Nerti pirštukiniai pasakų personažai

Vakar vakare, kai jau baigiau sekti visas pageidautas pasakas (na, ne visai taip jau "visas", nes labai jau ilgai užtruktų, bet bent jau kokias penkias tai tikrai. Daugiau paprastai ir neseku, nes pavargstu), Justas netikėtai man sako: "Nori, aš tau paseksiu pasaką?". Baisiausiai apsidžiaugiau, ir sakau: "Aišku, kad noriu!". Ir Justas pradėjo sekti... "Gyveno kartą kiškis. Jis padarė kaku.". Na, ne visai tokios pasakos tikėjausi, bet kadangi nenorėjau nei "žlugdyti vaiko kūrybiškumo", nei perdėtai reaguoti, kad čia jam nesigautų smagumo iš to, ramiai klausiausi toliau. Toliau buvo tyla. Tol buvo tyla, kol aš neištvėriau:
- O tai toliau kas buvo?
Justo atsakymas atskrido iš karto:
- Jis suvalgė tą kaku.
- O dar toliau kas buvo?
Justas papurtė galvą:
- Nieko daugiau nebuvo.
Kaip Jums tokia pasaka? Man tai visai nepatiko, bet ką padarysi, kad pirma jo sukurta pasaka yra būtent tokia. Paklausiau, gal jis žino kokių kitokių pasakų. Gražesnių, į ką iš karto gavau atsakymą:
- Aišku, kad žinau: "Gyveno kartą dėdė. Jis padarė kaku. Ir suvalgė tą kaku."

Nu čia, žinokit, čia jau aš supykau. Ir dar pagalvojau, kad gali būti,kad kažkas jį tokių "pasakų" primokė (juk vis tik turim paaugliuką namie), todėl pasiteiravau:
- O kas, Justai, tave tokių pasakų išmokė?", bet Justas tik išdidžiai papurtė galvą:
- Niekas nemokė. Nei tėtis tokių pasakų nemoka, nei mamytė nemoka. Tik aš pats vienas moku. Nori, dar paseksiu?
Taip taip, atspėjot - kitos pasakos irgi buvo panašaus siužeto.

Ir vat įrodinėk dabar, žmogus, visiems, kad tokių pasakų mes tikrai nesekame! Kad mūsų pasakos būna gražios: be smurto, be jokių "kaku", tokios, iš kurių būtų galima ko nors pasimokyti...

Tokia buvo įžanga prie to, ką iš tikrųjų norėjau parašyti. O norėjau parašyti, kad visai netikėtai supratau vieną dalyką: pirštukinius teatro gyventojus man reikėjo rinktis ne pagal tai, kokius gyvūnėlius Justas mėgsta, o tai, kokias pasakas mėgsta. Vat tokį atradimą padariau. Nes dabar gaunasi labai toks nepatogus dalykas: kuomet jau išsitraukiame tuos savo pirštukinius gyventojus ir norime ką nors su jais žaisti, mums nelabai kas išeina. Nes savo pasakų kurti su jais mums dar neišeina (na, neseksi juk pasakų apie kakus!), o žinomų ir patinkamų pasakų vaidinti negalime todėl, kad tiesiog mums trūksta konkrečiai tos pasakos veikėjų.

Vat būtent iš tokios aukščiau nurodytos "bėdos" ir gimė Lapė. Ir sūris. Kadangi Varną jau turėjome iš anksčiau, dabar kuo puikiausiai galime žaisti "Varną su sūriu" - vieną mėgstamiausių Justuko pasakų. Tiesa, neinasi mums sužaisti tą pasaką labai jau sklandžiai: vos tik prieiname vietą, kur Varna turi sakyti "Karrr!", Justas jai užspaudžia snapą, ir neleidžia pamesti sūrio. Nes labai jau jam gaila tos kvailutės varnos...


Dar "eilėje prie nėrimo" stovi Gaidelis. Kad galėtumėm žaisti "Katinėlį ir Gaidelį". Be galo norėčiau nunerti pasakos "Vilkas ir trys paršiukai" herojus, bet kol kas neturiu iliuzijų, kad taip įvyks. Nes aš iš principo nieko nemėgstu nerti antrą kartą. O ką jau bekalbėt apie trečią... Nebent... Nebent numegsčiau vieną paršiuką, ir tris rūbelius jam. Hmm, gal dar reiks pagalvot ties ta mintim.
Ir dar vienas veikėjas labai laukia sau poros. Ypač rimtas veikėjas, o jo porininkas tai dar rimtesnis. Tai yra, bent jau man kūrybine prasme. Nes šiems veikėjams užsakymą pateikė pats Justas: Karlsonas ir Mažylis. Kadangi labiausiai prašė numegzti Karlsoną, pirmiausia ir ėmiausi jo. Oi, kiek ilgai kaupiausi šiam darbui! Iš patirties (neigiamos, beje) jau žinojau, kad megzti žmogiškos kilmės veikėjus man nesiseka. Todėl ilgai gromuliojau savy tą idėją, tampiausi reikiamos spalvos siūlus ir vašelį visą vasarą su savim: ir į Palangą, ir į Nidą, ir Vilniuje vis į juos pašnairuodavau... Galų gale, kai Kurtuvėnuose suvokiau, kad jau poryt važiuojam atgal namo, supratau, kad pati savim nusivilsiu, jeigu į Vilnių grišiu be Karlsono. Ir ką - eilinį kartą įsitikinau, kad svarbiausia yra užsispyrimas ir pasiryžimas. Tos vienos likusios dienos užteko, kad pirštukinių žaisliukų kolekciją papildytų ir Karlsonas.

Aišku, jeigu ne kombinezoninės kelnės ir motoroleris ant nugaros, tas mūsų Karlsonas turbūt labiau panešėtų į matriošką su dredais, bet juk būtent kelnėse ir motoriuke ir yra esmė, argi ne taip? Bent jau mano Justas tai iškart jį atpažino. Užteko man uždėti Karlsoną ant piršto ir parodyti Justui: "Justuk, pažiūrėk, ką turiu!", ir vaiko veidas iš karto nušvito, o susižavėjusios lūpos sušnabždėjo: "Karlsonas... Duok man!"
Tik įtariu, kad su Mažyliu taip sklandžiai viskas neisis.

Vasara 2010. Atostogos Palangoje

Žinot, vienu momentu jau galvojau, kad tai, kuo niekaip negalėjau atsikratyti Vilniuje, būsiu be jokių problemų palikusi Palangoje: vos grįžusi iš atostogų puoliau svertis, ir... Nė velnio. Vis dar laikosi. Visi alei vienas, kad juos kur galas.

