Papasakosiu apie vieną iš savo kompleksų. Negaliu sakyti, kad jų turėčiau daug (kai kurie gal net nustebtų, kad aš išvis tokį žodį žinau), bet vieną tai turiu tikrai: tiesiog nekenčiu pirkti rūbus. Sau, ne vaikams. Tiksliau, aš visai mėgčiau tai daryti (tai yra, po parduotuves vaikščioti tai man patinka), bet vos tik nusiperku kokį sau patinkantį (na, taip jau TIKRAI patinkantį) rūbą, visi iš manęs juokiasi. Dar būtų nieko, jeigu tas juokas būtų na... tiesiog juokas. Bet jis toks nėra. Ir tas juokas taip mane ėmė nervinti, kad galiausiai pradėjau išvis vengti pirkti rūbus. Arba ėmiau juos pirkti būdama ne viena (čia, kad turėčiau dar ką apkaltint, jeigu tas juokas vis tiek aidėtų), arba ėmiau stengtis pirkti jau tokius ne visai savo stiliaus rūbus (kurių paskui vis tiek nenešiodavau).
Paskutinius metus tas kompleksas manęs pernelyg nekamavo, nes, tiesą pasakius, nelabai ir buvo poreikio pirkti rūbus. Juk arba laukdavausi (o nėščiosios rūbų aš turėjau tiesiog BEGALYBĘ, dėka ištikimųjų draugių), arba po gimdymo vis laukdavau, kol tie priaugti kilogramai nukris. O jie kaip laikosi, taip laikosi, kad juos kur... Ir vat dabar esu stadijoje, kai nusprendžiau, kad ir tegul. Tegul laikosi. Man gerai ir taip. Ir kai jau taip nusprendžiau, supratau, kad atsinaujinti man tikrai verkiant reikia. Ne tik dėl to, kad didžiumą dalį senųjų rūbų be gailesčio sugrūdau į konteinerius prie Akropolio, bet ir dėlto, kad tikrai jau kaip ir laikas išlįsti iš „namų šeimininkės“ kailio.
Ir žinot, ką? Nusprendžiau, kad man jau tas pats. Kas nori, tegul juokiasi - aš pirksiu tai, kas man gražu. Ir taip nusprendusi nužygiavau ir vienoje parduotuvėje įsigijau trumpą taškuotą suknelę, o kitoje – ryškiai žydras pėdkelnes. Ėmiau ryškiausią spalvą, kokią tik radau, nes nusprendžiau, kad nusibodo tas pastovus juodos/baltos spalvų derinys. Dėl spalvos kažkiek gal ir dvejojau, bet kadangi turiu panašaus atspalvio basutes (įsigijau Japonijoj, vos už keletą litų, ir vienas dievas težino, kas man tuo metu dėjosi galvoj ir kam man jas reikėjo tįsti iš kito pasaulio krašto), apsisprendžiau, kad pėdkelnės labai tiks joms į porą.
Buvau pasiruošusi pasipuošimui, tik reikėjo sulaukti progos. O ji netruko ateiti – draugų mergaitė S. pakvietė į savo dviejų metukų gimimo dieną. Ne mane iš tikrųjų kvietė, o Justuką ir Juliuką, bet išsipuošiau ir aš.
Kai ką nors tokio jau originalaus apsirengiu, baisiausia man visada būna pasirodyti Nerijui, bo liežuvis tai pas jį turbūt kandžiausias. Todėl apsirėdžiau miegamajame ir, atseit čia viskas yra kaip įprasta, nieko ypatinga, pražygiavau pro jį į vonią. Aha, taip jau ir prasmuksiu! “Tu čia žmonių su tom kelnėm išsiruošei gąsdinti?!”. Sakiau. Jeigu tik nusiperku ką nors, kas iš tikrųjų patinka, tai visi juokiasi. Na, ne visai visi. Tik tie, kas išdrįsta. Bet aš tada greitai padarau išvadas, kad kiti irgi juokiasi, tik tyliai. Bet šį kartą nejuokais ant jo supykau. Ir net nesiruošiau persirenginėti (anksčiau gal ir būčiau taip pasielgusi, bet tik ne šį kartą). Tai taip ir pasirodžiau šventėje.
