Vasaros atidarymas ir karamelinis tinginys

Vos tik baigėsi Pauliaus mokslo metai (kuriuos, jis, beje, užbaigė įspūdingai - metiniuose rezultatuose tik vienas devintukas dešimtukų tarpe), atidarėme vasaros sezoną ir atidūmėme į Kurtuvėnus.

Vilniuje sėdėti per karščius būna tikra kančia. Ypatingai kankiniesi žmogus, kai negali, dėl vis dar skirtingų mažylių dienos ritmų, niekur toliau nuo namų atsitraukti. Todėl labai tikėjaus, kad Kurtuvėnuose visi atsigausime, vaikai kiauras dienas galės pliuškentis pripūstame baseine lauke, suptis, kuistis smėlio dėžėje ir daryti dar milijoną kitų dalykų. Tačiau... vasara Lietuvoje tuo ir ypatinga, kad niekada nežinai, kokią dieną ji išpuls. Ir kol kas tos išsvajotos vasaros, kuomet iš tikrųjų buvo galima pliuškentis baseine, gavome gal tik porą dienų. O rytoj jau išvažiuojame atgalios.

Bet ką aš čia apie tuos baseinus... Kurtuvėnai tuo ir ypatingi, kad pramogų čia tiek, jog joks blogas oras atostogų nesugadins. Pavyzdžiui, čia kiekvieną dieną galima eiti pasižiūrėti arkliukų. Arba traktorių. Arba galima šokinėti ant batuto (ką, gal su striuke nepašokinėsi?!). Arba suptis ant supynių. Arba prašyti, kad senelis pavėžintų dviračiu. Arba... Tikrai milijonas tų "arba".

Aš vis karts nuo karto paskaitinėju kitų mamų blog'us. Tai ten būna, kad mamos pasakojasi, kad jų vaikai sutrinka, patekę į žmonių minią: tampa nedrąsūs, jaučiasi nesaugiai ir taip toliau. Maniškiams tai atvirkščiai - kuo daugiau žmonių, tuo nuotaika geresnė. Net ir Juliukas, kuris bendrai paėmus, yra tiesiog visiškai prie manęs prilipęs vaikas, Kurtuvėnuose (kur paprastai būna daug daugiau žmonių) tiesiog akyse pražydo. Ir net vaikščioti pradėjo! O buvo taip. Mes su Justuku dėliojome puzzle kvadratėlius ant stalo, o jis, prie netoli esančio kosmetinio staliuko, kuitėsi tarp Aušrinės daiktų. Ir staiga apsisuko, ir, lyg niekur nieko, lapatai lapatai ir atkeliavo pas mus.

Ir būtent čia, beatostogaujant Kurtuvėnuose, staiga supratau, kad mano Juliukas jau visai ne be lėliukas. Supratau iš to, kaip įnirtingai mosikuoja jis rankomis, rodydamas į supynes ir reikalaudamas jį pasodinti ten. Iš to, kaip jis, pagaliau sulaukęs savo eilės, nei už ką nesutinka lipti iš dviračio kėdutės: tik įsmeigia akis į mane ir įnirtingai purto galvą. Galiausiai iš to, kad žaisdami su kamuoliu privalome ir jį įtraukti į žaidimą - jis jau nei už ką nesutinka žaisti kitu kamuoliuku vienas pats sau. Taip... pas mus kovoti už būvį tenka net ir patiems mažiausiems. Kaip pasakytų Laima "mandagumu ir ginklu čia pasieksi daugiau nei vien tik mandagumu".

Pramogų blogas oras tai nesugadina, bet blogiausia yra tai, kad prie blogo oro labai jau pakyla noras saldumynams (na, bent jau man tai tikrai). Šlemščiu čia juos be galo be krašto. Ir nusiperku tų saldumynų, ir pati prisidarau. Vat užvakar dariau užkandžiams prie arbatos "Tinginį".

Tokie užkandžiai kaip "tinginys" yra bemaž idealūs: pasigamina vos ne per dešimt minučių bei patinka daugiau mažiau visiems. Na, bent jau nepažįstu, kam nepatiktų. Dažniausiai aš gaminu dviejų rūšių „tinginius“ - karamelinį bei šokoladinį. Nes niekaip negaliu apsispręsti, kurio gi jų norisi labiau. Tačiau šį kartą kažkaip apsiribojau tik vienu. Kadangi tas "karamelinis tinginys" toks gana neįprastas, pagalvojau, kad pasidalinsiu receptuku (nusižiūrėjau jį kažkada labai seniai iš vienos savo kolegės bendradarbės).

Karamelinis tinginys:

Reikės:

- 400 g sausainių

- 1 pakelio sviesto

- 1 indelio "Rududu"

Sausainius sutrupinam. Dalį jų aš dar ir sutrinu su "kočėlu" (na, kad jau tokie visiški visiški trupinukai būtų). Pakelį sviesto ir "Rududu" dedam į mikserį ir išsukam iki vientisos masės. Užpilam šią masę ant sausainių, sumaišome ir sukrečiame į sviestiniu popieriumi padengtą formą. Kraštus užlenkiame bei įdedame į šaldytuvą, kad viskas sustingtų.

Sūrio pyragas

Ištekėjo prieš savaitę viena iš mano gerų draugių. O, kaip ir priklauso, likus savaitei iki vestuvių, suorganizavome jai mergvakarį. Jai tai buvo dar viena proga pamąstyti, ar, taip sakant, tikrai tinkamą sprendimą priėmė, man – dar viena proga ištrūkti iš namų. Ir nors kartą ką nors gražaus apsirėdyti.

Temos apie mergvakarį neplėtosiu, bo viskas ten buvo linksma ir gerai, pasakysiu tik tiek, kad šėlti su merginomis man visada labai patinka. Na, netgi ne tai, kad šėlti, kiek leisti laiką. Tiek visko galima sužinoti tų mergaitiškų vakarėlių metu! Visokių mažų paslaptėlių. Cha! Turbūt jau galvojat, kad labai smaginomės visų kitų pažįstamų, kurios nedalyvavo mergvakaryje, mažas paslaptėles aptarinėdamos (darbe taip juokaudavom, kad būtinai reikia su kolegom pietaut, nes visada tas, kuris nepietauja, yra „apipletkinamas“. Ot ir ne. Vat šį kartą, pavyzdžiui, buvau be galo laiminga sužinojusi mažą paslaptį apie ricotos sūrį.

Sėdėjom sau kavinukėj, gurkšnojom sau kas vyną, kas mineralinį (čia jau aš, nes vis dar maitinu Juliuką, ir nepageidauju, kad jis irgi jaustųsi, tarsi pašventęs mergvakaryje) ir užkandžiavom visokiom gėrybėm. Ir štai viena mergina, tepdama ricotos sūrį ant bandelės, lyg tarp kitko tarė: „O ar žinojot, kad labai jau paprasta pasigaminti ricotos sūrį? Tereikia sušaldyti kefyro pakuotę, vėliau tą sušaldytą gabalą susukti į marlę ir kur nors pakabinti. Kai vanduo išbėgs, ir liks ricota. Tik žolelių beliks įdėti“.

Vat čia tai man jau buvo naujiena. Žolelių į tą gautą ribotą aš net nesirengiau dėti, nes dėl aptepto sūriu sumuštinio galvos nesukčiau, bet dėl sūrio pyrago, į kurį įeina daaaug ricotos, tai dar ir kaip sukčiau!

