Varškės pyragas su slyvomis

Tiesą pasakius, jau kuris laikas vis pagalvoju, kad reikia liautis talpinus blog‘e receptus. Kulinarijai aš tikrai nejaučiu tokios aistros, kokią, pavyzdžiui, jaučiu rankdarbiams, žaidimams su vaikais, knygoms ir t.t, todėl turbūt būtų natūralu laikui bėgant šios srities visai atsisakyti. Tačiau tai tikrai neįvyks iš karto: pagaminus ką nors labai skanaus (paprastai tai būna dar be visa ko ir saldaus) man užeina toks noras pasidalinti su kitais, kad nejučia krypu krypu ir nulinguoju prie kompiuterio...

Žemiau receptas pyrago, kurį iškepė Gražinutė, kuomet paskutinį kartą pas ją svečiavausi. Sakė, tikrai nepyks, jeigu parašysiu ir apie jį:).
Aš šį pyragą kepiau vieną kartą – kai reikėjo naikinti slyvas Kurtuvėnuose. Slyvas mes neypatingai mėgstame, tačiau šis pyragas be jų būtų tikrai ne toks skanus: slyvos suteikia taip reikalingą jam rūgštelę.

Reikės:
Tešlai
- 200 g sviesto
- 1 kiaušinis
- 0,5 stiklinės cukraus
- 250 g miltų
- 1/2 arbatinio šaukštelio kepimo miltelių.
Įdarui:
- 400 g varškės
- 1 indelis kondensuoto pieno
- 2-3 kiaušiniai
- 1 citrina
- 1 kg slyvų
- 1 šaukštas kukurūzų krakmolo

1. Iš tešlai skirtų produktų užminkome tešlą ir ja padengiame sviestu pateptą kepimo formą.
2. Varškę ir citrinos sultis išsukame (pagal originalų receptą, reikėtų patarkuoti ir citrinos žievelės, bet aš to nedariau). Į šią masę įmaišome kondensuotą pieną ir išplaktus kiaušinius. Viską sukrečiame į kepimo formą.
3) Slyvas perpjauname per pusę, išimame kauliukus ir dar kartą perpjauname per pusę. Slyvų ketvirčius įspaudžiame į varškę.
4) Pyragą kepame 200-220 C temperatūros orkaitėje.

Skanaus!

Nuostabiai šilta dovana

Prieš kelias dienas mane pasiekė siuntinukas. Aš siuntas gaunu tikrai nedažnai, ir paprastai apie visas jas žinau ir jų laukiu (pavyzdžiui, dabar laukiu užsakytų knygų iš JAV), o šitas siuntinukas buvo absoliutus siurprizas. Toks didelis siurprizas, kad pasiuntiniui per domofoną pasakius, kad turi man siuntą, pirmoji mintis buvo „Bomba. Kažkas nori man pakišti bombą.“ (aha, fantazijos aš tikrai nestokoju, o bomboms tai išvis puoselėju ypatingus jausmus – kai buvau jaunesnė net bijodavau praskrendančių lėktuvų, nes man vis atrodydavo, kad bombos tuoj tuoj pasipils ant galvos).

Tačiau siuntinio viduje buvo tikrai ne bomba, o daili dėžutė, kurią išpakavus aš radau nuostabias, šiltutes ir minkštutes kojinaites Juliukui, kurias numezgė draugė Rasa. Šiais laikais, kuomet žmonės vieni kitiems jau nerašo laiškų (TIKRŲ!!!), nesiunčia siuntinukų ir jau retas kuris moka megzti kojines, gavus tokią dovanėlę tikrai galima tiesiog apsiverkti iš laimės... Rasyte, ačiū Tau labai labai! Tai ne tik nuostabiai šilta dovana (net ir tiesiogine prasme:) ) mažam žmogučiui, bet ir daug malonių emocijų mamytei:).

PS. Dabar aš dar labiau užsidegiau noru išmokti megzti kojines ir pati. Taip, taip - šis uždavinys vis dar stovi mano „To do“ sąraše. Šalia punktų „Išmokti žaisti šachmatais“ ir „Išmokti montuoti videofilmukus“. Tiesa, kadangi terminų šiems uždaviniams pasiekti nesu užsibrėžusi, gali būti, kad ir užtruksiu dar kurį laiką...

Mėlynių sezonas jau baigėsi, ir kur buvus, kur nebuvus, ir aš išlendu su varškės-mėlynių pyragu!
Tačiau tikrai turiu rimtą nesilankymo blog‘e priežastį – neturėjau kompiuterio. Tiksliau, neturėjau SAVO kompiuterio, kurį buvau truputį apgadinus. O naudotis Pauliuko kompiuteriu gana sudėtinga, turint omeny, kad aš prisėsti prie kompo galiu tik visai visai panakčiais.

Bet už tai kiek dabar pasakyti turiu! Pirmiausia noriu pasidalinti tais receptais, kurie man labai pasiteisino. Pradėsiu nuo varškės-mėlynių pyrago, kurį nusižiūrėjau iš Niam niam blog‘o.