Gimtadienio šventė vyko šeštadienio rytą (na, iki pietų). Vėliau visi nuvažiavome į namus migdyti vaikų ir šventė kaip ir turėjo baigtis. Tačiau visai netikėtai tą pačią dieną, per vaikų pogulį, perskaičiau pas Vaidą kaip nerealiai linksmai ji su Viliuku papramogavo važinėdami traukinukais, ir baisiausiai užsimaniau ir savo vaikams tokią pramogą suorganizuoti (juo labiau, kad daugiau tai dienai planų neturėjom jokių, o pramoga ši irgi tokia ne iš brangiųjų: vaikams nieko nekainuoja, o suaugusiems bilietas į abi puses kainuoja 5 lt)
Vos vaikai atsibudo, iš karto, nieko nelaukdami, išdundėjom į traukinių stotį. Mes atvykom likus dešimt minučių iki traukinio išvykimo, mūsų draugai (su visais katiliukais sriubų, nes jie, skirtingai negu mes, pagalvojo, kad GAL vaikai atsikėlę valgyt norės) – likus penkioms. Visi laimingi, kad spėjom.
O pramoga tikrai verta dėmesio. Bent jau mes vakarą praleidom tiesiog liuksiškai: juokaudami, pokštaudami atidundėjom į aerouostą (to traukinuko būtent toks maršrutas ir yra: stotis-aerouostas-stotis), ten paspoksojom į lėktuvus (vienas kaip tik įspūdingai kilo tuo metu, kai mes pro tvorą spoksojom), dar patempėm laiką, ir grįžom atgalios. Traukinukas turbūt nėra labai paklausus, nes visame vagone mes buvome bemaž vieninteliai keleiviai. Mums tai tas buvo tik į naudą: traukinio palydovei taip patiko tokie „nestandartiniai“ keleiviai, kad ji net nusivedė vaikus į mašinisto kabiną, viską ten aprodė ir leido vaikams paspausti garso signalą. Justą dar ir pavaišino meduoliu.
Tik oras pasitaikė toks visai visai ne koks. Ir vėjas žvarbus pūtė, ir lietus lijo... O spėkit, kuo gi aš vilkėjau? Visi žmonės, kaip žmonės, apsirengę džinsais ir megztiniais, o aš... suknele ir basutėm. Ir, aišku, savo ryškiosiomis kojinėmis. Visiems turbūt darėsi šalta vien į mane pasižiūrėjus. Bet aš vis dar pykau ir vis dar buvau įsitikinus, kad dar nepakankamai žmonių per dieną prigąsdinau, todėl buvau nusprendus nepersirenginėti. Ech tie principai...
Taigi, maistas. Visų pirma, buvau sugalvojus iškepti kraupius „Kruvinus Pirštukus“. Idėją esu 
Kita „maistinė“ idėja buvo prikepti daug vienetukų (juk vienuolika metų, tai labai „į temą“). Tai vat, mielieji, galiu pasakyti štai ką: kažkur esu skaičiusi, kad Agata Kristi taip nekentė plauti indus, kad kiekvieną kartą, atsistojus prie kriauklės jų plauti, jai iš karto kildavo mintis apie naują žmogžudystės scenarijų. Šita mintis man niekaip neišėjo iš galvos spaudant tuos vienetukus iš tešlos – turbūt būčiau galėjus ne vieną gerą siaubo istoriją parašyt. Ir kas tokias mažas vienetukų formeles sugalvojo! Tačiau galų gale kantrybė man vis tiek trūko: į pabaigą ėmiau gaminti ne tik vienetukus, bet ir visokius drugelius, žvaigždutes, mašinytes... bet ką, kad tik nors kokia įvairovė procese atsirastų.
