Turnė po atrakcionų parkus Vokietijoje ir Danijoje. IV dalis. Heide parkas ir Legolendas

Šis įrašas – jau paskutinė mūsų kelionės serija. Taigi, tęsiu pasakojimą apie tai, kaip mums sekėsi paskutinėmis kelionės dienoms.

Po tokio lietingo sekmadienio Serengetyje, prisakėme Matui melstis, kad rytoj būtų graži diena. Nes būtent pirmadienį turėjome dieną leisti Heide Parke – didžiausiame Šiaurės Vokietijos pramogų parke. Nežinau, kodėl būtent Matą įpareigojome tai daryti – kažkaip iš kalbos tiesiog taip išėjo. Bet meldėsi ne tik Matas. Vakare žvelgdama į pliaupiantį lietų už lango, ir aš burbėjau: „Gerai, jau gerai, dievuli, pilk viską, ką turi. Šiandien. Ir tik būk geras, pagailėk mūsų rytoj“. Dėl likusių dienų taip labai nepergyvenau – prognozės rodė gražų orą, tad šią akimirką atrodė, jog svarbiausia yra susitarti tik dėl rytojaus.

Tarp kitko, su tom prognozėm tai yra labai įdomus dalykas. Pavyzdžiui, Lietuvoje aš niekada nesuku dėl jų galvos (na, išskyrus tas dienas, kuomet laistau daržus ir lietaus klausimas man būna aktualus dėl praktinių sumetimų), tačiau planuodama keliones visada atidžiai seku orų prognozes (jau prieš dvi savaites pradedu, įsivaizduojat?!), ir visiškai jomis pasikliaunu. Ne visada teisingai joms pasiruošiu (pavyzdžiui, į šią kelionę visiškai neįsidėjau šiltų rūbų, nors žinojau, kad lietaus bus daug), bet jos visada būna teisingos. Ir dabar Gražina labai juokėsi, kai jau kelionės pradžioje jai pasakiau, kad Serengetyje kęsime lietų, o Legolende galėsim mėgautis saule, bet būtent taip ir nutiko.

Ketvirta diena – Heide Parkas
Pats parkas labiausiai yra orientuotas į adrenalino fanatikus, taigi labiausiai šios dienos laukė vyresnieji vaikai. Na, suaugę gal irgi, bet taip jau išėjo kad bent jau mes su Nerijum tai nei vieno iš tų „galingųjų“ atrakcionų taip ir neišbandėm - tik tuos, kurie skirti jau patiems mažiausiems.
O buvo taip. Nors diena prasidėjo labai smagiai ir bent jau oras turėjo būti puikus, iš tiesų vos įžengus į parką patyrėm nesėkmę: Nerijui iškeliant Julių iš vaikiškos mašinėlės (kaip jis mėgsta – laikant Julių už vienos rankos), Julius ėmė verkti. Iš pradžių galvojom, kad Nerijus tiesiog prispaudė pirštuką, bet kuomet verksmas nesiliovė ištisą valandą, nusprendėm apsilankyti medpunkte. Mūsų įtarimai pasitvirtino: pasirodo, Juliaus ranka išnarinta (ar kaip ten taisyklingai vadinasi), ir reikia važiuoti į ligoninę.