Taip, taip, šią vasarą atostogaujam kaip reikalas. Ir blog'as merdi irgi būtent dėl šios priežasties...
Šį kartą - apie tai, kaip atostogavome šiemet Palangoje. Vieni. Tai yra, be tėčio, nes Nerijaus į Palangą ir su šluota neišvarysi.

O aš Palangą myliu. Važiuojam ten (čia turiu galvoj savo "taborą" - seses, vaikus, tėvus ir t.t.) jau eilę metų iš eilės (na, išskyrus pernai metus, nes pernai pirmą pusę vasaros "ruošiausi" gimdyti, o antrąją - tikrai nebe tas buvo galvoj), tad čia jau tokia kaip ir tradicija pasidarius. Juokias daug kas iš tos mano meilės Palangai (atseit, labai jau popsu kvepia), bet nesuku galvos dėl to. Smarkiausiai tai kaip visada juokias Nerijus, ir vis dar nepraranda vilties įkalbėti mane važiuoti atostogauti bet kur, tik ne ten, bet dėl jo šnekų ir juokų tai galvą suku mažiausiai - koks gi jam galų gale skirtumas, jei pats vis tiek nevažiuoja?!

Tiesa, gal dėl to mėgstu Palangą, kad labai ji man nespėja įkyrėti: paprastai įsikuriam gerokai nuošaliau Palangos centro (prie Lino baseino), tad šurmulio čia jau nėra, paplūdimy žmonių irgi taip labai jau saikingai. O užsimanę pramogų (na, nelabai pavadinsi to pramogomis, nes paprastai tik nueiname pašokinėti ant batuto ir pavalgyti ledų) nusigrūdame į centrą.

Anksčiau visada visi gyvendavom kartu (glausdavomės dviejų kambarių butuke). Kol nuo mano pusės važiuodavom tik aš su Pauliuku, dar buvo pakenčiama, bet šiais metais nusprendžiau, kad maniškių jau yra gerokai per daug. Tad mes pasiėmėm atskirą kambarį, o aš planavausi labai ramias atostogas. Ir dar planavau daug rašyti.

Man patinka rašyti, ir ypatingai paprastu rašikliu kokioje ramioje vietoje. Kadangi ten, kur nuomavausi, nebuvo nei kompo, nei interneto, buvau nusiteikus, kad kam jau kam, o rašymui tai tikrai laiko turėsiu užtektinai. Juolabiau, kad net specialiai jokios knygos į lagaminą nebuvau įsimetusi. Tačiau visas mano kortas sumaišė Laima, kuri nupėdino į vietinį knygynėlį, ir pripirko A. Kristi detektyvų. O detektyvų ilgai skaityti aš tiesiog nemoku. Jeigu ryte pradedu, vakare jau privalau žinoti, kas žudikas, bo kitaip negaliu naktį miegoti, ir vis spėlioju. Taigi, savaitės rezultatas: keturi perskaityti detektyvai. Ir nei vieno straipsnio į blog'ą.

Jau pirmą dieną atvažiavus į Palangą puoliau į depresiją. Ne dėl to, kad kažkas būtų buvę ypatingai blogai, ne... Tiesiog, giliai viduje vis tiek stresavau, nors ir stengiaus neparodyti. Be to, vienas vaikas vis zirzaliojo, kitas rėkaudavo, o trečias... Esu sakius, kad Paulius dainuoja operose? Neabejoju, kad esu, bo labai jau aš tuo didžiuojuos. Tai va, viena yra žavėtis juo, kai jis dainuoja scenoje, o visai kas kita, klausytis kaip jis plyšauja visa gerkle savo operiniu balsu: „O dabar mes eisim prie jūroooooooos!!!“ namie. Ir dar ta betvarkė... Aš nemoku žodžiais išsakyt, į ką butas virto vos mums įsikūrus jame! Aš tikrai negalėčiau savęs pavadinti pedante, gink dieve, ne, bet vaizdelis, kuris dėjosi pas mus, į depresiją turbūt kiekvieną įvarytų. Va, žemiau įdedu foto - vieną silpnumo akimirką, kai jau rodės, kad tuoj sprogsiu, sugalvojau, kad gal visai nieko būtų tiesiog užfiksuoti mūsų atostogų "kasdieniškąją" pusę. Ir žinot, padėjo! Nuo to momento tiesiog spjoviau į tvarką, ir nebesukau dėl jos galvos. Jeigu visiems dėl to gerai, kodėl gi man turėtų būti blogai?!

Dar pirmą dieną labai sustresavau išvydus nuomojamo buto virtuvėlę. Šiaip, priekaištų butui tikrai neturiu - tai buvo tikrai labai simpatiškas, ką tik po remonto butas, be visa ko, dar ir man idealioj vietoj. Tačiau jo virtuvė buvo visiškai nepritaikyta šeimyninkėlei (tegul ir atostogaujančiai): pradariusi virtuvės indų stalčius juose išvydau tik vieną puodą, vieną salotinę ir... įrankius. Galit įsivaizduot? Vienas puodas!!! Man, atvažiavusiai su keturiais vaikais, kurie visi dar ir su savo kaprizais ir pageidavimais, tai buvo bemaž pasaulio pabaiga: šaldytuve pas mane visada riogso aibės indų/indelių su visokiais maistų likučiais, o kiek puodų/keptuvių į apyvartą per dieną išeina, jau net nebandau skaičiuoti. O čia – vienas puodas. Ir orkaitės nėra. Ir plyta virimui tik viena. Kita vertus, kam jų daugiau ir reikia, jei puodas tik vienas...

Žodžiu, iš pradžių puoliau į paniką. O paskui... kaip visada. Tiesiog suėmiau save į rankas. Tai yra, nusprendžiau, kad čia turbūt pati apvaizda nori, kad ir aš per atostogas pailsėčiau. Dar nusprendžiau, kad vaikams skrandžiai tikrai nesutriks ir jiems patiems nieko blogo nenutiks, jeigu blogiausiu atveju savaitėlę pasimaitins virtom dešrelėm ir makaronais (aišku, vėliau paaiškėjo, kad galima kuo puikiausiai verstis ir vienu puodu – tiesiog reikia LABAI planuoti proporcijas, ir laiką).