O kita diena buvo gimtadienio diena. Pagal planą, visi „vaiduoklių gaudytojai“ buvo surinkti prie Šiaulių bažnyčios (labai tinkanti į temą susitikimo vieta) ir buvo atvežti į Kurtuvėnus. Pagrindiniam maistui buvom nusprendę užsakinėti picas, tačiau kadangi iki jų atsivežimo dar buvo gerokai laiko, tėtis iš karto suorganizavo savo mėgstamiausią (po šachmatų) žaidimą - Boči turnyrą. Nei vienas vaikas dar nebuvo šio žaidimo žaidęs anksčiau, tačiau labai greitai įsivažiavo į taisykles, ir žaidimas taip įsibėgėjo, kad aš jau išsigandau, kad niekaip negalėsiu prisišaukti jų valgyti savo ilgai keptų sausainių. O žinojau, kad turiu kažkaip „prasisukti“ iki picų atvežimo, todėl nutaikiusi progą tarp eilinių „mačų“, sušukau visiems: „O dabar, kadangi švenčiam vienuolikos metų gimtadienį, visi visi suvalgom po vienetuką, kad gimtadienis vyktų sklandžiai, linksmai ir visos dvasios būtų išvaikytos!”. Net nustebau, tačiau ilgai raginti nereikėjo – visi sugužėjo po pavėsine, kur buvo sudėti ne tik sausainiai (tiek vienetukai, tiek kruvinieji piršteliai), bet ir visi reikalingi priedai jiems: dviejų spalvų glajus bei tortiniai pabarstukai. Dar labiau aš nustebau, kai vaikai suvalgė ne po vieną sausainuką ir dingo nuo stalo atgal prie žaidimo, o tiesiog šlemštė tol, kol glajus baigėsi. O vienas berniukas tai vis kartojo, kad šiuos sausainius reikėtų įtraukti į Legendinių Receptų knygą. Glostė mano širdį šie žodžiai, ką ir besakysi. Net dar glajaus – tokio raudono, kruvino kruvino, padariau. Tiesa, susidomėjimo sulaukė ne tik vienetukai, bet ir pirštukai. Nors aš jais iškeptais ir buvau nusivylus, vaikams jie atrodo „labai baugiai“. Kaip sakė K.: „Žiauuuriai skanūs. Bet net baisu dėti į burną - tiek visko gali prisifantazuot juos kramtydamas...“
O tada, po picų, prasidėjo lobio, kurį saugo vaiduokliai, paieškos.
Vaikams buvo įteikta pirmoji kortelė, kurioje į juos kreipėsi pats sero Alberto Vaiduoklis. Jis papasakojo, kad visos istorijos apie jį yra teisingos – tikrai, daug turto jis užgyveno, tačiau ir daug žmonių nuskriaudė, tad dabar negali ilsėtis ramybėje. Ir negalės tol, kol lobis nebus surastas ir išdalintas geriems žmonėms. Tokiems, kurie yra pakankamai ištvermingi, protingi ir atkaklūs. Tačiau tuo pačiu perspėjo, kad paprasta nebus – jau daugel didvyrių čia buvo pasirodę, tačiau visi jie, taip ir nepasiekę galutinio tikslo, taip ir liko pūti šioje pilyje.
Antroji užduotis – Kas paslėpta maišeliuose?
Matote, kokį gražų skeletą nupiešiau? :). Buvau pasitelkus visą savo išmonę. Aišku, anoks čia ir menas - nusižiūrėjau iš 
Ketvirtosios užduoties metu Vaiduoklis nusprendė išbandyti, ar vaikai yra verti surasti lobį. Vėlgi, idėja buvo nusižiūrėta iš tradicinių Halloween šventės žaidimų.