Taip mes, visai neplanuotai, susipažinom su vokiškom ligoninėm. Ir ko ten daktarai nedarė... Norint „atstatyti“ ranką, jiems pirmiausia reikėjo išsiaiškinti, kur tiksliai Juliukui skauda. O tai visai nėra toks paprastas reikalas, kaip kad iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti: mūsų Julius absoliučiai nebendrauja su svetimais žmonėm. Visiškai. Taigi, ligoninėj chirurgas paprašo Juliuko parodyti, kur jam skauda. Julius pasižiūri, ir tvirtai pasako: „Ne!“. Chirurgas pripučia balioną, išpiešia jam akis, nosį ir burną ir duoda jį Juliui, kad šis paimtų. Julius vėl atrėžia: „Ne!“. Ir demonstratyviai nusisuka, kad tikrai abejonių neliktų. Daktaras nepraranda vilties, ir siūlo švirkštą bei žada, kad jį bus galima pasiimti su savim. Vėl išgirstamas tas pats trumpas, bet užtikrintas „Ne!”. Duodamas meškiukas, atsakymas – toks pat. Galų gale, mane suima juokas: „Daktare jis ir geroj nuotaikoj būdamas nėra linkęs bendrauti, kur jau čia bendraus būdamas prastos!”. Chirurgas irgi juokiasi: “Tai, Juliau, nori pasakyt, kad galiu ant ausų stotis, vis tiek tavęs nesužavėsiu?!”. :)
Tačiau ranką vis dėl to sutvarko. Per porą minučių (jeigu neskaičiuotumėm tos valandos, kurią laukėme, kad sutvarkytų mūsų dokumentus bei chirurgas atsilaisvintų). Tad neužilgo vėl atsirandame parke: su nuotaiką atgavusiu Juliumi bei mašinoje numigusiu Justu. Ligoninei prisiminti liko tik meškutis (balionas sprogo, švirkštą tą pačią dieną pametėm)Heide Parke pramogaujame pirmadienį (specialiai taip suplanavome), taigi eilių, pagal parko standartus, praktiškai nebuvo visai – galėjai suptis, kiek širdis geidžia. Na, prie galingųjų atrakcionų šiek tiek palaukti reikėjo (kaip vaikai vėliau pasakojo, prie kelių iš jų reikėjo laukti gal net 40 minučių), bet santykinai tai vis tiek yra nedaug – kuomet važiavau su Laima prieš dešimt metų, prie vieno atrakciono ši pralaukė ištisas dvi valandas. O eilės prie atrakcionų, kaip žinia, labai įtakoja bendrą dieną: vienu atveju, tu visą dieną leidi stovėdamas eilėje, kitu - supdamasis. Mūsų atveju, to supimosi buvo tiek, kad dienos pabaigoje praktiškai visiems (išskyrus mus su Nerijum ir visus mažuosius) buvo bloga. Aušrinei ir Pauliui bloga buvo tiek, kad vakare viskas, apie ką jie svajojo, buvo paprastas mineralinis vanduo. Be burbuliukų. Įsivaizduojat? Ne coca-cola ar sprite‘as, o vanduo. Iš pradžių šiek tiek graužiau save, kad taip visiškai atleidau jiems vadžias, bet paskui pagalvojau... et, juk atostogos! Jeigu pramogų parke būčiau įvedusi kažkokius "limitus" atrakcionams, būčiau likusi visiškai nesuprasta. O vėliau dar ir kaltintų mane dėl sugadintos dienos. O gal net ir visų atostogų.

O adrenalino šiame parke tikrai per akis: gali skrieti traukinuku nuo 60 m aukščio kalnų 120 km greičiu, įsėsti į ralį, kur jau starto metu per 2.4 sek bus išvystytas 102 km greitis, vartytis kilpų labirinte ir t.t. Man ta Juliaus ranka taip sugadino nuotaiką, kad vėliau net nepafotografavau pačio parko, tad skolinuosi kelias nuotraukas iš Gražinos:
Beje, jei jau taip paklaustumėt mano nuomonės apie šį parką, tai man jis nepatiko. Na, taip jau nuoširdžiai šnekant. Nes jeigu esi žmogus nemėgstantis šitų visokiausiais rakursais tave mėtančių atrakcionų, tai iš esmės daugiau tame parke kaip ir neturi, ką veikti. Aišku, atvažiavus su mažais vaikais, tai ne bėda – gali kuo puikiausiai skraidyti vaikiškais lėktuvėliais, arba šiaip smagiai leisti laiką gražioje aplinkoje, bet vat atrakcionų savo kategorijos žmonėms aš kaip ir neradau ten. Kita vertus, neatmetu to, kad galbūt ne viską mes spėjome atrasti – laiko šiame parke man pritrūko.