Sūrio pyragas yra turbūt mano numeris vienas pyragas. Anksčiau, jeigu tik pietaudavau Čili Picoj, desertui visada rinkdavausi sūrio pyrago gabalėlį (t.y. rinkdavausi tada, kai iš viso nuspręsdavau, kad noriu deserto, nepagalvokite, kad visada per pietus ir šlemšdavau pyragus). Tik kad labai jau brangus tas malonumas man atrodydavo. Todėl vieną rytą, netikėtai įsijungus „Labą rytą“, be galo apsidžiaugiau pamačiusi ten L. Rasutį, kepančią amerikietišką sūrio pyragą. Aišku, nepaisant to fakto, kad labai stengiausi greitai įskaityti titrus ir nusirašyti visą receptą (gi įsijungiau laidą tai ne nuo pradžios!), nusirašyti jo nespėjau. Jau tą pačią dieną parašiau į LTV, prašydama atsiųsti receptą. Savaitę laukiau atsakymo, tačiau niekas taip ir nepasivargino atsakyt man (buvau labai pasipiktinus, nes mes, kai dirbau radijuje, laikėmės principo, kad visiems klausytojams būtina atsakyti). Bet ko jau man nestinga, tai atkaklumo. Todėl tada parašiau ne bendriniu LTV elektronio pašto adreso, o pačio „Labo ryto“ adresu. Ir M. Naudžius jau kitą dieną labai maloniai persiuntė man visą receptą (va, nuo ko pradedi gerbti net visai nepažįstamus žmones – nuo mažyčių smulkmenų!).

Nuo to laiko L. Rasutis „Amerikietiškas sūrio pyragas“ tapo mėgstamiausias mano kepinys namuose. Jau skanus tai be galo! Bet turėjo jis tokį, sakyčiau, mažą trūkumą – į jo sudėtį įėjo labai jau daug sūrio „Philadelphia“. Vienu momentu jo iš vis buvo labai sunku rasti parduotuvėje, dabar jas pardavinėja labai jau mažomis pakuotėmis. Ir atsižvelgiant į kainą, pyrago savikaina irgi gaunasi labai jau išpūsta.

Vieną kartą pabandėm kepti pyragą ne iš philadelphijos, o oš ricotos sūrio. Skonis vis dar buvo puikus, o kaina nors šiek tiek sumažėjo. O vat dabar sužinojau, kad tą sūrį kuo paprasčiausiai galima pasidaryti pačiam.

O prieš porą dienų pyragą iš kefyro jau ir išbandžiau. Nors iki pat paskutinės akimirkos abejojau, ar tikrai gausis, rezultatas visas abejones išsklaidė. Iš pradžių galvojau, kad gal aš, entuziazmo kupina, tik įsivaizduoju, kad gavosi taip pat (nors tas variantas sunkiai tikėtinas, nes sūrio pyragą kepiau ir Aušrinės gimtadieniui, taigi labai gerai prisiminiau jo skonį), todėl pasikviečiau Inetą pas save patvirtinti, kad tikrai pyragas gavosi toks pat, kaip ir iš įprastos ricotos. Ineta iš pradžių šaipėsi iš tos mano idėjos kepti pyragą iš kefyro, bet kai paragavo, visi juokai ir jai išgaravo. Ir patvirtino: pyragas tikrai tobulas. O receptas toks:

Amerikietiško sūrio pyragas

Pagrindui:
1 ½ puodelio maltų sviestinių sausainių (tiesą pasakius, dabar aš jau naudoju bet kokius sausainius, bet su sviestiniais geriausiai gaunasi);
6 šaukštai ištirpdyto sviesto
Įdarui:
1 stiklinė cukraus
3 šaukštai kukurūzų krakmolo(cornstarch)
850 gr. lydyto sūrio su grietinėle (Philadelphia, Ricota ar pan)
1 didelis arba 2 maži kiaušiniai
½ stiklines riebios grietinėlės
¾ arb. šaukštelio grynos vanilės ekstrakto

Pirmiausia pasigaminam sūrį. Imam kefyro pakuotę (geriausia, tą maišeliuose, kad patogu iškirpti būtų) ir užšaldom ją šaldymo kameroj. Tada nukerpam pakuotę, apsukam sušalusį gabalą marliu, ir pakabinam pvz. vonioj po kranu, kad tirpdamas vanduo ištekėtų. Pastaba: iš vieno litro kefyro man gavosi tos ricotos ne tiek jau daug (iš akies nusprendžiau, kad gal pusė tiek, kiek reikia pagal receptą), todėl visų likusių produktų (išskyrus grietinėlę, kurios dėjau apie 1 stiklinę) šiam bandomajam kepimui dėjau perpus mažiau.
Įkaitinam orkaitę iki 180 laipsnių.
Paruošiam pagrindą: sumalam sausainius ir sumaišom su ištirpdytu sviestu. Plonai suspaudžiam mišinį prie formos dugno ir iki kraštų vidurio. Dedam į orkaitės vidurį ir kepam 10 min., tada PILNAI atšaldom. Po to įkaitinam orkaitę iki 230 laipsnių.
Paruošiam įdarą: sumaišom cukrų su kukurūzų krakmolu dideliame dubenyje. Įdedam sūrį ir suplaukam su mikseriu (medium speed) ar su kombainu iki minkštos (grietinės) konsistencijos.
Pridedam kiaušinį ir plakam, pridedam grietinėlę ir vanilę.
Sudedam masę į formą ant pagrindo. Kepam orkaitės centre, kol viršus paruduos ir masė prie formos kraštų pradės kietėti, apie 40 min. Uždengiam folija, ir dar kepam kokį 15 min., kol paviršius paruduos. Centras gali likti truputį minkštas. Atšaldom iki kambario temperatūros. Tada įdedam pyragą į šaldytuvą mažiausiai 3 valandom arba nakčiai.

Kaip jau minėjau, recepto šaltinis (be tų visų philadelphia-ricota modifikacijų): L.Rasutis LTV laidoje "Labas rytas".

Kadangi sugalvojau pyragą nufotografuoti labai vėlai, rinktis galėjau tik iš vieno gabaliuko, todėl nuotrauka tikrai gavosi baisi. Bet su skoniu tai tikrai nieko bendra neturi :).

Vienuoliktasis gimtadienis - "Dvasios ir vaiduokliai"

“Seniai seniai viename nuošaliame name gyveno seras Albertas. Kadangi jis su niekuo kaime nebendravo, nei vienas kaimo gyventojas nežinojo, iš kur Albertas susikrovė turtus. O kad jis buvo turtingas, niekas neabejojo. Tai rodė ir rūbai, kuriais Albertas mėgo rengtis. Ir ginklai, kuriuos jis karts nuo karto ištraukdavo prieš saulę. Ir aukso grandinės, kuriomis mėgo pasipuikuoti.
Tačiau vieną dieną seras Albertas paslaptingai mirė. Iš pradžių kaimo gyventojai vis mėgino įsėlinti į jo namus ir nugvelbti ten esančias gėrybes, tačiau po to, kai visi, kurie įžengdavo į apleistus namus, niekada iš jų nebeišeidavo, kaimiečiai liovėsi tai daryti. Pradėjo sklisti kalbos, kad šiuose namuose apsigyveno sero Alberto vaiduoklis.
Daug metų prabėgo, ir pro šiuos namus ėjo būrelis vaikų. Vienas jų išgirdo kažką šaukiant.
- Užeinam į šiuos apgriuvusius namus? – pasiūlė vienas“.

Kuomet Paulius sužinojo, kad Aušrinės gimtadienio tema bus „Dvasios ir vaiduokliai“, kreivai šyptelėjo ir pasakė: „Jo... Nereikėjo man jai tiek siaubo istorijų pasakoti...“. Gal reikėjo, o gal ir ne. Faktas kaip blynas: Aušrinė išsirinko būtent tokią temą, ir būtent tokį gimtadienį mes jai ir suorganizavom.

Tiesą pasakius, šis gimtadienis turbūt galėtų pretenduoti į mūsų Metų Renginį. Mat ruošėmės jam ypatingai ilgai – gal pusę metų. O ruošėmės tiek todėl, kad būtent prieš pusę metų Aušrinė ir išreiškė savo pageidavimą, kad šių metų gimtadienį – vienuoliktąjį – jai suorganizuotų tėtis ir Inga. O juk jeigu žmogui jau prieš pusę metų ką nors pasižadi, tai negali to daryti atmestinai. Turi įdėti PASTANGŲ. Vat ir dėjom tas pastangas. Ne tik aš ir tėtis. Plušo iš peties visa šeima.