O pyragas tikrai buvo labai labai skanus. Net ir Nerijui, kuris šiaip tikrai nėra saldumynų mėgėjas. Ir tikrai nėra koks tai komplimentų dalytojas, tačiau apie šį pyragą pasakė: „Na, šį kartą tikrai neprašovei...“. Atsimenate filmą „Šokoladas“? Kaip Juliette Binoche vis pakišdavo vyriškiui saldainį, o jis, sukramtęs, tardavo: „Skanu. Bet ne mano skaniausia“? Tai vat, po šio komplimento aš pasijutau turbūt panašiai kaip ji, kai jau pagaliau pataikė pasiūlyti saldainį, kuris buvo tas „skaniausias“.

Receptas susideda iš dviejų dalių.
Pirmoji dalis: pyrago pagrindas, kurį reikia išsikepti. Pagrindą pasiskolinau iš Gražinutės slyvų pyrago (apie jį vėliau).

Reikės:
- 200 g sviesto
- 1 kiaušinis
- 0,5 stiklinės cukraus
- 250 g miltų
- 1/2 arbatinio šaukštelio kepimo miltelių

Iš tešlai skirtų produktų užminkome tešlą ir ja padengiame sviestu pateptą kepimo formą. Kepimo formą kišame į 200-220 C orkaitę ir kepame. Neilgai, tiesiog kol iškeps (aš laiko nematavau, tiesiog iš akies spėjau, kad jau iškepęs).

Toliau pasiruošiame įdarą, kurį dariau tiksliai taip, kaip surašyta niam niam.
Reikės:
- 50 ml. grietinėlės;
- 250 g maskarponės sūrio;
- 200 g varškės;
- 4 valg. šaukštai cukraus;
- 0,5 citrinos sulčių;
- vanilinio cukraus;
- 2 kupinų stiklinių mėlynių (kuomet pirmą kartą dariau šį pyragą, mėlynių turėjau nedaug, todėl dar dėjau ir trešnių);
- 100 ml uogų skonio želė (čia tam, kad mėlynės gražiai suliptų ir nebyrėtų)

Iš pradžių pasiruošiame želė: padarom viską, kaip nurodyta ant pakelio, ir dubenėlį su želė pastatom į šaldytuvą. Reikia turėti omeny, kad paruoštos želė kiekis bus žymiai didesnis nei reikia pyragui. Na, man problemų tai nesudarė: tiesiog sukapojau tai, kas liko. Tada maskarponę, varškę, cukrų, vanilę, grietinėlę, citrinos sultis išplakame su mikseriu iki purios masės. Gautą kremą sukrečiame ant atvėsinto iškepto pyrago pagrindo, išlyginame ir ant viršaus suberiame uogas. Uogas apšlakstome pradėjusia stingti želė.
Viskas!

Apie meilę katėms, arba kaip į turgų kačiukus nešėme

Mes visai neseniai grįžome iš tris savaites trukusių atostogų (na, iš tiesų, tik vadinasi tai atostogos) Kurtuvėnuose, kur gyvena mano tėvai. Ir būdama ten supratau, kad mes labai mylime kates... Rimtai. Kai kurie iš mūsų jas myli iš prigimties, kai kurie – iš reikalo. Arba tiesiog taip susiklosto aplinkybės.
Pavyzdžiui, Paulius jau nuo pat mažens kliedi tik apie kates: jis jas kolekcionuoja (ne gyvas, aišku, o visokias statulėles), jo kambarys išpuoštas kačių plakatais, turi jis net ir herbą susigalvojęs, kuris irgi yra su kate... Ir natūralu, kad ir namuose mes laikome katę. Jau trečią. Ne dėlto, kad nemokame jų prižiūrėti – tiesiog taip susiklostė aplinkybės.

Pirmasis mūsų katinas – Forestas. Kol kas jis gyvas ir sveikas laksto pas Nerijaus mamą sode. Laikyti namie jau tiesiog nebegalėjome, nes šis katinas tiesiog idealiai atitiko savo vardą – buvo visiškai absoliučiai LAUKINIS (angl. forest – miškas). Žmonės nesuprasdavo, kodėl mūsų bute visos durys būdavo be rankenų, tačiau tai buvo vienintelis būdas nors tam tikrose buto vietose išvengti chaoso: išvartytų gėlių, sudaužytų vazų ir t.t. Galutinai nusprendėme, kad tokiam katinui yra reikalinga erdvė tuomet, kai... Forestas išmoko atsirakinti laukines duris. Kai jis jas atrakino (ir, aišku, pats išbėgo į laiptinę) pirmą kartą, nusprendžiau, kad čia aš per žioplumą duris palikau neužrakintas. Tačiau kai tai atsitiko antrą kartą, pradėjau katiną stebėti. Pasirodo, jis tol šokinėdavo ant durų spynelės (nežinau, kaip tiksliai tai įvardinti, bet, žodžiu, ant to daikto, kurį pasukus iš vidaus durys atsirakina), kol atrakindavo duris. O tada – oplia! ant durų rankenos, ir jau patenkintas skuodžia į laiptinę. Išsigandome, kaip taip galime ir nekviestų svečių sulaukti, tad gražiai su Forestu atsisveikinome, ir dabar susitinkame, kai nuvažiuojame pasisvečiuoti į sodą.