Penkta diena – vėl Serengečio Parkas
Penkta diena mūsų plano tvarkaraštyje buvo palikta laisva. Tai yra, buvo aišku, kad per ją teks nuvažiuoti paskutinius 350 km ir atsidurti prie Legolendo, tačiau visa kita buvo palikta savieigai. Variantų šiai dienai turėjome be galo daug: dar kartą apsilankyti Heide Parke arba diena anksčiau nei planuota nuvykti į Legolendą (juk mes turime metinį abonementą), likti Serengečio parke arba net važiuoti į visiškai naują vietą pvz. Bremeno mokslo muziejų (dėl kurio iki šiol man širdis skauda, kad neapsilankėm) arba į Valsrodės Paukščių parką. Apsisprendėme vis tik likti dar vienai dienai su gyvūnais ir išbandyti pramogas, kurias praeitą kartą sutrukdė lietus. Tą dieną oras Serengetyje buvo tiesiog puikus. Yra dar vienas patarimas tiems, kurie ruošiasi keliauti į pramogų parkus: parkai vakarų Europoje yra be galo dideli, pramogų ten yra begalė ir dažniausiai yra tiesiog fiziškai neįmanoma visko išbandyti per vieną dieną. Todėl rekomenduojama dar iki tol, kol apsilankysite parke, pasišniukštinėti, kurios pramogos ar atrakcionai yra parko „topiniai“ ir nieko nelaukiant pėdinti prie jų.

Serengetyje mums labiausiai patiko: ekskursija po džiungles parko autobusu, Džiunglių safaris džipais (važiuojant turi įveikti aibę pavojų: krenta medžiai, į upę klimsta džipas, puola liūtai, pitonai, aligatoriai, tačiau tai sukelia visiems tik juoką), Aqua Safaris (nors į Serengečio parką vykstu net trečią kartą, šią atrakciją tik dabar užtikau. Labai panašu į safarį džipais, tik tiek, kad čia plauki motorine valtimi, ir tave puola vandens gyviai. Ir dar sutinki King Kongą, riaumojantį ir žaižaruojantį akimis! ) Neapsiėjome be medikų pagalbos ir Serengetyje. Šį kartą ten apsilankyti teko Aušrinei: jai įkando beždžionė. Jei tik būtų galėję, Paulius ir Aušrinė turbūt būtų likę apsigyventi su beždžionėmis. Tačiau ne visos jos tokios meilios kaip lemūrai: kitos tik ir taikosi ką nors pagriebti. Viena buvo nusitaikiusi į Aušrinės grandinėlę, ir kadangi ši jos nepaleido, gana stipriai krimstelėjo į ranką. Tiek stipriai, kad Aušrinė be kalbų nusiėmė grandinėlę, ir savo noru perleido ją beždžionei.

Šešta diena - Legolendas
Išvakarėse jau tradiciškai pliaupė lietus. Bet nepaisant to, visiems pareiškiau, kad nepriklausomai nuo nieko, aš rytoj deduosi suknelę. Nes pagal mano planą, būtent rytojus turėjo būti gražiausia mūsų kelionės diena. Visi juokėsi, bet rytojaus dieną aš iš tikrųjų užsidėjau suknelę. Ant „šleikučių“. Tiesa, labai trumpam. Gražina, aišku, turbūt galvoja, kad aš patikėjau ja, kai ji informavo mane, kad ką tik pasitikslino naująsias prognozes, kurios terodo 16C ir lietų, bet iš tiesų priežastis buvo ne ta: aš tiesiog pagalvojau, kad būdama apsirėdžiusi suknele neturiu kur įsidėti mobilaus. Taigi, persirengiau, bet į kita vasariška apranga, nes vis tiek likau ištikima savo įsitikinimui, kad bus šilta. Ir buvo. Iš tiesų, tai buvo pati gražiausia mūsų kelionės diena. Ir būtent tą dieną mes vykome į Legolendą – parką, kuris ir buvo mūsų kelionės tikslas.

