Sutinkame vestuvininkus

Paskutiniu metu Justas labai pamėgo tokį žaidimą: užblokuoja kelią važiuojančiam su mašinėle Juliui ir sako: „Prašom stoti – važiuoti galėsite tik kai duosite saldainių!”. Ir Julius, atseit, duoda.

Tokį “žaidimą” išmokom beatostogaudami Kurtuvėnuose, vieną dieną sugalvoję pamedžioti vestuvininkus.

Jeigu dar žinote tokio miestelio, tai pasakysiu, kad Kurtuvėnai iš tiesų be galo gražus miestukas Šiaulių rajone. Net toks Kurtuvėnų regioninis parkas yra. Ir bažnyčia labai graži šiame miestelyje yra.

O gražioje bažnyčioje, aišku, visada smagu tuoktis. Tą ir daro daug porų.

Vieną šeštadienį, bežygiuodami su Juliuku ir Aušrine į parduotuvėlę, pamatėme, kad prie bažnyčios vietiniai gyventojai jau rengiasi blokuoti kelią vestuvininkams. Ir iš tikrųjų – neužilgo pamatėme ir pačią vestuvių procesiją, važiuojančią link bažnyčios. Ir taip mums beprasilenkiant su jais, viena ranka iš mašinos tik švyst saują saldainių tiesiai link mūsų. Kai grįžom namo su saldainiais, Justas baisiausiai susinervino, kad jo nebuvo kartu ir pradėjo reikalauti eiti atgalios – gal vėl kas nors su saldainiais važiuos ir juos mėtys. Aišku, nėjome. Nes, kaip rašė J. Erlickas viename iš savo sueiliavimų: “Jeigu kada matei krentantį lėktuvą, nesitikėk, kad dar kartą jį matysi – nedaug tokių atsitikimų būna, ir tik veltui dangun žvalgysies”.

Bet nors ir nėjome atgal į parduotuvę, iš tikrųjų sugalvojome kitą idėją – pabandyti irgi užtverti kelią baliauninkams.

Tiesą pasakius, mūsų namas Kurtuvėnuose yra nerealiai patogioj tokiam reikalui vietoje: praktiškai neįmanoma nuvažiuoti į bažnyčią, nepravažiuojant mūsų namo. Na, nebent labai jau norėtųsi žvyrkeliu važiuoti. Tačiau net ir gyvendami tokioje palankioje vietoje, dar nei karto nesame kelio užtvėrinėję. O be reikalo! Nes, pasirodo, ši pramoga visai verta dėmesio.

Aišku, kadangi šį kartą mintis į galvą šovė tik tuomet, kai jau išvydome kitame gatvės gale sustojusias šventines mašinas ir vykstančias derybas su vietiniais gyventojais, buvome absoliučiai nepasiruošę: neturėjome nei gražios virvės kelio užtverimui (pasinaudojome šuns pavadžiu - ajajai, kaip negražu!), nei krepšelių saldainiams (bet kibiriukai iš smėlio dėžės suveikė puikiai). Tačiau už tai turėjome nemirtingą komandą: Ineta su Aušrine laikė du virvės galus, aš užsiiminėjau kalbine dalimi (sveikinau jaunuosius, sakiau linkėjimus bei kviečiau dalintis šventės džiaugsmu su visais), Justo ir Juliaus užduotis buvo eiti nuo mašinos prie mašinos su savo kibiriukais ir pildyti juos saldainiais. Tiesiog TURBO komanda:).

Juliaus akys tiek spindėjo, kad paskui visą vakarą kibiriuko neišleido iš rankų. Teisybę pasakius, ir viso proceso metu turbūt sunkiausia būdavo įtikinti Julių, kad pilną saldainių kibiriuką jis turi atiduoti mums bei paimti tuščią – iš pradžių bandė kelti baisiausias isterijas. Bet kai pamatė, kad kibiriukas stebuklingai vėl prisipildo, įsikirto į sistemą, ir nebeprieštaravo. O Justui šį pramoga tiek patiko, kad ir vėliau vis stovėdavo prie vartelių ir stebėdavo kelią, o išvydęs tolumoj mašinas, šaukdavo mums: „Dar atvažiuoja!!! Einam tverti kelio!!!”.

Ir dar pasakysiu... Esu įsitikinus, kad ši pramoga patiko ne tik mums, bet ir jauniesiems bei jų svečiams: bent jau iš jų spindinčių veidų ir juoko galima buvo spręsti, kad tai tikrai paįvairino jų dieną :)

Ūkininkaujame

Prisimenat, dar tik praeitam įraše užsiminiau, kad daržas yra turbūt paskutinė vieta, kur galima būtų mane rasti? Ką gi, šiame įraše turiu pripažinti, kad gyvenimas tikrai kupinas netikėtumų. Pamatytumėt mane dabar, tai net nepažintumėt: rankų ir kojų nagai juodi tiek, kad atrodo, jau niekada neatsiplaus ir joks manikiūras/pedikiūras nepagelbės, o pati esu tiesiog nuskrudus saulėj. Tai yra, ne kaip nors gražuoliškai nudegus, o taip kaimietiškai – pavyzdžiui, kuo puikiausiai galima matyti palaidinės kontūrus ant nugaros. Ir vis man neužtenka, vis lendu ir lendu į daržą žiūrėt, kaip ten tos mano daržovės laikosi, ir ar nieko joms netrūksta. Žodžiu, esu patapus tikra ūkininkute, ne kitaip.

O prasidėjo viskas nuo braškių. O dar tiksliau, nuo nekalto Pauliaus klausimo. Buvo taip: plepėjom visi apie orą ir apie tai, kad numatoma nesvietiško karščio savaitė. Paulius sako: „Seneli, o tu nepamiršti gėlynų palaistyti?“. Mano tėtis prajuko: „Tu žinok, Pauliuk, aš džiaugiuosi, kad bent pomidorų ir agurkų palaistyt nepamirštu“. Iš pradžių visi linksmai juokėmės, o paskui man dingt į galvą: „O braškes?“. Tetis ilgai į kalbas nesileido: jau dėl braškių tai jis tikrai galvos nesuksiąs – kaip jau jos išgyvens, taip. Ką? Braškės paliktos likimo valiai? Susinervinau baisiausiai, kad yra rizika braškių šiemet neturėti, ir, susiradusi laistytuvą, nukulniavau į daržą. Palaisčiau braškes, ir jau galvojau eiti atgalios „ilsėtis“, bet tada vėl kita mintis į galvą dzingt: „Jeigu braškių nesiruošia laistyt, tai žirnių turbūt irgi ne“. Palaisčiau ir žirnius. Jau gal ir būčiau galėjus užbaigt tą savo dienos darbą, bet apsidairiau aplinkui ir... taip gaila tų likusių, nelaistytų, gėrybių pasidarė... Kad ėmiau ir palaisčiau ir jas.

Šitoj vietoj istorija kaip ir galėtų baigtis, bet ji nesibaigė. Mat taip belaistant daržą kelios lysvės labai jau įtartinos pasirodė: niekaip negalėjau suprast, nei kas čia pasodinta, nei kodėl taip chaotiškai. Pasiteiravus sužinojau, kad tose man neaiškiose lysvėse iš tikrųjų turėtų sau dygti burokėliai ir morkos, bet kadangi niekas nenuravėjo, tai praktiškai juos tik su lupa tarp viso kito šabakštyno galima pamatyt. Nu tada tai supykau: aš po paskutiniu prakaitu tampau laistytuvus ir lieju brangų vandenį, o tie vargšeliai burokėliai ir morkos jo turbūt net nespėja pasičiupti! Tad kitą dieną jau nuo ankstyvo ryto tupėjau darže, užsibrėžusi tikslą išvaduoti daržą.

Nu ir ką? Nėr visas šitas reikalas toks jau blogas, aš jums pasakysiu. Taip, iš pradžių gal buvo kiek sudėtinga, kol įsikirtau, kurios čia žolės gerietės, o kurios – ne. Taip, iš pradžių gan dažnai pasitaikydavo išrauti ne tą, ką reikia (oi, kaip skauda tuomet!), bet įgudimas netrunka ateiti, ir tą gali justi sulyg kiekvienu žingsniu. Tokį „kablį“ pagavau, kad nuravėjau ne tik tas įtartinas lysves, bet ir gerokai daugiau. Tiesiog šiaip, iš to smagumo.

Yra dar vienas dalykas, ko per šią savo patirtį išmokau: supratau, kodėl taip svarbu ūkininkams yra sekti orų prognozes. Anksčiau niekaip negalėdavau suvokti, ko jau čia toks pasaulinės svarbos įvykis yra sužinoti kitos dienos orus. Dabar, savaitę kasdien patampius didžiausius laistytuvus vandens į daržą, suprantu, kodėl taip kritiška yra žinoti, prognozuojamas lietus tą vakarą yra, ar ne :).

12-asis Aušrinės gimtadienis: Pasakos.