O vat šiandien jau galiu pristatyti viso šio „projekto“ rezultatą.

Visų pirma, kiekvienam gimtadienio dalyviui buvo įteikti šventiniai kvietimai su baugios istorijos pradžia. Ir kvietime buvo nurodyta: „Prašau sukurti šiai istorijai pabaigą bei atsinešti ją į vakarėlį. Geriausios istorijos autorius bus apdovanotas specialiu gimtadienio prizu“. Va taip va. Užduotys prasidėjo dar net neatvykus į gimtadienį.

Programinę gimtadienio dalį šiek tiek paliksiu nuošaly, ir dabar papasakosiu apie teminio vakarėlio maistą. Nes jam buvau nusprendusi skirti ypatingą dėmesį. Na, čia gal per skambiai pasakiau – iš tiesų, buvau nusprendusi, ne „skirti ypatingą dėmesį:, o apskritai „parodyti dėmesį ir šiai sričiai“. Ir... net nežinau, ar dar kada ryšiuos šiam eksperimentui, bo pasirodo, šitas reikalas prašosi begalinio kruopštumo ir atsidavimo. Bet kai kas vis dėlto pavyko.

Taigi, maistas. Visų pirma, buvau sugalvojus iškepti kraupius „Kruvinus Pirštukus“. Idėją esu nusižiūrėjus jau seniai, tik vis progos tam nebuvau atradus. Parodžiau juos Aušrinei, ir kadangi ji irgi pritarė, kad „pirštai iš tiesų atrodo baugiai“, nusprendžiau surizikuoti ir gaminti. Pats procesas truko tikrai netrumpai: reikėjo kruopščiai minkyti visus pirštukus į volelius, galuose užtepti uogienės bei kiekvienam jų įspausti po anakardžių riešutą. Iš pradžių dar stengiausi daryti dailius mažučius pirštukus, paskui, pamačius, kad taip gal pusę nakties minkysiu, dariau bet kaip. Ir kaip aš džiaugiausi, kad sukviečiau visą šeimą pasižiūrėti „šedevro“ dar iki tol, kol neįkišau jų į orkaitę! Nes ištraukus paaiškėjo, kad:
- braškių uogienė tam reikalui yra visiškai netinkama. Aišku, ji skani, bet sukepus savo raudoną spalvą praranda, todėl pirštukai visiškai nebeatrodo kraupiai. Pati kalta. Aiškiai recepte buvo parašyta, kad reikia naudoti „spanguolių arba aviečių uogienę“.
- nagai kai kuriems pirštams ištrupėjo;
- kas blogiausia, dauguma sausainių prikepė prie kepimo popieriaus, todėl paskui turėjau gražaus laiko, gramdydama juos.
Šiaip, sausainukai gavosi tikrai skanūs, tačiau atsižvelgiant į tai, kad mūsų šeimoj sausainiai nėra labai paklausūs, tikrai mieliau būčiau dariusi pirštelius su dešrelėmis ir ketčupu. Vat tik niekaip nesugalvojau, kaip tešlą padaryti reiktų.
Kita „maistinė“ idėja buvo prikepti daug vienetukų (juk vienuolika metų, tai labai „į temą“). Tai vat, mielieji, galiu pasakyti štai ką: kažkur esu skaičiusi, kad Agata Kristi taip nekentė plauti indus, kad kiekvieną kartą, atsistojus prie kriauklės jų plauti, jai iš karto kildavo mintis apie naują žmogžudystės scenarijų. Šita mintis man niekaip neišėjo iš galvos spaudant tuos vienetukus iš tešlos – turbūt būčiau galėjus ne vieną gerą siaubo istoriją parašyt. Ir kas tokias mažas vienetukų formeles sugalvojo! Tačiau galų gale kantrybė man vis tiek trūko: į pabaigą ėmiau gaminti ne tik vienetukus, bet ir visokius drugelius, žvaigždutes, mašinytes... bet ką, kad tik nors kokia įvairovė procese atsirastų.

Ir paskutinė “idėja fix”, kuri taip ir liko neįgyvendinta, buvo aplieti picas ketčupu taip, kad jos atrodytų tarsi po voratinkliu. Tačiau atsisakiau šios idėjos, nes pati nemėgstu ketčupo ant picos, o gadinti maistą vien iš idėjos kaip ir nesinorėjo.

Tai vat tiek ir tų idėjų iš maisto srities.
O kita diena buvo gimtadienio diena. Pagal planą, visi „vaiduoklių gaudytojai“ buvo surinkti prie Šiaulių bažnyčios (labai tinkanti į temą susitikimo vieta) ir buvo atvežti į Kurtuvėnus. Pagrindiniam maistui buvom nusprendę užsakinėti picas, tačiau kadangi iki jų atsivežimo dar buvo gerokai laiko, tėtis iš karto suorganizavo savo mėgstamiausią (po šachmatų) žaidimą - Boči turnyrą. Nei vienas vaikas dar nebuvo šio žaidimo žaidęs anksčiau, tačiau labai greitai įsivažiavo į taisykles, ir žaidimas taip įsibėgėjo, kad aš jau išsigandau, kad niekaip negalėsiu prisišaukti jų valgyti savo ilgai keptų sausainių. O žinojau, kad turiu kažkaip „prasisukti“ iki picų atvežimo, todėl nutaikiusi progą tarp eilinių „mačų“, sušukau visiems: „O dabar, kadangi švenčiam vienuolikos metų gimtadienį, visi visi suvalgom po vienetuką, kad gimtadienis vyktų sklandžiai, linksmai ir visos dvasios būtų išvaikytos!”. Net nustebau, tačiau ilgai raginti nereikėjo – visi sugužėjo po pavėsine, kur buvo sudėti ne tik sausainiai (tiek vienetukai, tiek kruvinieji piršteliai), bet ir visi reikalingi priedai jiems: dviejų spalvų glajus bei tortiniai pabarstukai. Dar labiau aš nustebau, kai vaikai suvalgė ne po vieną sausainuką ir dingo nuo stalo atgal prie žaidimo, o tiesiog šlemštė tol, kol glajus baigėsi. O vienas berniukas tai vis kartojo, kad šiuos sausainius reikėtų įtraukti į Legendinių Receptų knygą. Glostė mano širdį šie žodžiai, ką ir besakysi. Net dar glajaus – tokio raudono, kruvino kruvino, padariau. Tiesa, susidomėjimo sulaukė ne tik vienetukai, bet ir pirštukai. Nors aš jais iškeptais ir buvau nusivylus, vaikams jie atrodo „labai baugiai“. Kaip sakė K.: „Žiauuuriai skanūs. Bet net baisu dėti į burną - tiek visko gali prisifantazuot juos kramtydamas...“
O tada, po picų, prasidėjo lobio, kurį saugo vaiduokliai, paieškos.

Pirmoji užduotis - Skeletai iš spageti makaronųVaikams buvo įteikta pirmoji kortelė, kurioje į juos kreipėsi pats sero Alberto Vaiduoklis. Jis papasakojo, kad visos istorijos apie jį yra teisingos – tikrai, daug turto jis užgyveno, tačiau ir daug žmonių nuskriaudė, tad dabar negali ilsėtis ramybėje. Ir negalės tol, kol lobis nebus surastas ir išdalintas geriems žmonėms. Tokiems, kurie yra pakankamai ištvermingi, protingi ir atkaklūs. Tačiau tuo pačiu perspėjo, kad paprasta nebus – jau daugel didvyrių čia buvo pasirodę, tačiau visi jie, taip ir nepasiekę galutinio tikslo, taip ir liko pūti šioje pilyje.

Kartu su pirmąja kortele, vaikai gavo ir pirmąją užduotį: iš kaulų krūvos (sulaužyti spagečių makaronai) sudėlioti čia žuvusių žmonių skeletus, kad šie galėtų ilsėtis ramybėje. Taigi, visi vaikai sėdo prie stalo, kur ant popieriaus lapų klijavo skeletus (buvau pateikusi jiems pavyzdį, bet daugiausia vaikų kliovėsi savo vaizduote).
Antroji užduotis – Kas paslėpta maišeliuose?