Na, kalbant apie Legolendą man dažniausiai pritrūksta žodžių. Man tai yra parkų parkas. Tiesiog sunku suvokti, kad kažkas galėjo sukurti tokį tobulą pasaulį.

Kadangi šį parką perėjome skersai išilgai, galiu šiek tiek papasakoti ir apie man labiausiai įstrigusius atrakcionus.

Turbūt populiariausias Legolendo atrakcionas yra Drakono pilis, kuris jungia viską: šiek tiek grožio (važiuodamas traukinuku tiesiog gali stebėtis visokiausiomis pristatytomis grožybėmis), bei šiek tiek adrenalino.

Vis tik, turbūt mano mėgstamiausias Legolende - Piratų laivai. Adrenalino čia nebus jau visai, bet jau peno akiai ir fantazijai - sočiai :). Plauki valtele, o aplink tave plaukioja lego rykliai, krokodilai, kalbina lego papūgos. Vėliau įplauki į olą, kur esi nustebinamas dar labiau.

Kadangi su oru pasisekė, galėjome drąsiai bandyti visus vandens atrakcionus – jokie kriokliai, purslai ir net vandens patrankos nebuvo baisios. O, čia verta stabtelt ir papasakot su tuo susijusią istoriją. Žodžiu, yra toks atrakcionas Legolende, kur galima sėstis į vieną iš aštuonių piratų laivų, stotis prie vandens patrankos ir leistis į kovą su kitais laivais. Arba spoksančiais į atrakcioną žiūrovais. Būtent prie šio atrakciono mes su Gražina sutarėme susitikti, ir susitikusios aptarėme įvykius: ką jau matėme, ką verta pamatyti ir t.t. Gražina dar nebuvo plaukusi ta man patikusia valtele į olą, tad greitai susiorganizavome, palikome Juliuką (vien dėl to, kad su juo dar negreitai bėgasi) prižiūrėti vyrams, o pačios nuskuodėme. Grįžome mes iš po atrakciono, žiūriu, ir negaliu patikėti savo akimis: Julius užsibarikadavęs po stalu (ten gerai įsižiūrėję į nuotrauką, pamatysit), o vyrų nė kvapo.

Dar kartą apsižvalgau, ir pamatau, kad, pasirodo, vyrai visai šalia. Tik užsiėmę. Nes, matote, įnirtinga kova vyksta, ir nėr kada vaikais rūpintis.

Dar prie „topinių“ Legolendo pramogų yra priskiriama indėnų šalis – čia gali pabandyti „išplauti“ auksą bei nusikalti vėliau iš to aukso medalioną. Tiesa, tai yra jau mokama atrakcija, tačiau mes išbandėme, nes pagalvojome, kad tas medalionas bus labai geras prisiminimas.

Turiu dar vieną istoriją, į temą apie atrakcionus. Žodžiu, kiekvienos dienos rytą, jau pakeliui į tos dienos tikslą, aš vaikams mašinoje perskaitydavau su ta diena susijusią informaciją: ką mes ruošiamės šiandien nuveikti, pamatyti, kokie mūsų planai ir t.t. – na, visai kaip kad gidai autobuse. Dar iki kelionės aš buvau išsišniukštinėjusi, kokie gi atrakcionai labiausiai įstrigo kitiems, tad šią informaciją ir pateikiau pakeliui į Legolendą. Tame mano surinktame sąraše atrakcionų nebuvo daug, bet kaip pats pats pats superiškiausias, kuris yra „ a must try“ buvo pristatomas atrakcionas, kodiniu pavadinimu „Robotukas“. „Ar prisiminsite?“ – dar paklausiau. „Ką? O taip, mam, tikrai prisiminsim!”.
Na, o štai istorijos tęsinys. Jau visai į dienos pabaigą susitinku Paulių ir Aušrinę, kurie jau nuobodžiaudami slampinėja po parką – atseit, jau visus atrakcionus išbandę, nieko ekstremalaus čia nėra – nebeįdomu. “O kaip patiko “Robotukas”? – klausiu. Jie žiūri į mane kaip du avinukai į naujus vartus: “Koks robotukas? Nematėme jokio robotuko”. Nu negaliu, tokiomis situacijomis taip ir noris gerokai už pečių papurtyt :). Suradau aš jiems tą robotuką – tikras jo vardas “Power Builder”. Ir čia vaikai tiesiog atsigavo… Pasirodo, tas robotukas – tikras “ekstrymas”: pirmiausia gauni kortelę, ir pats susiprogramuoji schemą, pagal kurią nori, kad robotukas tave mėtytų. Tuomet sėdi į roboto rankas, ir, pagal tavo schemą, jis ima tave sukti aukštyn-žemyn-aukštyn kojom ir taip toliau. Žodžiu, maniškiai vaikai atsigavo išvydę tą robotuką, ir jau su nekantrumu laukė kitos dienos, kad vėl galėtų su juo pasimatyti.