Paskambinau tėčiui, ir informavau, kad visa mūsų chebra (na, beveik visa) rytoj pas jį atvažiuojam. Tėtis labai apsidžiaugė: „O, puikumėlis! Galėsi man daržus nuravėti!“. Ir šitoje vietoje abu labai skaniai pasijuokėme. Nes abu puikiai žinome, kad į daržą geriausiu atveju einu ko nors pasirauti. Ai, tiesa, pernai metais vieną lysvę nuravėjau. Bet tik todėl, kad Ineta liepė. Ir dar todėl, kad ji sekančioj lysvėj darbavos, tad dar ir mane galėjo prižiūrėti, kad nepriraučiau bet ko.

Ne, į Kurtuvėnus važiuoju tikrai ne daržų ravėt – šioj vietoj pagalbininkė iš manęs menka. Tačiau už tai bandau kitose srityse save pateisint. Pavyzdžiui, šį kartą į Kurtuvėnus susiruošiau padėti surengti gimtadienio šventę Aušrinei. Kaip ir pernai.

Jau kažkaip buvau beįsitikinus, kad nuo šio gimtadienio organizavimo man pavyks išsisukti – visą laiką Aušrinė kartojo, kad nieko ypatingo daryti nenorinti, tiesiog pasikvies draugus, ir ką nors paveiks. O likus savaitei iki nustatytos gimtadienio dienos gaunu žinutę: “Inga, ką man daryt? Visi draugai klausia, kokie bus prizai ir užduotys, ką man jiems sakyt?!!!”.

Ką jau čia besakysi... Reikia tiesiog sėsti ir greitai greitutėliai ką nors sugalvoti.

Iš vienos blog‘o skaitytojos prieš kurį laiką esu gavusi labai smagią gimtadienio idėją, kuri man iš karto labai patiko ir kurią buvau pasidėjusi smegenų kertelėje kaip "must use someday". Kadangi ta idėja yra susijusi su pasakom, ilgai negalvojus šią temą ir pasiūliau Aušrinei. Nepasakyčiau, kad idėja buvo sutikta entuziastingai... Aušrinė tik numykė: „Na, aš tai norėjau kokio nors šlykštaus gimtadienio, bet gali būti ir pasakos. Tik sutariam, kad tu niekam nesakysi, kad čia buvo mano idėja!”

Nekreipdama dėmesio į jos “ne-entuziazmą” pasilikau vis dėl to Pasakų temą. Paprastai dar geriau viskas išeina, jeigu publikos lūkesčiai būna šiek tiek nuleisti. Ir dar pati sau pagalvojau, kad "Duosiu aš jiems to šlykštumo!".

Kaip paprastai, pasidalinsiu šventės scenarijumi.
Pirmiausia, susistačiau gimtadienio šventės rėmus. Tęsiant tradicijas, buvo išlaikyti šie pagrindiniai principai:
- Gimtadienio užduočių yra tiek, kiek yra metų jubilijatui,
- Visos užduotys veda link paslėpto lobio.

Sugalvojusi užduotis, atrinkau 12 pasakų, ir paskirsčiau šias užduotis jiems tinkamiems herojiems. Viską paprasčiausiai atspausdinau, naudodama tokį principą: lapo pradžioje yra pateikiama ištrauka iš pasakos (na, ne ištrauka, bet tam tikra užkoduota informacija), tokia kaip: „Kvaiša. Na kokia gi aš kvaiša. Gi žinau, kad negalima kalbėt atvira burna! Dainuot, matai, gražuolė, užsimanė!”. Skaityti toliau (t.y. atrišti kaspinėlį šone) galima tik atspėjus pasaką (Šiuo konkrečiu atveju, "Varna ir Sūris"). Kuomet lapas yra išlankstomas, perskaitomas to herojaus sveikinimas bei jo skiriama užduotis.

Kokias gi šį kartą užduotis parinkau?

Pirmosios užduoties metu visi šventės dalyviai turėjo „atkoduoti“ „Miegančiosios Gražuolės“ pasaką. O norėdami gauti sekančią užduotį, turėjo užkopti į Drakono Pilį – sužaisti žaidimą, kurio „figūrėlimis“ tapo patys vaikai. Žaidimo idėją prieš gerą pusmetį atsiuntė viena blog‘o skaitytoja, ir esu labai dėkinga jai tiek už pačią mintį, tiek už tai, kad ji pasidalino savo įdirbiu: man nereikėjo nieko papildomai kurti ir išradinėti – tiesiog pasinaudojau jos atsiųstais failais. O žaidimo esmė labai paprasta: ant žemės yra išdėliojama „žaidimo lenta“ (t.y. lapai nuo 1 iki 40) ir prie starto linijos stojasi visi dalyviai. Yra ridinamas kauliukas (esu „nukniaukusi“ vieną labai simpatišką medinį kauliuką, kurį pasidarė mūsų statybininkai), ir reikia tiek žengti į priekį, kiek taškų išrideni. Jeigu užeini ant langelio su užduotimi, be jokios abejonės, turi ją įvykdyti. Na, paprasčiau nebūna. Vėliau vaikai, dalindamiesi gimtadienio įspūdžiais, prasitarė, kad jiems tai buvo viena linksmiausių užduočių.

Antroji užduotis nukreipė pas Eglę Žalčių Karalienę. Šioje užduotyje visi sužinojo, kad žalčiai sugužėjo ir į mūsų kiemą ir gavo užduotį surinkti ir pristatyti bent jau dvylika jų (t.y. tiek, kiek metų Aušrinei).
Iš tiesų žalčiai, kurie sugužėjo, buvo saldaininiai, iš Candy King (ar kaip jie ten vadinasi:) ). Kadangi planavau juos išslapstyti kieme, tai kiekvieną jų įsukau į plėvelę, bei su izoliacija aprišau prie medžių šakų. Smagiausia šioje dalyje buvo tai, kad prie medžių juos rišau apie vidurnaktį (jau užmigdžius vaikus), todėl galėjau orientuotis tik daugmaž apgraibom. O dienos saulei nušvitus, jau ir pati nebuvau tikra, kur juos išslapsčiau. Bet kiek džiaugsmo vaikams buvo lakstyti aplink medžius ir ieškoti tų gyvatėlių!!!
Trečioji gimtadienio pasaka – „Varna ir Sūris“. Iššifravę pasaką, vaikai sužinojo, kad Varna sekančios nuorodos jau nebeturi – neva išmainiusi ją į sūrį parduotuvėje. Todėl norėdami gauti sekančią šventės užduotį, visi gavo keliauti į Kurtuvėnų parduotuvėlę ir prašyti pardavėjos ją atiduoti. Ta proga, parduotuvėje visi įsigijo ir ledų, nes diena buvo tikrai karšta.
Ketvirtoji – Undinėlės užduotis. Kadangi orai buvo prognozuojami labai karšti, į programą įtraukiau ir užduotį su vandens balionais: yra paruošiami vandens balionėliai, o visi vaikai sustoja poromis, visi vienodu atstumu. Davus signalą, vandens balionas atsargiai (nes tikslas, kad jis nesusprogtų) yra metamas porininkui. Vėliau atstumas tarp porininkų vis didinamas, kol galų gale lieka tik viena komanda.
Penktojoje užduotyje Coliukė visus vaikus pakvietė pasirašyti Aušrinės gimtadienio atvirutėje (paruošiau A4 formato kartono lapą, su įvairiausiomis Aušrinės nuotraukomis).

Šeštoji – Ali Babos ir 40 Plėšikų užduotis. Kadangi plėšikai mėgsta slaptažodžius (visi labai gerai žinome jų „Sezamai, atsiverk!”, savo gimtadieninę užduotį jie taip pat užkodavo, nurodę tik vieną žodį: “AĖSPVNIĖ“. Paulius labai greitai susivokė, kad čia „PAVĖSINĖ“, tad visi nukūrė kitos nuorodos ieškoti į pavėsinę.
Septintojoje užduotyje buvo tikrinamas taiklumas. Be jokios abejonės, tai jau Robino Hudo užduotis.
Pasiuvau mažą medžiaginį maišelį, į kurį pridėjau žirnių. Taip pat, padariau galybę mažų „maišeliukų“ su saldainiukais, kurie turėjo simbolizuoti auksą. Šioje taiklumo rungtyje kiekvienas, prametęs žirnių maišelį pro taikinį, galėjo iškeisti jį į aukso maišelį.
Šita užduotis buvo Justo ir Juliaus mylimiausia – visą laiką tik ir kartojo, kokie jie bus taiklūs, ir kaip būtinai laimės daug saldainių.
Iš tiesų, originaliame mano užmanyme tai turėjo būti plėšikų užduotis, o siena turėjo simbolizuoti olą su auksu, tačiau tik ir Robinui Hudui. Besiruošdama šiai užduočiai padariau tik vieną klaidą: turėjau proto tuos aukso maišelius ruošti namuose ir dar kartu su vaikais (ot geniali mintis!!!). Ar galit tai įsivaizduoti? Ant stalo išdalintos krūvelės su saldainiais, o šalia stovi du maži kipšiukai, tik ir taikantys suleisti rankutes į juos?!
Aštuntoje užduotyje Gražuolė iš pasakos „Gražuolė ir Pabaisa“ pakvietė sužaisti žaidimą „Atspėk, kas esi“ (ant nugaros užklijuojamas užrašas su pasakų herojomi, o tu, klausdamas tik klausimus, į kuriuos galima atsakyti Taip/Ne, turi išsiaiškinti, koks veikėjas esi).