Kuomet visi užbaigė darbelius, buvo įteikta antroji kortelė, kurioje sero Alberto Vaiduoklis guodėsi, kad dabar viskas, kas iš jo liko, telpa šiuose popieriniuose maišeliuose: akys, ausys, nosis, plaukai, ranka ir žarnos. Kiekvienas maišelis prieš tai buvo pristatomas (štai mano akys, kuriose vis dar atsispindi nuostaba; štai ausys, kurios jau jokio garso nebepagauna; nosis, kurios rožės kvapas nebepasiekia ir t.t.), o vaikai, įkišę ranką į maišelį ir pačiupinėję turinį, turėjo ant lapelio parašyti savo spėjimą, kas gi iš tiesų maišelyje yra. Kadangi tam, kuris atspės daugiausiai, buvo pažadėtas ypatingas prizas, vaikai dirbo individualiai, nesitardami. Na, tik Aušrinė, sugalvojusi vieną kartą pauostyti pirštus, iš netikėtumo net suklykė: „Ei, kažkuriame maišelyje buvo dešra!“

Tiesą pasakius, šis žaidimas yra tradicinis Halloween žaidimas. Gan šlykštus toks :). Pagal rekomendacijas, geriausia jį būtų žaisti prietemoje, tačiau mums labai gerai sekėsi ir taip. Kai visi vaikai buvo surašę savo spėjimus, pademonstravome, kas slypėjo maišelių viduje: dvi nuluptos vynuogės (akys), džiovintas abrikosas (ausis), pieniškos dešrelės galiukas (nosis), šlapių siūlų kuokštelis (plaukai), virti šalti spagečių makaronai (žarnos), guminė darbinė pirštinė (ranka). Visiems buvo daug juoko :).

Trečioji užduotis – Papuošti vaiduoklįMatote, kokį gražų skeletą nupiešiau? :). Buvau pasitelkus visą savo išmonę. Aišku, anoks čia ir menas - nusižiūrėjau iš vieno žaidimų puslapio. Ant didelio lapo tiesiog perpiešiau skeletą, o vaikai (užrištomis akimis, be abejo), turėjo nupiešti tam skeletui varlytę arba kaklaraištį (nes vaiduoklis guodėsi, kad labai jau pasiilgo savo varlyčių kolekcijos). Tiesa, čia padarėme klaidą – kažkaip greitai nesumojome, kad nereikia leisti vaikams „atsimatuoti“ atstumo ant popieriaus, todėl galų gale gavosi taip, kad varlytes vaikai segė tiesiog idealiai!

Ketvirtoji užduotis – Butelis su lobiu Ketvirtosios užduoties metu Vaiduoklis nusprendė išbandyti, ar vaikai yra verti surasti lobį. Vėlgi, idėja buvo nusižiūrėta iš tradicinių Halloween šventės žaidimų.
Paruošiau tokį butelį-slėptuvę. Butelys buvo pripildytas paukščių lesalu (pirkau prekybos centre patį pigiausią, ir žiūrėjau tik kad smulkus tas lesalas būtų), tarp kurio suslėpti 18 daiktų (daugumoje jų, žaisliukai iš Kinder kiaušinių). Kad nepamirščiau, kokius daiktus suslėpiau, surašiau visus ant lapelio, ir prisegiau prie butelio. Neatidarant butelio, o vien vartant jį, reikėjo surasti visus 18 daiktų (na, aš daviau užduotį surasti bent 15).

Užduotis gavosi šiek tiek per sudėtinga (net sunku patikėti, ką?). Buvau šiek atsitraukusi nuo žaidimo ir bandžiau užmigdyti Juliuką, o kai po pusvalandžio grįžau, vaikai iš aštuoniolikos daiktų buvo suradę tik...šešis. Tuoj pat dalį lesalo išpylėme, ir vaikai visus likusius „lobius“ rado be vargo.
Tiesa, pagal šio žaidimo instrukcijas, reiktų po tokį lobių butelį paruošti kiekvienam vaikui, tačiau man tas malonumas pasirodė per brangus, todėl apsistojau ties vienu.

Penktoji užduotis – žaidimas „Vaiduokliai mieste“
Norėdama įsitikinti, kad vaikai tikrai yra pajėgūs atpažinti užsislaptinusius vaiduoklius, kurie trukdo prisikasti prie lobio, sero Alberto dvasia sukvietė visus pasitreniruoti ir pasitikrinti, sužaidžiant žaidimą. Žaidėme tą pačią „Mafiją“, tik mūsų atveju, naktį siautėjo ne mafijozai, o vaiduokliai. Ir gaudyti juos turėjo ne policininkai, o vaiduoklių gaudytojai. Pagal nurodymus, žaisti reikėjo tol, kol žaidimą nugalės gerieji žmonės, o ne vaiduokliai. Ir kuomet tai buvo įvykdyta, vaikai gavo šeštąją užduotį

Šeštoji užduotis - BalionaiTai yra tradicinė mūsų gimtadienių užduotis: balionų sprogdinimas ir užduočių, rastų juose, vykdymas. Tiesa, šį kartą buvau panorus įvesti modifikaciją, ir pasiūlyti vaikams sužaisti tokiu principu: kiekvienas vaikas pasirenka po balioną bei prisiriša jį prie kojos. Užduotis: susprogdinti kitų balionus, tuo pačiu išsaugant savąjį. Bet šios idėjos atsisakiau, nes pamatėme, kad įsigyti balionai (pirkau kažkokius specialiai vakarėliams skirtus balionus) labai jau kieti ir skaudžiai sprogsta.
Na, čia komentarų nereikia – kiek teko dalyvauti, visiems vaikams ši atrakcija žiauriai patinka. Tiek patinka, kad net ir įvykdžius užduotį, eina ieškoti, ar dar liko nepanaudotų balionų, ir vykdo užduotis toliau. O mums, kaip visada, buvo linksma stebėti. Šį kartą ypatingai pralinksmino epizodas, kuomet Aušrinė, vykdydama savo užduotį, ėjo nuo vieno draugo iki kito, sakydama jiems komplimentus, ir priėjusi prie E., kuri tuo metu darė pritūpimus, pasakė: „Tu labai sportiška“. E. nustebusi pasižiūrėjo į Aušrinę ir toliau tūpinėjo. Nes pritūpimus darė ne todėl, kad norėtų sportuoti, o todėl, kad tai buvo jos užduotis.

