prie to "tinkamo" alerginiam vaikui maisto - čia tai man buvo visiška mistika). Ir vat buvo labai gera proga išbandyti gana smagų receptą: dešrelės-aštuonkojai (čia jau patys taip pavadinom): į dešrelių gabaliukus prismaigstai spageti makaronų ir meti jas virti į puodą. Kuomet makaronai išverda, jie tįso iš dešrelių tarsi jų kojytės.
Idėją nusižiūrėjome iš čia.

Bendrai paėmus, man šios Kalėdos kažkokios visiškai nekalėdiškos. Kaip Paulius sako: "Esi visai be Kalėdų dvasios šiemet". Gryna teisybė, taip ir yra. Jau buvau nusprendusi padėtį taisyti, ir šią savaitę su vaikais rašyti laiškus Kalėdų Seneliui (taip taip, net to mes dar nepadarėme!!!), karpyti snaiges ir pasirūpinti pagaliau dovanėlėmis artimiesiems, o vat koks šnipštas gavosi.

Tačiau laiškus Kalėdų Seneliui būtinai parašysim. O dėl dovanėlių... Tik grįžus iš ligoninės puoliau kepti sausainių ir lėkti į parduotuvę ieškoti dovaninių maišelių. Tikiuos, Laimut, džiaugsies, gavus nuo manęs skanių sausainių maišeliuką:). Ineta, žinau, tikrai, kad džiaugsis, nes kepu jos mėgstamiausius :)

Kepame Kalėdų eglutę

Peržvelgus paskutinius įrašus, galima susidaryti įspūdį, kad esame tiesiog kepėjėlių šeima - vien tik sukamės ir sukamės virtuvėje :). Man ir pačiai keista, kaip čia taip gavosi su tais įrašais, nes realybėje tarp puodų kuičiamės turbūt mažiausiai.

Prieš Kalėdas labai daugelyje blog'ų galima seiles varvinti į įvairiausius Kalėdinių saldėsius - visokius meduolinius namelius, imbierinius elniukus, kalėdines eglutes ir t.t. Aš dažniausiai tik paspoksau, ir tiek žinių, nes kažkaip per daug sudėtingai viskas man ten atrodo.

Bet vat šiandien ir mes kepėm eglutę. Net nežinau, kaip ją pavadint - gal meduoline, jeigu į receptą medaus įeina? Vienu žodžiu, iš ryto užmaišiau tešlą ir palikau ją šaldytuve "atvėsti" (taip recepte buvo parašyta :) ). Mano dienos planas buvo toks: grįžus iš darželio visi kartu iškepam tas egles šakas, tada vaikai eina pietų miego, o po miego, jau atvėsusias šakas, visi draugiškai sutepam glajum. Tai toks buvo planas. O gavosi visiškai ne pagal planą. Nes kažkokia visiškai kvaila diena gavosi.

Visų pirma, nors ir sinoptikai baisiausiai ragino visus niekur šiandien nevažiuoti, kaip tyčia turėjau ypatingai daug važinėjimų, kurių atidėti negalėjau: iš ankstyvo ryto vežiau į polikliniką Julių, tada grįžau, Julių palikau su aukle, ir vėl į tą pačią polikliniką važiavau jau su Justu (abiems nieko baisaus, planiniai reikalai). Iš poliklinikos greitai variau į darželį, pasiėmiau Paulytę ir grįžom namo. Iki šios vietos dar ėjosi pagal planą. Dar daugiau - netgi visai smagi diena švietėsi, nes kaip tik visi kartu (tie visi, tai aš, Justas ir Paulytė) užsukom į parduotuvę, prisipirkom valgyti ir gavom krūvą dovanų iš Rimi - na, žinote, kur pagal knygučių antspaudukus dalina). Bet grįžom namo ir prasidėjo... Justas išvertė patalus po visą kambarį. Kol bandžiau sudėti atgal, jis pradėjo ardyti naująją, ką tik iš Rimi parsineštą dėlionę, visiškai sudrąskydamas jos dėžutę. Kol ieškojau maišelio detalėms, abu su Paulyte gautais iš Rimi lipdukais nuklijavo visą stalą. Kuomet jau susėdo valgyti, Justas taip pastūmė stalą, kad Paulytė apsipylė vandeniu, nes tuo metu kaip tik gėrė. Julius savo vandenį iš puodelio išpylė Justui į kopūstų sriubą. Šiaip ne taip, vis tik mums pavyko susipjaustyti sausainius ir pašauti juos kepti. O kol jie kepė, Paulytė eidama užkliuvo ir griuvo tiesiai į skardų-keptuvių krūvą (nes jos paprastai būna sutalpintos orkaitėje, ir ištraukiamos, kuomet orkaitė yra naudojama). Kai kurie sausainiai apdegė. Aišku, ir kitom dienom mums visko nutinka, bet kažkaip šiandien man jau visko buvo per daug.

Todėl žinot, kai jie pagaliau sumigo ir aš pajutau tylą namuose... pagalvojau, kad šiai dienai pokštų man jau gana. Ir taip nusprendusi, ėmiau ir sutepiau eglutę glajumi pati sau viena. Nors būtent tai ir turėjo būti smagiausia eglutės gaminimo dalis... Ai, bet ne ką mažiau yra smagu ir atsikėlus rasti ant stalo padabintą eglutę, ar ne tiesa? :). O jie eglute atsikėlę tikrai labai džiaugėsi ir kimšo net ausys linko!

O eglutės receptas toks (tiesiog perrašau):

300g miltų,
100g cukraus,
Ant peilio galo kepimo miltelių,
Citrinų ir apelsinų žievelės,
Cinamono,
100g sviesto,
4 valg. šaukštau medaus,
1 kiaušinis.

Miltus išsijokite, sumaišykite su kepimo milteliais, prieskoniais ir įkapokite sviestą. Medų sumaišykite su kiaušiniu, ir sukrėskite į miltus. Tešlą suminkykite ir atvėsinkite.
Iš kartono arba pergamento išpjaukite 10 trikampių. Jų kampų ilgis gali būti įvairus - pvz. 22 cm didžiausias, 4 cm - mažiausias. Kiekvieno trikampio kraštų ilgis mažėja 3 cm.
Šablonus uždėkite ant iškočiotos tešlos ir pjaustykite ją aštriu peiliu. Viduryje išpjaukite kiaurymę (jei eglės kamienas bus daromas iš medinio ar plastikinio smaigo, ant kurio versite, ant kurios versite kepinius). Tešlos trikampius dėkite į riebalais išteptą skardą ir kepkite.
Atvėsintus kepinius sutepkite glajumi. Eglę darykite pirmiausia dėdami didžiausią trikampį ir pamažu prieidami iki mažiausiojo: keisdami kampų išdėstymo kryptį, pamažu suformuokite eglės "šakas".

Tiesa, jeigu dar kartą kepčiau, aš dar tikriausiai prikepčiau ir mažų apvalių sausainiukų su skylute viduryje kad būtų galima sluoksniuoti: "šaka", apskritimas, "šaka", apskritimas, ir tos šakos būtų šiek tiek nutolusios viena nuo kitos bei eglutė būtų aukštesnė. Nes bent jau man kiek mažokai tų šakelių gavosi.
Skanaus!

PS. Gražinute, dabar čia tau: aš vis dar laukiu tavo Kalėdinio namuko foto :). Gal šioms Kalėdoms jau atsiųsi? :)

Apsikuopkim spintas prieš Kalėdas :)

Paskutiniu metu labai daug visko perku. Ne, visai ne Kalėdines dovanas, ką iš tiesų turėčiau pirkti. Kaip ne keista, labai daug visko perku sau. Nes paskutiniu metu man bais liūdna. O vienas geriausių būdų liūdesiui užmušti - čia jau visi žino - yra leisti pinigus. Ir būtent, ne eiti "pasishopinti", o leisti pinigus. Ir kuo nesąmoningesnė pinigų suma konkrečiam daiktui išleidžiama, tuo greičiau liūdesio emocija pakeičiama kita. Pavyzdžiui, vat vakar nusipirkau kojines. Tokias megztas, iki kelių. Violetines. Ir dar su bumbulais. Vienu žodžiu, tokias, kurias gal kokį kartą gyvenime ir užsimausiu. O suplojau beveik penkiasdešimt litų!!! Absurdas, ne kitaip. Bet už tai, kaip suveikė! Jeigu pakeliui į parduotuvę mintyse vis burnojau ant... ai, nesvarbu, ant ko, žodžiui burnojau ant kai ko (ir dėl to, aišku, labai liūdėjau), tai grįždama atgalios liūdesio visai nebejaučiau. Tik pyktį. Ant savęs. Ėjau ir bumbėjau sau: "Kvaiša. Tikra kvaiša. Tokius pinigus mokėt! Eik, grįžk atgal į parduotuvę ir grąžink, kol dar ne vėlu!". Rimtai, jeigu liūdite ir to liūdesio kuo greičiau norite atsikratyti, kuo greičiau eikite į parduotuvę ir leiskite pinigus. Ir ne kokiems ten žaislams su 40% nuolaida, o kažkam visiškai absurdiško.

Taigi, paskutiniu metu nemažai visko įsigijau. Tiek nemažai, kad net pradėjau galvoti, kad turbūt pats laikas būtų peržiūrėti savo spintą, bo jau ten niekas nebetelpa. Man labai patinka vienas susitarimas draugės šeimoje: ji su vyru yra sutarusi, kad nusipirkusi vieną daiktą, mainais turi atsisakyti kažkokio seno. Aš sau tyliai galvoju, kad labai gerai būtų ir man tokio principo laikytis, bet kol kas niekam apie tai nesakau, kad paskui neverstų iš tiesų manęs taip daryti.

Ir įdomiausia, kad vos tik pagalvojau, jog būtų gerai pasidaryti generalinę tvarką spintoje (gi be visa ko, reikia man atsirinkti ir rūbus, kurie tiktų prie mano violetinių kojinių!), į rankas pateko knyga, kurioj kaip tik ir rašoma, kaip gi tą spintą reiktų tvarkytis. Turbūt galvojat, iš kur tokias knygas traukiu, kad tokius patarimus ten rašo, tai tuoj papasakosiu. Žodžiu, turiu aš tokią knygą, kuri vadinasi "1000 ways to be a slightly better woman", parvežė man ją draugė G. iš Kanados. Iš pradžių labai įtariai į šią knygą žiūrėjau (dar to betrūko, kad tokias knygas skaityt pradėčiau!", bet, žinokit, paaiškėjo, kad tai labai smagi knyga. Laikau ją vonioj, ir kai jau sugalvoju ilgiau pamirkti vandeny, išsitraukiu ją, atsiverčiu bet kokį puslapį ir skaitau. Ir vakar kaip tyčia atsiverčiau ten, kur ir buvo surašyti patarimai, kaip gi reiktų tvarkyti spintas.