Antrasis mūsų katinas – Mafukas. Paėmėme jį iš veterinaro, kuriam atvežė šį katiną užmigdyti. Kadangi daktaras labai jau jį gyrė, tai susigundėme, ir priglaudėme. Tačiau neilgai jį teturėjome: iššoko netyčia Mafukas per balkoną (mėgdavo ten sėdėti ir pravažiuojančias mašinas stebėti), ir tiek jį tematėme. Nepadėjo nei Pauliaus iškabinėti skelbimai, nei paieškos gyvūnų prieglaudose.

O dabar pas mus auga Skimerita Grėja III. Iš tikrųjų, tai Skimė, tačiau ilgas vardas skamba daug iškilmingiau, tai kai kam nors pristatinėjame, naudojame ilgesnį variantą.

Aišku, kad yra laikomos katės ir Kurtuvėnuose. Apie visas čia gyvenusias kates tikrai nesiplėsiu pasakoti. Visų turbūt ir neprisiminčiau – anksčiau kažkaip labai neilgai jos pas mus užsilaikydavo... Nes gyvename šalia gana judrios gatvės, kur kaimo jaunimėlis mėgsta pasipuikuoti. Tad taip ir klostėsi visų mūsų kačiukų likimai: vos tik paauginam kurį metus-du, žiūrėk, jau ir laidojam visi verkdami...

Tačiau dabar viskas yra kitaip. Visų pirma, namuose atsirado Simba. Reto tingumo katinas. Todėl jo niekas dar ir nesuvažinėjo. Nes jis ir į lauką tingi išeiti. Tada netikėtai atsirado juočkė Musė. O atsirado tai tikrai netikėtai: įlindo po tėčio mašinos kapotu, ir šis visai netyčia parsivežė ją namo. O kad jau parsivežė, tai nebesivargino vežti atgal... O nuo to laiko, kai apsigyveno Musė, kačių trūkumo tikrai nebejaučiame – netgi atvirkščiai: kasmet apturime tokį jų perteklių, kad nėr ką ir sakyt. Ir dabar vat prieš porą mėnesių susilaukėme dar keturių šviežių kačiukų. Du iš jų priglaudė draugai (mes vis džiaugiamės, kad kiekvieną kartą dar atrandame draugų, kurie dar neturi katinų), o su likusiais dviem ilgai galvojom, ką daryti, kol Ineta nusprendė, kad nieko kito nebelieka kaip su tais kačiukais patraukti į turgų.

Tad ankstų šeštadienio rytą Ineta, Aušrinė, Paulius ir du rausvais kaspinėliais papuošti kačiukai patraukė į turgų. Aušrinė – nes Ineta taip liepė, Paulius – vildamasis, kad gal vis tik sulaikys visus nuo pardavimo (matote, jis visai nieko prieš auginti visus kačiukus, ir nekreipia jokio dėmesio į Inetos argumentus, kad kitais metais tuo pačiu metu pas mus augs jau ne dvi, o penkiolika kačių) .

Prekyba sekėsi labai prastai. Labai. Taip prastai, kad vos paskambinę pasiteirauti, kaip einasi, kitame laido gale (aišku, dabar telefoniniai nelaidiniai, bet yra toks posakis:) ) išgirsdavome TIK Inetos šnypštimą: „Nenervuokit!“, o į klausimą, ar kitų kačiukai gražesni dar piktesnį: „Tai aišku!“.

Tik visai trijulei grįžus namo (aišku, su abiem kačiukais, tik jau be kaspinėlių) sužinojom daugiau apie smagiai praleistą jų šeštadienio rytą. Pasirodo, turguje žmonių su kačiukais buvo daug daugiau nei tų, kurie svajoja įsigyti kačiuką. Be to, dauguma kitų kačiukų buvo mažesni už mūsiškius (mes mažiukų neatidavinėjame, nes labai jau baiminamės, kad mūsų gražuoliukai nepatektų į rankas tiems, kas augina pitonus). Taigi, prekyba ėjosi tikrai sunkiai. Ir lyg to nebūtų gana, vienas mūsų kačiukų dar ir sugebėjo pabėgti, tai turėjo vaikai smagumo, kol atrado pasislėpusį po kažkieno prekystaliu. O kur dar Pauliaus zyzimas...Jis, mat, įsivaizdavo, kad turguje bus smagu: „Galvojau, kad ateis graži šeima: tėtis, mama ir mažas berniukas. Įsigys mūsų kačiuką, baisiausiai džiaugsis ir visaip kaip mums dėkos...“. Tad susidūręs su realybe jis visą laiką Inetai zyzė: „Nu kada gi jau važiuosime namo? Aš galvojau, kad čia bus smagu, o čia iš vis kažkokia nesąmonė... Matai, kad niekas nenori pirkti mūsų kačiukų... Sako, kad jie dideli... Sakei, kad greitai važiuosim, tad kodėl dar nevažiuojam?“ Ir taip toliau ir panašiai... Oi, pažįstu aš savo Paulių... Kantrybe vaikas tikrai nepasižymi. Inetai taip ištampė nervus, kad kitą dieną, kai Paulius pareiškė: „Tik negalvok, kad ir kitą šeštadienį aš važiuosiu“, ji atsakė: „Pauliau, net jeigu tu man ir primokėtum, aš tikrai tavęs nesiimčiau...“.