Devintoji užduotis vėl buvo užkoduota: čia buvo kaktomuša susidurta su sekliu iš Čipolino nuotykių, kuris pateikė tik nuorodą: „Vėjas, vien dangus ir saulė, skrydžio laimė prieš akis...“. Vėl Paulius buvo pirmas, kuris prisiminė, kad čia žodžiai iš dainos apie supynes, tad visi nubėgo nuorodos ieškoti ten.

Jau galvojau, kad būsiu apsigavusi su dešimtąja užduotimi: jos metu Raudonkepuraitė pakvietė sužaisti žaidimą „ Buratinas kviečia... Undinėlę“. Ar žinote šį žaidimą? Labai paprastas: visi dalyviai pasirenka po pasakų veikėją, o tuomet tiesiog kas nors pradeda, pvz. „Buratinas kviečia Undinėlę“. Žmogus, pasirinkęs Undinėlęs herojų, išgirdęs, kad yra kviečiamas, iš karto turi sureaguoti ir atsakyti: „Undinėlė kviečia...“ ir sakyti kitą herojų. O galvojau, kad apsigavau todėl, kad mums niekaip neišėjo suklysti – taip įsižaidėm, kad net ir įvedę taisyklę nekviesti to pačio žmogaus, vis tiek negalėjom nieko išmesti iš žaidimo! Bet tada Ineta pasiūlė, kad reikia tiesiog susikeisti vardais. Va čia ir prasidėjo... Kelios minutės, ir žaidime nei vieno žaidėjo nebeliko, o visi tik linksmai kvatojo iš savo apsižioplinimų.


Vienuoliktoji užduotis – tradicinė balionų užduotis. Na, turbūt nereikia ir pristatinėti: išsirenki balioną, susprogdini jį ir įvykdai jame rastą užduotį.

Kadangi vaikai jau pakankamai „ūgtelėję“ šį kartą kaip niekad daug buvo šifravimo užduočių. Paskutinėje užduotyje Buratinas irgi davė „raktą“ tik ne nuo durų, o raktą į tai, kur ieškoti lobio: šifruotą sakinį bei atspausdintą abėcėlę.
Teisybę pasakius, šifruoti nėra taip lengva, kaip man atrodė. Nors parinkau (man taip atrodė) tikrai akivaizdų šifrą (kiekvieną raidę paslinkau per 12 pozicijų abėcėlėje, o dvylika buvo mūsų šios dienos magiškas skaičius), atspėti be papildomų pagalbų būtų buvę gan sudėtinga. Bet vis tiek buvo gan linksma. Ypatingai linksma buvo tai, kad raktą iššifravo merginos (vaikinai, kol jos darbavosi, nusprendė pamėtyti kamuolį į krepšį) ir norėjo leistis į lobio paieškas pačios vienos, tuo baisiausiai vaikinus išgąsdindamos. Tik vat kad sunkiai joms sekėsi pasislėpti, nes atkoduota nuoroda sakė: „Pasiruoškit kasti, nes lobis smėlio dėžėje“.
Oi būtumėt matę, kaip visi puolė prie tos smėlio dėžės, kas kokį įrankį nusitvėręs: kas su dideliu kąstuvu, kas mažu, kas rankomis... Ineta ta proga net kauptuką iš daržo atsinešė. Ir neprašovė – būdama įgudusi tokiais prietaisais mosuotis, ilgai netruko, kol lobį surado, nors prieš tai jaunimėlis jau ganėtinai smėlio dėžę suaręs buvo, bet lobio taip ir neužtiko.




Lobis buvo gražiai supakuotas dėžutėje nuo ledų:
Tai va tiek ir tų užduočių.





Dabar papasakosiu apie Meniu, kuris irgi buvo susietas su pasakomis. Šio gimtadienio metu užkandžiavome:



Sviestiniais sausainukais iš Laimės Šulinio (teko daryti dvigubą normą, nes apsižioplinusi supyliau dvigubai daugiau nei reikia cukraus)
Juos spalvinome Stebuklingos Paukštės Dažais Labai smagiai valgėsi Raudonkepuraitės keksiukai Močiutei
Pepės Ilgakojinės sumuštinukai
bei Buratino mokyklinės užkandėlės Ant stalo puikavosi ir Vaivorykštės Kelias
Bei žinoma, puikus puikėliausias tortas - Ežiukas iš Anekdotų apie Ežiukus (čia jau Justas su Julium nusprendė, kad Aušrinei turėtumėm gaminti Ežiuko tortą). Labai prajuokino Andrius, kuris facebook'e pasidalino komentaru, jog mūsų Ežiukas labai jau panašus į Mamą Beždžionę iš Beždžioniukų nuotykių - nu tikrai panašus, nėr čia ko ginčytis:).
Pagrindiniam patiekalui paprastai užsakome picas, bet šį kartą picų atsisakėme, ir kirtome Inetos firmines tortilijas. Jaaami!!! Pagalvojome, kad labai gera išeitis vaikiškiems gimtadieniams, kuo puikiausia pamaina picoms.

O pabaigai apie mūsų "išauklėtus" vaikus. Manote, kad maniškiai, kol dičkiai vykdo užduotis, tvarkingai laukia arba gražiai užkandžiauja? Aha, kad tik jau ne! Va kaip puotauja mūsų mažyliai:
***
Kiti mūsų švęsti gimtadieniai:
Juliaus 3-jų metų Gyvačių gimtadienis
Justo 4-ių metų Varliukų ir Gandro šventė
Juliaus 2-ų metų Mėlynojo Autobusiuko šventė
Justo 3-asis Traukinukų gimtadienis
Juliaus 1-asis gimtadienis
Aušrinės 11-asis Vaiduoklių gimtadienis
Pauliaus 12-asis gimtadienis
Justo 2-ų metų Mašinų gimtadienis
Aušrinės 8-erių metų Gyvačių Vakarėlis
Pauliaus 8-erių metų Dinozaurų gimtadienis
Pauliaus 9-erių metų Ateivių gimtadienis
11-mečio gimtadienio šventė "Laiko mašina"

Savaitė Graikijoje. Be vyro ir vaikų! :)

Gerai, apsisprendžiau. Jau kelintą kartą vis pradedu rašyti pranešimą, o vėliau ištrinu viską, ką parašiau. Apsisprendžiau, kad tikrai nenoriu rašyti jokių banalybių apie tai, kad laiko blog‘ui surandu vis mažiau - čia ir taip matosi, ką čia ir berašysi. Blog‘o pasiilgau be galo/be krašto, ir net naktimis, jau kritusi į lovą, vis mintyse „rašau“ naujas ir naujas istorijas, bet faktas, kad realybėje tai padaryti darosi vis sunkiau ir sunkiau.

Jau buvau užsiminus, kad paskutiniu metu „sėdžiu“ net ant kelių projektų. Vieną jau pristačiau. Šiandien (jeigu pavyks, ir jeigu neištrinsiu visko, ką parašysiu arba jeigu nenumesiu „ateities laikams“) papasakosiu apie antrąjį. Esmė yra ta, kad Paprasta Mama po ilgų metų „atostogavimo namie su vaikais“ grįžta į darbą. Dar ne visai dabar (kadangi vasara ant nosies, o vasarą turbūt mažiausiai kam nors norisi dirbti, tai susiderėjau, kad prisijungsiu prie dirbančiųjų kompanijos tik vasaros pabaigoje), tačiau morališkai tam jau dabar ruošiuosi. Ir ne tik morališkai: visai neseniai turėjau tokį mažą darbinį „projektuką“. Gana smagų – išvažiuoti savaitei į Graikiją, kur vyko mokymai, kurie vėliau ir taps mano darbo sritimi.

Graikija tai Graikija, čia tai, aišku, smagioji dalis. O iki to smagumo teko šiek tiek paplušėti. Na, kokias geras tris savaites. Tai vat, per tas kelias savaites supratau, kad neįsivaizduoju, kaip reikės įsivažiuoti į naują gyvenimo ritmą ir derinti namų ūkį bei darbą. Ir dar poilsį aišku, nes pastarąjį aš be galo mėgstu. Totalus kosmosas! Šiuo metu esu absoliučioje panikoje, nes per tas kelias savaites aš tiesiog dingau iš šeimos gyvenimo: nei tvarkiau namų, nei gaminau valgių, nei prižiūrėjau vaikų...Ir kaip tos dirbančios moterys viską suspėja, galva neišneša. Bandau prisiminti, kaip gi sukausi, augindama Paulių, bet tas jau tiek seniai buvo, kad jau nieko neprisimenu.

Na, bet tebūnie - negi čia dabar žmogus suksi galvą dėl ateities? Kaip nors susitvarkysim.

Geriau papasakosiu apie Graikiją. Šiek tiek, nes labai jau daug pasakoti irgi neturiu: iš viešbučio, kuriame vyko mokymai, pavyko ištrūkti tik paskutines dienas, tad pačios Graikijos ne kažin kiek ir pamatėme.