Septintoji užduotis – Kraupios istorijos užbaigimas
Po siautėjimo su balionais, vėl grįžome atgal į vidų. Nes viena paskutiniųjų Vaiduoklio užduočių buvo tiesiog susėsti visiems ratu prie stalo ir paskaityti kraupios istorijos (kuri buvo nurodyta gimtadienio pakvietime) pabaigą. Po šios užduoties prizus įteikėme net dviem vaikams: tam, kurio istorija buvo arčiausiai tiesos (tai yra, gimtadienio scenarijaus) ir tam, už kurį balsavo dauguma gimtadienio dalyvių.
Kartu su prizais, buvo įteikta ir pirmoji nuoroda lobio link. Tai yra, jau išėjome į finišo tiesiąją: užduotys buvo baigtos, prasidėjo įnirtingas bėgimas lobio link. Pirmoji nuoroda buvo labai lengva: „Kas skrenda oru be garso, kaip ir vaiduokliai?“. Lengva todėl, kad tėtis iš parduotuvės nupirko tokį visai jau nudvėsusį balioną. Pagal idėją turėjo būti taip: pripildytą Heliu balioną turėjau apdengti medžiagos gabalu, išpiešti jam akis-burną (na, panašiai, kaip kad Karlsonas piešė ant paklodės), prie jo dar prisegti sekančią nuorodą ir tas balionas-vaiduoklis turėjo plevėsuoti sau prie namų ant kokio medžio. Bet kadangi balionas pasitaikė nekoks, nei velnio jis tos medžiagos neišlaikė. Ką ten medžiagos, net popieriaus lapo jis neišlaikė! Nes pagal kitą idėją, vaikai turėjo surašyti savo gimtadienio palinkėjimus Aušrinei ant lapo, o tą lapą turėjome pririšti prie baliono, kuris visus palinkėjimus turėjo nuskraidinti į dangų (kai kam ten į ausis pašnibždėti). Ir ką – neskrido balionas! Nes lapo negalėjo pakelti. Tai ir tupėjo jis toks pusgyvis namie, o prie jo priklijuota nuoroda visiems akis iš tolo badė. Vat todėl vos tik išgirdę nuorodą, vaikai ir nušuoliavo iš karto prie to baliono.
Na, nevarginsiu ilgai čia mįslėmis – turėjo vaikai bėgti ir prie slyvos, ir prie malkinės, ir prie gaidžio (ant pavėsinės jis pas mus tupi), ir prie šuniuko... O paslėptas lobis buvo šiltnamy. Čia būtinai turiu papasakoti linksmą nutikimą iš „pasiruošimo gimtadieniui“ serijos. Nusprendėm mes su Laima, kad geriausia bus, jeigu lobį paslėpsim šiltnamy. Nunešė Laima skrynutę prie agurkų (nes toks mįslės atsakymas), lapais gražiai apdangstė. Džiaugiamės sau abi, kaip čia gudriai sugalvojom. Ir staiga įžengė į namus tėtis ir visa gerkle, kad paklaus: „Ei, kas ten skrynias mano šiltnamy slepia?“. Į visokius mano bandymus akimis rodyt, kad patylėtų ir taip garsiai apie lobius nešnekėtų, nekreipė dėmesio, ir tik bambėjo toliau: „Nieko nežinau, ištryps mano agurkus visi, neškit tas skrynias kur nors kitur...“. Nenešėm. Išsiderėjom, kad į patį šiltnamį įleisim tik visos chebros atstovą. Ir dar bandėm susilažinti, kiek jau tokių, norinčių patekti į šiltnamį, atsiras. Mes su Laima aiškinom, kad tikrai nei vienam iš tų paaugliukų net mintis neateis eiti apžiūrinėti šiltnamio – bent jau mums tai tikrai tokia idėja netopteltų. O tėtis buvo įsitikinęs, kad taip šnekam tik dėl to, kad mes – ne šeimininkutės. Jo giliu įsitikinimu, kiekvienas norės įlįsti ir apžiūrėti jo agurkus.

Apie patį lobį. Aišku, buvau parūpinus lobių skrynią (turim tokią jau „etatine“ tapusia). Ir į ją prikroviau šokoladinių monetų. Bei saldžių vaiduokliukų, neva saugančių tas monetas. Vaiduokliukų gamybos įdėją nusižiūrėjau iš interneto: paimi vienkartinę servetėlę (aš, tiesa, labai jau gailėjau servetėlių, todėl visus jų sluoksnius pirmiausia atidalinau), apvynioji ja čiulpinuką bei išpieši akis ir burną. Viskas! O atrodė vaiduokliukai tikrai nerealiai.

Tik gerai, kad turėjau proto nufotografuoti lobių skrynutę dar iki tol, kol ji buvo paslėpta (iliustravau šia nuotrauka įrašą) - vėl buvau keliom minutėm nuo lobių ieškotojų atsitraukus, o kai grįžau, radau juos jau besėdinčius ant pievelės ir su kalkuliatoriais bedalinančius grobį. O kai išgirdau, kad labiausiai visi pešasi dėl... širdukinių čiulpinukų, pagalvojau, kad niekada nesupaisysi, kas tiems vaikams šaus į galvą. Aš tų širdučių išvis nenorėjau į lobį dėti, nes labai jau negražūs vaiduokliai iš jų gavosi, o vat, pasirodo, būtent jos paklausiausios buvo...

Na va, kaip ir viskas. Toliau jau sekė „laisvas“ laikas visiems: krepšinis, boči, kvadratas. Ir aišku, siaubo filmai vėlai vakare. Čia, taip sakant, kad vakarėlis tikrai būtų apie dvasias ir vaiduoklius. Bet filmais tai jau ne aš, o Paulius pasirūpino...

***
Kiti mūsų švęsti gimtadieniai:
Juliaus 3-jų metų Gyvačių gimtadienis
Justo 4-ių metų Varliukų ir Gandro šventė
Juliaus 2-ų metų Mėlynojo Autobusiuko šventė
Aušrinės 12-asis gimtadienis Pasakų Karalystėje
Justo 3-asis Traukinukų gimtadienis
Juliaus 1-asis gimtadienis
Pauliaus 12-asis gimtadienis
Justo 2-ų metų Mašinų gimtadienis
Aušrinės 8-erių metų Gyvačių Vakarėlis
Pauliaus 8-erių metų Dinozaurų gimtadienis
Pauliaus 9-erių metų Ateivių gimtadienis
11-mečio gimtadienio šventė "Laiko mašina"

Metrikutis Juliukui

Na kaip man paskutiniu metu nesiseka su šiuolaikinėm technologijom! Vieną savaitgalį sugebėjau išmaudyti savo mobilųjį telefoną (netyčia įmečiau į... tualetąJ ), tai visą savaitgalį jį džiovinau, o pati, kadangi buvau kortelę perkėlus į kitą telefoną, buvau likus be visų savo kontaktų. Tada, lyg to dar būtų maža, tą patį savaitgalį VĖL sugedo mano nešiojamasis kompiuteris ir visi mano dievinami vakarai nuėjo šuniui ant uodegos. Dievinami todėl, kad labai jau mėgdavau, užmigdžius Juliuką, prisėsti su arbatos puodeliu prie kompiuterio. O dabar viskas – ate, mano laisvalaiki! Nes kitas kompiuteris yra tik Pauliaus kambary. Ir netrukdysi gi vaiko miego vien dėl to, kad nori šiek tiek “atsipalaiduoti” po dienos.
Tiesa, man dar liko mano serialas… Užsikabinau ant “Dingusi”. Kaip man patinka! Tik kad labai jau vėlai rodo...

Aišku, gera žinia yra tai, kad kai kompiuteris neveikia, rankos atlaisvėja kitiems reikalams. Pavyzdžiui, siuvinėjimui. Taip, taip - pagaliau atėjo diena, kai galiu pasidžiaugti Juliuko metrikučiu: išplautu, išlygintu ir jau net įrėmintu!

Bendrai paėmus, tikrai jau silpnybę metrikučiams. Gal dėl to, kad mano siuvinėjimo manija (o iš tiesų, tai yra seniausia iš visų mano hobių-manijų) prasidėjo būtent nuo išsiuvinėto kryželiu metrikučio, kurį mano pirmagimiui padovanojo jo krikšto mama. O gal dėl to, kad metrikutis – išties, itin asmeniška, kupina įdėto triūso ir meilės, dovana. Dovana savo vaikui.

Šeimos tradicijos ir Liūtukai

Šiandien man buvo labai keista diena. Keista vien dėl to, kad jau nuo pietų, palikusi abu miegančius mažiukus su tėčiu, išdūmiau leisti laiko sau. Iš tiesų, pagal planą, turėjau vakare su Pauliumi eiti į filmą (taip, beje, ir buvo), tačiau ne pagal planą, sugalvojau, kad jeigu jau abu mažiukai miega, tai nėr ko čia man trintis namie – kuo puikiausiai galiu pradėti savo pramogas ir pora valandų anksčiau.