Ir pabaigai... Kačiukai, kaip ir galima buvo tikėtis, taip ir liko pas mus. Taip sakant, dabar Kurtuvėnuose turim keturis jų. Kaip sako brolis Audrius: „Jaučiuosi, kaip pas raganą trobelėje – aplink vien katės...“.

Jodinėjame. Mėgėjiškai, žinoma

Svečiavausi neseniai pas kaimynę Ernestą, kuri augina pora mėnesių jaunesnę už Justuką dukrytę. Kažkaip įsikalbėjom apie laisvalaikį su vaikais ir paklausiau, kaip jos dukrytei sekasi piešti – buvo labai įdomu, nes Justuką piešimu gali sudominti tik labai trumpam: jis labiau mėgsta išmėtyti kreideles arba atiduoda piešti man (o kokia „puiki“ dailininkė aš esu, jau esu minėjusi). Taigi, pasirodo Ernestos Lunai sekasi visai neblogai: kadangi dabar vasara, Ernesta mergaitę išrengia nuogutėlę, įduoda į rankas teptukus, ant žemės patiesia popieriaus, padeda akvarelę, ir mergaitė užsiima menu: kai ką piešia ant lapų, kai ką – ant savęs. Vaikui smagumo daug, o mamai vargo ne taip jau ir baisingai daug: kai Lunai atsibosta, ją tiesiog įmerkia į vonią, išprausia ir tiek žinių.

Pagalvojau, kad gal toks „menas“ ir Justukui patiktų. Namie pas mus vietos neperdaugiausiai, tai nusprendžiau eksperimentuoti Kurtuvėnuose, kur atostogavau su vaikais geras tris savaites. Kadangi oras pasitaikė superinis, išsinešiau dažus į lauką, pakviečiau Justuką ir Paulytę ir apskelbiau, kad dabar bus labai labai smagu, nes duosiu jiems piešti. Nu ir ką jūs sau galvojat? Abiem vaikams daugiausia džiaugsmo teikė ne skirtingomis spalvomis savo kojytes/rankytes išpiešti, o ... makaluoti teptukus vandens stiklinėje! Praktiškai tuo ir baigėsi visas smagumas.

Prie ko gi aš lenkiu? Ogi prie to, kad turbūt jeigu aš pati kiek labiau draugaučiau su daile, ir mano vaikams procesas „pamirkom teptuką į vandenį/vėliau į dažus/ir tada tepam ant popieriaus“ atrodytų kaip natūrali veiksmų seka, o ne viskas baigtųsi sulig pirmu punktu... Tačiau kadangi aš meilės piešimui nejaučiu jokios, pažindinti vaikus su šia sritimi turiu šiek tiek priversdama save. Užtat su žirgais, dėl kurių aš šiek tiek išprotėjusi, jie yra supažindinami dar ankstyvoje vaikystėje. Ir, aišku, kad jiems būna be galo keista, jeigu koks draugas bijo sėsti ant arklio, duoti jam cukraus gabalėlį ar paglostyti jį.

Pavyzdžiui, Paulius pirmą kartą atsisėdo būdamas dviejų su puse metukų. Turbūt nuo kokių šešių metų jis jau vienas pats manieže sukdavo ratus (baisiausiai prašydavo, kad joks suaugęs jo nelaikytų). Šiais metais "ant arkliuko" sėdo ir Justukas (nu negali juk nuvažiavęs į Kurtuvėnus neapsilankyti tenykščiame žirgyne!). Pirmą kartą šiek tiek buvo nedrąsu, tačiau jau antrą dieną apjojo net vieną ratuką. Aišku, mama ėjo šalia ir laikė už kojytės.

Tačiau reikia pasakyti, kad ši pramoga nėra tokia jau tokia visai nekalta. Šiais metais visi patyrėme stresą: Aušrinė, kuri irgi paprastai jodinėja pati viena ir mėgsta šiek tiek paraginti žirgą, kad šis bėgtų ristele, šį kartą persistengė, ir šis pasileido zovada. Gal viskas būtų baigęsi ir gerai, jeigu mergaitė būtų neišsigandusi, ir ramiai sustabdžiusi ristūną, tačiau iš panikos ji tik stipriau įsikabino kojomis, o tai jau yra signalas "bėgti greičiau". Ir žirgas bėgo. O Aušrinė, kuri įpratusi sprendimus priimti greitai ir ryžtingai, nusprendė, kad kristi nuo arklio yra daug geriau nei šokti su juo per tvorą (kažkodėl ji nusprendė, kad būtent tokia perspektyva jos laukia), ir gražia forma dribo nuo jo. Aišku, sunku dabar pasakyti, ar nukrito tikrai specialiai, ar netyčia – faktas, kad vieną minutę aš mačiau žirgą atskriejantį į mus ir Aušrinę, rėkiančią „Gelbėkit! Gelbėkit!”, o kitą minutę ji jau kūlversčiai ritosi ant žolės.