Aš dar prie savosios nepriėjau, bet kadangi apsikuopti prieš Kalėdas visiems yra ne pro šalį, tai dalinuosi tais patarimais ir su jumis:

1. Pirmiausia viską išimk iš spintos. TAIP, VISKĄ.

2. Kruopščiai nuvalyk visas lentynas, išplauk-išsiurbliuok grindis, nuvalyk dulkes nuo visų pakabų.

3. Sudėk atgal visa tai, ką nešioji DAŽNAI ir kas yra geros būklės, tinkamo dydžio ir tinka šiam sezonui. Tai, kam išleidai didžiausią sumą pinigų, bet nešioji mažai, į šį sąrašą nepatenka. Tik džinsus, kuriuos išsitrauki kasdien, palaidinę, kurios sieki kiekviena ypatinga proga ar seksualius batus, su kuriais gali nepavargdama nužygiuoti penkis kilometrus.

4. Šioje stadijoje daugumos moterų spinta vis dar bus apytuštė. Sekantis žingsnis yra atgal į spintą sudėti tai, kas yra tinkamo dydžio, einamojo sezono ir kas buvo nešiota mažiausiai tris kartus per paskutinį pusmetį.

5. Gali būti, kad daiktų ne spintoje yra vis dar daugiau nei joje. Dabar pereik prie RŪŠIAVIMO. Į pirmą grupę patenka visi rūbai, kurie ne visai tinkamo dydžio arba su kuriais jautiesi siaubingai - šiuos iš karto atidėk į labdaros maišą.

6. Antrai grupei priklauso sezoniniai daiktai. Prieš sukomplektuodama juos ir padėdama saugoti "iki kito sezono", gerai apžiūrėk, ar nėra likusių jokių dėmių ant jų - niekas kitas taip netraukia visokiausius kandis, kaip užsilikę nešvarumai.

7. Trečioji grupė sudaryta iš rūbų-daiktų, kuriuos nešiojai seniai seniai, įsigijai už nežmoniškus pinigus, kurie tau kelia įvairiausius sentimentus arba kuriuos tu tiesiog, be jokio paaiškinimo, myli. Vietoj to, kad tiesiog sudėtum šiuos daiktus atgal į spintą arba verstum save juos išmesti tučtuojau, sukrauk juos į atskirą dėžę ir atidėk šį sprendimą dar pusmečiui ar metams. Jeigu per šį laikotarpį jų nepasigesi, yra nemažai šansų, kad jau be skaudamos širdies galėsi jais atsikratyti. Arba atvirkščiai, pamačiusi, kad kažko nuoširdžiai ilgiesi, galėsi bet kada išsitraukti iš dėžės.

8. Labai geras patarimas, kaip išsaugoti rūbų-daiktų, su kuriais jau tikrai pribrendo metas atsisveikinti, prisiminimą: nufotografuok juos ir šiomis fotografijomis išklijuok spintos vidų.

Patarimų šaltinis: Pamela Redmond Satran "1000 ways to be a slightly better woman".

Gero tvarkymosi!

Toliau mokomės dekoruoti tortus

Vaida buvo užvedusi nuosavą tyrimą apie tai, kiek trunka įsidarbinimo procesas. Aš galvoju, kad galbūt, nusižiūrėjusi nuo jos, visai galėčiausi imtis tyrimo „Progresas dekoruojant tortus – kiek įmanoma patobulėti per pusantro mėnesio?“

Nes aš savo siekio pagaminti Justui gimtadienio proga tortą - traukinį dar neatsisakiau. Dienų dienas leidžiu internete ieškodama tobulų torto receptų (na, dabar jau šiek tiek mažiau, nes jau prisirinkau tiek, kad tik kepk ir kepk, žmogau), o sulaukusi progos, vis ką nors išbandau.

Tiesa, skamba turbūt visa tai daug gražiau nei yra realybėje. Nes realybėje, nuo paskutinio savo įrašo ta tema, iškepiau tik du tortus (ir abu Audriui!). Ai, dar keksiukų su įdarais kepiau, nes su jais irgi iki gimtadienio reikia pasipraktikuoti.
Pirmąjį tortą kepiau Audriaus akvariumo įsirengimo proga. Gera proga, ne? Kitu atveju, net nebūčiau svarsčiusi apie torto kepimą, tačiau per mėnesį ne tiek daug tų gimtadienių-ypatingų švenčių pasitaiko, ir negali pasikliauti vien jomis. Taigi, akvariumo įsigijimo proga kepiau tortą-lėktuvą. „Lėktuvas“ buvo pasirinktas be jokios potekstės, be jokios gilios minties – tiesiog šiaip. Tačiau kadangi tortas buvo panašus tiek į lėktuvą, tiek į ryklį, tai net labai į temą gavosi.
Su lėktuvo apdengimo mase vėl privargau. Na, nesigauna ji man, nors tu ką. Tai yra, nesigauna gražiai iškočioti. Gal dėl to, kad pudros man gaunasi įdėti beveik dvigubai daugiau nei receptas nurodo. Kita vertus, mano giminiečiai tortą labai gyrė, tai gal ir nieko tokio.

Tačiau labiausiai man magėjo išgirsti, kaip bus įvertinti „Lėktuvo“ pertepimai. Nes šį kartą bandžiau visiškai naujus, ir tokius, švelniai sakant, netradicinius-negirdėtus. Na, bent jau vienas jų. Internete prisiskaičiau visokių liaupsių apie jį, neva koks jis ypatingas, kaip visiems patinka ir t.t., ir kaip niekas negali įspėti, iš ko gi jis pagamintas. Taigi, ir gaminau jį. Tai va, tas ypatingas pertepimas realiai yra manų košė su išspausta citrina. Na, ar berasi geresnį variantą vaikiško gimtadienio torto pertepimui nei manų košė?! Ir iš tikrųjų, man šis pertepimas labai patiko. Tačiau kitą kartą tikrai aplinkiniams smagumo negadinsiu ir neišduosiu, kad valgo jie ne ką kitą, o tik pačią paprasčiausią banaliausią košę. Patys vis tiek niekada nesusiprotėtų. Kitas pertepimas jau nebuvo toks originalus grietinėlės ir jogurto. Pertepimams cukraus sąmoningai gailėjau (juk jau vien tas apdengimas kiek saldumo duoda!!!), tačiau mano skonio receptoriams saldumo buvo kaip tik, o vat torto ragautojams pasirodė mažokai…

Ir kad jau taip mažokai nebepasirodytų, kepdama sekantį tortą tikrai pasistengiau.

Proga, kuria tortą kepiau, jau buvo solidesnė - Audriaus ir jo draugės Rūtos gimtadieniai. Audrius gimtadienio progai buvo užsiprašęs “BMW”. Taigi, Audriau – prašau!
Šį kartą jau nebesiterliojau su pastilažo mase - išbandžiau Marshmallow saldainių būdą. Iš tikrųjų, su ja dirbti buvo žymiai lengviau ir maloniau. O tortas buvo sluoksniuotas taip: biskvitai, mascarponės sūrio pertepimas (su nepagailėtu kiekiu cukraus), sviesto-kondensuoto pieno pertepimas ir ant viršaus (kad jau tikrai maža nebūtų) Philadelphia sūrio-cukraus pudros kremas. Bomba, ne kitaip. Bet laaabai skani.

Iki gimtadienio dar visos trys savaitės. Teoriškai, tikrai galėčiau dar kokį tortuką sukurpti... Bet praktiškai... jaučiu, kad jau užteks. Kiek gi gali žmogus tų „bombų“ per mėnesį pakelti?!

Apie picas ir kebabus. Gaminamės picą.

Paskutiniu metu aplink mūsų šeimą vis sukasi picų ir kebabų tema. O prasidėjo viskas tikrai gana netikėtai: išėjom su Nerijum ir dviem mažiukais vieną savaitgalį į svečius. Paulius eiti nepageidavo, todėl liko namie. Ir ką jūs sau manot? Kitą dieną įsijungiu savo facebook‘ą, o ten grožiuosi Pauliaus įrašu: „Kebabas, coca-cola ir tėvų nėra namie – geriausias šeštadienis ever!”,

Vat taip va. Pirmoji mintis buvo pulti ką nors komentuoti, na, pavyzdžiui, kad ir tai, jog kebabus jam leidžiama pirkti tik ypatingomis progomis (na, gal ne visai "ypatingomis progomos", bet faktas, kad "tam tikromis"), o coca-colos neleidžiama pirkti visai. Bet greit suėmiau save į rankas ir nusprendžiau patylėti. Nes iš tikrųjų, komentuoti paauglio įrašus yra gana pavojinga. Vieną kartą neapdairiai namie užvedžiau kalbą apie, atrodo, visiškai nekaltą dalyką: „Bet tikrai, kaip E. per šiuos metus išstypo!”, ir turėjau progą stebėti, kaip momentaliai keičiasi Pauliaus veido išraiška nuo nustebimo (Iš kur žinai?!!) iki pasipiktinimo: “Mam, kaip padaryt, kad tu negalėtum skaityti, ką aš susirašinėju su draugais?!”. Todėl dabar tyliu. Kad nepašalintų manęs iš facebook draugų rato.

Taigi, tąkart patylėjau. Bet proga prisiminti kebabus atsirado. Ir kartu su ta proga, ėmėm ir staiga prisiminėm mes su Nerijum, kad patys kebabo nevalgėm jau koks geras šimtas metų (pirktinių, aišku). Dar ėmėm ginčytis, kas vis tik skaniau: pica ar kebabas (ot, radom, apie ką diskutuot!). O baigėsi viskas tuo, kad ėmėm ir nusprendėm užsisakyti kebabų. Iš kioskų, kurių, bent jau aš, bijau. Bo vis man atrodo, kad tuomet kokią vargšę benamę katę valgysiu.