Jeigu vyresniesiems vaikams rūpėjo tik ekstremalūs atrakcionai, Justui Legolende rūpėjo (bendrąja prasme žiūrint) tik pažaisti lego kaladėlėmis.
Kuomet pasakodavau Justui apie mūsų kelionę, sakydavau, kad važiuosime į šalį, kurioje pilna lego detalių. Visą kelionę Justas svajojo, kaip jis dėlios jas. Per daug nekreipiau į tai dėmesio, manydama, kad, pamatęs galybę atrakcionų, Justas pamirš detales ir tiesiog norės suptis, bet eilinį kartą įsitikinau, kad vaikai visada turi kuo mane nustebinti. Taip, Justui labai patiko važinėtis mašinėlėmis, traukinukais, skristi lego lėktuvais… Bet už vis labiausiai jis norėjo tiesiog žaisti su lego: mini mieste jis baisiausiai pyko, kuomet pasakėme, kad ši vieta

skirta tik pasigrožėti, o prie apžvalgos rato galiausiai jo kantrybė trūko: sustojo prie lego dėžės (yra ten tokios sudėtos, kad vaikai pernelyg nenuobodžiautų laukdami eilėje prie atrakcionų) ir nusprendė, kad nebeis iš ten. Iš pradžių su Nerijum kraipėm galvas: “Absurdas!!! Tiek visko yra, ką pamatyti ir išbandyti, o tiesiog stovim ir dėliojam detalių bokštus, ką puikiausiai galime daryti ir namie!!!”, bet paskui nusprendėm, kad čia ne mūsų reikalas spręsti: į šią kelionę leidomės dėl vaikų (na, ir dėl manęs šiek tiek, bet labiau dėl vaikų), tad tebūnie kaip jie, o ne mes norim. Galų gale, būtų buvę daug didesnis absurdas, jei vaikas grįžtų iš Lego šalies nusivylęs ir nesupratęs, kodėl buvo apgautas. Tad atsipalaidavome, ir tiesiog nužingsniavome į Lego Duplo zoną, kuri ir skirta būtent kaladėlių mylėtojams.Dar man patiko Temple – pilis, į kurią einama tik su lazeriniu šautuvu. Irgi visai smagu ir gražu ten buvo, tik adrenalino ten neverta tikėtis.

Aš nebandžiau, bet visai įdomi atrakcija pasirodė gaisro gesinimas: reikia šokti į gaisrinę mašiną, važiuoti iki degančio pastato, užgesinti ugnį ir grįžti atgal. Ir kažkoks lyg tai atpildas laukia tų, kurie pirmieji pasiekia finišą.Apie kainas. Legolende iš tikrųjų viskas yra brangu. Mes pavyzdžiui, praktiškai nieko ten nepirkome: iš ryto susikrovėme kuprinę savo pasiruoštų užkandžių (tiesa, šioje vietoje Gražina galėtų gan smagią istoriją papasakoti, bet aš jai to nepriminsiu :) ), ir taip leidome dieną. Pirkome tik tradicinį (na, turbūt visų parkų tradicinį) gėrimą, tuos medalionus indėnų šaly ir ledų Justui. Va tokių milžiniškų:

Bet jeigu galvojat, kad Justas labai mielai su mumis jais dalinosi, tai klystat. Iš pradžių davė paragauti man, paskui – Nerijui. Vėliau Nerijus paprašė dar, į ką Justas labai rimtai atsakė: “Tu jau ką tik paragavai”.