Ir kaip jums atrodo, kaip gi pramogauja ta, kuri jau pamiršo, ką tai reiškia būti pačiai su savim ir daryti tik tai, ką nori pati? Galvojate, kad tiesiu taikymu mauna į kokį grožio saloną ir užsisako prabangų masažą? Arba puola skambinti geriausioms draugėms, tikėdamasi, kad jos turės laiko susitikti kur kavinėje puodeliui kavos? Cha! Nieko panašaus. Nors visada, kai jau namų rutina taip totaliai totaliai pabosta, įsivaizduoju, kaip YPATINGAI leisiu laiką vos tik jį gavusi, iš tiesų, kai jau pavyksta jo gauti, dažniausiai pasirenku neveikti NIEKO. Iš vis nieko. Ir dabar buvo tas pats. Kai jau apsisprendžiau, kad dingstu iš namų, padariau tai per penkias minutes. Išdūmiau be jokio makijažo. Ir apsirėdžiusi tais pačiais, iki kaulų įgrisusiais, rūbais. Įsispyrusi į savo patogiuosius sandalus (ech, ir kur dingo toji, apie kurią kolegos sakydavo, kad jau antrame aukšte gali girdėti, kaip ji atkaukši į darbą?!). Išdūmiau taip greitai, tarsi bijodama, kad tik neatsirastų kokia nenumatyta kliūtis, kuri sutrukdytų išeiti.

O vos įsėdusi į mašiną, pasijutau laisvai. Taip laisvai, kaip jau seniai nesijaučiau. Galėjau leisti muziką visu garsu ir staugti kartu su ja. Galėjau sukti bet kur, kur tik širdis geidžia – nors ir ratais aplink miestą. Ir įdomiausia, kad po visų visų svarstymų, kur link vis tik norėčiau pasukti, nuvažiavau ten, kur dažniausiai ir taip važiuoju. Į rankdarbių parduotuvę.

Kaip tik prieš išvažiuodama skaičiau J.Ivanauskaitės knygą „Viršvalandžiai“. Užstrigo viena mintis: daugelis mūsų neatsakome sąžiningai į klausimą, ką gi veiktume, jei sužinotume, kad mums liko gyventi nedaug. Dažniausiai, svarstydami apie tai, mes galvojame, kad imtume daryti įvairiausius nerealius dalykus: keliauti po egzotiškas šalis, lankytis visuose norimuose koncertuose, šoktume su parašiutu ir t.t. Ir vat šioje vietoje aš sutinku su Jurga, kad iš tiesų taip galima tik įsivaizduoti. Realiai, gavus taip išsvajotą laiką, nenori nieko daugiau, kaip leisti tą laiką taip, kaip esi įpratęs. Galbūt leisti jį slampinėjant po parduotuves. Galbūt drįbsant prie televizoriaus. Galbūt, patogiai įsitaisius ir skaitant knygą.

Aš pasirinkau slampinėti po parduotuvę. Be jokio ypatingo tikslo. Ir tik su dideliu troškimu nesutikti jokio pažįstamo veido (kvaila, bet čia vis dėl to pačio... kad esu nei pasidažiusi, nei padoriai apsirengusi). O vat dabar, jau grįžusi namo po filmo (tarp kitko, žiūrėjom Robiną Hudą), sugalvojau prisėsti prie kompo. Ir parašyti apie tai, apie ką jau seniai ketinu. Apie gimtadienio dovaną tėčiui.

Šiais metais tėtis turėjo švęsti savo penkiasdešimtpenkmetį (uf, koks sudėtingas žodis). Bet nešventė, nes vietoj to nusprendė pasidovanoti sau kelionę, ir suplanavo kartu su Laima ir Aušrine nuskristi į Egiptą. Bet ir į Egiptą neišskrido, nes kaip tik tą dieną, kai jie jau su lagaminais sėdėjo Vilniuje ir skaičiavo paskutines valandas iki skrydžio, vulkanas neištariamu pavadinimu sugalvojo pašėliot.

Bet nepaisant nelaimingo bandymo atžymėt kaip nors gimtadienį, dovaną mes jam vis dėl to paruošėm.

Šiaip, dovanas rinkti man sekasi sunkiai. Viena mano draugė niekaip negali suprasti, kaip galima nežinoti, ko gali norėti artimas žmogus. O vat aš nežinau. Ir kuo artimesnis žmogus, tuo mažiau žinau. Vat dėl to jau kelinti metai iš eilės Nerijus iš manęs dovanų ir negauna. Nes tiesiog nesugalvoju, ką galėčiau padovanoti.

Tačiau šiais metais dovanos tėčiui idėją nešiojaus savy visą pusę metų. O kadangi dar ir Laima pritarė, kad idėja tikrai labai gera, tai vat taip bendrom jėgom ir įgyvendinom ją.

Idėja susijusi su šeimos tradicijomis. Iš mūsų šeimos tradicijų būtų galima išskirti dvi pagrindines. Pirmoji susijusi su šalčiausiu metų laiku: per kiekvienas Kalėdas važiuodavom į mišką palikti gėrybių šalantiems žvėreliams: ant medžių šakų prikabindavom bulvių, morkų, į lesyklėles priberdavom trupinių. Antroji, koks įdomus sutapimas, vyksta karščiausiu metų laiku: kiekvieną kartą nuvažiavę į Palangą, būtinai eidavom aplankyti Tiškevičiaus „Liūto“. O kiekvieną vaiką tėtis būtinai nufotografuodavo su juo.

Savo dovana tėčiui norėjom parodyti, kad vertinam šeimos tradicijas ir kad planuojam jų laikytis ir ateityje. Surinkome visas mūsų nuotraukas prie Liūtuko (tiesa, Audriaus nuotraukos ilgą laiką negalėjau rasti, todėl jis čia įamžintas tiesiog ant Baltijos jūros smėlio, tačiau artimiausiu metu teisybę reikės atstatyti, nes nuotrauka jau rasta) ir įrėminome. O mūsų pasiryžimą laikytis šios tradicijos ateityje rodo visa galybė liūtukų, stovinčių vienišų ir laukiančių, kol kas prisiglaus prie jų. Tikimės, kad dar šią vasarą tris jų galėsime pradžiuginti.

Smagus sutapimas: kol aš Kurtuvėnuose ieškojau nuotraukų su liūtukais, tėtis...irgi ieškojo nuotraukų su liūtukais. Tik aš buvau keliais žingsniais priekyje. Susidūrė mūsų keliai visai netikėtai: gėrėm vieną rytą su tėčiu virtuvėje kavą, ir aš vis sukau galvą, kaip čia jo paklausus ir neišsidavus, ar jis nežino kartais, kur galėtų būti Audriaus nuotrauka su Palangos Liūtu, o jis nei iš šio, nei iš to klausia manęs: „O tu kartais nežinai, kur yra nuotraukos, kur jūs su liūtukais nufotografuoti?“. Aš vos nuo kėdės nenukritau! Aišku, kad žinojau – beveik visos jos buvo pas mane! Tik pasakykit jūs man, kaip gali prisireikti tų pačių nuotraukų kaip tik dabar, jei dvidešimt metų jų niekam nereikėjo?! Labai tėtis nenorėjo išsiduoti, bet paskui vis dėl to išpešiau. Pasirodo, tuo metu, kai aš gvildenau idėją padovanoti jam šeimos paveikslą, tėtis dirbo prie idėjos kiekvienam vaikui sukurti po jo gyvenimo video filmuką. Ir tam jam, aišku, reikėjo ir nuotraukų su liūtukais. Ir atsitik tu man taip! Ir kaip gi galima būtų paaiškinti tokius sutapimus?

Originalios kėdutės didiesiems valgytojams

Niekaip nebaigiu siuvinėti Juliuko metrikučio. Jau atrodo, kad tuoj tuoj ir bus baigta, tačiau vis pasimaišo kokia kita neatidėliotina veikla, ir... iškeičiu ją į siuvinėjimą. Paskutinį kartą vargšas siuvinys buvo iškeistas į kėdžių dekoravimą – taip, taip, dabar esu ant „kėdžių“ bangos.

O prasidėjo viskas turbūt dar tada, kai supratau, kad su viena maitinimo kėde namie niekaip neišsiversim. Teoriškai, tikrai įmanomas toks variantas: pamaitini vieną vaiką, iškeli jį iš kėdutės ir įsodini ten antrą. Tačiau praktiškai.... Praktiškai žinojau, kad taip nebus. Nes Justas nei už ką nesutiks dalintis. Tik ne kėdute (ir tik ne dar kitu milijonu daiktų).