Kadangi mes net nežinojom, iš kokių „kebabinių“ geriausia kebabus pirkti, pasikvietėm Paulių konsultacijai, ir gana greitai mums buvo pateikta mūsų rajono kebabinių ne tik skoninė, bet ir kaininė analizė. Kaip berniukui, kebabus valgančiam tik ypatingomis progomis, sakyčiau visai neblogai.

Surizikavom, ir nusipirkom. Aš suvalgiau pusę kebabo, Nerijus – visą. Vėliau man visą dieną buvo blooooga (jaučiausi, tarsi būčiau suvalgiusi ne kebabą, o kibirą padažo), jis irgi nesijautė per geriausia. Taigi, šis mūsų eksperimentas kaip ir nepavyko. Vėliau, tiesa, Laima išsijuokė iš mūsų, ir prirodė kitą kebabinę (ne mūsų rajono :)), kurios gaminami kebabai mums visai patiko. Tik šį kartą buvome atsargesni: pirkome vieną kebabą „ant visų“.

Teisybę pasakius, mano požiūris į kebabus nėra toks jau labai blogas. Netgi gal galėčiau sakyti, visai geras. Aišku, kai kalba eina apie namie gaminamus kebabus. Arba picas. Nes tiek pica, tiek kebabas turi vieną gerą savybę – juos labai smagiai galima kepti namie kartu su vaikais. Mes gana dažnai tokią pramogą pasidarome. Vat ir praeitas penktadienis pas mus buvo paskelbtas „picos diena“.

Darbo ėmėmės iš karto grįžę iš darželio: ilgai nelaukę užmaišėm tešlą picos pagrindui (aš naudoju šitą receptą). Darbavomės iš peties visi: net Juliukas.

Vėliau tešlą ramiai palikom kildintis, o patys nuėjom miegoti. T.y. miegoti nuėjo vaikai, aš ėjau ruoštis. Nes jau žinau, kad jeigu noriu, kad visas gamybos procesas vyktų sklandžiai ir kaip galima su mažiau streso, turiu jau iš anksto pasirūpinti visomis reikiamomis detalėmis tokiomis kaip tarkuotas sūris, pjaustyti agurkai ir t.t. Todėl, kol vaikai miegojo, aš suruošiau visus priedus: sūrį, kumpį, agurkus, papriką... Net alyvuoginius voriukus iš anksto pasidariau (idėją nusižiūrėjau iš čia).
Kai vaikai sukilo, ėmėmės smagiausios dalies: komplektuoti picą.
Voriukus dėjome tik vienoje picos pusėje, nes mūsų Paulius žiaugčioja vos pagalvojęs apie jas.

Dar 20 minučių ir viskas – pica paruošta! Ir smagu, ir naudinga (juk tyrimai rodo, kad lietuviai vaikams skiria vos 7 min per parą – vien šitame procese tikrai praleidžiama gerokai daugiau) ir… skanu. Bent jau mums.

Baklava, arba kodėl nebejaučiu didelio poreikio atostogauti Turkijoje

Šiais metais į Turkiją mes taip ir neišvažiavome. Planavom, planavom, bet kažkaip taip niekas mums ir nesusiplanavo. Dabar tai guodžiam save bent tuo, kad greičiausiai būtumėm keliavę su liūdnai pagarsėjusia "Star1 Airlines", tai džiaugiamės, kad pinigų sutaupėm.

Tačiau dėl vieno dalyko tai ypatingai liūdėjau: kad neteks šiemet valgyti turkiškų saldumynų. Ne tų, kur su želė, o tų, kurie gausiai aplieti medaus padažu. Mhmmm... Žinau, tikrai nedaugelis juos mėgsta, netgi vadina juos saldumynų pornografija, bet aš tai juos galiu šlemšti ir šlemšti. Per praeitas mūsų atostogas Turkijoje (cha, gerai skamba "praeitas", nes iš tiesų, tai buvo vienintelis kartas, kuomet mes atostogavome ten :) ), aš juos valgydavau po tris kartus per dieną. Ir dar pilną lėkštę tų pyragėlių parsinešdavau į kambarį, kad jeigu, neduok dieve, naktį ar paryčiais užsimanyčiau, man nereiktų svajoti apie tai, kaip čia greičiau nusigauti iki virtuvės. Taip, pagal taisykles maistą į kambarius neštis buvo draudžiama, tačiau aš Turkijoje atostogavau būdama nėščia, o nėščiosioms, kaip žinia, kiek kitokios taisyklės galioja:).

Kuomet jau galutinai supratau, kad į Turkiją šiemet nebeišvažiuosim, pradėjau ieškot išeičių, kaip gi "pigesniu būdu" galėčiau tų baklavos pyragėlių gauti. Ir voila - ko tik tame internete nėra! O receptas, kaip paaiškėjo, tiesiog ypatingai paprastas. Kadangi viskas labai aiškiai (su detaliom foto) išdėstyta čia, aš pačio recepto neparašinėsiu, pasakysiu tik tiek:

1. Šitie pyragėliai gavosi šiek tiek sausesni nei tie, kuriuos valgėme Turkijoje.
2. Phyllo tešlos (kuri minima recepte, ir be kurios, greičiausiai, čia neišsiversti) galima nusipirkti Prizmos prekybos centre (čia vilniečiams, apie kitus miestus nežinau)
3. Išsikeptų pyragėlių užtenka tikrai labai labai ilgam. Na, mums ilgam neužteko, bet tik dėl to, kad labai jau daug ką vaišinom. Ir tikra tiesa, kad daugiau nei vieną pyragėlį gan sunku įveikti.

Jeigu sugalvosite irgi išbandyti - skanaus!

Pati saldžiausia diena... ever!

Šiandien be jokios abejonės buvo saldžiausia diena mano gyvenime, tiesiogine ta žodžio prasme. Aišku, gal per drąsu sakyti "gyvenime", bet garbės žodis, kitos tokios neatmenu.
O prasidėjo viskas nuo nekalto sumanymo - sugalvojau savaitgalį, kad Justo trejų metų gimtadieniui (kuris bus po gero pusantro mėnesio, beje) tortą ne užsakinėsiu, o iškepsiu pati. T.y. ne paprastą tortą iškepsiu, o tortą-traukinį, nes būtent tokia gimtadienio tema numatoma.
O su manim tai kitaip nebūna... Kai jau nusprendžiu, tai peilis. Nenusiraminu, kol neįvykdau. Ne išimtis, ir šis kartas.

Pirmiausia, apie šią savo idėja apsiskelbiau namiškiams. Šis triukas labai gerai suveikia - kuo daugiau žmonių apie kažkokį savo pasiryžimą informuoji, tuo vėliau būna sunku nuo tos idėjos "nusimuilinti".

Apsiskelbus, ėmiau knistis po interneto lobynus, ir ieškoti tortų-traukinių pavyzdžių. Gerasis Google'as jų per kelias sekundes rado tūkstančius! Na, kad ir pavyzdžiui, tokį, kurio nuotrauka viršuje - argi negražu būtų ant stalo patiekti tokį meno kūrinį, ypatingai turint omeny, kad Thomo traukinukai pas mus dabar vos ne einamiausias žaislas? Tiesa, į mano kulinarines vizijas ne visi namiškiai žiūrėjo optimistiškai. Pavyzdžiui, vos pasirinktus paveiksliukus parodžiau Pauliui, šis iš karto mane "nusodino" ant žemės: "Tik jau tu nepradėk įsivaizduot, kad ir pati tokį padarysi!".

Sekantis žingsnis buvo išsiaiškinti, kaip gi daromi tie visi spalvoti užtepimai. Vėlgi, šioje vietoje nepaprastas pagalbininkas buvo internetas, su savo www.supermama.lt forumu priešaky. Ir, žinot, turiu pasakyt, kad po savaitgalinio pasisedėjimo prie kompiuterio, jau visai neblogai gaudžiausi visuose tuose bezė, pastilažo, aicingo, marshmallow ir dar kituose velniuose, apie kuriuos iki šios dienos nė girdėt nieko nebuvau girdėjus. Tiesa, kol kas tik teoriškai.

Ir galiausiai, paskutinis klausimas buvo, ką daryti su praktine dalimi. Buvau visiškai tikra, kad tokio dalyko kaip teminio torto kepimas negaliu atidėti paskutinei dienai. Iš pradžių svarsčiau įvairius variantus: pvz. išskirtinėm progom vis iškepti po tortą, išbandant po vieną pertepimą. Su šia idėja tiek toli pasistūmėjau, kad net Audriui pasisiūliau gimtadienio proga iškepti tortą - tik sakiau jam išsirinkti, kokio nori. Tiesa, rinktis daviau iš dviejų temų: žuvis arba slidės. Tačiau vėliau nusprendžiau, kad visas šis reikalas pernelyg ilgai užtruktų, todėl apsisprendžiau ties paprastesniu variantu. Na, gal ir ne paprastesniu, bet bent jau man patogesniu: per vieną dieną pasigaminti visus tuos rekomenduojamus perdengimus, ir tuomet jau nuspręsti, kurie jų man priimtiniausi. Tai vat šiandien ir buvo toji "bandymų" diena.

Taigi, gal jums ir atrodo, kad žvelgiate į kažkokį nukeipusį-nuvargusį traukinuką su bevirstančiais vagonais, bet iš tiesų tai yra TRAUKINYS, atspindintis net penkias puošybos technologijas. Ir gimė šis kūrinys (net nežinau, kaip jį geriau įvardinti) vos per porą valandų, kuomet miegojo vaikai.

Supažindinu trumpai:
Traukinio pagrindinė dalis (mėlynoji) padengta pastilažu. Oi, kiek keikiausi jį kočiodama ir bandydama "užvilkti" ant karkaso! Keikiausi, ir sakiau, kad ne, ačiū, šito dar kartą tai tikrai nebandysiu! Bet kuomet vakare atėjo Ineta, ir pasakė, kad būtent šita cukraus masė yra jos pati pati mėgstamiausia, pagalvojau, kad gal vieną kokį vagoną specialiai jai ir galėsiu papuošti... Dar žibalo įpylė ir Paulius, kuris vakare, ragaudamas traukinį, pareiškė, kad mėlynasis vagonas skaniausias.

Rožinis vagonas - icing'as. Man pačiai labai patiko jį gaminti (naudojaus mikseriu, tai greitai visas šitas reikalas pas mane pasigamino), bet įtariu, kad kažką vis tik dariau ne taip, nes pasidengė vagonas nelabai gražiai. Tiesa, skoniui tai netrukdė.