Pradėsiu gal nuo viešbučio. Mes gyvenome apie 7 km nuo Atėnų centro, tokiame visiškai paprastame rajone, kažkuo primenančiame mūsų Fabijoniškes. Jau važiuodamos į ten žinojome, kad viešbutis ant jūros kranto, ir tuo labai džiaugėmės. Nes ir mūsų kambariai turėjo būti su vaizdu į jūrą. Bet kai atvažiavome... pamatėme, kad tie mūsų kambariai turi ne tik vaizdą į jūrą, bet ir vaizdą į ypatingai judrią (šešių juostų) gatvę. Aš, turinti problemų su miegu, jau vos įžengusi į viešbutį sunerimau, kaip čia reikės užmigti, kai po langais ištisai birzgia motoroleriai, važiuoja tramvajai, pypsena mašinos, bet mano kolegės kol kas problemų nematė – joms vis dar kur kas labiau imponavo jūra.

Galiausiai vis tik baigėsi tuo, kad dvi iš keturių merginų kambarius vis dėlto pasikeitė į tylesnius, o aš kažkaip likausi su tuo triukšmu. Ir vaizdu į jūrą. Nes tiesiog be galo miela būdavo žvelgti pro langą.

Štai mano mėgstamiausia foto, daryta iš viešbučio kambario balkono. Tiesiog visiškai relax akimirka!

Vaizdas įspūdingas, tiesa? Gaila, kad negaliu jums perteikti garso :).

Tačiau triukšmas buvo bene vienintelis viešbučio trūkumas. Visa kita buvo tikrai super: tiek maistas, tiek aptarnavimas. Na, gal nepaisant tam tikrų niuansių. Pvz. vienas jų susijęs su graikų perdėtu paslaugumu ir malonumu. Jie tiesiog nepriekaištingi. Iki kuriozų. Pavyzdžiui, uždavęs klausimą graikui, ne visada gausi tikslų atsakymą - kur kas dažniau nuskambės: „O kaip jūs norit?“. Buvo tokia labai juokinga situacija. Kai užkilome į savo viešbučio kambarius ir išgirdome, kad gyventi teks tarsi gatvėje (triukšmo prasme), nusprendėme leistis į apačią, ir pabandyti apkeisti kambarius. Tartis ėjo viena iš kolegių ir, kadangi žinojo, jog viešbutis labai perpildytas ir apkeisti kambarius gali būti problematiška, pokalbį pradėjo iš toli:
Kolegė:
- Atsiprašau, mes lyg ir užsakinėjome kambarius nerūkantiems, taip?
Administratorius
- Taip, taip, užsakinėjote tokius. Tokius ir rezervavome.
Kolegė:
- Aš labai atsiprašau, bet tik dabar pagalvojau, kad gal ir gerai būtų kartais parūkyti...
- Tai nesuprantu: jūs norite rūkamo kambario, ar ne?
- Na taip, galvoju, gal ir neblogai būtų apkeisti savo kambarį į rūkomą...
- Tai ponia, jūsų kambarys ir yra rūkomas – galite rūkyti, kiek tinkama!
Kaip jums tai patinka? :)

Ir ne viena tokia situacija buvo. Bet gal tai nėra tipiškas graikiškas elgesys, gal čia tik mes taip užtaikėm?

Kitas niuansas, kuris man užstrigo, yra susijęs su kambarių tvarkymu. Nesu aš labai pasinešusi į ekologiją, tačiau man būna smagu žinoti, kad net ir mažais darbeliais galime prisidėti prie aplinkos saugojimo. Todėl man patinka rasti viešbučio vonioje pakabintą pranešimą: „Jums pageidaujant, rankšluosčius plausime kasdien. Vis tik, jeigu Jūs norite prisidėti prie aplinkos saugojimo ir ketinate tą patį rankšluostį naudoti daugiau nei vieną kartą, tiesiog pakabinkite jį vonioje, ir mes jo nepaimsime keitimui“. Aišku, aš suprantu, kad viešbutis ekologija remiasi tik norėdamas sutaupyti savo kaštus, tačiau kita vertus – juk tikrai nėra jokio reikalo plauti rankšluostį, vos nusivalius jame rankas! Tai vat, man ir nepatiko, kad šiame viešbutyje tokia praktika nebuvo taikoma: visaip bandžiau tuos rankšluosčius kabinti, parodydama, kad ketinu ir ateity juos naudoti, niekas negelbėjo: kiekvieną dieną rasdavau švarius. Galų gale, spjoviau į viską ir tiesiog pakabindavau ant durų kortelę “Netrukdyti”, tuo atsisakydama viso kambario valymo.

Graikijoj praleidom savaitę, tačiau iš tiesų, ištrūkti iš viešbučio pavyko tik paskutinėm dienom. Ką gi pavyko pamatyti Atėnuose?

Visų pirma, užsiropštėme ant dviejų kalnų: Akropolio ir Likabeto.

Aš tai tokia biški tinginė iš tikrųjų esu, ir visokie ten ropštimaisi tai tikrai man ne prie širdies, bet šį kartą viskas ėjosi kaip iš pypkės: ir oras buvo geras (tai yra, saulė nekepino), ir visai smagiai liposi į viršų. O jau vaizdų vaizdelių užlipusios prisižiūrėjom!!!

Daugelis kelionių agentūrų į savo programą Atėnuose įtraukia ir sargybos pasikeitimo procedūros stebėjimą. Nu ką, ir mes nučiuožėm pasižiūrėti, kaip ta sargyba keičiasi.

Ar Jums yra kada tekę tokį dalyką matyti? Nerijaus su ta sargyba visiškai nenustebinau – pasirodo, daug kur pasaulyje tai praktikuojama, ir jis ne kartą yra matęs, tad gal ir Jums bus nenaujiena, bet vat mane kažkaip tos saugojimo tradicijos šokiravo. Žodžiu, prie Graikijos parlamento dieną naktį stovi du sargybiniai, kurie privalo atrodyti nepriekaištingai (todėl karts nuo karto prie jų prieina seržantas ir, jeigu reikia, sutvarko jų kepures, kaklaraisčius, šautuvus ir t.t.) ir kurie visą savo budėjimo laiką privalo išstovėti nejudėdami. Iš pradžių aš kažkaip to nesureikšminau – ot, labai jau sunku valandą pastovėti! Bet kuomet pamačiau, kaip viskas vyksta realiai, pašiurpau: visiškai nesvarbu, ar tuo metu tau saulė spigina į akis, ar lietus pliaupia, ar žvarbus vėjas pučia, tu tiesiog turi kantriai stovėti. O kur dar žmonių minios, kurie pastoviai prie jų lenda su savo fotoaparatais, bajeriais ir t.t?

Mes toje aikštėje pasirodėme kaip tik prieš sargybos pasikeitimą, tai vienas iš sargybinių tuo metu taip blogai jautėsi, kad tiesiog svyravo į šonus – atrodė, tuoj ims ir išsities visu svoriu. Tai taip gaila buvo tą žmogelį stebėti… Labai džiaugėmės, kai pagaliau atėjo pakaitinė komanda, ir tas sargybinis galėjo išžingsniuoti iš aikštės… Ir vardan ko tas žmonių kankinimas? Ko vertos tokios tradicijos? Na, mano protas to neišneša…

Na, daugiau kaip ir jokių specialių tikslų Atėnuose neturėjom: tiesiog slampinėjom po prabangiausius rajonus ir fotkinom bele-ką.

Tiesa, buvo ir dar vienas dalykas, labai kritęs į akį: benamiai šunys. Ne kokie tai mažyčiai šunyčiai, o dideli arklia-šuniai. Ir laksto jie sau gatvėse kaip niekur nieko: prisėdi kavinėje, žiūrėk, koks vienas pribėgo ir prigulė šalia, lipi į Akropolį – ir ten pusiaukelėje besiilsintį šunėką sutinki. Arba dar gražiau: eini gatve, ir matai, kaip į tave gracingai lekia kokių penkių šunų banda…

Įdomiausia, kad tie benamiai šunys yra ne kokie tai priklydę ar kažkieno pamesti šunys, o tvarkingai suregistruoti miesto gyventojai: kiekvienas laksto su pasaitėliu ant kaklo, ant kurio užrašyta, kuriam rajonui jis priklauso. Nežinau, kaip tiksliai ta tvarka veikia, bet esmė tame, jog miesto valdžia kažkada surinko visus šunis, kalytes užmigdė (kad pristabdyti prieaugį), o šuniukus-berniukus sunumeravo/suregistravo ir toliau paleido ganytis po miestą. Tai vat ir lekioja tie senberniai, kiek kojos neša. O miesto žmonės juos labai myli: jiems ir valgyti išneša, ir naktimis priglaudžia pernakvojimui. Man dar iškilo toks praktiškas klausimas: o kas surenka tų šunų š…? Bet kažkaip ir nepaklausiau gidės.