Sudėtingiausias uždavinys atostogų Palangoje metu turbūt buvo įvesti Julių į bendrą "kompanijos" ritmą. Mano Julius – vyturys, kurį aš vis bandau perauklėti į pelėdą. Bo labai jau man patinka panaktinėti, ir tas jo kėlimasis rytais tiesiog veda mane iš proto. Jau buvau įsipratinusi jį keltis bent jau pusę devynių, o Palangoj jis vėl sugalvojo, kad pusę septynių yra idealiausias metas pradėti dieną. Pirmą dieną dar kažkaip susitaikiau su tuo ir, kad neprižadint viso kito kolektyvo, iškeliavau su juo pasivaikščiot. Bet kitas dienas tai tvirtai nusprendžiau nekentėti: vos tik jis pakeldavo galvą ir imdavo kaip niekur nieko tarškėti „Tete tete tete“, imdavau ant rankų ir tol supdavau, kol jis vėl užmigdavo.

Taip mes ir leisdavom laiką: atsikėlę ir papusryčiavę keliaudavom prie jūros. Paprastai Julius bevažiuodamas vežime užmigdavo, ir jau vienu metu net buvau pradėjus galvot, kad vaikas taip ir pramiegos jūrą: kai mes ateidavom jis miegodavo, susiruošdavom jau grįžti pietums – atsikeldavo. Patį karščiausią paros metą, kaip ir rekomenduojama, pramiegodavo namie, o vakare vėl kur nors braukdavom, priklausomai nuo nuotaikos: arba prie jūros, arba į miestą.

Dar, aišku, būtinai nuėjom pasisveikinti su Liūtuku. Ir dėl to, kad tokia tradicija, ir dėl to, kad labai jau reikia užpildyti tėčiui dovanotą paveikslą. Kiek mes ten laiko sugaišom! Kiekvienas norėjo nusifotografuoti atskirai (net ir aš dabar foto su Liūtuku turiu:) ), tada reikėjo nufotografuoti brolius kartu, vėliau anūkus kartu... Ir dar vis reikėjo žiūrėti, kad būtinai visi gražiai atrodytų... Girdėjome, kaip viena porelė, kuri per tą laiką, kol mes buvome užgulę statulėlę, suvaikščiojo pirmyn-atgal į Gintaro Rūmus, sušnibždėjo grįždami: "Jie vis dar čia?!". Vis dar. Juk nelakstysi čia kiekvieną atostogų dieną, tad jei jau atėjome su tikslu, tai ir reikia tą tikslą pasiekti, negi ne?

O paskutinė nuotrauka iš jau pačios pačios paskutinės dienos prie jūros. Buvau suplanavusi išvažinėti iš Palangos maždaug per pietus (na, kad tiek Justas, tiek Julius galėtų numigti popiečio miego mašinoje), tačiau taip gavosi, kad Juliukas atsikėlė anksčiau. Tikėjausi, kad vis tik man pavyks nulaikyti jį prie jūros iki pat pietų, tačiau vaikas buvo toks nuvargęs, kad tiesiog išsireikalavo, kad paguldyčiau jį į pripučiamą laivelį ir taip, besiteliuskuodamas, per penkias minutes nulūžo :). O aš žiūrėjau ir su pavydu galvojau: "Ech, gyvenimėli, koks tu gali būti nuostabus!"

Prisiminimų albumas: "Vasara 2008"

Vėl konkursai mane stumia į priekį su "Prisiminimų albumo“ kūrimu. Šį kartą tema buvo „8” – nesvarbu, kokiame kontekste, tačiau būtinai reikėjo panaudoti aštuonetą. Iš pradžių niekas nešovė į galvą, todėl nusprendžiau laiko pamąstymams skirti kiek daugiau, tačiau nepaisant, kiek sukau galvą, skaičiavau visokius naminius gyvūnus, bandžiau atkapstyti kokią nors mėnesio datą – niekur nebuvo aštuoneto. Galų gale pasidaviau, ir užklausiau paties Pauliaus, ar jam ką nors reiškia skaičius „Aštuoni“, o jis iš karto atsakė: „Gi mano trauma buvo 2008 metais”.

Aš net visa nutirpau. Nesuprantu, kaip galėjau nepagalvoti apie tai! Ir tą pačią akimirką pasidarė aišku, apie ką bus sekantis skrebukas. Apie įsimintiną 2008 vasarą. „Įsimintiną“ - blogąja prasme.

O tos vasaros pradžia nieko bloga nelinkėjo. Atvirkščiai, vasara prasidėjo netgi labai įspūdingai: visus metus lankęs papildomas pamokas arkivyskupijoje, Paulius ir kiti su juo lankę vaikai pačią pirmą vasaros dieną priėjo Pirmosios Komunijos. Ta proga jiems buvo iškelta didžiulė šventė, o mes džiaugėmės, kad Paulius dar vienu laipteliu užkopė aukštyn. Dabar aš kartais pagalvoju, kad kaip vis dėl to keistai viskas susiklostė: birželio 1-ą dieną Paulius pirmą kartą susitiko su Dievu virtualiai, o beveik lygiai už mėnesio – liepos 2-ąją dieną – nedaug tetrūko, kad su juo būtų susitikęs gyvai. Tfu tfu tfu, aišku. Ir ačiū Dievui, kad viskas nesusiklostė pagal blogiausią scenarijų.

O atsitiko visa tai stovykloje. Pats įvykis tikrai paprastas ir niekuo neypatingas: Paulius su draugais karstėsi ant estrados, norėjo parodyti ypatingą triuką, triukas nepavyko, ir Paulius krito ant galvos. Nuo to momento jis nelabai ką prisimena. Už tai mes prisimename viską. Kaip aš su mama ir kūdikiu (Justui tuo metu buvo tik pusę metukų), sekdamos greitosios medicinos pagalbos automobilį, važiavome į ligoninę. Kaip aš, sėdėdama prie vairo, per ašaras nemačiau kelio. Kaip mama puolė garsiai melstis, kai išvydome, kad mūsų sekamame greitosios medicinos pagalbos automobilyje įsijungė švyturėliai, o automobilis dar labiau padidino greitį, nors jis ir taip jau buvo viršijamas. Kaip aš mamai užrikau liautis, nes pajutau, kad galva tuoj sprogs ir nebeatlaikysiu. Kaip paskui ligoninėje praleidom visą naktį, klausydamos diagnozių, kurios vis keitėsi: „Kaukolės lūžio nėra, kraujo įsiliejimo į smegenis nėra“, tada „Kaukolė skilusi, kraujas į smegenis išsiliejęs – reikalinga operacija“, dar vėliau „Kaukolė skilusi, bet išsiliejimo nėra, operacijos irgi bent jau kol kas nereikia“... Viską prisimename, tarsi tai būtų įvykę vakar.