Septinta diena – vėl Legolendas ir... namo
Kadangi mūsų keltas turėjo išplaukti tik aštuntą valandą vakare, nusprendėm, kad iš ryto dar kuo puikiausiai vėl galim prisistatyti į Legolendą (juk turim kortelę :) ). Visiškai nesigailėjom - ką ten nesigailėjom – atsidžiaugt negalėjom! - savo sprendimu grįžti į Lietuvą keltu. Po tokios įtemptos savaitės, vaikų zyzimo mašinoje ir emocijų bei įspūdžių gausos, kelionė keltu buvo visiškas relaksas ir atsipalaidavimas. Tiesio informacijais: keltai Kiel‘is-Klaipėda yra du: Maxima ir Optima (kai pirmą kartą pasakiau tuos pavadinimus Nerijui, tai jis pagalvojo, kad šaipausi iš jo). Maxima – visa kuo prabangesnis. Na, teisybę pasakius, labai daug „kuo“ gal ir negalėčiau pavardinti, bet man buvo svarbiausia tai, kad šiame kelte, skirtingai nuo Optimos, yra atskiras žaidimų kambarys vaikams: su čiuožykla, kamuoliukų baseinu, įvairiomis dėlionėmis ir panašiai. Mes praktiškai šiame kambaryje ir gyvenome: vaikai žaidė, o aš skaičiau knygą. Sulyg šiomis 21 valanda kelte, mūsų kelionė baigėsi. Kadangi grįžome penktadienio vakare, dar sustojome Kurtuvėnuose, praleisti savaitgalį ir pailsėti po kelionės :)

Keletas faktų:
- Kelionės metu nuvažiavome 2600 km
- Pabuvojome trejose šalyse (Lenkijoje, Vokietijoje ir Danijoje)
- Aplankėme keturis pramogų parkus (SeaLife, Serengeti Park, Heide Park ir Legoland)

Jeigu reiktų iš naujo planuoti, galbūt:
- Svarstyčiau galimybę keltu plaukti ir pirmyn, ir atgal (gal daugiau laiko skirčiau kelto nuolaidos medžioklei);
- Nežinau, ar vėl vykčiau į Sea Life Hannover – galbūt pasitenkinčiau Legolend‘e esančiu Atlantis;
- Pasistengčiau kaip nors į maršrutą įterpti Brėmeną.

Gerų ir Jums atostogų ir kelionių! Jeigu kas ruošiatės į Legolendą, viliuosi, kad nors kiek pagelbėjau :)

Julius Mėlynuoju Autobusiuku įvažiuoja į trečiuosius metus

Cha, galvojot, kad ir vėl bus apie kelionių įspūdžius? Vat ir ne. Aišku, artimiausiu metu būtinai papasakosiu apie tai, kaip mums sekėsi Heide Parke ir Legolende, bet kadangi savaitgalį visus kelionės įspūdžius nustelbė Juliaus gimtadienis, kol emocijos dar visai neišgvėso, papasakosiu apie jį.

Juliaus tikroji gimtadienio diena - liepos 1-oji. Tą dieną vos akis pramerkusiam Juliukui sakau: „Tai ar žinai, kiek dabar tau metų?“. O jis, tiesiai į akis man žvelgdamas, tvirtai atsako: „Tys“. Ir tada dar, kad labiau mane įtikintų, priduria: „A Justas“. „Kaip Justui?“. „Teip!”.