O štai mano gražiausia nuotrauka iš kelionės

Neklauskit, kas gi čia yra gražaus. Turbūt man labai patiko pati užfiksuota emocija: visai netikėtai gavau laisvą pusdienį ir išbraukiau pati viena į uostą, nes kolegos labai gyrė vienus ten pardavinėjamus ledus. Kaip tyčia, buvo gana šalta, pūtė smarkus vėjas bei, kad nepasirodytų maža, pradėjo lyti lietus (tiesiog idealus metas ledamss:) ). Ir vat einu aš sau vienui viena per lietų pajūriu, ir matau, kaip mane stebi dvi žalios akys, pasislėpusios užu akmenų.

Per keturis metus aš absoliučiai nei vienos dienos nesu praleidusi be vaikų (t.y. be vieno arba kito mažylio), tad galit įsivaizduot, koks “ekstrymas” man buvo leistis vienai į savaitės kelionę Graikijoje. Visai savaitei!!! Oi, ta proga leidau sau pašėlti… Leidau sau šlemšti kiek telpa, gerti, kiek norisi (na, tie, kas mane pažįsti, žino, kad man niekada nesinori gerti daug) ir naktinėti bei plepėti, kiek norisi. Ot, gerą laiką apturėjau!

Kita vertus, va turbūt dėl to “pašėliojimo” ir teko grįžus “sėstis ant dietos”. Ne dėl tų kelių priaugtų kilogramų, kuriuos užsidėjau Graikijoj (nors jie irgi nervino), o dėl to, kad grįžau… žiauriai išberta kažkokiom raudonom dėmėm. Nu tiek išberta, kad jeigu nebūčiau jau persirgus vėjaraupiais ir nežinočiau, kad daugiau šia liga sirgti teoriškai kaip ir negaliu, tai galvočiau, kad išnaujo ja užsikrėčiau. Kas atsitiko – neturiu supratimo. Galbūt alergija (nors šiaip, niekada nesu pastebėjus, kad kažkam būčiau alergiška), galbūt naktį viešbutyje kokie gyviai apkandžiojo (nes kažkokios įdomios tos dėmės), galbūt tai dilgėlinė, kurią iššaukė stresas. Žodžiu, tikslių priežasčių nežinau. Panašų bėrimą esu turėjusi dvyliktoj klasėj (kuomet stresavau dėl egzaminų), ir tuomet viena žolininkė nusprendė, kad mano organizmas užterštas ir liepė gerti jos paruoštas arbatas. Tai ir dabar nusprendžiau, kad turbūt nepakenktų išvalyti organizmą. Tik vat, kad tų žolininkės paruoštų arbatų jau neturiu, tad teko galvotis kokį kitą būdą, kaip ten jį išvalyti, ir viskas, ką galėjau sugalvoti, tai nors šiek tiek pasilaikyti dietos..

Sugalvot tai sugalvojau, bet juokingiausia, kad su dietom patirties tai praktiškai jokios neturiu. Bet prisiminiau, kad masažistas (o pas jį visai neseniai lankiausi) užsiminė, kad šiuo metu valosi organizmą ir valgo vien košes (aišku, be jokių prieskonių ir tiktai vandeny virtas). Pagalvojau, kad gal visai ir nieko, tik, aišku, iš karto supratau, kad vien košėm misti tai tikrai negalėsiu, todėl adaptavausi pagal save: sugalvojau, kad mano dieta bus košės, vaisiai ir daržovės. Ir nuo sekmadienio pietų (nes ryte dar be galo norėjau visokių graikiškų parsivežtų saldumynų) pradėjau. Pirma diena buvo visai nieko (na, tas pusdienis, kuris buvo likęs). Antrą dieną jau pajutau, kad man nusibodo – jau net buvau pradėjus galvot, kad gal dar kokį papildomą ingridientą reikia į tą mano sugalvotą dietą įvest pvz. kokį jogurtą. Bet atsilaikiau, ir trečią dieną jau visai neblogai ėjos – net smagumą iš viso to reikalo pajaučiau. O šiandien mes turim… paskaičiuokim…jeigu priskaičiuosime ir sekmadienį, tai viso gaunasi šešios dienos. Jaučiuosi neblogai, bet kantrybė jau kaba ant plauko. Dar turbūt kokią valandžiukę iškęsiu neįlįsdama į šaldytuvą ir neatsipjaudama tinginio, kurį darėm su vaikais Justuko atsisveikinimo su darželiu proga, bet daugiau tai tikrai ne.

O štai ką aš per šias kelias dietos dienas sužinojau:
a) Laikytis dietos yra ŽIAURIAI nuobodu. Nu tiesiog neišpasakytai. Nes arba turi atidėti visus pasimatymus su draugėm geresniems laikams, arba susitikimo metu ne koncentruojiesi į tai, kas vyksta aplinkui ir apie ką sukasi pokalbis, o tiesiog vėpsai draugei į lėkštę, ir mintyse skaičiuoji, kiek dar dienų turi iškęsti, kad galėtum gauti to paties.
b) Prieš n metų Nerijaus nupirktas ir nei karto nenaudotas garų puodas yra tikrai nerealus dalykas. Daržovės gaunasi tiesiog pasakiškos, net ir nededant jokių papildomų prieskonių. Kaip gerai, kad pagaliau radau progą jį nukelti nuo spintelių viršaus!
c) Galvojau, kad tomis organizmo valymo dienomis labiausiai ilgėsiuos saldumynų ir kavos su kondensuotu pientu, tačiau iš tikrųjų, labiausiai troškau kinietiško maisto. Ir lazanijos, kurią gaminau vakarienei ir kurios man taip ir nekliuvo.
d) Mano sugalvota dieta gal ir tinka organizmui valyti (išbėrimų tikrai nebeliko), bet kilogramų tikrai nesumažina. Matyt, reikia ne tik žiūrėti, KĄ valgai, bet dar ir KIEK :)

PS. Pranešimą patalpinti šiek tiek vėluoju, tad teisybės dėlei reikia pasakyti, kad mano dietos jau yra praeity – jau kertu su visais picą. Nes tikrai nesąmonė dietų laikytis per savaitgalius:). Ir jums to linkiu! (T.y. savaitgalio be dietų:) )

Lankomės pas stomatologus. Ir akių gydytojus. Ir masažistus. Na, ar liks dar koks gydytojas, kurio nebūsim aplankę? :)

Paskutiniu metu kažkaip neįtikėtinai daug visokių medicininių kuriozų mums nutinka. Ir, kaip kad paprastai būna, viskas vienu metu, tai aš vos spėju lakstyti nuo vieno vizito prie kito.

Ir nuo ko čia dabar pradėt? Gal nuo savo vyriausiojo bėdų.

Pradėjo Paulius nei iš šio, nei iš to skųstis, kad jam labai širdį skauda (ne, ne perkeltine prasme, kaip kad būna įsimylėjus, o pačio tikriausio skausmo prasme). Taip skauda, kad jis jau vos gali kvėpuoti, o jeigu prisireikia atsikosėti ar čiaudėti, tai iš vis būna tragedija. Iš pradžių supanikavau, kas čia jam galėtų būti, bet labai greitai susivokiau, kad čia turbūt bus nuo masažų. Nes kaip tik prieš savaitę buvau nutempusi jį pas masažistą, kad pažiūrėtų, ar viskas gerai su laikysena, ar nėra kokių problemų su stuburu ir pan. Na, pagalvojau, kad pernelyg jau didelis sutapimas būtų. Taigi, vėl nutempiau jį atgal pas savo masažistą Viktorą: taip sakant, pridirbai, tai ir atitaisyk :).

Iš tikrųjų, su tuo "prisidirbimu" tai juokauju. Pas Viktorą lankausi jau labai labai seniai (paskaičiavome, kad jau visas vienuolika metų bus) ir be galo pasitikiu juo (kuomet po antrojo gimdymo vaikščiodama jutau tokius skausmus, kad beveik paeiti negalėjau, o visi gydytojai tik ramino ir liepė žvakutes nuo skausmo naudoti, Viktoras atstatė mane per porą kartų) . Ir Pauliaus skausmams Viktoras turėjo gan mokslišką paaiškinimą: detaliai neatkartosiu, bet esmė tokia, kad iki apsilankymo masaže, Pauliaus nugara buvo baisiai įtempta. Dešinė pusė po masažo buvo atpalaiduota, o su kaire problemos buvo didesnės, ir jai vieno karto nepakako. Tad ir gavosi situacija, kuomet atpalaiduotoji pusė ėmė tempti įsitempusiąją (ar tai atvirkščiai), ko pasekoje radosi didžiulis skausmas širdies plote. Taigi, išmasažavo jis Paulių dar kartą, ir iš karto po apsilankymo buvo gražu žiūrėti, kaip nuoširdžiai džiaugiasi Paulius faktu, kad vėl gali kosėti ir čiaudėti :).

Kitas kuriozas nutiko jau man. Vieną dieną nei šio, nei iš to, paleido Julius į mane žaislą. Mažytį mažytį. Ir tiesiai man į akį. Savaitę kenčiau skausmus ir perštėjimus, vėliau vis tik ryžausi kreiptis pas gydytoją. Pasirodo, situacija nebuvo labai jau nekalta: nustatytas ragenos uždegimas. Ot gražiausia! Tačiau gera žinia tai, kad po savaitės antibiotikų lašinimo ir naujų tyrimų, sužinojau, kad mano akių regėjimas smarkiai pagerėjęs (vat, ką reiškia keturis metus leisti namie su vaikais, o ne prie kompiuterio!).