Iš tiesų, būtent paskutinė diagnozė buvo teisinga: Pauliui skilo kaukolė, tačiau kraujas į smegenis neišsiliejo, todėl pagrindinis gydymas buvo lovos režimas. Ir ramybė. Daktarai daug nedaugžodžiaudavo, tiesiog pasakydavo, kad suaugusiam tokia trauma galėjo būti mirtina, o vaikui... Vaikų organizmas yra stebuklingas. Todėl mums beliko laukti.

Vat tokia ir buvo ta mūsų 2008-ųjų vasara. Pusė jos prabėgo paprastai, linksmai – na, tiesiog atostogaujant. O kitą pusę mes sėdėjom tarsi ant adatų, gyvi tikėjimu ir žinodami, kad šansai, jog viskas praeis be pasekmių ar su jomis yra beveik lygūs. O pasekmės galėjo būti baisios: epilepsija, migrena, galvos svaiguliai... Ir dar galas žino, kas. Ačiū Dievui, po truputėlį jau atsiplaiduojame ir nusiraminame – galbūt tai tiesiog buvo pamoka mums, koks gyvenimas gali būti trapus.

Ir skrebukas yra toks: padalintas į dvi dalis. Pirma pusė marga, vasariška, linksma. Antroji – simbolizuojanti antrąją vasaros pusę – niūri, pažymėta kraujo ir medicinos pagalbos ženklu. Bei ramune, kuri šiuo atveju simbolizuoja būrimą iš žiedlapių: „Viskas bus gerai“, „Ne“, „Viskas bus gerai“, „Ne“... Tačiau niūri nuotaika vyrauja tik pas mus – tai, kad vasara ir toliau tęsiasi, simbolizuoja drugeliai, kurie skraido ir toje, ir toje pusėje. Jungiančioji abiejų vasaros dalių grandis – Dievas. Arba tiksliau, jį simbolizuojantis škaplierius, kurį Paulius laikė rankose savo svarbios šventės – Pirmosios Komunijos - metu, kuri, kaip minėjau, vyko pirmąją vasaros dieną. Ir nuotrauka, esanti centre, yra būtent iš šios šventės –neįsivaizdavau jokios kitos fotografijos, kuri galėtų geriau perteikti temą. Fotografijoje net įamžintos vienuolės, kurios vėliau visą vasarą meldėsi už Paulių, ir vis teiraudavosi, kaip jam sekasi!
Nuotraukos kairėje esantis pakabukas – žuvytė, kuri buvo įteikta vaikams, kad šie atsimintų, jog Jėzus nuo šiol visada bus su jais (žuvytė – Jėzaus ženklas, nes jis buvo žvejys). Spausdintas tekstas dešinėje - iškarpa iš Pauliaus medicininio išrašo, išleidžiant jį iš ligoninės.
Tiesa, pirmoji skrebuko pusė man atrodo kiek per tuščia, ir galbūt ateityje dar kiek papildysiu, bet šiai dienai niekas nešovė į galvą.

Juliuko vienerių metų gimtadienis

Jau buvau užsiminus, kad visai neseniai šventėm draugų mergaitės S. gimtadienį. Įsiplepėjom su vienos mergaitės mama, ir ji klausia manęs: "O tai Juliukas gal liepos mėnesį gimęs?". Aš net akis išpūčiau: "O iš kur jūs taip spėjat? Negi visi Juliai liepos mėnesį yra gimę?!". O ji man: "Na, mūsų Liepa tai liepos mėnesį gimusi, tai pagalvojau, gal Juliukas irgi". Jau norėjau pradėti akis draskyti, kad čia visiškai skirtingi dalykai: visiems aišku, kad Liepa ir liepos mėnuo tikrai turi bendra tarpusavy, o vat kuom susiję Julius ir... Gerai, kad nespėjau iškišti liežuvio. Nes kaip tik šiuo momentu man būtent ir prašviesėjo, kuom gi susiję Julius ir liepa: gi liepos mėnuo turi ir kitą pavadinimą - July! Kurį laiką negalėjau patikėti, kaip iki šiol niekada nebuvau apie tai susimąsčius. Bet garbės žodis, nebuvau! Man Julius ir liepos mėnuo visada buvo susiję tik tuo, kad liepos 1-ąją dieną Juliai švenčia savo vardadienį. O mūsų Juliukas dar ir savo gimtadienį.

Taigi, tos mergaitės mama buvo visiškai teisi - Juliukas iš tiesų gimęs liepą. Ir vat kaip tik sėdžiu po pilnos įvykių dienos (šventėme gimtadienį šiandien), ir galvoju, kaip vis tik gerai, kad Juliukui jau metai... Nepaisant visų tų džiaugsmų, kurie lydėjo šiuos metus, turiu prisipažinti, kad metai iš tiesų buvo sunkūs. Tačiau šiandien, apžvelgdama juos, džiaugiuosi, kad mums pavyko gan gerai su viskuo susitvarkyti. Taip, aš tikrai nesu akla ir matau, kad Nerijus jau visai žilas (čia tai net ne perkeltine prasme :) ), o aš vaikštau nublukusiais plaukais, nes neturiu kaip ištrūkti į kirpyklą – į tokias „smulkmenas“ šiuo gyvenimo periodu tiesiog nekreipiame dėmesio. Už tai esminiai dalykai mane džiugina: jau prisitaikėme vieni prie kitų, Justas liovėsi kandžiojęs ir mušęs Julių (taip taip, būtent tai buvo didžiausias mano galvos skausmas pusę metų, nes bijodavau net minutei Juliuką palikti vieną), sugebėjome išlaikyti dienos ritmą bei ritualus (stalo žaidimai, knygelių skaitymai su Justu, mokyklinių reikalų derinimas su Paulium (šiais metais aš jį net vežiodavau į būrelius, kas mums suteikdavo šansą tiesiog ramiai apie bet ką paplepėti!)). Džiugina faktas, kad Juliukas jau ima nebebijoti žmonių ir po truputį nulipa man nuo rankų, džiugina tai, kad Justas jau jį globoja: "Neik, Liuliuk, ant laiptų, bus bum, kaujas bėgs!". Galų gale, džiaugiuosi, kad mes su Nerijum jau net kartą išėjom į kiną. Dviese! Bet tam reikėjo metų…

Turbūt jau esu anksčiau užsiminusi, kad pirmojo gimtadienio aš paprastai nesureikšminu – visada galvoju, kad šventė turi būti rengiama jubilijatui, o šiuo atveju jubilijatas yra pernelyg mažas, kad įvertintų. Tačiau turbūt būtent dėl to, kad metai buvo sunkūs, Juliuko gimtadienį norėjau ŠVĘSTI. Ir dėl jo, ir dėl mūsų pačių.