Trečiasis vagonas iš tiesų turėtų blizgėti š0koladu, bet... patys matote, kiek to blizgesio jis turi.

Traukinio viršus padengtas kreminio sūrio-pudros papuošimais (dar turiu pasitikslinti, bet berods čia bus froizingas), o akys ir lūpos puoštos tirpintu šokoladu (labai gerai, kad išbandžiau iš anksto, nes pamačiau, kad gražiai "išvarvinti" akis su valgomuoju šaukštu nėra taip jau paprasta, kaip man atrodė.

Taigi, viena diena ir penkios skirtingos (ir visos tiesiog YPATINGAI saldžios) puošimo technologijos. Dar pridėkit tris skirtingus pačio torto pertepimus (sviesto-kondensuoto pieno, kreminio sūrio-grietinės ir varškės-jogurto), ir suprasite, kaip man dabar, prisiragavusiai viso šito gėrio, BLOOOOGAAAA.

Ir, kas pikčiausia, dabar sėdžiu ir galvoju, kaip galėjau šitaip apsižioplinti: kuomet lipdžiau traukinuką, buvau įsitikinus, kad visus jo pertepimus (o juk man svarbu atrasti geriausią derinį!) prisiminsiu pagal vagonėlių spalvas. Spėkit dabar iš trijų kartų, ar atsimenu? Ne!!!!!

Ech. Bet tebūnie, ką nors su tais pertepimais dar sugalvosim.
O tortą-traukinį gimtadieniui tikrai kepsiu. Ne tik todėl, kad jau visiems apsiskelbiau, bet ir todėl, kad Nerijus specialiai tai progai man net konditerinį maišelį įgijo. Turėsiu kažkaip pateisinti tą jo pasitikėjimą :).

Na, einu toliau ieškoti pertepimų tortui. Jeigu turėti kokį skanų ir tinkamą vaikams - pasidalinkite, prašau :)


Traukinuko Thomo nuotrauka, esanti viršuje, paimta iš http://www.herbhenryfamily.com/melody.htm

Trys paršiukai iš tualetinio popieriaus ritinėlių

Dabar aš supratau, kam mums buvo reikalinga dviaukštė lova. Nes kurį laiką jau tikrai kirminas viduj graužė, kurių velnių mums reikėjo gamintis gigantišką lovą į savo mažą butuką, jeigu vienas vaikas vis tiek miega su mumis (arba tiksliau, su manim, nes Nerijus su kitu vaiku miega toje dviaukštėje lovoje), o iki to laiko, kol kitam vaikui tos lovos prisireiks, jau ir išsikraustyti spėsim. Tačiau dabar man viskas aišku - gaminomės tokią lovą, kad Paulytė turėtų, kur miegoti! Vat kaip paprastai viskas gyvenime išsprendžia - kartais net nežinai žmogus, kodėl elgiesi būtent taip, o ne kitaip, o vėliau paaiškėja, kad būtent šis sprendimas ir buvo pats geriausias ...

O Paulytė tai dabar tikrai pusiau apsigyveno pas mus. Bent jau nuo vidurdienio, kuomet ją ir Justą pasiimu iš darželio. Iš pradžių to neplanavome, tačiau kai pamatėme, kad mergaitei pernelyg didelis stresas matyti, kad atėjusi teta (čia jau aš) pasiima pusbrolį iš darželio dar iki pietų miego, o ją palieka, nusprendėme nebekankinti.

Labiausiai pergyvenau dėl to, kaip man pavyks visus tris vaikus užsimigdyti vienu metu - aš gi puikiausiai žinau, ką reiškia bandyti sutramdyti įsiaudrinusius trimečius! O turi jie man miegot visi trys vienu metu būtinų būtiniausiai - pernelyg jau brangios tos kelios ramybės valandos man. Tačiau viskas mums einasi ne taip blogai, kaip įsivaizdavau. Jau net įsikirtau į tam tikrą "tramdymo" techniką. Migdymosi scenarijus yra toks: kurį laiką sugulus tvyro ramybė: abu dičkiai vaikai geria pieną ir klausosi pasakos. Trečias vaikas supasi man ant kelių, ir irgi geria pieną. Tuomet buteliukai yra šveičiami ant žemės, ir yra pereinama į antrą stadiją: Paulytė pradeda krykštauti ir, tarsi kviesdama į žaidimą, klausti Justo: "Justai, ką darai?". Va šitoj vietoj būtinai reikia "kirsti iš peties": "Paulyte, baik!!!". Aišku, kirsti reikia tik tuo atveju, jei nėra didelio noro migdytis su jais gerą valandą. Jeigu ši situacija suvaldoma, neužilgo seka kita: Justas pradeda spardyti į savo lovos apačią. Jeigu šį momentą praleidi - labai greitai vėl grįžti į situaciją, kuomet Paulytė linksmai klausia: "Justai, ką darai?". O kad taip neatsitiktų, geriausia "užkalbėti" Justui dantį: "O ką tada darė vilkas?"; "Ir ką gi pamatė Auksplaukė ant stalo"?. O įdomiausia tai yra paskutinė migdymosi stadija, kuomet jie pradeda ginčytis. Va čia geriausio sprendimo dar neradau. O ginčytis jie gali apie bet ką, pvz. Paulytė sako: "Aš turiu lėlytę", o Justas sako: "Ne, neturi". "Turiu!"-jau pikčiau pareiškia Paulytė, "Neturi", - kuo ramiausiai atsako Justas. "Turiu-turiu!!!", "Neturi-neturi-neturi!". Ir taip be galo. Atsimenu, ir mes su Ineta mėgom šį žaidimą. Man labiausiai patikdavo, jeigu būdavau toj ginčo pusėj, kur reikėdavo sakyti "Ne". Turbūt nereikia aiškinti, kodėl - juk daugiau sunkiau pasakyti daug kartų "Taiptaiptaip", nei "Nenene". O kiekvienam aišku, kad kas daugiau pasako, to ir teisybė. Tai va, dar nežinau, ar čia man geriau kištis į tuos jų ginčus, ar ne. Bandžiau ir taip, ir taip, bet rezultatas tai vienodas gavosi - nekreipė jie į mane dėmesio. Bet įtariu, kad dar turėsiu progų visokiem sprendimams išbandyti, bent jau sprendžiant pagal tai, kaip jie čia paskutiniu metu smaginosi.

Žodžiu, neliūdna dabar pas mus. O kai jie pagaliau nulūžta, aš gaunu savo išsvajotas ramybės valandas. Tačiau įdomiausia dienos dalis turbūt būna tuomet, kai trijulė atsikelia po miegų, nes tuomet veikiam (arba bent jau stengiamės nuveikti) ką nors naudingo. Vat pavyzdžiui, neseniai gaminom tris paršiukus iš tualetinio popieriaus ritinėlių.
Tokius, kaip pasakoj, be kurios Justas turbūt nė dienos nepraleidžia. Tiesa, va taip, kaip nuotraukoj, jie atrodė tik užvakar, t.y. kada gaminom. Na, dar vakar iš ryto, kol vaikai buvo daržely. O jau vakar vakare visi trys paršiukai buvo be akių, o vienas tai ir be nosies. Tačiau ir tokie žaidimams tinka.

Mums prisireikė: tualetinio popieriaus ritinėlių, kartono, juodo flomasterio (čia nosims ir rankų galiukams užpiešti), besivartaliojančių akučių.
Pirmiausia nuspalvinome tualetinio popieriaus ritinėlius. Tuomet iš kartono iškirpome snukučius bei rankutes bei juos išpiešėme. Prie paruoštų ritinėlių priklijavome snukučius, akutes ir rankutes.

Aišku, būtų buvę labai smagu, jei būtumėm padarę ir namelius iš šiaudų, pagaliukų ir plytų, bet mums kuo puikiausiai šiai dienai tinka ir kaladėlės: ir statosi nameliai kūrybingai, ir griūna atitinkamai :)
Paršelio idėja iš čia.

Scrapbookingo kursai

Pagaliau apsilankiau kursuose, apie kuriuos jau seniai svaigstu - scrapbookingo. Ėjom kartu su Jurga - tokia buvo mano gimtadienio dovana jai. Labai jau savanaudiška dovana, nes Jurga tikrai nėra nei scrapbookingo, nei apskritai bet kokių rankdarbių mėgėja.
Tačiau gavosi viskas labai neblogai. Nes būtent Jurga savo skrebuką (velnias, kaip gi tiksliai lietuviškai šį dalyką užvadinti?) kursų metu užbaigė, o man teko suplanuoti dar vieną vizitą. Na, ne visai dėl to, kad būčiau beviltiška, tiesiog taip jau susiklostė.

Kursų metu man paaiškėjo keli esminiai dalykai:
Visų pirma, ne, iš manęs tikrai neišeis gera scrapbookininkė, čia tai faktas. Nejaučiu aš nei spalvų, nei kompozicijos. Ir su pjaustymo įrankiais darbuotis nemoku. Bet labiausiai tai nebus iš manęs geros scrapbookininkės todėl, kad aš pamačiau, kokį kalną gėrybių reikia susipirkti, norint "kepti" gražius skrebukus: Laura (toks mūsų mokytojos vardas) vos spėjo dėlioti dėžės-dėžutėles pilnas įvairiausių segtukų, sagelių, lipdukų, raidžių ir t.t. Aš jau nešneku apie galingus printinimo aparatus, kurie jai išpjauna bet kokį pasirinktą internetinį dizainą.
Va, kad ir šis skrebukas aukščiau, kuris yra mano kursų rezultatas. Tik pagalvokit: jam pagaminti buvo panaudoti gal 8 skirtingo dizaino popieriaus lakštai, lipdukai su kamuoliukais, raidžių lipdukai ir specialiu būdu išpjautas "medis" bei "Paukštukas". Be to! Kad skirtingo dizaino juostelės gražiai sugultų viena šalia kitos, Laura jas sudygsniavo su siuvimo mašina, o medį ir paukštuką ištepė specialiu stiklo efektą priduodančiu skysčiu (nuotraukoje tas nematyti). Nu žodžiu, aš tik valgiau viską akimis, ir supratau, kad tiek pajamų šiam hobiui tiesiog negaliu skirti.