Tačiau didžiausias iššūkis vis tik laukė stomatologijos kabinete, kur apsilankyti turėjo Justas. Negalėčiau teigti, kad nesiruošėm tam. Justo dantys tiesiog žiaaauriai iškirmiję. Greičiausiai, pieno su medum rezultatas. Ir vat vieną dieną nutiko tai, ko labiausiai baiminausi, bet kas, žinojau, kad būtinai įvyks: pradėjo Justas skųstis dantų skausmais.

Justui - tik šiek tiek daugiau nei trys metai. Kiek žinau, tokio amžiaus pacientai yra gana didelis galvos skausmas patiems stomatologams, nes taisyti dantukus tokiems mažyliams yra vienas vargas. Skaičiau internete, kad paskutiniu metu (na, čia jau nusižiūrėjus iš vakarų pasaulio) labai dažnai net rekomenduojama tokiems vaikučiams dantukus taisyti su narkoze. Neslėpsiu, ir mums tai buvo pateikta kaip vienas iš variantų, ką turėtumėm apsvarstyti. Tačiau bent jau aš buvau nusiteikusi pirmiausia išbandyti visus kitus metodus, ir tik tuomet, kaip paskutinės priemonės, imtis narkozės. Gal tai padės ir kitoms mamytėms, kurios su drebančia širdimi laukia apsilankymo pas stomatologą, tad pasidalinsiu patirtimi, kaip sekėsi mums.

Pas stomatologą jau lankėmės du kartus. Pirmą kartą Justas turbūt ištisai praklykė, įvarydamas į neviltį tiek daktarę (kuri iš tiesų yra nereali, ir kuri gydo turbūt visus mūsų draugus/pažįstamus), tiek mane. Ir atsakomybę už tokią nesuvaldytą situaciją iš tiesų aš prisiimu sau: nemokėjau vaiko tinkamai tam paruošti. Nors, atrodo, daug pasakojau apie tai, kas jo laukia, kaip viskas vyksta, bendrą visos situacijos paveikslą Justas turbūt buvo susidaręs kitokį.

Antras kartas buvo visiškai kitoks: nors baiminomės, kad Justo nepavyks nei prikalbinti atsisėsti į kėdę, nei išsižioti, mūsų baimės pasirodė visiškai nepagrįstos. Kas, mano manymu, tai įtakojo?

Visų pirma, grįžus iš dantisto mes labai daug apie tai kalbėjom. Justas guosdavosi, kad jam labai skaudėjo. Nepuldavau to neigti, tiesiog bandydavau parodyti, kad suprantu, kaip jis jautėsi. Ir tuo pačiu kalbėdavomės apie tai, kad kartais skausmas yra tiesiog neišvengiamas. Ir kad daktarei nėra kito būdo gražiai išvalyti dantuką bei išvaryti visas kirmėlytes, kaip tik tą dantuką "užmigdant" (nes labiausiai skaudėjo būtent tuo momentu, kai buvo leidžiami nuskausminamieji vaistai).

Visų antra, kadangi Justas jau turėjo aiškų įsivaizdavimą, kas jo laukia, mes galėjome daug kartų šią situaciją peržaisti namuose. Kaip mes žaisdavom? Vos grįžus iš pirmojo vizito, Justas namuose susirado žaislinį daktaro rinkinį. Ir mes vėl ir vėl žaisdavom situaciją: jis gydytojas, aš pacientas. Ir man skauda dantį. Ir aš klusniai išsižioju, kuomet man daktaras nurodo tai padaryti. Ir taip, man skauda. Tačiau aš vis tiek klusniai laukiu, kol daktaras pabaigs taisyti dantukus, nes suprantu, kad tai yra reikalinga.

O kokius konkrečiai veiksmus daktaras atlieka? Gailiuosi, kad šių veiksmų nedetalizavau ir neaptariau su Justu dar prieš pirmąjį vizitą - galbūt viskas būtų buvę kitaip, jeigu Justas būtų tiksliai žinojęs, ką jo burnoje daktarė darys:
Pirmiausia, į dantenas yra suleidžiami vaistukai, kurie užmigdo dantukus, kad vaikas jų nebejaustų. Kuomet dantukai miega, daktarė su vandens žarnele švariai švariai juos išplauna (kad neliktų jokių maisto likučių, jokių bakterijų ar kirmėlaičių). O kad naujai išvalytame dantuke kirmėlaitės daugiau niekada neįsikurtų, yra paruošiama vaistukų košytė, kuria dantukas aklinai užtaisomas.
Taigi, procesas gana paprastas ir aiškus - nėr čia ko labai bijoti:)

Dar labai daug diskutuodavom apie tai, kad tokią procedūrą kartais tenka iškęsti visiems. Ir man. Ir tėčiui. Ir Pauliui. Ir kad ji niekam nepatinka, tačiau kartais tenka daryti tai, kas nepatinka. Čia aš labai dažnai atsimenu, kaip nugirdau kartą, kaip Justas Juliuko klausia: "Juliuk, o tu norėtum, kad tau daktarai darytų "Bac ir viskas? (čia turi omeny, vaistų suleidimą). Nenorėtum, Juliuk? Bet žinok, kartais reikia"

Bet turbūt smagiausia ir efektyviausia viso proceso dalis yra apdovanojimas. Aš dabar šį klausimą esu išsprendusi gana paprastai: iš UK parsisiunčiau visą dėžę mažutėlyčių superinių mašinėlių, kurias Justas kolekcionuoja (na, čia Thomas ir draugai serija). Taigi, po tokių ekstremalių išbandymų, mes grįžtame namo, o Justas, kaip atlygį už iškentėtus skausmus, išsirenka iš tos dėžės po mašinėlę.

Kol kas mums ši strategija veikia. Aš iš tikrųjų džiaugiuosi, kad bent jau kol kas pavyko išvengti rimtesnio medicinio įsikišimo, tokio kaip narkozė. Na, ne nenoriu aš jos, nors tu ką. Ir džiaugiuosi, kad bent jau kol kas, baimės daktarams Justas irgi nejaučia - jis labiau tai traktuoja kaip neišvengiamybę ir priima kaip faktą, kad tiesiog "truputį reikia pakentėti". Smagu buvo girdėti, kaip po antrojo apsilankymo, išeidamas pro duris, Justas daktarei pasakė: "Ate! Aš pas tave ateisiu dar kitą kartą!" :)

Pildome šeimos (ką ten šeimos, visos giminės!) medį

Paskutiniai metai mums buvo neįtikėtinai dosnūs užsienietiškais giminaičiais. Kai dar buvom vaikai, vis juokais pasiguosdavom, kad kokia neteisybė: visi turi giminių užsieny, kurie jiems visokias gėrybes siunčia (gi anksčiau tik tame ir buvo įdomumas ir privalumas tų užsienietiškų giminaičių), tik mes ne. Tačiau teisybė vis tik yra pasaulyje! :) Va, prieš gerus metus netikėtai suradome pražuvėlius gimines Venesueloje, o visai neseniai kiti giminaičiai - jau iš Brazilijos - patys susirado mus. Taip sakant, svajok atsargiai, bo svajonės pildosi:).

Tačiau su tais naujai atrastais artimaisiais ne vien džiaugsmas, bet ir vargas, turiu pasakyt. Tegul ir malonus, bet vis tiek. Nes atslūgus džiaugsmo euforijai, prasideda kantrus darbas, pristatant Lietuvą ir supažindinant juos su likusia giminės dalimi (kuri, beje, mūsų atveju, netgi labai plati). Tiems iš Venesuelos energija gana greitai baigėsi, bet vat tie iš Brazilijos daug gilesni: paviršutinio pristatymo jiems neužtenka: jie nori kapstytis giliai, vis klausinėja manęs tiek apie pačią Lietuvą, jos kultūrą ir papročius, tiek apie mūsų pačius šaknis, prosenelius, apylinkes, kur jie gyveno, kuo vertėsi ir t.t. Ir taip besistengiant sąžiningai atsakinėti, sulyg kiekvienu klausimu aš vis labiau ir labiau suvokdavau, kiek iš tiesų mažai apie savo šaknis žinau.

Tai štai dabar pristatysiu Jums vieną iš priežasčių, kodėl pastaruoju metu buvau tiek apleidusi šį blog'ą: kadangi paviršutinių atsakymų aš ir pati nemėgstu, ir jeigu kažko imuosi, tai stengiuosi daryti kaip įmanoma geriau, braziliškų artimųjų paskatinta vėl ėmiausi šeimos medžio, kurį buvau pradėjusi pildyti prieš kelis metus, atgaivinimo.

Ar Jūs jau bandėte pildyti savąjį? Jeigu ne, siūlau pradėti kad ir šiandien. Nes, kaip žinia, sulyg kiekviena diena prisiminimai krenta vis gilyn į praeitį, ir juos atkapstyti darosi vis sunkiau ir sunkiau. Galų gale, juk kartais ir paklausti nebebūna, ko... Pavyzdžiui, man tikrai gaila, kad tokia mintis man nešovė į galvą dar tuomet, kai močiutė buvo gyva. Galbūt, jeigu būčiau susigrizbus anksčiau, dabar man netektų diena iš dienos pėdinti į Archyvų departamentą, tikintis ką nors naudingo išpešti ten.