Taigi, šventėm :). Liepos 1-a išpuolė ketvirtadienis. Kadangi tai buvo darbo diena, patį šventimą nukėlėme į šeštadienį, o ketvirtadienį tiesiog pasidalijome mažą pyrago gabalėlį ir įteikėme Juliukui mūsų dovaną – motociklą. Dabar vienas turės mašiną, o kitas – motociklą.

Dar, be abejo, pūtėm žvakutę. Ir užpūtėm! Ir čia (sakoma, kad negalima vaikų lyginti, bet kartais neišeina) negalėjau neprisiminti, kad per pirmąjį Justo gimtadienį iki žvakutės užpūtimo jam buvo toli-toli. Kaip iki mėnulio. Ir per antrąjį dar vos užpūtė.
Ilgai svarstėm, kur reiktų perkelti pagrindinį šventimą. Be abejo, kad vasarą smagiausia švęsti gamtoj. Ypač, jeigu gražus oras. Bet vat nei buvom tikri dėl oro, nei turėjom, kur patogiai apsistoti. Todėl galiausiai pasirinkom paprasčiausią variantą: švęsti vaikų žaidimo kambaryje. Ir labai gerai, kad taip nusprendėm – labai daug problemų atkrito.

Visų pirma, galėjau pasikviesti visas drauges. Man tai buvo labai svarbu, nes ne tiek dažnai jau išeina su jom pasimatyti. Gaila, ne visos galėjo sudalyvauti (vis tik, šventėme per ilgąjį savaitgalį, tad daug kas išmovė prie jūros), tačiau buvo smagu susitikti ir su tom, kurios liko Vilniuje. Antra, nereikėjo rūpintis, kur talpinti svečius ir kuom užimti vaikus – vietos buvo sočiai, veiklos dar daugiau. Ir trečia – namai liko nenusiaubti :).

Man beliko pasirūpinti tik tortu ir balionais.

Tortą gaminau pati. Net du (jeigu antrąjį galima tortu pavadinti). Esu minėjus, kad mūsų šeimoj saldymynų mėgėjų nelabai yra? Iš pradžių aš jaučiausi gana blogai, nes saldumynus, kiek jau prisigamindavau, rydavau viena. Už tai kaip dabar aš džiaugiuosi turėdama kompanioną! Jau kai namie gaminau tortą, Justas vis vaikščiojo aplinkui ir grasinosi: “As visą Liuliuko totą suvagysiu. Niekam nepaliksiu”. Na, viso torto nesuvalgė, bet kaip jis suuodė, kad tortas jau stovi ant stalo, mums iki šiol paslaptis. Pastebėjome jį tik tada, kai jau buvo pirštus besilaižąs. O iki tol net prisišaukt nuo čiuožyklų ir kamuoliukų baseino buvo neįmanoma!

Kai buvom pas S. gimtadieny, ten buvo užsakytas toks personažas Drugelis. Tai tas Drugelis turėjo daug ilgų balionų (kokius klounai turi) ir pompikę. Kiekvieno vaiko paklausdavo: „Ko tu norėtum: šuniuko ar katytės?“, ir tą pačią minutę pripūsdavo balioną ir vaiko akyse išlankstydavo šuniuką arba katytę. Kadangi aš irgi tokių balionų jau iš anksčiau buvau prisipirkus (buvo Tiimari parduotuvėje akcija jiems), tai nusižiūrėjau nuo to Drugelio, ir per mūsų gimtadienį irgi sukviečiau vaikus (tiesą pasakius, net kviesti nereikėjo, jie patys apspito mane, kai pamatė su pompike ir balionais rankose) ir taip pat paklausiau: „Nagi nagi, ir ko tu norėtum: šuniuko ar žirafos?“. Visi suaugę iš pradžių galvojo, kad aš čia tik taip pokštauju, o Laima dar ir mestelėjo vaikams: „Taip taip, prašykit šuniuko, bet gausit turbūt tik po gyvatę“, už tai, kaip išsiplėtė jų akys, kai pamatė mane tuos šuniukus belankstančią! Pasižiūrėkit, na negi ne mielą žirafą suraičiau?!

Tiesa, žirafai galvą tai reikėtų atsukt atgal į teisingą padėtį, bet net ir su tokia nusukta galva (o kai turi ilgą kaklą, tai galvą tikrai gali sukioti, kur tik panorėjus) niekam net abejonių nekiltų, kad tai žirafa.

O triukas su balionais iš tikrųjų paprastas. Tikrai nesu tokia naivi, kad tikėčiaus, jog vien pasižiūrėjus į Drugelį jau mokėsiu tuos šuniukus lankstyti, tikrai ne. Prie tų mano balionų buvo pridėta ir instrukcija, kaip lankstyti įvairius gyvius. Pavarčius instrukciją, iškart supratau, kodėl tas Drugelis lankstė šuniukas – jie lengviausi! O žirafą tai pati sugalvojau – lankstyti reikia kaip šuniuką, tik kojas bei ausis reikia trumpas padaryti, o kaklą – ilgą. Aišku, dar ir pasitreniravau iš vakaro.

Kaip ir priklauso per tokias šventes, valgėm tortą, pūtėm žvakutę. Neužpūtėm šį kartą, nes Juliukui ne ta nuotaika jau buvo. Dar „Su gimimo diena“ dainavom (Justas tai plyšavo garsiausiai už visus).


Tai va tiek tos šventės ir buvo… Iš esmės, tikrai labai džiaugiuosi. Turbūt labai jau man tokios popietės reikėjo. Viliuosi, kad Juliukas irgi liko patenkintas :)

***
Kiti mūsų švęsti gimtadieniai:
Juliaus 3-jų metų Gyvačių gimtadienis
Justo 4-ių metų Varliukų ir Gandro šventė
Juliaus 2-ų metų Mėlynojo Autobusiuko šventė
Aušrinės 12-asis gimtadienis Pasakų Karalystėje
Justo 3-asis Traukinukų gimtadienis
Aušrinės 11-asis Vaiduoklių gimtadienis
Pauliaus 12-asis gimtadienis
Justo 2-ų metų Mašinų gimtadienis
Aušrinės 8-erių metų Gyvačių Vakarėlis
Pauliaus 8-erių metų Dinozaurų gimtadienis
Pauliaus 9-erių metų Ateivių gimtadienis
11-mečio gimtadienio šventė "Laiko mašina"

Prisiminimų albumas: „Praeitis yra žavi“

Man kartais atrodo, kad Pauliaus prisiminimų albumą kursiu iki jis sulauks pilnametystės... Na tikrai, taip lėtai reikalai juda šitame fronte. Už tai kaip aš džiaugiuosi, išvydusi kokį nors skrebukių konkursą – jeigu tema būna įdomi, nieko nelaukusi išsitraukiu savo rankdarbių maišus, ir sėdu ką nors kurpti.