Antras dalykas, kurį supratau, yra tai, kad nors gera scrapbookininkė iš manęs neišeis, vis tik giliai širdyje aš jau ESU scrapbookininkė. Rimtai. Tiesa, dauguma Irmos išvardintų kriterijų man dar nėra būdingi, tačiau ir aš, kaip ir kitos, pasigavusios šią virusą, visus gyvenimo momentus mintyse iš karto perskirstau į "Noriu prisiminti, todėl verta daryti skrebuką/Neverta". Kuom tai pasireiškia? Geriausiai tai atspindi nuotraukos, kurias paskutiniu metu spausdinu (nežinau, kaip jūs, bet aš labai jau nepasitikiu informacinėm technologijom, ir svarbiausias nuotraukas mėgstu atsispausdinti). Jeigu anksčiau man labiausiai patikdavo nuotraukos, kur vaikas "išėjęs" gražiausiai (ala meiliai šypsosi, aprengtas gražiausiais rūbeliais, pozuoja prie jūros ar kokio gyvūno/objekto), dabar tokios nuotraukos man visiškai prarado savo vertę. Nes jos nepasakoja jokios istorijos. Skirtingai nei tos, kurios užfiksuoja ne gražų vaizdą, o tam tikrą charakterio bruožą, situaciją, pomėgį...Kažką, kas šiuo metu kelia juoką ir yra didelė dalis mūsų gyvenimo, o vėliau tiesiog nejučia gali pasitraukti į praeitį. Taip, kad tu to net nepastebėsi. Ar net pamirši.

Pavyzdžiui, va Juliaus nuotrauka, kurią jau seniai bandau pagauti.

Įprastu atveju, aš net nemąstyčiau apie tokios nuotraukos atsispausdinimą: nei čia vaikas normaliai matosi, nei čia nuotrauka graži. Tačiau vis tik, užfiksuota situacija man yra svarbi. Ir norėčiau jos nepamiršti. Nes čia labai puikiai pagautas momentas, kaip mūsų Juliukas išreiškia savo pyktį/nuoskaudą: jeigu tik jam kas nors nepatinka (konkrečiai šiuo atveju, neleidau jam pasiimti saldainio), iš karto stojasi ant rankų (taip tilteliu) ir bliauna. Na, niekada nemačiau, kad koks vaikas taip elgtųsi! Nesispardo, nesiskeryčioja - tiesiog stovi ant savo rankučių ir rauda. Ir taip elgiasi nuo pat to laiko, kuomet išmoko vaikščioti. Anksčiau tas jo "triukas" mane be galo gąsdino (man vis atrodė, kad jis tuoj versis kūlversčiu ir sprandą nusisuks), dabar jau pripratau ir nebesuku galvos. Tiesa, dar matote, kaip prie Juliaus artinasi katė? Gerutė ji pas mus... Vos tik kas nors verkia, bėga guosti :)

Arba va dar viena foto, kur Justas bando paimti tėčio sužvejotą žuvį sode, ir paleisti ją atgal į vandenį. Kaip jis išsigando, kai šioji išslydo iš rankų! Ir kaip po to garsiai garsiai šaukė tėtį, kad šis ateitų, ir pats paimtų ir paleistų žuvytę:

Skrebuko pagalba galima ne tik užfiksuoti momentą vaizdiškai, bet ir papasakoti apie šią situaciją "garsiniai". Į albumą tikrai kur kas labiau tiktų va tokia nuotrauka,
kur Nerijus rodo Justui ką tik sugautą didžiulę lydeką, tačiau nuotraukoje su lydeka... nėra istorijos. Arba ne, ne taip pasakiau - istorija yra, tik ji Nerijaus, o ne Justo.

Va dėl to aš myliu srapbookingą. Ir dėl jo svajoju kada nors turėti darbo kambarį, kur galėčiau laisvai aplink save paskleisti visas reikalingas foto, popierius ir kitus rakandus bei galėčiau nepertraukiamai darbuotis. Na, kada nors :)

Adaptuojamės darželyje

Jūs, turbūt, pagalvosit, kad visai pakvaišau su tais savo pirštukiniais gyvūnais... Aš kartais ir pati taip pagalvoju. Bet nieko sau negaliu padaryt. Paskutinis gaminys - du pingvinai. Ne be reikalo pingvinai, ir ne be reikalo du, bet apie viską nuo pradžių.

Jau trečia savaitė, kaip Justas keliauja į darželį. Na, "trečia savaitė" tai tokia labai jau sąlyginė, nes pirmą savaitę jis ėjo dvi dienas, antrą - tris. Visą kitą laiką sirgo. Tačiau teoriškai, į darželį pėdiname jau trečia savaitė. Ir ši savaitė yra išskirtinė tuo, kad būtent šią savaitę į darželį išsiruošiam su ašarom: visas ankstesnis teigiamas nusiteikimas dingo, liko tik "Neisiu. Nenoju". Aišku, vis tiek eina, nors ir nenori. Tačiau bent jau porą dienų darželyje liko tiesiog BAISIAI verkdamas. Dabar (t.y. vakar ir šiandien) jau kaip ir pakenčiamai susitariam, tad vat sėdžiu ir laužau galvą, gal vis dėlto įvairiausi triukai veikia?

O triukų, kad palengvinti adaptaciją, tikrai ėmėmės.

Justo grupė - pingvinai. Būtent dėl to, kad jis dabar "Pingvinas", pasisiūliau jam nunerti pirštukinį pingviną. Justas labai apsidžiaugė, tik paprašė, kad pingvinai būtų du - "Kad Juliukui galėčiau duoti". Taip gimė du pingvinai(visai kaip iš tos dainos apie pingvinus, kurią irgi mėgstame dainuot, ir kurie išlėkė iš marių). Vienas pingvinas su šaliku, kitas - su varlyte - nes taip nupiešta paveiksliuke prie Justo grupės durų.
Nors ir labai nemėgstu nieko megzti antrą kartą, labai džiaugiuosi šiuo sprendimu: dabar vienas pingvinas lieka su manim, kitas - eina į darželį su Justuku. O susitikę jie pasakojasi vienas kitam dienos įvykius.

Dar namuose labai daug kalbam. Ir su pingvinais, ir be jų. Kalbam apie tai, koks jau Justas yra didelis ir kaip smagu, kad jis jau gali eiti į darželį. Dar kalbam apie tai, kad visi žmonės turi darbus: tėtis eina į darbą, Paulius eina į mokyklą, Justukas eina į darželį. Net Juliukas turi savo darbą - eiti kasdien su auklyte į lauką. Problematiškiausia buvo sugalvoti darbą man, bet dabar tiesiog sakau: "Mama dirba namie". Ir matau, kad tokie pokalbiai tikrai veikia: vakare Justas, prieš užmigdamas, išrėžia, kokius kas darbus turi ir priduria: "Kuomet tėtis neina į darbą, ir mes visi neiname". Paprasta!

Dar išbandžiau "Širdutės delne" taktiką. Kuomet pirmą dieną (kuomet Justas verkė darželyje) pasiėmiau jį namo, paklausiau, kodėl gi jis verkė. "Nes nenorėjau, kad tu išeitum", - atsakė jis. Ir kitą dieną aš padariau tai, ką ir buvau planavusi: paėmiau jo delnuką, su tušinuku nupiešiau širdutę,pabučiavau delniuką ir pasakiau: "Kai tau bus liūdna, tu tik pažvelk į šią širdutę, ir žinosi, kad mamytė tave labai labai myli ir ji visada su tavim".
Man net šiurpuliukai per kūną nubėgo, kai pamačiau, kad žengdamas per slenkstį į grupę (visas sriūbaudamas!) jis vis žvalgėsi į savo delniuką. O aš jau net buvau pamiršusi tą širdutę! Vakare jis v4l man ją priminė: "Nupieši man rytoj vėl širdutę?". Taigi, piešiam kiekvieną dieną :). Auklėtoja sakė, kad tą nupieštą širdutę Justas rodė ir jai. Ji nesuprato, ką jis nori pasakyti, tik pamatė, kad ta širdutė jam labai brangi, todėl pasisiūlė nupiešti kitą tokią ant kitos rankutės :). Šiandien papasakojau auklėtojai širdutės istoriją, tai ji iš karto Justui vėl pasisiūlė nupiešti širdutę ant kitos rankutės "Kad namie galvotum ir apie mane, nes aš labai noriu, kad tau patiktų darželyje ir tu čia jaustumeisi gerai ir norėtum čia vėl ir vėl ateiti". Gražu, ar ne?
Dar skaitome ir knygą apie meškėniuką, kuris labai nenorėjo eiti į darželį, ir kuris galop darželį pamilo.

O dar... Vaiką papirkinėju:). Oi, čia turbūt tikrai nėra geras dalykas, tad bent jau bandau "įpakuoti" taip, kad tai neatrodytų panašu į papirkinėjimą. Kuomet ateinu jo pasiimti iš darželio, visuomet turiu kokią nors smulkmeną su savim - lauktuve iš savo "darbo" t.y. parduotuvės.

Tai va, tokių triukų griebėmės, norėdamai palengvinti adaptaciją darželyje. Nežinau, kurie jų veikia stipriausiai. Gal tiesiog visas jų rinkinys?

Bananiniai ledai

Susitepė Nerijus sumuštinį. Su paskutine batono riekele. Čia prieina Justas, ir visą sumuštinį "nusisavina". Bet duoda tėčiui atsikąsti. Kiek palaukęs, Nerijus vėl klausia: "Duosi dar atsikąsti?". O Justas pakraipo galvą į šonus, ir rimtai atsako: "Ką tik jau kandai".

Taip... Dalinimosi džiaugsmo išmokstama ne per dieną. Ir nors mūsų dar laukia ilgas kelias, iš tiesų džiaugiuosi net ir mažiausiais pasiektais rezultatais. Džiūgauju širdy, kai Justas, gavęs saldainį, net neprašomas perlaužia jį per pusę, ir sako: "Pusę duosiu Juliui". Džiūgauju ir tuomet, kai jis prašo manęs nunerti du pingvinus, nes "Vieną reikia duoti Juliukui". Ir tuomet, kai, įsilipęs į mašinėlę prekybos centre, pasislenka ir kviečia Julių: "Juliuk, ateik - sėskis prie manęs!".

Jau esu rašiusi apie tai, kad man smagu stebėti, kaip Justas ir Julius mokosi žaisti ir dalintis kartu. O dabar esame tokioje stadijoje, kai daugiau reikia dirbti jau su mažesniuoju Juliuku, nei Justuku. Ypatingai turėjau šansą įsitikinti tuo prieš kelias dienas.