Oi, tas begalinis noras neatsilikti nuo vos pusantrų metų vyresnio Justo... Iš tikrųjų, Juliui suėjo du, ir dienos bėgyje pagaliau pavyko jį tuo įtikinti.

Visus metus buvau planavusi, kad Juliaus gimtadienio šventei parinksiu temą „Kirmėlytės, sraigės, gyvatės ir kiti šliužai“ (tiesiog labai magėjo pagaminti internete matytą įspūdingai atrodantį ir nepaprastai lengvai pagaminamą tortą "Kirmėlytė". Be to, Julių be galo traukia prie šių gyvių), bet paskutinį mėnesį persigalvojau. Julius yra tiek pakvaišęs dėl Keistuolių Teatro dainos apie Mėlynąjį Autobiusiuką, kad nusprendžiau, jog linksmiausias gimtadienis jam turėtų būti būtent Mėlynojo Autobusiuko.

O su gimtadienio organizavimu šį kartą visiškai apsileidau. Nu tiesiog totaliai. Paprastai aš viskuo mėgstu pasirūpinti iš anksto, tačiau šį kartą elgiausi tiesiog kaip paskutinės minutės fėja: visas užduotis ir linksmybes sumąsčiau tik likus porai dienų iki gimtadienio ir gimtadienio išvakarėse iki pat antros valandos ryto su Aušrine ir Pauliumi jas ruošėme (tai buvo pirmas kartas, kai organizuojant gimtadienį man kažkas realiai pagelbėjo – buvo tiesiog pasakiška taip vakaroti su vaikais ir karpyti visokias gėlytes). Ai, tiesa, kai kurių užduočių vis tiek nespėjome iš vakaro pasiruošti, tad dirbome prie jų jau tada, kai rinkosi svečiai. Gražu, nieko nepasakysi.

Aišku, turiu tam ir objektyvių paaiškinimų. Visų pirma, labai iš vėžių išmušė mūsų kelionė – juk mes grįžome tik likus savaitei iki gimtadienio, visi nusiplūkę ir pilni įspūdžių. Visų antra, tik savaitės vidury sugalvojom, kad nesąmonė per karščius tūnoti Vilniuje ir gimtadienį švęsti kokioj nors vaikų žaidimų šaly, kuomet turime tokią idealią vietą šventimui kaip Kurtuvėnai, o taip nusprendus aš jau sekančią dieną su vaikais nusibaladojau ten. Kurtuvėnai iš tikrųjų yra ideali vieta šventimui, bet ne organizavimui, taigi nusigrūdusi ten susidūriau su tam tikrais organizaciniais keblumais (pvz. neturėjau galybės priemonių).

Bet užteks zysti, papasakosiu apie šį gimtadienį, kuris iš esmės buvo puikus.

Mano vaikams gimtadienio pramogos prasidėjo jau nuo pat ryto: sėdome prie stalo puošti gimtadienio torto. Turiu aš įsigijusi tokį konditerinį pieštuką (kuris nė velnio nepiešia arba, tiksliau pasakius, piešia tik pirmas sekundes), tad vaikai čiupo tą pieštuką ir sėdo sodinti keleivių į Tortą-Autobusą. Visiems baisiai magėjo išmėginti tokį piešimo būdą. Pabaigę puošti tortą, jį vėl saugiai įtaisėme šaldytuve (kur niekas daugiau ir netilpo apart mano dviejų gimtadieninių tortų), o patys pradėjome laukti svečių bei traukti gimtadienio dovanas. Tiksliau, vieną jų.

Tai buvo vaikiška virtuvėlė, kurią aš įsigijau per supermamas, ir kurią vėliau iš manęs perpirko Ineta su Laima. Buvo gana juokinga situacija: kuomet jau pradėjau klausinėtis apie šią parduodamą virtuvėlę, moteris man parašė: „Nepatikėsit, bet ją pirkau savo sūnui“. Parašiau atgal: „Nematau, kuo čia stebėtis ir ko čia netikėti – aš ją irgi perku sūnui:)“.