Tai yra tradicinė mūsų gimtadienių užduotis: balionų sprogdinimas ir užduočių, rastų juose, vykdymas. Tiesa, šį kartą buvau panorus įvesti modifikaciją, ir pasiūlyti vaikams sužaisti tokiu principu: kiekvienas vaikas pasirenka po balioną bei prisiriša jį prie kojos. Užduotis: susprogdinti kitų balionus, tuo pačiu išsaugant savąjį. Bet šios idėjos atsisakiau, nes pamatėme, kad įsigyti balionai (pirkau kažkokius specialiai vakarėliams skirtus balionus) labai jau kieti ir skaudžiai sprogsta.
Kartu su prizais, buvo įteikta ir pirmoji nuoroda lobio link. Tai yra, jau išėjome į finišo tiesiąją: užduotys buvo baigtos, prasidėjo įnirtingas bėgimas lobio link. Pirmoji nuoroda buvo labai lengva: „Kas skrenda oru be garso, kaip ir vaiduokliai?“. Lengva todėl, kad tėtis iš parduotuvės nupirko tokį visai jau nudvėsusį balioną. Pagal idėją turėjo būti taip: pripildytą Heliu balioną turėjau apdengti medžiagos gabalu, išpiešti jam akis-burną (na, panašiai, kaip kad Karlsonas piešė ant paklodės), prie jo dar prisegti sekančią nuorodą ir tas balionas-vaiduoklis turėjo plevėsuoti sau prie namų ant kokio medžio. Bet kadangi balionas pasitaikė nekoks, nei velnio jis tos medžiagos neišlaikė. Ką ten medžiagos, net popieriaus lapo jis neišlaikė! Nes pagal kitą idėją, vaikai turėjo surašyti savo gimtadienio palinkėjimus Aušrinei ant lapo, o tą lapą turėjome pririšti prie baliono, kuris visus palinkėjimus turėjo nuskraidinti į dangų (kai kam ten į ausis pašnibždėti). Ir ką – neskrido balionas! Nes lapo negalėjo pakelti. Tai ir tupėjo jis toks pusgyvis namie, o prie jo priklijuota nuoroda visiems akis iš tolo badė. Vat todėl vos tik išgirdę nuorodą, vaikai ir nušuoliavo iš karto prie to baliono.
Na, nevarginsiu ilgai čia mįslėmis – turėjo vaikai bėgti ir prie slyvos, ir prie malkinės, ir prie gaidžio (ant pavėsinės jis pas mus tupi), ir prie šuniuko... O paslėptas lobis buvo šiltnamy. Čia būtinai turiu papasakoti linksmą nutikimą iš „pasiruošimo gimtadieniui“ serijos. Nusprendėm mes su Laima, kad geriausia bus, jeigu lobį paslėpsim šiltnamy. Nunešė Laima skrynutę prie agurkų (nes toks mįslės atsakymas), lapais gražiai apdangstė. Džiaugiamės sau abi, kaip čia gudriai sugalvojom. Ir staiga įžengė į namus tėtis ir visa gerkle, kad paklaus: „Ei, kas ten skrynias mano šiltnamy slepia?“. Į visokius mano bandymus akimis rodyt, kad patylėtų ir taip garsiai apie lobius nešnekėtų, nekreipė dėmesio, ir tik bambėjo toliau: „Nieko nežinau, ištryps mano agurkus visi, neškit tas skrynias kur nors kitur...“. Nenešėm. Išsiderėjom, kad į patį šiltnamį įleisim tik visos chebros atstovą. Ir dar bandėm susilažinti, kiek jau tokių, norinčių patekti į šiltnamį, atsiras. Mes su Laima aiškinom, kad tikrai nei vienam iš tų paaugliukų net mintis neateis eiti apžiūrinėti šiltnamio – bent jau mums tai tikrai tokia idėja netopteltų. O tėtis buvo įsitikinęs, kad taip šnekam tik dėl to, kad mes – ne šeimininkutės. Jo giliu įsitikinimu, kiekvienas norės įlįsti ir apžiūrėti jo agurkus.