Ačiū dievui, viskas baigėsi gerai. Tačiau signalą gavome: jodinėjant reikia išlikti budriam, net jeigu esi nusiteikęs tik ramiai sukti ratus manieže.

Aišku, nukristi nuo arklio nėra jokia bėda. Sunku to išvengti, jeigu jodinėji nors šiek tiek dažnėliau. Tiesa, man pavyko išsisukti nuo to pakankamai ilgai – pirmą kartą buvau numesta iš balno gal tik prieš kokius tris metus, nors jodinėju (nors ir labai jau neaktyviai) nuo penkiolikos metų. Yra nusiritęs ir Paulius. Mažas dar buvo, ir jodinėjo ant ponio. Ir nors buvo griežtai prisakytas to nedaryti, nutaikęs progą, kai trenerė nemato, paragino poniuką šokti per barjerą. Vieną kartą tai pavyko, tačiau antrą kartą Pupa (toks buvo poniuko vardas) prieš pat kliūtį ryžtingai sustojo, o Pauliukas skrido tiesiai jai per galvą. Aš to nemačiau, o atsisukusi tik išvydau Paulių einantį. „O kur Pupa?“ – paklausiau. „Kur, kur – piktai atsakė Paulius. – Va ten - bėga!“. Pažiūrėjau, kad iš tiesų ponis patenkintas skuodžia kuo toliau nuo ganyklos. „O kodėl tu ne ant jos?“ – vis dar nesupratusi klausiu. „Todėl, kad mane numetė“, - gaunu paprastą ir logišką atsakymą.

Patys nukritimai nėra jau toks baisus dalykas. Tačiau pirmą kartą tai patyrus, beveik visada atsiranda jodinėjimo baimė. Mūsų Laimai užteko vieno skrydžio žemyn, kad daugiau ant arklio nebesiropštų. Tiesa, jei ne staiga užpuolusi sloga, šį kartą ji buvo nusiteikusi eiti su mumis, bet labiau dėl to, kad galėtų „pasifotkinti“, o ne iš didelio noro pajodinėti. Aš irgi nuo to laiko, kai dribau, nebe tokia drąsi pasidariau... Todėl gerai, kad šį kartą pasitaikė protinga trenerė, kuri įkalbėjo Aušrinę vėl sėsti ant Coliukės (čia toji, nuo kurios nukrito Aušrinė) ir dar apjoti keletą ratukų. Pirmuosius ratukus ji ėjo šalia, vėliau Aušrinė labai lėtai pasivaikščiojo su žirgu viena. Galbūt todėl, kai Laima vakare jai paskambino ir paklausė: „Ar dar jodinėsi?“, ji labai užtikrintai atsakė: „Tai aišku!“. Gal tik kitą kartą bandys joti ne taip greitai :). Nors kita vertus, manau, kad Aušrinei jojimas šuoliais tikrai padarė įspūdį, nes vėliau ji man pasakė: „Žinai, anksčiau galvojau, kad labai greitai joju... O dabar pajutau tikrą žirgo greitį!”.

Na o dabar grįžkim atgal prie meno, nuo kurio ir pradėjau:). Nenorėčiau, kad susidarytumėte įspūdį, kad vaikams skiepiju tik tai, ką mėgstu pati, nes tai tikrai nebūtų tiesa. Netgi jeigu vaikai ir nesusidomėjo atrakcija piešti akvarele iš pirmo karto, tai nereiškia, kad neturėsiu kantrybės skatinti juos tai daryti ateityje. Ne, aišku, kad ne. Ir toliau mes bandėme kartu piešti, tik sekėsi ne ką geriau, bet pramoga vaikai buvo susidomėję jau kiek ilgėliau. O geriausiai tai išėjo bandymas piešti ant akmenukų: kadangi Justukas labai mėgsta juos rinkti, patiko jam juos ir gražinti. Taip sakant, gimsta menininkai ir ne menininkų šeimose, nereikia prarasti vilties :)

Gimtadienis "8-ių Gyvačių vakarėlis". Scenarijus.

Aušrinei labai patikdavo dalyvauti Pauliaus gimtadieniuose, o vieną kartą ji paprašė, kad suorganizuočiau gimtadienį ir jai. Nu negi gali atsakyti savo jauniausiai sesutei?!
Jeigu Paulius būdamas aštuonerių buvo pakvaišęs dėl dinozaurų, tai Aušrinė – dėl gyvačių. Todėl taip, jūs neklystate – mes turėjome Gyvačių vakarėlį! Ir, kaip ir Dinozaurų gimtadienio metu, namuose buvo paslėptos aštuonios mielos gyvatėlės. Ne tik mielos, bet ir saldžios: iš parduotuvės nupirkau tų saldainių-sliekų, panašių į gyvates. Ot buvo vaikams džiaugsmo!