O jeigu ir Jūs sugalvotumėt prisėsti prie savojo medžio, štai keletas patarimų iš asmeninės (ir ne visai) patirties.

Aš savo paieškas pradėjau nuo specialiai tam sukurtos programos http://www.geni.com/. Surašiau visus man žinomus asmenis: pusbrolius, pusseseres, tetas, dėdes, senelius... Ir kuo labiau tas medis plėtėsi, didėjo, tuo smagiau darėsi: vėliau pati programa gali duoti detalias ataskaitas apie tam tikrus giminei būdingus faktus tokius kaip vidutinė gyvenimo trukmė, geografinis sėslumas, populiariausi vardai, vaikų skaičius šeimoje ir t.t.
Teisybę pasakius, tų šeimos programų yra sukurta tikrai ne viena. Tuo metu, kai pradėjau pildyti medį, aš labai į tai nesigilinau, ir pasirinkau tą, kurią rekomendavo draugė, tačiau jeigu Jums būtų įdomu, galima paskaityti štai čia apie tai, kokios programos šiai dienai yra rinkoje.

Sekantis žingsnis būtų visų artimųjų (geriausia pradedant nuo vyriausiojo giminėje) apklausa. Internete galima rasti net galybę pavydinių interviu formų tam reikalui, aš naudojausi šiais praktiniais patarimais.

Dar didelis informacijos šaltinis yra kapinės, kuriose ilsisi šeimos protėviai - patartina tiesiog pasivaikščioti jose, ir nusifotografuoti visus antkapius, kuriuose matote savo pavardę. Vėlgi, reiktų tik prisiminti tą faktą, kad aklai pasitikėti antkapiuose pateikta informacija nereiktų.

Paskutinis žingsnis visame šiame procese būtų apsilankymas Lietuvos Archyvų departamente, kur saugomi visi bažnytiniai įrašai. Aš norėjau būti gudresnė (t.y. išvengti tiek apklausų, tiek pasivaikščiojimo kapinėse), todėl galima sakyti peršokau kelis etapus ir iš karto užsirašiau į Lietuvos Archyvų departamento skaityklos skaitytojų gretas, bet, turiu prisipažint, ėjimas prie rezultato nuo kito galo labau jau daug naudos man neatnešė. Todėl artimiausiu metu vis tik planuoju daryti taip, kaip priklauso.

Didžiausios problemos, su kuriomis susidūriau Archyvuose, buvo šios:
a) Tai yra žiauriai imlus laikui procesas: vienu metu gali užsisakyti tik 10 bylų, kurios tau atnešamos po dviejų parų. Tik pervertus bylas gali užsisakyti naujas. Žodžiu, informacijos paieškoms geriausiu atveju gali skirti kas antrą dieną.
b) Dauguma įrašų yra rusų arba lenkų kalba, o man tiek su viena, tiek su kita jų yra tikra vargo vakarienė. Teoriškai, bent jau rusiškuosius įrašus, galėčiau nusikopijuoti ir paprašyti, kad koks rusakalbis juos išverstų, bet praktiškai tai yra sudėtinga vien dėl to, kad aš net sunkiai sugebu iššifruoti, kur mano pavardė užrašyta... O juk nekopijuosi gi visų bylų iš eilės...

Kita vertus, negaliu sakyti, kad tos išvykos į departamentą buvo visai bevaisės: radau savo prosenelių tuoktuvių įrašą. Man pasisekė, kad įrašas buvo darytas lietuvių kalba (visiškas atsitiktinumas), todėl galėjau aiškiai įskaityti ir tuoktuvių datą, ir jaunųjų tėvų (taigi, mano proprosenelių) vardus ir pavardes.

O štai dar keletas nuorodų, susidomėjusiems šeimos medžio pildymu (man labai pagelbėjo):
Patarimai pradedantiesiems
Diskusija mamų forume (kaži, ar yra tema, kuria mamos nediskutuotų? :) )
Kaip pasidaryti šeimos medį

Įrašą iliustruojanti nuotrauka paimta iš čia. Esant norui, galima užsakyti ir tokio ar kitokio formato medį su Jūsų šeimos nuotraukomis. Beje, labai gražius šablonus galima išgauti ir su programa http://www.geni.com/. Mane, žvelgiant į SAVO medį, apima tiesiog nerealus jausmas. Ir kuo daugiau kapstaisi, kuo giliau lendi į praeitį, tuo didesnis entuziazmas apima. Taip, galima galvoti, kad šaknims tirti kiekvienas žmogus neturėtų skirti labai jau daug savo gyvenimo laiko (pavyzdžiui, mano mamos įsitikinimu, kiekvienam mūsų yra skirtas pakankamai mažas laiko tarpas įvykdyti savo misiją žemėje, todėl to laiko neturėtumėm eikvoti tam, kad išsiaiškinti, ką savo metu veikė tie, kurių jau nebėra), tačiau iš kitos pusės, aš palaikau mintį, kad nei vienas mūsų protėvis nenusipelnė būti užmirštas.

Tikiuosi, kad ir Jus pavyko sudominti :).

Spektakliai vaikams: sužavėję mus ir nelabai

Paskutiniu metu viena populiariausių veiklų mūsų namuose - namų teatras. Liepia Justas man iš spintos ištraukti "foto užuolaidą", užtempiam ją ant jo lovos ir, nertųjų pirštukinių gyventojų pagalba, statome spektaklį. Tiesa, man garbė būti scenoje buvo suteikta tik vieną kartą - tą patį pirmąjį. Nuo to laiko savo sugebėjimus galiu demonstruoti tik žiūrovams skirtoje zonoje, nes scenoje ir be manęs yra kam reikštis.

Galbūt todėl ši pramoga taip greitai tapo populiari mūsuose, kad paskutiniu metu labai jau dažnai vaikštom į spektaklius. Turbūt kiekvieną savaitgalį vis kokį naują pamatom. Vieną kartą pranešimą apie matytus spektaklius buvo patalpinusi Vaida. Tuomet mes dar tik ruošėmės atidaryti savąjį teatro lankymo sezoną, tad su dideliu susidomėjimu perskaičiau visą įrašą. Šis mano įrašas irgi bus tarsi tokia mini mūsų matytų spektaklių apžvalga. Bet rašau ne todėl, kad galvoju, jog kam nors tai bus labai naudinga ar įdomu (aišku, be galo džiaugsiuos, jeigu taip bus!), o todėl, kad esu be galo supykusi. Taip supykusi, kad net verdu savy. Bet apie viską iš eilės.

Jau prieš gerus porą mėnesių atsisėdau ir sudariau mūsų norimų aplankyti spektaklių sąrašą. O kad nepamirščiau, viską kruopščiai sužymėjau Beatos planavimo kalendoriuje. Kadangi vienas mūsų žiūrovas dar yra pakankamai jaunas (Juliui tik 1,9m), ypatingo mano dėmesio sulaukdavo spektakliai, kurie turėdavo žymą "Vaikams nuo 1.5m". Ir ką jūs sau galvojat? Nuėjom šiandien visi į ilgai planuotą Raganiukės teatro spektaklį "Mažojo dinozauriuko istorija", kur, pagal spektaklio aprašymą, tikėjausi kažkokių linksmų dinozauriuko, netikėtai išsiritusio šiandienos pasaulyje, nuotykių, o išvydau... visišką niekalą. Nu tokį niekalą, kad visą spektaklį aš be žado žvalgiausi aplink į sausakimšą žmonių salę, o galvoje sukosi tik viena mintis: "Krizės Lietuvoje tikrai nėra. Jeigu jau net į tokį šlamštą galima sukviesti pilną salę žmonių, vadinasi, krizės Lietuvoje tikrai nėra". Nu rimtai. Aš nesu kokia tai nusimananti spektaklių ekspertė ar kritikė, bet tai, ką išvydau šiandien, perlipo per visus mano įsivaizduojamus rėmus. Vat, pavyzdžiui, epizodai iš spektaklio, mane tiesiog verčiantys iš koto:

• Išsirita dinozauriukas iš kiaušinio, ir gailiu balsu cypsi: "Ko-ko-ko". Viena sesutė-lobių ieškotoja iš karto nusprendžia: "Aš žinau! Tu nori coca-colos!". Na, čia, atseit, labai juokinga ir visi leipsta juokais. Kita sesutė, supratingesnė, pataiso: "Ne, maži vaikai nori pieno!"


• Atsiveda tą žvėriuką-dinozauriuką sesutės namo ir aprodo jam savo kambarį: "Čia (pačioje pagrindinėje vietoje) televizorius. O čia mūsų rūbų spinta". Taip sakant, pagrindiniai vaikiško kambario atributai. Ne žaislai, žaidimai, knygos, o televizorius ir rūbai. Ai, dar vėliau užsimena, kad kažkur kampe, kur nesimato, stovi jų lova. Televizorius ne be reikalo stovi pirmame plane - neužilgo jis, aišku, įjungiamas ir jame pasirodo didžiapapės moterys, pranešinėjančios naujienas.