O šio konkurso tema man pasirodė netgi labai įdomi. Tokia įdomi, kad iš pradžių net susinervinau, kad nespėsiu nieko paruošti ir taip praleisiu konkursą: ant nosies kabėjo Juliuko gimtadienis, po jo iš karto išvažiuojame atostogauti į Palangą. Žinojau, kad turiu vos vieną dieną tiek skrebukui sukurti, tiek jį aprašyti. Nes prie jūros priėjimo prie interneto tikrai neturėsiu. Bet turbūt labai gerai žinot, kaip yra su laiku ir jo trūkumu: svarbiausia, ne kiek laiko, o kiek pasiryžimo turi. Arba, dar viena gera patarlė tiktų, „Kuo labiau užimtas esi, tuo daugiau padarai“. Hmm... Kažkaip „neskamba“ ši patarlė, jaučiu, tokios nėra . Bet kažkas iš tos operos tikrai yra.

O tema, kuri mane labai sužavėjo, buvo „Citatos“. Iš karto į galvą šovė daugybė gražių citatų, kurioms būčiau iš karto galėjusi sėsti ir kurti skrebukus, bet blogiausia buvo tai, kad visos šios citatos būtų tikusios man (t.y. jeigu skrebuką kurčiau sau), o man reikėjo ko nors, kas tiktų Pauliui (temų, kurias dar turiu padaryti albumui, sąrašą esu pasiruošusi). Sukau sukau galvą (na, ne tiek jau ilgai, kaip gali pasirodyti iš pasakymo – juk vis tik, buvau labai apribota laike), varčiau varčiau albumą ir pagaliau apsisprendžiau, kad labiausiai linkstu prie „Pirmojo dvejeto“ temos.

Iš tikrųjų, tai yra vienas iš skrebukų, kuris turėtų labai nustebinti Paulių. Ne todėl, kad pats skrebukas būtų labai vykęs, ne – tikrai ne dėl to. Tiesiog, Paulius net įtarimų neturi, kad aš galėčiau būti tą jo rašomąjį darbą, su besipuikuojančiu dvejetu, išsisaugojusi. Kaip jis buvo nusiminęs tą dieną! Kaip pergyveno, kad neskyrė pakankamai dėmesio šiai temai… O sekančią dieną viskas apsivertė auštyn kojom. Neprisimenu jau detalių (o gal net giliau tuo nepasidomėjau), tačiau dėl kažkokių priežasčių mokytoja nusprendė šio kontrolinio pažymių nerašyti, ir visiems norintiems leisti išsitaisyti pažymius. Paulius, aišku, stovėjo pirmas eilėje. Pasimokė, pasiruošė ir – dvejetas taip ir liko tik „ant popieriaus“. O grįžęs namo Paulius džiugiai suglamžė tą kontrolinio lapą, ir išmetė į šiukšlių dėžę, sakydamas: „Na va, kaip gerai. Dvejeto mano biografijoj nebėr“.

Labai man užstrigo tas momentas. Tad palaukusi, kol jis nueis, ištraukiau lapą iš šiukšlių dėžės (fe, kaip negražu knistis po šiukšles!) ir padėjau į prisiminimų dėžutę. Kažkaip tikėjau, kad ateityje, kai atslūgs slogūs prisiminimai, susiję su šiuo pažymiu, šis dvejetas visai nebus toks baisus ir nemielas. Galų gale, o kas gali garantuoti, kad tai nebus jo VIENINTELIS mokyklinis dvejetas?

Ir vat tas momentas, kai dvejetas iškils į viešumą, atėjo. Nusprendusi skrebuką daryti su pirmojo dvejeto tema, įlindau į internetą ieškoti tam tinkamų citatų. Peržiūrėjau aibę citatų, susijusių su nesėkmėmis, klaidomis, tobulybės siekimu ir t.t. Galų gale supratau, kad iš tikrųjų savo darbelyje noriu akcentuoti pagarbą praeičiai. Kokia ji bebūtų. Juk galų gale tai, kokie mes esame dabar, yra labai smarkiai įtakota to, su kuo mums teko susidurti/įveikti praeityje, todėl visi prisiminimai – ar jie būtų skaudūs, nemalonūs, ar džiaugsmingi – yra verti būti prisiminti. Ne kaip bagažas, kurį velkame ir kurio nepaleidžiame, o kaip paveikslas, kuris tiesiog kaba ant sienos ir sako: „Taip buvo nutikę man“. Į vienus gyvenimo paveikslus žvelgiame su pasidžiavimu, kitų galbūt iš vis nenorime matyti, į trečius (į tuos, kurie privertė mus ką nors išmokti ar suprasti) turbūt laikui prabėgus galime žvelgti su humoru. Tačiau nei vieno jų negalime nei neigti, nei ištrinti. Šiaip... aš tikiu, kad šis „pirmojo dvejeto“ prisiminimas patenka į tų pastarųjų paveikslų kategoriją ir tikiu, kad Paulius apsidžiaugs pamatęs šį skrebuką.

Skrebukas labai paprastas (pas mane kitokių ir nebūna), jam iliustruoti pasirinkau O. Vaildo mintį „Praeitis žavi tuo, kad yra praeitis“. Be abejo, pačio skrebuko „vinis“ yra suglamžytas kontrolinio darbo lapas. Įrėminau jį, tuo parodydama, kad net tokie prisiminimai gali būti brangūs ir yra verti būti saugomi. Prie šios temos labai tiko nuotrauka, kurioje Paulius su Aušrine, dar visai mažiukai, stato smėlio pilis prie jūros. Iš šio žaidimo juk tiek daug galima pasimokyti: pastatysi per didelę pilį, ji nugriūs; pastatysi per arti jūros – banga nuplaus. Ir galų gale, gali pastatyti puikiausią idealiausią pilį, tačiau užplaukęs debesis ją tiesiog nuplaus. Ir ji liks tik prisiminimu. Juk būtent taip ir veikia laikas: jis gydo didžiausias žaizdas, nuplauna visas nuoskaudas. O mums belieka pasimokyti iš savo klaidų, optimistiškai nusiteikti ateičiai (nesvarbu, kiek pilių mums lietūs nuplaus, mes vis tiek jas statysim!), o praeitį palikti praeičiai.