8 Gyvačių vakarėlis. Scenarijus.Jubiliatei įteikiama pirmoji gimtadienio kortelė:
„Kaip smagu visus jus matyti, atvykusius į Aštuonių gyvačių vakarėlį!
Kodėl gyvačių? Ogi todėl, kad namuose išsirangė ir pasislėpė net 8 saldžios gyvatėlės.
Išdykusios šios gyvatės, nėr ką ir sakyti! Aušrinės gimtadienio proga jos paruošė siurprizą, ir paslėpė jį saugioje vietoje namuose. Tačiau visos gudruolės yra pasirengusios atskleisti siurprizo vietą, jeigu tik svečiai susidoros su jų paruoštomis užduotimis. Taigi, ar esate pasiruošę įveikti pirmąją iš jų?
Pirmoji užduotis: mįslė, kurios atsakymas parodys kelią prie pirmosios gyvatėlės „Vienas bėga, kitas veja“
Kadangi mįslės atsakymas yra „Dviratis“, prie balkone stovinčio dviračio ir reikėjo ieškoti pirmosios gimtadienio gyvatėlės.

Pirmoji gyvatė„Ech jūs gudruoliai, atspėjote! Gerai, reikia žaisti sąžiningai – nusipelnėte antrosios nuorodos. O norint gauti antrąją kortelę, turėsite įminti dar vieną mįslę: Atidarai, šviesu. Uždarai – tamsu“
Na va, vėl pasikartojau ir įkišau nuorodą į šaldytuvą... Turbūt, prieš kiekvieną gimtadienį reikia peržiūrėti buvusiųjų scenarijus, kad tose pačiose vietose neslėpti. Tačiau kadangi svečiai buvo kiti, jiems teko šiek tiek pasukti galvą, kad gyvatės ieškoti reikia šaldytuve.

Antroji gyvatė
„Sveikinu, jums tikrai neblogai sekasi! O dabar siūlau padaryti mažutę svajonių pertraukėlę.
Štai mažas indelis. Aušrinėle, padalink visiems svečiams po kortelę. Tegul kiekvienas svečias surašo po vieną savo svajonę, kurią tikisi įgyvendinti per šiuos metus. Kitais metais, kai vėl susirinksime per tavo gimtadienį, bus smagu pasižiūrėti, kokios svajonės išsipildė, ir kokios ne. Sėkmės!“

Iš tiesų, tai labai smagi užduotis. Smagi ta prasme, kad labai įdomu po metų yra visiems ištraukti tas korteles, ir pasižiūrėti, kokios svajonės išsipildė, o kokios – ne. Kuomet visi gimtadienio dalyviai surašo savo svajonės, pasakoma, kur slepiasi trečioji gyvatėlė.

Trečioji gyvatė„Hmmm....Nesugalvojau nei vienos mįslės. Todėl šį kartą teks jums įvykdyti užduotį. Matote – ant užuolaidų kaba daug balionų. Viename iš jų slypi nuoroda į sekančią užduotį. Tačiau dėmesio! Jeigu pasirenkamas balionas ne su nuoroda, o su užduotimi, privalote ją atlikti ir tik tuomet rinktis kitą balioną“
Paslėpta nuoroda viename iš balionų: „Nuoroda: Dieną vaikšto, naktį žiopso!“ (Atsakymas: „Batai“. Vaikams būna labai daug džiaugsmo atrasti sekančią nuorodą kurio nors iš vaiko batuose).

Ketvirtoji gyvatė„Jūs jau pusiaukelėje, sveikinu!
Aš irgi nusprendžiau ne užduoti mįslę, o suorganizuoti žaidimą. Kviečiu visus pažaisti žaidimą „Kas aš esu“
Kadangi šitas žaidimas yra aprašytas „Smagiausių žaidimų“ skiltyje, čia jo neaptarinėsiu.

Sužaidus žaidimą, įteikiama nuoroda: „Vikrus žaltys aplink kaklą apsikabinęs“. Atsakymas yra: „šalikas“, o penktosios gyvatės reikėjo ieškoti rūbų spintoje.

Penktoji gyvatė„Štai ir atkeliavote prie penktosios gyvatėlės. Ir aš turiu mįslę: „Ne televizorius, bet turi ekraną, Ne žmogus, bet turi smegenis, Ne katė, bet reikia pelės““
Aišku, kad atsakymas yra „kompiuteris“.
Šeštoji gyvatė„Ar prisimenate, ko visi susirinkote?:) Kviečiu visus ramiai prisėsti ir surašyti linkėjimus Aušrinėlei. Kaip matote, turiu paruošusi specialų balioną, jau paruoštą skrydžiui. Šis balionas nuskraidins visų jūsų palinkėjimus į dangų, kad jie greičiau išsipildytų“
Oi, maloni šita užduotis... Visi surašome palinkėjimus ant atvirutės, prikabiname juos prie dujomis pripildyto baliono ir paleidžiame jį į dangų. Tegul visi palinkėjimai išsipildo! O svečiams įteikiama dar vieną nuoroda „Už ausų laiko, užpakaliu kanda“ („Žirklės“).