• Aprodžiusios kambarį, sesutės ima tikrinti, ar tikrai viskas su tuo dinozauru gerai. Ir staiga - o varge! - paaiškėja, kad dinozauras neturi temperatūros. Staigiai iškviečiama greitoji t.y. sesės pasiknisa savo rūbų spintoje ir, apsirėdžiusios kaip seselės bei kaukdamos kaip sirena, pasirodo scenoje. Ilgai nesiceremonijusios suleidžia vargšui dinozaurui į uodegą didelę dozę vaistų, ir tas verkdamas nuklibinkščiuoja. Ot gera reklama daktarams. Taip sakant, skiepykime baimę jau nuo ankstyvos jaunystės.


• Iš pradžių dinozauro visą kalbos žodyną sudaro tik žodis "Mama". Bet vos tik jis sugeba suregzti sakinį, dvi gelbėtojos nusprendžia,kad dinozauras jau pakankamai paaugo, o paaugusius vaikus reikia vesti... Na gi, spėkite, kur gi visi veda paaugusius vaikus? Aš nežinau, kiek turėčiau būti įkalusi, kad atsakyčiau, jog "Į restoraną", bet, pasirodo, ši vieta ir yra būtent tai.


• Praleidžiam epizodą gatvėje, nes jis (bene vienintelis) man pernelyg neužkliuvo (na, pakartoti vaikams taisykles, kaip reikia elgtis gatvėje niekada nėra blogai) ir atkeliaukime į žadėtą restoraną. Kuris yra ne bet kur, o KOSMOSE! Garbės žodis, tas, kas rašė scenarijų, vaizduotės trūkumu skųstis neturėtų: tu man sugalvok pasakoje apie dinozauriuko nuotykius Vilniaus mieste įtraukti ir apsilankymą kosmose, kur tave aptarnauja tikri ateiviai, o balsas iš lubų šaukia: "Kriminogeninė situacija! Kriminogeninė situacija!". (Net nebandžiau klausti Justo, ar jis bent kokį supratimą turi, ką šis žodis reiškia)


• Turbūt net nereikia pasakot, ką mergaitės pasiūlė dinozauriukui užsisakyti restorane. Tai aišku, kad picą! Nes tai pats skaniausias maistas. Viso valgio metu mergaitės mokė dinozauriuką, kaip reikia gražiai elgtis, bet man užstrigo vienas momentas, kuris nebuvo labai užakcentuotas: suvalgiusios picą, lėkštes jos sviedė tiesiog į užkulisius. Vat taip paprastai: "Buvo labai skanu!!!". Ir tik tėkšt lėkštę į šoną nuo savęs.

Lygių lygis. Sėdėjau ir bandžiau vis susitarti su savim, kad nuo šiol Raganiukės teatrą pamirščiau ir iš tolo lenkčiau, bet iš tiesų, žinau, kad bent jau kurį laiką taip nebus. Viena, Raganiukės teatras yra labai jau arti mūsų namų... Praktiškai pėstute galim nueiti. O šiai dienai (kai labai norim išvengti neplanuoto vaikų nulūžimo mašinoje), atstumas iki teatro mums gana svarbus. Antra, esu įsigijus Raganiukės teatro abonementą, ir tikrai ketinu jį visą sunaudoti.

Na gerai, šiek tiek pykčio jau išliejau. Teisybės dėlei dabar reiktų pasakyti, nepaisant to, kad dauguma (bent jau kiek man teko matyti) Raganiukės teatro spektaklių didele menine verte nepasižymi, į kai kuriuos jų mielai nueičiau ir dar kartą. Taigi, keletas žodžių apie juos.

Visų pirma, Katinėlis ir Gaidelis. Tai buvo pirmas spektaklis, į kurį mes nuėjome su Juliuku. Kaip ir eidama į pirmuosius spektaklius su Justu, rankinuke nešiausi galybę visokiausių gėrybių, bet jų taip ir neprisireikė: Julius stebėjo spektaklį išpūtęs akis ir man nuo kelių net nebandė nusiristi. Tikrai linksmas ir spalvingas spektaklis, atitinkantis žymą "Vaikams nuo 1.5m".

Mažylis ir Karlsonas. Šiame spektaklyje lankiausi dar "Pauliaus laikais", tad mano įspūdžiai apie šį spektaklį tikrai nėra švieži (vis tik, šiek tiek metų prabėgo), tačiau šis spektaklis taip pat stovi mano planuojamų aplankyti spektaklių sąraše. Mane šis spektaklis labiausiai veža dėl vienos Karlsono atliekamos dainos. Teisybę pasakius, vien dėl jos net įsigijau Raganiukės platinamą dainų kasetę. Ta daina yra taip vadinama Mano Liūdesio daina (na, kiekvienas mūsų turbūt po tokią turime). Tai va, kai man liūdna t.y. jaučiuosi vieniša ir nelaiminga arba tiesiog šiaip noriu pabliauti, užsileidžiu tą kasetę. Nedažnai taip būna, bet vis vien. Ir galiu pradėti šnirpšti jau vien išgirdus pirmuosius dainos akordus ir žodžius: "Suaugę žmonės labai rimti. Labai protingi. Labai užimti./ Nors kartą nuo savo darbų atsitrauki, užmerki akis ir atverkite širdį - kiekvieno vaikystė kažkur tebelaukia!", o jau kai Karlsonas kviečia skambint jam ("Skambinkit naktį. Skambinkit rytą. Skambinkit man bet kokiu laiku./Skambinkit skambinkt, kai būna linksma, o ypač kai liūdna, sunku"), tai jau būnu kaip reikiant įsiraudojus.

Esu į šį spektaklį nusivedusi ir Aušrinę, kai ši buvo dar visai mažytė. Ji labai įdėmiai klausėsi tos dainos, vėliau, po spektaklio, nunešė ir įteikė Karlsoną vaidinusiam aktoriui gėlytę, o šis šnipštelėjo jai į ausį, kad užėjus liūdesiui ji būtinai nepamirštų jam paskambinti. Aušrinė grįžo pas mane į salę visa laiminga, o paskui, pakeliui namo, kad čiups mane už rankos: "Inga, gi jis man savo telefono numerio nepasakė! Kaip aš jam paskambinsiu?!!! :). Ech, tikrai, su šiuo spektakliu mane sieja daug gražių prisiminimų. Nugrimzdau į juos, ir jau pamiršau, kad iš tikrųjų labai pykstu ant Raganiukės teatro dėl šios dienos spektaklio:)

Kad jau pradėjau šiuo teatru, tai šiek tiek užsiminsiu ir apie kitus jų spektaklius, į kuriuos neseniai ėjome arba ruošiamės eiti.

Pifo nuotykiai. Apie šį spektaklį man yra sunku kalbėti objektyviai - tai mano mylimiausias vaikystės spektaklis, kurį mačiau jau tikrai nežinau, kiek kartų. Raganiukės pastatymas nei iš tolo neprilygsta tąjam, kurį nešiojuosi širdyje ir atmintyje, tačiau nepaisant to, visai smagiai praleidome laiką jį žiūrėdami.

Mergaitė ir Lokys - buvom su Paulium, dabar ruošiamės eiti su Justu.

Na, užteks apie Raganiukę.

Kita teatras, kuriame mėgstame lankytis, yra Vilniaus Lėlės teatras. O mažosios salės spektaliukai patiems mažiausiems žiūrovams yra tiesiog fantastiški. Gaila tik, kad Mažosios Salės spektaklių laikas mums yra tiesiog žiaauriai nepatogus (abu džigitai tuo metu miega). Iš tiesų, man patinka absoliučiai visi Lėlės teatro spektaliai (tiek, kiek jų mačiau), o pats pats pačiausias spektaklis yra "Pasaka apie Vėžliuką" . Galėčiau žiūrėti ir žiūrėti. Ir su Pauliumi daug kartų matėme jį, ir su Justu jau kartą ėjome. Ir vat dabar dar ir Julių pasiimsime. Net keista: koks dešimt metų prabėgo nuo paskutinio apsilankymo šiame spektaklyje, o viskas ten lygiai taip pat, kaip ir tada. Ta prasme, geraja prasme keista. Viskas man ten tobula: ir aktorių vaidyba, ir dainos, ir dekoracijos.

Pagal Vaidos rekomendacijas apsilankėme ir Stalo Teatro "Peliukas gitaroje". Na... Aš esu labiau tokių tradicinių spektaklių mėgėja, tas iš pradžių šis modernas mane kiek pribloškė. Ir Paulius vis šnairavo į mane, tarsi klausdamas: "Ir į kokią nesąmonę mane čia atsitempei?!!!" Tačiau Peliukas buvo fantastiškas! Vien dėl jo buvo verta eiti. O tai, kad po spektaklio vaikai galėjo su juo susipažinti ir pabendrauti, juos (o tuo pačiu ir mane) emociškai iškėlė aukštai aukštai į viršų. Veik iki debesų :).

Na, mūsų patirtis su spektakliais daugiau-mažiau tokia. Kokia būtų Jūsų? Gal turit ką rekomenduoti mažiausiems?:)