Prisigaminome pagal Neringos receptą bananinių ledų, kuriuos gražiai suguldėme kameroje. Todėl kurį laiką, kai jau mažieji prieidavo prie šaldytuvo, ir baksnodami į jį kažko prašydavo, galėdavau neabejoti, kas tai yra. Tačiau vat prieš kelias dienas mūsų laukė siurprizas: pradarome kamerą, o ten - tik vienui vienas ledas belikęs. Justas į mano "Teks dalintis" sureagavo visiškai ramiai, o už tat kokių vaizdų davė Julius! Procesas vyko maždaug taip: Justas laižo ledus, Julius žviegia ir krenta ant žemės. Justas duoda ledus Juliukui, šis gražiai padėkoja "Aate" ir patenkintas valgo. Vos tik ateina Justo eilė skanauti, visi iš naujo išgyvename tą pačią isteriją. Vis tik, taip sakant, isterijoms esu atspari, todėl ledus ir toliau valgome pakaitomis.

Tačiau dar tą pačią dieną ledų prisigaminome dar. Perrašau Neringos receptuką. Mums prisireikė:
- Trijų bananų, kuriuos dalinau kiekvieną į tris dalis;
- Plytelės šokolado (100 g);
- 1.5 šaukšto aliejaus;
- Įvairiausių pabarstukų;
- Pagaliukų ledams - kuomet ieškodavau specialiai, niekada vitrinose jų nematydavau, tačiau šį kartą pasisekė (uh, kaip negražu - ledų nepirkau, tik pagaliukų iš vitrinos pasiėmiau), tad nebereikėjo tam reikalui naudoti kinietiškų lazdelių, kurios, žinia, nelabai tam skirtos. Dar galima naudoti kavai skirtus medinius maišiklius (na, kur būna degalinėse prie automatinių kavos aparatų)

Eiga labai paprasta: ištirpinam šokoladą (aš pagal visas instrukcijas tirpinu virš verdančio vandens) ir įmaišome į jį aliejų. Tuomet į bananą įstatome pagaliuką, ir gražiai jį apliejame šokoladu. Apibarstome pabarstukais.
Dar neišradau būdo, kaip gražiau sušaldyti tuos bananinius ledus, tad kol kas paprasčiausiai guldau juos gražiai vienas šalia kito ant celofaninės plėvelės ir kišu į kamerą šaldytuve.

Mano vaikai kerta net ausys lapsi :)

Gaminame boružėles

Dabar aš gyvenu kaip karalienė. Rimtai: vieną vaiką palieku su aukle, kitą - nuvežu į darželį. O pati - trali vali festivali, aišku! Ir visiškai nesvarbu, kad ta idilė trunka vos trejetą valandų - neprisimenu, kada dar tiek laiko vienumoje esu turėjusi. Ir net nesvarbu tai, kad daugiausia "trali vali" vyksta sprendžiant visokius, niekaip nesibaigiančius, reikalus.

O tie reikalai tikrai niekada nesibaigia. Aišku, aš, naivuolė, dar ir susiplanuoti jų nemoku. Vat, pavyzdžiui, šiandien buvau suplanavus, kad, kol Justas bus darželyje, paruošiu pietus Juliui, vakarienę visiems, susitvarkysiu kambarius ir dar paskaitysiu knygą. Ai, ir dar nunersiu boružėlę, nes ją pradėjau nerti dar iš vakaro, tai pažadėjau Justui, kad ateisiu pasiimti jo iš darželio jau su gatava boružėle. Spėkit, kiek iš viso to padariau? Na, Juliukui sriubą išviriau. Bet nedaug trūko, ir vaikas būtų likęs be pietų, nes atsitokėjau, kad tos trys valandos jau baigia prabėgti gerokai per vėlai. Ir boružėlę nunėriau. Bet daugiau nieko.

Dėl to, kad nunėriau pirštukinę boružėlę tai labai džiaugiuosi. Ne tik dėl to, kad iš paskutiniųjų stengiuosi tesėti pažadus vaikams, bet ir dėl to, kad boružėlės pas mus dabar išgyvena pakilimą. Užtikau Eglės blog'e nerealią idėją, kaip galima lengvai prisigaminti jų, naudojant dangtelius nuo plastmasinių butelių. Šiaip, pas mus tų dangtelių niekada nebūna, nes geriame vandenį iš čiaupo, bet taip jau atsitiko, kad Paulius po šimto metų sugalvojo savo kambarį susitvarkyt, tai keletą dangtelių iššlavė iš po lovos. Vat juos ir sunaudojom darbeliui.

Idėja paprasta: nuspalviname dangtelius akriliniais dažais, leidžiame jiems nudžiūti, ir kviečiame vaikus, kad pribaksnotų taškelių boržėlei ant nugarėlės (mes tam reikalui naudojome ausų krapštukus). Vėl džioviname dangtelius, o tada jau tupdome boružėles ant žiedų. Ir gėrimės jomis, aišku. Ir dar visus svečius vedame prie kiekvienos gėlės, ir rodome, kad ten gyvena boružėlė (čia Juliukas taip elgiasi).

Tiesa, bedarydama tas boružėles iš dangtelių padariau nedidelį atradimą. Anksčiau aš visokius tokius darbelius, kur reikia daug dangtelių (va pavyzdžiui, tokius) iš karto atmesdavau, nes, kaip minėjau, gėrimų plastikiniuose buteliuose nelabai ir perkame. Tačiau kai jau pasigaminome pirmąsiais boružėles, sugalvojau, kad gal reikia pradėti kaupti "svetimus" dangtelius. Ir ką jūs pasakysit? Užteko nueiti iki artimiausios vaikų žaidimų aikštelės kieme, ir grįžome su puspilne mašinos bagažine (vaikiškos mašinos, aišku) dangtelių! Na, kultūros pas žmones stinga, ką ir besakysi...

Darbeliai "Pyragėliai iš druskinės tešlos"

Nu va - taip visi ir sakė: dvi dienos paėjom į darželį, ir jau sergam. O kad jau vis tiek esam namie, tai ir toliau kepam darbelius. Šį kartą, tiesiogine ta žodžio prasme.

Idėją kepti įvairiausias formeles iš druskinės tešlos esu nusižiūrėjusi jau seniai - labai mėgstame žaisti su plastelinu, tad iš karto žinojau, kad šis darbelis turėtų patikti.

Pirmiausia užminkėme tešlą:
2 puodeliai druskos
1 puodelis miltų
puse puodelio vandens

Formelėms naudojome paprasčiausius smėlio dėžės žaislus, kurių dar neišnešėme į garažą - juos tiesiog "prifarširavome" tešla. Tuomet buvo sunkiausia dalis: tešlą reikėjo gražiai ištraukti iš formelės. Mums, turiu pasakyt, nelabai išėjo su ta dalim susitvarkyti - reiks paklaust mamos Eglės, kaip jai tai pavyksta.

Gražiai suguldytus druskos pyragėlius pašovėm į 150 laipsnių orkaitę.

O toliau viskas klostėsi taip: kadangi Eglės darbelyje arkliukas buvo gražios cementiniai pilkos spalvos, aš vis spoksojau pro orkaitės langelį, kada gi tos mūsų pėdutes-rankutės papilkės. O jos nepilkėja, nors tu ką. Galiausiai nusprendžiau, kad turbūt Eglės arkliukas ne ką tik iš orkaitės ištrauktas, o toks jau "patunintas", tai ištraukiau ir savuosius. Tokius gelsvai blyškius.

Kuomet iškeptą formelę padaviau Justui, jis iš karto pabandė jos atsikąsti - vaikui kitoks net klausimas nekilo, nes namie mes dažnai kepam forminius sausainius. Ir buvo ganėtinai nustebęs, kad šie sausainiai neįkandami. Tačiau pamatęs, kad jau traukiu dažus ir teptukus, ilgai dėl to nebepergyveno: abu broliukai smagiai pasičiupo į rankas po teptuką, ir puolė formelių spalvinti.

Darbeliai "Voveraitė drevėje"

Svečiavomės visai neseniai su Justuku pas vieną draugę, kuri neseniai susilaukė dukrytės. Apžiūrinėja Justukas mažylę, o aš klausiu: "Na, Justuk, norėtum turėti tokį lėliuką?". O jis pasižiūri į mane ir taip rimtai rimtai sako: "Aš juk turiu Liuliuką!".

Ir kaip čia man pačiai nesusiprotėjo: tiek pastangų įdėjus ir Juliuką pagaliau užsiauginus, kur gi čia svajosi apie naujus lėliukus?!

O vaikai auga tikrai greitai... Vat vakar, pavyzdžiui, mano Justas iš paprasto naminuko vaiko virto į darželinuką vaiką. Taip taip - nuo vakar dienos pradėjome lankyti darželį.

Iš karto pasakysiu, kad aš nesu iš mamų, kurios tiki darželio nauda, atseit be jo tai jau niekaip vaikas neįgaus socialinių įgūdžių, neišmoks dirbti kolektyve ir dar balai žino ko. Iš vaikystės darželį prisimenu kaip didžiausią košmarą, ir iki šiol dėkinga mamai, kad tuo metu, kol ji buvo namie ir augino vaikus, leido man į jį neiti. Taigi, ne tiek daug aš jo ir ragavusi. Ir visiškai, turiu pasakyti, man jo netrūksta.

Taigi, įsivaizduokit, kaip jaučiuosi, kai, pati būdama namie, vieną iš vaikų išsiunčiu į darželį! Tačiau iš tiesų, mano sprendimą lėmė keletas priežasčių:
- Visų pirma, gavome vietą pakankamai gerame darželyje. O turbūt net aiškinti nereikia, kad gavus vietą, rizikuoti, kad ji metus mūsų lauks, nesinorėjo;
- Nusprendžiau, kad iš tiesų būtų neteisinga daryti sprendimą remiantis vien neigiama savo patirtimi - juk kaip aš galiu būti tikra: galbūt Justas daug mieliau eitų į darželį, nei būtų su manim?!

Taigi, išėjom. Aš su skaudama širdim ir mintyse kurdama planus, kaip čia reikės gudrauti, kad išsaugoti vietą darželyje, jei paaiškėtų, kad kol kas šis sprendimas netinkamas, Justas - linksmai plepėdamas apie mašinas, kurios jo laukia darželyje.

Ir ką? Nors buvau nusiteikusi sėdėti su juo kartu darželyje, jau po valandos supratau, kad mano dalyvavimas visiškai nereikalingas. Todėl pusvalandžiui palikau žaisti vieną. Grįžusi buvau maloniai nustebinta, kai Justas pareiškė, kad jis namo neis, nes nori likti su vaikais ir eiti miegoti pietų.