Septintoji gyvatė„Ką gi, jūs jau finišo tiesiojoje – beliko atrasti paskutiniąją gyvatėlę – visų mūsų motinėlę, kuri ir turi paslėpusi siurprizą. O paskutinė nuoroda labai paprasta: „Lino širdis, vaško drabužis“.
Gero tau gimtadienio ir gerų metų, Aušrinėle!“
Prie žvakidės ir buvo paslėpta aštuntoji gyvatėlė bei gimtadienių skanėstų skrynelė.

Tokia buvo Aušrinės gimtadienio šventės pagrindinė dalis, ir tai buvo paskutinis gimtadienio scenarijus, atkastas iš archyvų kompiuteryje - vėliau aprašinėsiu jau tik būsimus gimtadienius. Tiesą pasakius, net žinau, kokį sekantį gimtadienį norėčiau surengti Pauliukui, tik nežinau, ar visas idėjas pavyks įgyvendinti... Bet apie tai kada nors vėliau.

Gerų gimtadienių!

Kiti mūsų švęsti gimtadieniai:
Juliaus 3-jų metų Gyvačių gimtadienis
Justo 4-ių metų Varliukų ir Gandro šventė
Juliaus 2-ų metų Mėlynojo Autobusiuko šventė
Aušrinės 12-asis gimtadienis Pasakų Karalystėje
Justo 3-asis Traukinukų gimtadienis
Juliaus 1-asis gimtadienis
Aušrinės 11-asis Vaiduoklių gimtadienis
Pauliaus 12-asis gimtadienis
Justo 2-ų metų Mašinų gimtadienis
Pauliaus 8-erių metų Dinozaurų gimtadienis
Pauliaus 9-erių metų Ateivių gimtadienis
11-mečio gimtadienio šventė "Laiko mašina"

Auginame pametinukus: fobijos ir realybė

Man labai nepatinka žodis „pametinukai“, nes skamba labai jau panašiai į „pamestinukai“, tačiau jokio kito gražaus lietuviško atitikmens, reiškiančio, kad vaikų amžius skiriasi tik vieneriais metais, neradau. Todėl ir toliau tenka vartoti šį - negražų...

Amžiaus skirtumas tarp Justuko ir Juliuko – lygiai pusantrų metukų, taigi jie ir yra mano „pametinukai“.

Kalbant bendrai, niekada nesibaiminau vaikų auginimo. Nei vargų, apie kuriuos tiek daug šnekama, nei nepriteklių, nei to, kad kuriam laikui reikės pamiršti save ir atitrūkti nuo visuomeninio gyvenimo... Tačiau kai pradėjau lauktis Juliuko, nejuokais išsigandau. Ne dėl to, kad būčiau pakeitusi savo nuomonę vaikų klausimu, tikrai ne. Tiesiog išsigandau, pagalvojus, kad nesugebėsiu susitvarkyti su dviem mažais vaikais, iš kurių vienas dar tik tik pradėjo vaikščioti, o kitas – naujagimis. Ir savo aplinkoje nelabai turėjau draugių, kurios augintų pametinukus ir iš kurių galėčiau pasisemti patyrimo.

Taigi, nors visada svajojau apie mažą metų skirtumą tarp vaikų, supanikavau. Tačiau, realiai suvokdama, kad nuo to, panikuosiu aš, ar ne situacija tikrai nepasikeis ir anksčiau ar vėliau man teks su tuo susitvarkyti, ėmiausi veiksmų.

Pirmiausia pradėjau ieškoti žmonių, kurie jau turi patirtį auginant pametinukus, ir susiskambinau su savo drauge Diana (aha, vis dėlto turiu vieną draugę, kuri augina pametinukus!). Dianos patirtis auginant vaikus iš tiesų yra milžiniška (mano akim žiūrint): ji augina net šešis berniukus, tarp kurių yra ir dvynukai, ir pametinukai. Teisybę pasakius, Diana yra žmogus, kuriam aš pirmiausia skambinau ištikus BET KOKIAM panikos priepuoliui, susijusiam su vaikais. Ir šį kartą nepasigailėjau - Diana iš tiesų sugebėjo mane nuraminti. O ypač man įstrigo dvi jos frazės: „Tikrai negalvok, kad auginti du vaikus yra dvigubai sunkiau nei vieną, nes tai yra visiška netiesa“ ir „Būk tikra, kad per tuos kelis mėnesius, kurie tau dar liko iki gimdymo, Justukas irgi smarkiai išaugs“. Aš dar negaliu pasakyti, ar pirmoji frazė yra teisinga, nes norint tai įvertinti reikia, kad praeitų šiek tiek laiko, tačiau galiu garantuoti, kad antroji buvo visiškai teisinga. Per tą trumpą laiką Justukas neįtikėtinai pasikeitė: pradėjo visur vaikščioti pats, tiesiog duodamas rankutę; pažaidęs smėlio dėžėje, vėliau pats surenka savo žaisliukus; jeigu važiuojame pvz. prie kokio ežero, jis jau nenubėga toli nuo manęs, o žaidžia ten, kur aš jį matau. Žodžiu, kuo labiau aš storėjau ir pūčiausi ir kuo sunkiau man būdavo jį vytis, tuo labiau jis savarankiškėjo ir pradėjo pagelbėti man.