Su traukinuku: pasižiūrėti lėktuvų ir atgal

Papasakosiu apie vieną iš savo kompleksų. Negaliu sakyti, kad jų turėčiau daug (kai kurie gal net nustebtų, kad aš išvis tokį žodį žinau), bet vieną tai turiu tikrai: tiesiog nekenčiu pirkti rūbus. Sau, ne vaikams. Tiksliau, aš visai mėgčiau tai daryti (tai yra, po parduotuves vaikščioti tai man patinka), bet vos tik nusiperku kokį sau patinkantį (na, taip jau TIKRAI patinkantį) rūbą, visi iš manęs juokiasi. Dar būtų nieko, jeigu tas juokas būtų na... tiesiog juokas. Bet jis toks nėra. Ir tas juokas taip mane ėmė nervinti, kad galiausiai pradėjau išvis vengti pirkti rūbus. Arba ėmiau juos pirkti būdama ne viena (čia, kad turėčiau dar ką apkaltint, jeigu tas juokas vis tiek aidėtų), arba ėmiau stengtis pirkti jau tokius ne visai savo stiliaus rūbus (kurių paskui vis tiek nenešiodavau).

Paskutinius metus tas kompleksas manęs pernelyg nekamavo, nes, tiesą pasakius, nelabai ir buvo poreikio pirkti rūbus. Juk arba laukdavausi (o nėščiosios rūbų aš turėjau tiesiog BEGALYBĘ, dėka ištikimųjų draugių), arba po gimdymo vis laukdavau, kol tie priaugti kilogramai nukris. O jie kaip laikosi, taip laikosi, kad juos kur... Ir vat dabar esu stadijoje, kai nusprendžiau, kad ir tegul. Tegul laikosi. Man gerai ir taip. Ir kai jau taip nusprendžiau, supratau, kad atsinaujinti man tikrai verkiant reikia. Ne tik dėl to, kad didžiumą dalį senųjų rūbų be gailesčio sugrūdau į konteinerius prie Akropolio, bet ir dėlto, kad tikrai jau kaip ir laikas išlįsti iš „namų šeimininkės“ kailio.

Ir žinot, ką? Nusprendžiau, kad man jau tas pats. Kas nori, tegul juokiasi - aš pirksiu tai, kas man gražu. Ir taip nusprendusi nužygiavau ir vienoje parduotuvėje įsigijau trumpą taškuotą suknelę, o kitoje – ryškiai žydras pėdkelnes. Ėmiau ryškiausią spalvą, kokią tik radau, nes nusprendžiau, kad nusibodo tas pastovus juodos/baltos spalvų derinys. Dėl spalvos kažkiek gal ir dvejojau, bet kadangi turiu panašaus atspalvio basutes (įsigijau Japonijoj, vos už keletą litų, ir vienas dievas težino, kas man tuo metu dėjosi galvoj ir kam man jas reikėjo tįsti iš kito pasaulio krašto), apsisprendžiau, kad pėdkelnės labai tiks joms į porą.

Buvau pasiruošusi pasipuošimui, tik reikėjo sulaukti progos. O ji netruko ateiti – draugų mergaitė S. pakvietė į savo dviejų metukų gimimo dieną. Ne mane iš tikrųjų kvietė, o Justuką ir Juliuką, bet išsipuošiau ir aš.

Kai ką nors tokio jau originalaus apsirengiu, baisiausia man visada būna pasirodyti Nerijui, bo liežuvis tai pas jį turbūt kandžiausias. Todėl apsirėdžiau miegamajame ir, atseit čia viskas yra kaip įprasta, nieko ypatinga, pražygiavau pro jį į vonią. Aha, taip jau ir prasmuksiu! “Tu čia žmonių su tom kelnėm išsiruošei gąsdinti?!”. Sakiau. Jeigu tik nusiperku ką nors, kas iš tikrųjų patinka, tai visi juokiasi. Na, ne visai visi. Tik tie, kas išdrįsta. Bet aš tada greitai padarau išvadas, kad kiti irgi juokiasi, tik tyliai. Bet šį kartą nejuokais ant jo supykau. Ir net nesiruošiau persirenginėti (anksčiau gal ir būčiau taip pasielgusi, bet tik ne šį kartą). Tai taip ir pasirodžiau šventėje.

Gimtadienio šventė vyko šeštadienio rytą (na, iki pietų). Vėliau visi nuvažiavome į namus migdyti vaikų ir šventė kaip ir turėjo baigtis. Tačiau visai netikėtai tą pačią dieną, per vaikų pogulį, perskaičiau pas Vaidą kaip nerealiai linksmai ji su Viliuku papramogavo važinėdami traukinukais, ir baisiausiai užsimaniau ir savo vaikams tokią pramogą suorganizuoti (juo labiau, kad daugiau tai dienai planų neturėjom jokių, o pramoga ši irgi tokia ne iš brangiųjų: vaikams nieko nekainuoja, o suaugusiems bilietas į abi puses kainuoja 5 lt)

Vos vaikai atsibudo, iš karto, nieko nelaukdami, išdundėjom į traukinių stotį. Mes atvykom likus dešimt minučių iki traukinio išvykimo, mūsų draugai (su visais katiliukais sriubų, nes jie, skirtingai negu mes, pagalvojo, kad GAL vaikai atsikėlę valgyt norės) – likus penkioms. Visi laimingi, kad spėjom.

O pramoga tikrai verta dėmesio. Bent jau mes vakarą praleidom tiesiog liuksiškai: juokaudami, pokštaudami atidundėjom į aerouostą (to traukinuko būtent toks maršrutas ir yra: stotis-aerouostas-stotis), ten paspoksojom į lėktuvus (vienas kaip tik įspūdingai kilo tuo metu, kai mes pro tvorą spoksojom), dar patempėm laiką, ir grįžom atgalios. Traukinukas turbūt nėra labai paklausus, nes visame vagone mes buvome bemaž vieninteliai keleiviai. Mums tai tas buvo tik į naudą: traukinio palydovei taip patiko tokie „nestandartiniai“ keleiviai, kad ji net nusivedė vaikus į mašinisto kabiną, viską ten aprodė ir leido vaikams paspausti garso signalą. Justą dar ir pavaišino meduoliu.