Iš tiesų, ta kėdutė tai tikrai niekuo neypatinga – paprasčiausia medinė maitinimo kėdutė, kurią turi dauguma vaikų (na, tokia aukšta, kuri, kai vaikas jau pakankamai paauga, gali būti performuota į kėdutę su staliuku), tačiau žinodama, kaip jautriai Justas reaguoja, kai koks kitas vaikas yra sodinamas į ją, dar iki gimstant Juliukui, vis pagaudavau save galvojančią, kaip čia reiks tą reikalą su kėdute išspręsti.

Tačiau kaip paprastai būna, pasitvirtino taisyklė, kad didžiausios baimės neišsipildo. O gal dėl to ir neišsipildo, kad jų sutikimui ruošiamės... Justą pradėjau ruošti pokyčiams gerokai iki tol, kol Juliukas pradėjo sėdėti: vis pasakodavau, koks jis yra didelis, ir kaip jam labai jau reikia naujos - didelio vaiko - kėdutės. Be abejo, daug gražesnės. Pradėjau ieškoti internete, ir užtikau, kad visai šalia mūsų pardavinėjama „Žmogaus-Voro“ kėdutė. Parodžius ją Justui, jis visaip kaip džiaugsmingai linksėjo galvą, kad tokia kėdutė jam tikrai patinka, tad vieną dieną abu kartu nuvažiavome ir Justas pats ją nusipirko. Tiesa, kas tas „Žmogus-Voras“ Justas iki šiol nežino – tiesiog vadina kėdutę „Kėdutė su dėde“.

Taigi, ruošėmės atsakingai. Todėl kai Juliukui jau prireikė kėdutės, nebuvo jokių klausimų dėl to, kas kur sėdės: atėjus pietų metui, maitinimo kėdutė virsta staliuku-kėdute, iš kurio vienos pusės įsitaiso Juliukas, kitos – Justukas. O per vidury, ant žemės, su dviem šaukštais rankose, įsitaisau aš. Ne itin patogu, bet kurį laiką apie tai negalvojau. Negalvojau tol, kol vieną kartą, maitindama Juliuką, pati neatsisėdau ant „kėdutės su dėde“. Kokia palaima apėmė! Ir tai buvo momentas, kuomet supratau, kad šitiems namams tiesiog trūks plyš reikia dar vienos kėdutės.

Tačiau pasirodo, rasti Vilniuje kėdutę nėra taip paprasta. Antros kėdutės „su dėde“ jau nenorėjau, o kitokių – tiesiog negalėjau rasti. Teisingai žmonės sako: „Kai nori parduoti, niekas neperka, kai perki – nėr, kas parduoda“. Išniukštinėjau visą internetą, apžiūrėjau visas man žinomas baldų parduotuves, tačiau tokios kėdutės, kokios ieškojau, niekur neradau. Tiesa, gražių (t.y. spalvingų vaikiškų kėdučių) ir brangių buvo. Gražių ir tokių...vienkartinių (kur vieną kartą atsisėsi, ir kėdutės kojos išsiskės) irgi buvo. O vat, kad būtų ir graži, ir patvari ir už prieinamą kainą (na, tikrai nesiruošiau mokėti dviejų šimtų litų už vaikišką kėdutę. Ką ten du šimtai, ir ašuoniasdešimt litų už paprastą vienspalviais dažais nuspalvintą kėdutę man atrodo yra daug) – ne. Ir kai galų gale trūko kantrybė ieškoti, supratau, kad turbūt paprasčiausia bus nusipirkti pigią ir tvirtą kėdutę, ir... patiems paversti ją gražia.

Teisybę pasakius, jeigu būčiau pagalvojus apie tai anksčiau (ir dar pasitarus su Ineta, nes būtent ji numetė mintį, kur ieškoti tokių kėdučių), būčiau sutaupiusi daug laiko. Ir jeigu būčiau žinojus, kad gražinimui įsigysiu ne vieną kėdutę, o visas dvi, tai dar būčiau sutaupius ir pinigų. Nes tikrai nebebūčiau pirkus Žmogaus-Voro kėdutės.

O jau smagumėlis tas kėdes dažyti! Bet apie viską iš eilės.

Visų pirma, leidau Justui nuspręsti, apie kokią kėdę jis labiausiai svajoja. „Dinozauų“ – nė nemirktelėjęs atsakė. „Gerai, bus kėdė su dinozaurais“ – kuo ramiausiai pasakiau. Ir... iki šiol širdis skauda, kad pažado išpildyt nesugebėjau (tie, kurie mane pažįsta ir žino mano paranoją laikytis bet kokio duoto žodžio, supras, kaip dabar jaučiuosi), tačiau tikrai net neįsivaizdavau, kad išnaršius visą internetą ir apskambinus visas įmanomas rankdarbių parduotuves, aš taip ir nerasiu nei jokio varianto net panašaus į dinozaurą (ir kaip čia man paskutiniu metu taip sekasi - užsimanau daiktų, kurių niekur nėra?). Už tai eilinį kartą prisipirkau eilę servetėlių, kurių nežinau, ar kada prisireiks. Bet kol sukiojaus parduotuvėje, jos man atrodė tiesiog tobulos. Tad dinozaurai ant mūsų kėdutės neapsigyveno. Už tai apsigyveno Varna, besiilsinti po medžiu. Ir bitutė, irgi besiilsinti. Tik jau ant gėlės žiedo. Ir dar voveraitės, gaudančios miego žvaigždę. Aišku, mano įtaka bendram kėdutės vaizdui jaučiasi, tačiau iš esmės visam procesui vadovavo Justas: jis rodė, ką iš servetėlių turėčiau kirpti, kokias spalvas turėčiau rinkti ir t.t. Aš buvau tik vykdytoja.

Ir dar... Šita kėdutė ypatinga tuo, kad ji turi paslaptį. Kuri susijusi su traukiniais. Ir kurios nepamatysi kitaip, kaip apvertęs kėdę aukštyn kojom.

Spėkit, vaikas dažniau sėdi ant kėdutės, ar kiša galvą po ja?

Darbuotis buvo taip linksma ir smagu, kad bemaž nuliūdau, kai viskas buvo baigta. Ir kas blogiausia, mintyse regėjau dar vienos kėdutės vaizdinį. Žinojau, kad absurdiška yra pirkti dar vieną kėdę tiesiog šiaip sau. Vien dėl to, kad turi idėją. Todėl šiek tiek teko pasukti galvą, kad pirkti ryžčiausi ne dėl ŠIAIP SAU, o dėl RIMTO ARGUMENTO. O tas rimtas argumentas buvo toks: Paulius savo firminę kėdutę turi. Justas irgi turi. O vat Juliukas – ne. Aišku, kitas vidinis balsas bandė užginčyti, kad jeigu jau ta firminė kėdutė yra skirta Juliukui, gal reiktų palaukti, kol Juliukas pats galės išreikšti valią, kokios kėdutės norėtų, bet... negi klausysi, kas tau neparanku?

Kaip į mano idėją gaminti dar vieną kėdutę sureagavo Justukas? Labai įdomiai, sakyčiau. Aš pradėjau pokalbį taip:
- Na va, jau turi savo kėdutę - su voveraitėm. Kaip tau atrodo, gal reikia ir Juliukui padaryti gražią kėdutę?
- Taip, jeikia.
- O kokią darom? Gal su mašinom?
- Nee... Su drrra (taip Justas vadina mašinas) bus mano.
- O tai kokia tada kėdutė bus Juliuko? Su voveraitėm?
- Neeee, su voveaitėm mano.
- O tai Juliuko kokia bus?
- Neabus.
- Nebus Juliukui kėdutės?
- Neabus.
- Ne, taip neišeis. Viena kėdutė bus tau, kita – Juliukui. Išsirink, kokia nori, kad būtų tavo.
- Su drrra man.