Miegoti vis tik jis neliko (nebuvau tam pasiruošus), tačiau šiandien į darželį susiruošė su džiaugsmu. O aš jau irgi jaučiuosi žymiai ramiau. Kiek man pavyko pajusti, atmosfera darželyje labai gera, vaikai ne tik žaidžia (žaislų tai tiesiog marios ten), bet yra ugdomi muzikiniai (kaip tik kuomet aš buvau visi vaikai ėjo į salę, kur vyko muzikiniai užsiėmimai), gali lankyti baseiną (su tėvų sutikimu), sportuoja ir t.t. Taip, visa tai mes darome ir namie. Tik ta mūsų kompanija tokia labai jau ribota...

O grįžę namo, su mūsų išsiilgusiu Juliuku darėme darbelį, kurį užtikau savaitgalį, ir kurį iš karto įtraukiau į pirmąsiais "Reikia padaryti" darbelių gretas. O jei dar tiksliau, tai šis darbelis yra dviejų darbelių "sumiksuotas" variantas.

Mums prireikė ritinėlių nuo tualetinio popieriaus, kartono, klijų, medžio lapų ir paveiksliukų su voveraitėmis.

Visų pirma, iš senų žurnalų suradome dvi voveraičių nuotraukas. Tuomet tualetinio popieriaus ritinėliuose iškirpome po skylę, ir toje "drevėje" patupdėme po voverę. Iš kartono iškirpau medžių kontūrus, ištepiau klijais, o vaikai tuos kontūrus papuošė džiovintais medžio lapais. Viskas! Dabar beliko prisirinkti giliukų, riešutukų, kaštonų (tik mažesnių) ir maitinti išalkusią voveraitę.

Kaip galima pastebėti iš išsipūtusių Juliuko žandų, išalkusi buvo ne tik voveraitė :).

Šis darbelis man labai patiko dar ir dėl to, kad jis skatina vaiką skaičiuoti: galima prikrauti pilną drevę gėrybių, o paskui kartu su vaiku skaičiuoti, kiek riešutėlių, giliukų ir kaštoniukų Voverytė turi/suvalgė.
Tiesa, mums su skaičiavimu šiuo metu sunkiai... Nes Justas įsikirto, kad labai lengvai viską galima įvardinti žodeliu "Visi". Todėl jeigu klausi: "Kiek čia yra?", sako: "Visi".

Voveryčių paveiksliukus radome ne taip jau lengvai. Tiksliau, radome vieną paveiksliuką su voveryte, o kitą - su tuo kas-jis-bebūtų-gyviu iš "Ledynmečio", kuris lakstė giliuką įsitvėręs. "Ledynmečio" Justas nebuvo matęs, taigi buvo proga pažiūrėti šio filmo ištrauka su jo medelyje gyvenančia voveryte.

Žaidimas "Generolas" arba "Yahtzee"

Paskutiniu metu (t.y. paskutinius porą metų) stalo žaidimus mes absoliučiai pamiršome. Dėl pačios paprasčiausios priežasties: atsisėsti, susikaupti ir ramiai žaisti, kai aplinkui zuja dėmesio reikalaujantys vaikai, šiai dienai mums yra tiesiog misija neįmanoma.

Todėl be galo dabar džiaugiuosi sužinojusi apie žaidimą, kuris yra visom prasmėm labai patogus. Patogus todėl, kad nereikalauja nei daug pastangų, nei daug vietos, nei daug "techninės įrangos". Ir dar todėl, kad jį kuo puikiausiai galima žaisti ir namie, ir gamtoje, ir net automobilyje (aišku, jei nevairuoji tuo metu). Dar be galo patogu yra tai, kad šį žaidimą gali žaisti bele kiek žmonių. O suvis patogiausia yra tai, kad jį galima žaisti net jei tuo pačiu metu reikia prižiūrėti aplinkui zujančius mažylius.

Mes šį žaidimą žaidėme pliaže. Nes taip jau atsitiko, kad pas mus, atostogaujančius Nidoj, atvažiavo mano draugė Jurga, kuri ir atsivežė jį. Tiesą pasakius, Jurgai tai ta išvyka pas mus nelabai nusisekė: negana to, kad pakeliui vis stabdė policija (o kam gi malonūs susitikimai su ja?!), tai dar ir medis ant jos mašinos Nidoj užvirto (vėtra kaip tik tuo metu prasidėjo) bei bangos jai atvažiavus dingo. Na, bet čia jau detalės, taip sakant. Žodžiu, atsivežė ji tą žaidimą, ir vis karts nuo karto mes jį pliaže žaisdavom, nes bangų nebuvo, tad daugiau laiko leidom ant smėlio nei jūroje.

Jurga su Algiu šį žaidimą vadino "Generolu", taip jį vadiname ir mes. Tačiau vat internete paskaičiau, kad kiti žmonės lyg tai jį vadina "Yahtzee"... Na, tebūnie kiekvienam pagal skonį.

Žaidimui reikės penkių ridenimo kauliukų (na žinote, tokių, kur skaičiai nuo vieno iki šešių surašyti). Galima juos nusipirkti atskirai (kaip kad mūsų Jurga turėjo, dabar ir aš jau tokį įsigijau), o galima ir susirankioti iš kitų žaidimų (kaip kad mes Kurtuvėnuose darėme). Dar reikės lapo popieriaus ir tušinuko, ant kurio reikės surašyti visas žaidimo kombinacijas bei kiek koks žaidėjas taškų surinko, įvykdydamas jas.

O štai ir taisyklės:
Pirmiausia, išsiaiškinama, kuris gi žaidėjas pradės žaidimą. Tuo tikslu ridename kauliuką: kas išridena didžiausią skaičių, tas ir pradeda.

Kiekvieną kartą žaidėjui suteikiami trys bandymai ridenti kauliukus. Šiuos bandymus jis gali naudoti savo nuožiūra: gali išridenti visus tris kartus, gali išridenti tik kartą, ir taip kitus kartus "sutaupyti" sekančiam metimui.

Yra tokios žaidimų kombinacijos:
- Vienetai - reikia išridenti ne mažiau kaip tris vienetus (galima ir daugiau). Rezultatui sumuojamas išridentų vienetų skaičius;
- Dvejetai - reikia išridenti ne mažiau kaip tris dvejetus (galima ir daugiau). Rezultatui sumuojamas išridentų dvejetų skaičius;
- Trejetai - reikia išridenti ne mažiau kaip tris trejetus (galima ir daugiau). Rezultatui sumuojamas išridentų trejetų skaičius;
- Ketvertai - reikia išridenti ne mažiau kaip tris ketvertus (galima ir daugiau). Rezultatui sumuojamas išridentų ketvertų skaičius;
- Penketai - reikia išridenti ne mažiau kaip tris penketus (galima ir daugiau). Rezultatui sumuojamas išridentų penketų skaičius;
- Šešetai - reikia išridenti ne mažiau kaip tris šešetus (galima ir daugiau). Rezultatui sumuojamas išridentų šešetų skaičius;
- Trys vienodi+du vienodi - rezultatui skaičiuojamos pasiektos kombinacijos akys;
- Du vienodi+du vienodi - rezultatui skaičiuojamos pasiektos kombinacijos akys;
- Mažoji eilė - išridenti kauliukai nuo mažiausios akies iki penketo (vienas, du, trys, keturi ir penki);
- Didžioji eilė - išridenti kauliukai nuo dvejeto iki šešeto;
- Keturi vienodi - rezultatui skaičiuojamos pasiektos kombinacijos akys;
- Penki vienodi arba kitaip tariant "Generolas" - rezultatui skaičiuojamos pasiektos kombinacijos akys.

Kaip renkamos kombinacijos? Ridenami kauliukai. Pasižiūrime, ką turime, ir nusprendžiame, kokią kombinaciją stengsimės pasiekti. Tuomet, reikiamus kauliukus paliekame, likusius - perridename dar kartą. Ir taip ridename tol, kol pasiekiame kombinaciją, bet ne daugiau kartų, nei kad turime "sutaupę" bandymų.

Papildomos pastabos:
- žaidimą laimi ne tas, kas greičiau įvykdo visas nustatytas kombinacijas, bet tas, kuris surenka didžiausią taškų skaičių (dažniausiai, šie asmenys sutampa, tačiau pasitaiko ir išimčių);
- Žaidimas stabdomas tuomet, kai atsiranda žaidėjas, surinkęs visas nustatytas kombinacijas, o visi dalyviai būna gavę vienodą bandymų skaičių (pavyzdžiui, X žaidėjas surinko visas kombinacijas, tačiau žaidimą jis pradėjo būdamas pirmu numeriu. Tuomet žaidimas stabdomas tik kai visi dalyviai gauna po savo bandymus).

Na, tikiuosi, kad įmanoma suprasti pagal tai, ką čia prirašiau :)

Nuotrauka paimta iš http://www.zanderz.net/index.php?page=wallpapers

Bandom išnaudoti erdves namie: dviaukštė lova

Pas mus namie tragiškai mažai vietos. Tiesiog TRAGIŠKAI. Aišku, neamžinai taip bus, bet kol kas tiesiog susitaikėme su esama situacija, ir bandom suktis su tuo, ką turim.

Pavyzdžiui, ilgą laiką mūsų miegamasis atrodė taip: stovi jame mūsų lova, o tiek iš vienos, tiek iš kitos lovos pusės - po vaikišką lovytę. Dar kurį laiką būtumėm turbūt taip ir gyvenę, bet bėda buvo tame, kad nei vienas, nei kitas vaikinas didelio noro savo lovytėse miegoti nerodė. Užmigdavo kiekvienas savojoje, tačiau naktį Justukas tiesiog perlipdavo per lovytę ir įsitaisydavo viduryje tarp mūsų, o Juliukas... perlipti dar nemoka, bet turi kitų būdų priversti jį pasiguldyti šalia. Ir žinot, tos naktys, po kurių ryte atsikeli tarsi visai ir nebūtum miegojęs, nes arba miegi ant lovos krašto, arba drebi, kad netyčia vaiko neišstumtum, mus ganėtinai išvargino. Ir galų gale ėmėmes priemonių.