Tik oras pasitaikė toks visai visai ne koks. Ir vėjas žvarbus pūtė, ir lietus lijo... O spėkit, kuo gi aš vilkėjau? Visi žmonės, kaip žmonės, apsirengę džinsais ir megztiniais, o aš... suknele ir basutėm. Ir, aišku, savo ryškiosiomis kojinėmis. Visiems turbūt darėsi šalta vien į mane pasižiūrėjus. Bet aš vis dar pykau ir vis dar buvau įsitikinus, kad dar nepakankamai žmonių per dieną prigąsdinau, todėl buvau nusprendus nepersirenginėti. Ech tie principai...

Pasaka "Kaip Liūtas žvėrims uodegas dalino"

Beatostogaujant Kurtuvėnuose įvyko stebuklas, kurio laukiau jau turbūt visą amžinybę – abu mažieji pradėjo miegoti vieną kartą per dieną ir KARTU. Mano džiaugsmui tiesiog nėr ribų, o ta akimirka, kai jie snaudžia apsikabinę vienas kitą yra tiesiog TOBULA. Galėčiau taip žiūrėti ir žiūrėti į juos miegančius... Tiesa, prieš tai, kol jie taip suminga, reikia šiek tiek paplušėti. Visų pirma, reikia pasekti milijoną pasakų. Na, gerai, gal ne milijoną, bet nemažai. Visų antra, reikia bent keletą kartų pagrasinti Justui, kad jeigu jis ir toliau kutens Julių, čiupinės jį už rankutės ir visaip kaip stengsis jį linksminti, jam teks kraustytis į savo lovytę. Ir trečia, kartais iš tikrųjų tenka vidury migdymo proceso viską mesti, ir bėgti gaudyti Justo, kuris staiga nusprendžia, kad „Aš nenoriu miegoti“ ir skuodžia iš lovos. Bet visa tai niekis, palyginus su ta ramybe, įsitvyrojančia paskui. Ramybe, nuo kurios, kaip man kartais atrodo, net smegenys tuoj iš laimės išvarvės.

Tai tiek apie tą ramybę ir ilgai lauktą stebuklą. O kalbant apie pasakas, galiu pasakyti, kad Justui Kurtuvėnuose buvo tiesiog rojus. Nes ten jis atrado dar du žmones, mokančius sekti pasakas: Aušrinę ir senelį. Ir sekti ne bet kaip, o įdomiai.

Daug pasakų sekame ir namie, tačiau dažniausiai seku jas aš, ir turbūt esu jau pabodusi, Paulius nesu girdėjusi, kad sektų, o Nerijus... hmm... jis žino tik keturias pasakas (apie Pagranduką, Lapę ir Varną, Auksinę Žuvelę ir Ropę), ir seka tik tada, kai niekas negirdi, tad net nežinau, įdomiai ar ne, jis jas seka. O senelis ir Aušrinė pasakas sekti tikrai moka. Ir mėgsta. Todėl ant senelio kelių būdavo įsitaisoma iš karto, vos tik šis grįždavo iš darbo, o Aušrinė savo pasakų duoklę turėdavo atiduot vakare, jau visai prieš Justui nulūžtant miego. Į mūsų atostogų pabaigą Aušrinė jau vengdavo vakare ir rodytis Justui, nes vos tik jis suuosdavo, kad ji kažkur netoliese, imdavo šaukti: „Teta Atiatine (taip taip, Aušrinė, nors tik vienuolikos, į ją liepia kreiptis tik taip. Dar gerai, kad ne „Jūsų didenybe teta Aušrine“), ateik pas mane ir pasek man pasaką!”.

Naujų pasakų Kurtuvėnuose Justas išgirdo daug, tačiau šį kartą noriu pristatyti senelio (savo tėčio) tradicinę, kurią mėgau dar pati vaikystėje.

Pasaka „Kaip Liūtas uodegas dalino“

Visa ši istorija vyko labai labai seniai – dar tada, kai žvėrys neturėjo uodegų. Ir vieną dieną Liūtas Karalius, visų žvėrių valdovas, nusprendė, kad jau užtenka jiems tokiems beuodegiams lakstyti ir sukvietė visus žvėris išsirinkti po uodegą.

Pirmasis atbėgo Kiškis ir išsirinko pačią gražiausią uodegą. Taip ji jam patiko, kad užsidėjo ir ėmė didžiuotis prieš visus kitus žvėris. Antroji atbėgo Voverytė, kuriai irgi kliuvo labai graži uodega. Voverytė džiaugėsi, kad nuo šiol jai bus šilta ir minkšta drevėje miegoti: uodega galės ir užsikloti, ir ant jos miegoti. Toliau eilėje stovėjo visi kiti žvėrys: ir meškėnai, ir katės, ir kiaunės... Visi jie išsirinko sau po uodegą. Vienas paskutiniųjų atsėlino Vilkas. Gražiausios uodegos jau buvo išdalintos, ir Vilkui teko tik visai nušiurusi. Vilkas apsidžiaugė ir tokią gavęs, ir nudūlino atgal į mišką. Pavėlavusi atbėgo ir kiaulė. Plaukuotų uodegų jau visai nebuvo likę, todėl Kiaulė turėjo tenkintis tik riesta beplaukė uodegėle. „Ai, man, mėšlyne kapstytis, ir tokia bus gera!“ – numojo ranka Kiaulė. Ir tuo metu, kai jau uodegų buvo nebelikę, prie Liūto Karaliaus priėjo Lapė. Ji pramiegojo tą laiką, kuomet žvėrys uodegas dalinosi ir atkeliavo tik dabar. Įširdo Lapė, kad Liūtas jai uodegos nepaliko, ir jau norėjo supykusi grįžti atgal į mišką, tik žiūri - pro šalį kaip tik Kiškis bebėgąs su savo naująją gražiąja uodega, tad tik šast, ir nutraukė jam ją! Liko Kiškiui tik striukumbukas. Iš pradžių Kiškis ėmė verkti, tačiau paskui nusiramino ir pasakė sau: “Et, ir kam man ta uodega reikalinga? Tik trukdytų man nuo priešų bėgti!”.

Tai štai, kodėl taip atsitiko, kad visi žvėrys turi po uodegytę, o kiškis – tik uodegos galiuką

Pasakos pabaigoje Justas visada parodo sau į užpakaliuką ir sako: "Aš neturiu uodegytės. Reikės nueiti pas Liūtą Karalių".