Tačiau matės, kad netgi padarius sprendimą, jis jautėsi blogai. Tiesiog labai blogai. Todėl kaip nušvito jo veidas, kai pamatė į namus atgabentą naują medinę kėdutę:
- Va šita bus Liuliui, šita!
- Hmm… O kai papuošim ją mašinom, irgi bus Juliuko?
- Neea… Su drrra bus mano.

O štai ir ta idėja, dėl kurios net įsigijau dar vieną kėdę. Pasiskolinau ją iš Linksmųjų kėdučių: ant kėdutės galima ne tik sėdėti, bet ir žaisti. Žaidimo esmė paprasta: jeigu atsistoji ant mašinos galo, turi “važiuoti” ten, kur esi siunčiamas. Nieko ypatinga, bet tikrai smagu. Tiesa, neapsiėjau be klaidų piešdama žaidimą – dabar, prieš klijuodama mašinas, tikrai pabandyčiau sužaisti nors vieną partiją.
Ir šį kartą (netgi dar daugiau nei pirmai kėdutei) visam procesui vadovavo Justas: jis diktavo, kokias mašinas reikia kirpti, kurioje vietoje klijuoti, be to – ir pats mirkė dekupažinį popierių vandenį bei klijavo mašinas ant kėdutės.

Argi ne puikus laisvalaikio su vaiku praleidimo būdas? Ir dar su tokiu baigtiniu rezultatu!

Šeimos nuotraukų paveikslas

Ketvirtadienį ėjom su Justu į „Mamos dienos“ koncertą Pauliaus mokykloje. Kol aš kuičiausi mašinoje, Paulius paėmė Justuką už rankos, ir abu broliukai draugiškai nukulniavo mokyklos link. Čia turiu pasakyt, kad man Justas praktiškai niekada eidamas rankos neduoda. Kur tau, paprastai jis skuodžia į priekį, o aš tik žiūriu, kad nepamesčiau jo iš akių. Paskutiniu metu tai net ėmiausi vykdyti programą „Išmokyk vaiką elgtis parduotuvėje“, ir, kiek tik įmanoma, palieku Juliuką namie su Nerijum (nes šių dviejų džigitų ši programa tikrai neatlaikytų), ir einam su Justu į parduotuvę. Iš pradžių dar būna nieko (arba man atrodo, kad nieko, nes iš pradžių dar nedaug daiktų krepšyje turiu), bet kai jau aš būnu beveik baigusi prekintis ir noriu sukti kasų link, paprastai Justas sumąsto žaisti gaudynes. Ir laksto juokdamasis, kaip koks išprotėjęs. Tol, kol aš, jau visai trūkus kantrybei, metu visus daiktus ant žemės (su jais sunkiau bėgasi), pagaunu jį ir tada link kasų nešu jau ir jį, ir pirkinius.

Taigi, einam vat taip mes link mokyklos – Justas su Paulium susikabinę už rankučių priekyje, aš, besivydama juos, iš paskos – ir girdžiu, kaip viena moteriškė sako savo vaikams: „Va, matot, koks geras berniukas – kaip gražiai už rankutės įsikibęs eina. O jūs – jums tik lakstyti ir lakstyti! Negalima. Vat pažiūrėkit į tą berniuką ir mokykitės!“. Apie mano Justą šita moteriškė taip sakė! Vos nesusileidau iš juoko, kad mano Justas kažkam rodomas pavyzdžiu. Bet jau jausmas koks geras apėmė! (pala, negi kitos moterys taip jaučiasi... visada?!). Bet ta dieviška akimirka truko tik gal dvi minutes. Nes Justas kažkaip greitai atsitokėjo, kad kažkas čia ne taip, ištraukė ranką ir… pasileido bėgti. Kaip visada. Už nugaros išgirdau mergaičių džiaugsmą: “Mama, pažiūrėk, tas berniukas irgi bėga!”, Dar bandžiau (bet taip tvardydama juoką) su Justu susitarti: „Justai, nesugadink viso reikalo, gi girdėjai, kaip tave teta gyrė“, bet niekas negelbėjo. Į mokyklą mes įžengėme kaip paprastai: Justas skuodė į priekį net nesidairydamas ir vis atsitrenkdamas į kokį žmogų, einantį iš mokyklos, o aš, visų atsiprašinėdama, laviravau jam iš paskos.

Tai va, man Mamos diena prasidėjo ketvirtadienį. Pasiklausėm koncerto (kad ir kaip tai mane stebintų, turiu pasakyti, kad į koncertus/spektaklius/cirkus su Justuku galiu eiti be problemų – visada su didžiausiu susidomėjimu stebi, kas dedasi scenoje, ploja, dalyvauja ir visaip kaip elgiasi kaip idealus vaikas), Paulius man padeklamavo eilėraštį ir įteikė tulpę.

O namuose Motinos dienos proga pagaliau pakabinome šeimos nuotraukų paveikslą. Na, tikrai nežinau, kaip tą daiktą kitaip pavadinti, bet jo idėja buvo tokia.
Kai gimė Paulius, visi, kas tik pažvelgdavo į jį, iš karto pasakydavo, kad jis – tėčio kopija. Ir dabar Pauliaus draugai, kai pamato jo tėtį, sako, kad Paulius – iš akies trauktas jis. Tik akinius dar uždėt reiktų.
Kuomet gimė Justas, tik pažvelgusi į jį, pagalvojau, kad Justukas bus panašus į mane. Na, tiesiog man taip pasirodė, ir tiek. Vėliau, kiek buvo žmonių, tiek buvo nuomonių: vieni sakė, kad į mane, kiti – į Nerijų. Dar daugiau žmonių sakė, kad Justas panašus į... Paulių. Tačiau aš niekada savo nuomonės nekeičiau: man Justas panašus į mane mažą. Ir visiems, kurie tuo netikėdavo, traukdavau savo senus albumus ir bandydavau įrodyti (tik viena draugė, man ištraukus nuotraukas ir paklausus: „Na, ar nepanašus?“, išdrįso nedrąsiai pasiteirauti: „Kaip suprantu, aš pasirinkimo, ką atsakyti, neturiu?“.
Juliukas gimė labai didžiulis (4kg100g) ir buvo tokiais užkritusiais žandais, kad net akių pramerkt visą parą negalėjo. Visą tą parą aš stebeilijau į jį ir bandžiau atspėt, į ką gi jis bus panašus, tačiau kuomet pagaliau jis akis praplėšė, abejonių neliko – į mane žvelgė Nerijus. Tik sumažintu variantu. Dar nei vienas žmogus nepasakė man, kad Juliukas galbūt panašus į mane, absoliučiai nei vienas. Net ir nepažįstami žmonės, matydami mane ir Juliuką (bet nematydami Nerijaus) sako: „Bet turbūt sūnus tai į tėvelį atsigimė, nes jūsų tai nei vieno bruožo nematyt?“. Dar įdomiau būna, kai žmonės bando lyginti Juliuką su Justuku (na, kai toks mažas skirtumas tarp brolių, turbūt nekeista). Ir įdomiausia, kad vieniems jie – tiesiog identiški, kitiems – totaliai skirtingi. Kaip vis dėl to skirtingai mes visi matome, ar ne?

Vat dėl visokių tokių spėliojimų/samprotavimų ir taip toliau, vieną dieną man ir kilo idėja, kad reiktų surinkti visų mūsų maždaug vienodo amžiaus nuotraukas, ir sudėti į vieną rėmelį. Kadangi „vienodos“ nuotraukos buvo tik tokios, kur mes gulim ant pilvo, tai ir gavosi tas rėmelis su tokia... plikšių kompanija.

Didžiulis rėmelis su nuotraukomis jau įsitaisė ant sienos. Prieš pat Mamos dieną. Kad mano keturi vyrai neužsimirštų.

O kadangi Motinos diena jau rytoj, su ateinančia Mamos diena ir Jus, mielosios! Nepamirškit šią dieną nors šiek tiek laiko skirti TIK sau!