Kadangi Justas jau pakankamai didelis, nusprendėm, kad gal jau laikas imti ir nupirkti jam tikrą lovą. Juk yra skirtumas vaikui, kur miegoti - didelėje, ar vaikiškoje lovytėje, taip? O žvelgdami į ateitį (tokią jau visai netolimą ateitį), nusprendėme, kad geriausia išeitis būtų iš karto pirkti dviaukštę lovą.

Iš pradžių galvojau, kad tiesiog imsim ir nupirksim. Bet po galybės paieškų internete bei salonuose, supratau, kad rinktis nelabai ir turime iš ko: arba kaina baisinga, arba lovytės stovis toks, kad atrodo, jog vos prisilietus subyrės. Be to, daugumos standartinių lovyčių viršutinės apsaugos, bent jau mano akimis žiūrint, yra grynas juokas.

Ir tada Nerijus ėmėsi viską daryti iš kito galo. Prisiminęs, kad turi gero medžio, sugalvojo, kad būtų tiesiog fantastišką lovytę pasigaminti patiems. Sugalvojo tai sugalvojo, bet, kaip vėliau paaiškėjo, šitas būdas irgi buvo ne ką ne lengvesnis, nes surasti meistrus, kurie dirbtų su tikru medžiu ir turėtų reikiamą įrangą tam, pasirodė tarsi neįmanoma misija.
Na, gal ne visai taip "neįmanoma", nes vienus meistrus vis tik rado. Rado tada, kai aš jau seniai rankas buvau nuleidusi.

Ir vat pagaliau ta lova jau atkeliavo pas mus. Čiužiniai, tiesa, dar ne.

Ir tik lovai atkeliavus į namus supratome štai ką:
- Dabar naktį pailsėti galime tiesiog pasakiškai. Tiesa, Justas ir toliau nenori miegoti vienas. Tik skirtumas dabar yra tame, kad naktį atsikėlęs jis ne bėga pas mus, o šaukia: "Tetuk, ateik a mane!". Ir tetukas, pasiėmęs savo pagalvę, dūlina į lovytės antrą aukštą pas Justą
- Mes buvome visiški naivuoliai, jeigu tikėjomės, kad pavyks Justą prikalbėti miegoti pirmame lovos aukšte - į šias derybas jis net neina.
- Mes visiškai nepažįstame savo vaikų, jeigu galvojome, kad Juliukas kopėčiom lipti dar nemokės. Vieną kartą, būdama kitame kambary, išgirdau, kaip Justas meiliai sako Juliukui: "Padėt tau? Padėt tau?". Nors protas sakė, kad taip negali būti, širdis kuždėjo kai ką kita: atbėgusi iš tikro radau Justą užlipusį į viršų, o Juliuką - ant paskutinio kopėčių laiptelio, betiesiantį ranką geraširdiškai besišypsančiam Justui.

Tiesa, dar šita lova mums labai puikiai tarnauja kaip darbelių demonstravimo vieta. Taip taip, rimtai kibom į darbelius - kiekvieną dieną darome vis naują darbelį. Jau papuošėme lovą ir vaiduokliukais, ir paukštukais, ir vėžliu (nuotraukoje jo nematyti, nes tik šiandien pagaminome).

Specialiai Indrei papildau įrašą, ir demonstruojuos, kokiu gi principu pas mus nusiima/užsideda kopėčios - o gi pačiu paprasčiausiu (kabliais) :)

Prisiminimų albumas: "Pirmoji meilė"

Vakar buvau be galo patenkinta savimi. Per nepilnas dvi valandas, kol mažieji miegojo, sugebėjau ir paruošti vakarienę šeimai, ir iškepti obuolių pyragą, ir net sumodeliuoti dar vieną skrebuką. Ai, tiesa, ir dar net radau laiko suorganizuoti vienos detektyvinės mįslės (apie jas kada nors gal parašysiu vėliau, bo čia toks tikrai be galo įdomus laisvalaikio praleidimo būdas, ypač kuomet tiesiog reikia stumti laiką, pvz. važiuojant mašina)spėjimą-narpliojimą supermama.lt forume.

Tiesa, ne visai viskas vyko per dvi valandas (pvz. tešlą pyragui jau buvau pasiruošusi), bet iš esmės, vis tiek baisiai savimi didžiavausi. Ypatingai dėl skrebuko, nes eilinį kartą jau galvojau, kad į konkursą niekaip nespėsiu, o prašau - ėmiau, ir spėjau.

Šio konkurso tema buvo "Įkvėpta muzikos". Mane iš karto tema labai patraukė. Bet kaip kokia studentė, tempiau iki paskutinės dienos, o tada puoliau keisti pasirinktą temą, užmačiau, kad neturiu reikiamų nuotraukų, vėl iš naujo galvojau... Bet rezultatą, kaip ne kaip, turiu. Ir džiaugiuos, kad albumas dar pasistūmėjo į priekį.

Šiuo savo darbeliu norėjau įamžinti pirmąjį (ar bent jau pirmąjį, kurį radau :) ) meilės laiškelį Pauliui.

Buvo Pauliaus klasėje tokia miela miela mergytė. Ir kiek aš bevartau mokyklos nuotraukas, ji su Paulium visada šalia: tai sėdi kartu, tai kalbasi, tai išsirikiavę eilėje stovi... Vis kartu. O vat paskutinėje klasėje (Paulius mokėsi pradinėje mokykloje, tad ketvirta klasė jiems buvo paskutinė toje mokykloje) tarp Pauliaus striukės kišenių (ginkdiev, nesiknisau specialiai - tiesiog ruošiausi striukę plauti) radau tos mergaitės meilės laiškutį Pauliui.

Skrebukas susidėliojo labai greitai (kitaip ir būti negali, nes norėjau spėti į konkursą), tačiau, bent jau man taip atrodo, visos detalės labai sukrito į temą:
- nuotrauka, kurioje Paulius ir ta mergaitė iš padilbų žvelgia vienas į kitą,
- balandis (labai gražus, ar ne? :)Pati piešiau), atnešantis meilės laiškelį,
- ramunė, kurios simbolika "Myli/nemyli" man labai imponuoja,
- daina, kurią aš be galo mėgstu ir kuri yra viena iš turbūt dviejų dainų, kurias moku pagroti gitara: "Mes mokomės toj pačioj klasėj/Mane ji taip stebi nedrąsiai./Kodėl ji nuo žvilgsnio parausta,/Atspėti ne taip jau sunku.Todėl, kad aš jai patinku"
Dar kaip ir trūksta skrebukui pavadinimo, bet kol kas apsistojau be jo.

Dėl turbūt suprantamų priežasčių, mergaitę nuotraukoje retušavau.

Ką dar būtų galima pridurti? Turbūt tai, kad pagaliau pagaliau prisiruošiau užsirašyti į "skrebukinimo" kursus - laukiu nesulaukiu :). Ir dar tai, kad vaikai iš tikrųjų turėtų būti atsargūs su savo meilės laiškeliais :).

Žaidimas-estafetė

Justas dabar visur turi būti pirmas. Ir pirmą šaukštą jis turi gauti, ir į namus pirmas įžengti, ir prie manęs pirmas pribėgti. Žodžiu, visur turi būti pirmas. Tik, aišku, ne visada gaunasi taip, kaip nori. Bet Justas ne iš kelmo spirtas: jeigu atbėga pirmas, šaukia visa gerkle: "Aš pirmas, o Juliukas antras!". O jeigu Juliukas atbėga pirmas, tuomet jis tiesiog pasižiūri į Juliuką ir sako: "Mes abu buvom pirmi, taip?". Juliukas, aišku, niekada neprieštarauja. Ką čia ir prieštarausi.

O dabar papasakosiu apie vieną žaidimą, kur būtinai reikia būti pirmam. Na, ne visai tai žaidimas, gal daugiau estafetė, bet Pauliui ir Aušrinei šią vasarą jis visai smagiai žaidėsi.

Istorija šio žaidimo tokia: organizavo tėtis viename parke renginuką šeimoms, ir turėjo prisigalvojęs daug visokiausių rungčių. O kaip taisyklė, kad jau taip visai nenusigrybauti renginio metu, visas užduotis mes pirmiausia išbandome namie. Taip buvo ir su šiuo žaidimu-estafete.

Idėja labai paprasta: ant pievelės pastatome dvi kėdutes, pakankamai toli viena nuo kitos. Tuomet nuo vienos kėdės iki kitos nutiesiame virvę. Du žaidėjai įsilipa į maišą (mes naudojom bulvinius maišus), ir atsisėda kiekvienas ant kėdės, nugara vienas į kitą. Kuomet yra duodamas ženklas, abu žaidėjai turi greitai šokuoti pagal laikrodžio rodyklę iki kitos kėdės, atsisėsti, ir patraukti virvę į savo pusę. Va tiek ir to žaidimo: kas pirmas patraukia virvutę ir pas ką ji lieka rankose, tas ir laimėjo.

O papasakojau šį žaidimą visai ne todėl, kad jis baisiai kažkuo ypatingas/be proto smagus ir taip toliau. Aišku, ir tai tiesa, bet ne dėl to pasakoju. Mane ypač pamalonino ir prajuokino viena situacija. Aušrinė kalbino Paulių dar kartą sužaisti, o Paulius atsisakė. Tuomet Aušrinė pakvietė vietoj Pauliaus mane sužaisti. Iš pradžių galvojau atsisakyti, o paskui sumečiau, kad gal visai ir smagu būtų pasižiūrėti, ar dar išeitų man taip pašokuoti su maišu. Čia reiktų turbūt pasakyti, kad su sportu aš niekada nebuvau susipykusi: patikdavo man ir visokie sportiniai žaidimai, ir krosai (kuomet mokiausi JAV vienas treneris net bandė įrašyti mane į vidutinio nuotolio bėgikų būrelį), ir krepšinį esu lankiusi...Bet Aušrinė tai to nežinojo. Net iš jos veido matėsi, kad ji tikisi gauti ne lygiavertę varžovę žaidimui, o tiesiog nori skaniai pasijuokti iš manęs po visko. Na, ir mes sužaidėme. Pirmą kartą laimėjo Aušrinė - atrodė jau jau čiupsiu virvę iš po kėdės, o ji - še kad nori, ėmė ir pabėgo! O vat antrą kartą jau laimėjau aš. Ir tada, po geros pauzės, Aušrinė sako: "Nu geras. Aš galvojau, kad Inga iš viso nepašokinės - tik stovės vietoje su maišu, o ji dar ir laimėjo!".

Va taip va :)