Po pokalbio su Diana ėmiausi dar konkretesnių veiksmų panikai įveikti. Ir padariau tai, ką rekomenduoja daugelis psichologų: pabandžiau įvardinti didžiausias savo baimes, o tai buvo:
a) Ėjimas į lauką – aš jau su vienu Justuku pakankamai streso apturėdavau, kol įkalbėdavau jį rengtis, tad vien mintis apie dviejų vaikų suruošimą pasivaikščiojimui man kėlė grynų gryniausią siaubą.
b) Miego trūkumas – jeigu būnu neišsimiegojus, būnu be galo pikta ir suirzusi, iš tokios mamos naudos tikrai menka. Labai baiminausi, kad turėčiau pakankamai laiko poilsiui.
c) Užsidarymas namie – tai šiek tiek siejasi su pirmu punktu: baiminausi, kad su dviem vaikais iš vis liausiuosi visur ėjusi, ir tik tūnosiu namie. O visi žino, kas atsitinka žmonėms, uždarytiems tarp keturių sienų...

Va tokios vat buvo tos mano baimės. Įvardinus jas, pradėjau ieškoti galimų sprendimų ir radau jų aibes, pradedant auklėmis ir baigiant vežimais pametinukams. Tačiau šiandien, kadangi mums kaip tik ką tik suėjo vienas mėnesiukas (įdedu tos ypatingos dienos nuotrauką, kur įamžinti du vienodai aprengti broliukai) jau galiu pasidalinti įspūdžiais iš realybės.

O mūsų realybė yra tokia:
- Nors turiu poros rekomenduotų auklių kontaktus, kol kas auklės nepasamdžiau. Gali būti, kad jos dar prireiks ateityje, nes išeiti su dviem vaikais į lauką man vis dar yra didelis iššūkis, tačiau kol kas planuoju tvarkytis pati. Šį mėnesį man į pagalbą ateidavo sesuo Laima, kuri ir padėjo įsivažiuoti į pasikeitusį ritmą;
- Esu be galo laiminga „atradusi“ vaikjuostę – jau neįsivaizduoju, ką daryčiau be jos (tik pažiūrėkit, kaip labai ji man tinka :) ). Kiekvieną rytą mažąjį įsisuku į ją, ir joje jis leidžia didžiąją dalį dienos. Iš pradžių negalėjau patikėti, kad Juliukas galėtų šitame daikte užmigti, tad buvau tiesiog šokiruota, kaip puikiai ir lengvai jam tai pavyksta. O kol jis ramiai snaudžia man ant krūtinės, mano rankos būna laisvos, ir galiu kuo puikiausiai dirbti kitus darbus: siurbliuoti, valyti dulkes, žaisti su Justuku, valgyti... Tiesa, ne viskas sekasi gan lengvai: kur kas sunkiau sekasi dažytis (paskutiniu metu stengiuosi nors šiek tiek atsistoti priešais veidrodį, nes vis gaunu velnių nuo Laimos, kad mamos, sėdinčios namie, visiškai apsileidžia:) ), rinkti uogas (bandžiau, bet po kelių pritūpimų nusprendžiau, kad geriau palauksiu, kol Nerijus man priuogaus) ar gerti kavą (oi, kaip ryte jos norisi, bet kol neatšąla negeriu – nors ir labai saugausi, vis tik bijau nuplikyti Juliuką).
- Buvau užsisakiusi vežimą pametinukams, tačiau ačiū dievui, kad pardavėjas negalėjo jo atgabenti man į Vilnių, nes tokio vežimėlio mums kol kas tikrai nereikia – Diana buvo teisi: Justukas tikrai diena iš dienos sparčiai auga ir savarankiškėja, ir dabar jau beveik visur eina savo kojytėmis. Be to, jeigu distancija yra ilgesnė, galima tiesiog sodinti Justuką į vežimėlį, o Juliuką neštis vaikjuostėje (sakiau, kad šis daiktas nerealus pagalbininkas!)
- Racijos – nors gyvenu bute, iš tiesų, man dabar tai nepakeičiamas daiktas, nes siekdama išvengti triukšmo (o pas mus jo netrūksta) Juliuką kartais migdau arba balkone, arba tolimiausiame kambaryje. Ir uždarau visas duris, kad Justukas ten nepatektų. Tad be racijos, tektų vis lėkti ir žiūrėti „kaip ten vaikeliui sekasi“, o dabar esu rami.

Taigi, mes jau pragyvenome kartu vieną mėnesiuką. Kiek tenka bendrauti su kitom mamom, būtent šis pirmasis mėnuo yra pats baisiausias. Jeigu tai tikrai yra tiesa, galiu pasakyti viena: tikrai nebuvo taip baisu, kaip aš įsivaizdavau. Nei iš tolo.