Tačiau iš įvairių aplinkinių reakcijų, vėliau supratau, kad tokia dovana iš tikrųjų mūsuose nėra laikoma tradicine dovana berniukui. Tikrai nesuprantu, kodėl, nes pas mus gaminti maisto vienodai veržėsi tiek berniukai, tiek mergaitėsMan dar ypatingai gražu būdavo žiūrėti, kad jie ne tik draugiškai kartu kepė visokius blynus, bet ir draugiškai susiplaudavo lėkštes.Aš tikrai įsitikinus, kad jeigu vaikai nuo mažens neskirstytų darbų į vyriškus / moteriškus, tai ir suaugę jie to nedarytų.

Kuomet vaikai jau šiek tiek pasilakstė, prisižaidė ir pradėjo nekantrauti, į kiemą buvo išneštas audio grotuvas ir visi buvo pakviesti į ratelį. Kai daina baigėsi, paklausiau visų, apie ką gi buvo šį daina. Aišku, kad tai buvo Mėlyno Autobiusiuko daina! Tik tuomet vaikai ir sužinojo, kad jie atvyko į ne bet kokią, o Mėlynojo Autobiusiuko šventę.

Ištraukiau didelį kartono lapą, ant kurio Aušrinė išvakarėse buvo nupiešusi gražų Mėlyną Autobusą. Gaila, neturėjome jokių kitų dažų, išskyrus pieštukus, tad mūsų autobusas buvo ne toks ryškus, bet situacijai tai nekliudė. Pasakiau vaikams, kad šis stebuklingas autobusas nuveš juos prie gimtadienio lobio ir paklausiau, ko gi trūksta autobusui, kad jis galėtų važiuoti? Iš karto gavau atsakymą, kad ratų bei keleivių. Bingo!

Ir vat čia susidūriau su pirmąja savo klaida. Tiesa, negaliu sakyti, kad nebuvau apie tai pagalvojusi ar numačiusi. Vaikų gimtadienyje buvo 8, o gimtadienio ratai tik 2. Giliai širdy aš tikrai žinojau, kad negalima duoti užduočių, kuriuose negalėtų pasireikšti visi vaikai, bet kadangi ant autobuso dar turėjo būti klijuojami ir keleiviai, galvojau, kad kaip nors išsisuksiu su tais dviem ratais. Kur jau ten! Ratus klijuoti būtinai norėjo VISI. Tad kad nedaryti iš to tragedijos ir negadinti linksmumo, greitai persiorientavau, ir nuspredžiau ir duoti tuos ratus klijuoti visiems. Jeigu būčiau turėjusi prisikarpiusi daugiau ratų (o būtent tą iš tikrųjų ir reikėjo padaryti iš anksto), būčiau davusi suklijuoti autobusui aštuonis ratus, tačiau kadangi tiek ratų neturėjau, tiesiog klijavome tuos pačius du ratus: vienas ratą prilipdo, vėliau jis yra vėl nuimamas ir duodamas užklijuoti kitam. Tol, kol prie autobuso ratų prisilietė absoliučiai kiekvienas vaikas.
Suklijavus ratus, buvo ištrauktos ir keleivių figūrėlės: siluetai su gimtadienio dalyvių veidukais. Pirmasis, aišku, savo figūrėlę gavo gimtadienio jubilijatas Juliukas. Ir iš karto pasirinko ją užklijuoti vairuotojo vietoj. Va čia ir iškilo antrasis gimtadienio nesklandumas. Kaip ir apie ankstesnįjį, aš apie jį irgi buvau pagalvojusi ir numačiusi, tačiau tikrai negalvojau, kad viskas bus TAIP blogai. Apie tai net verta pakalbėti plačiau.

Po gimtadienio visi juokavome, kad jeigu ateity Justui teks lankytis pas kokius psichologus ir įvardinti baisiausią savo gimtadienio dieną, tai turbūt bus brolio antrojo gimtadienio diena. Nes iš tikrųjų, Justui visa ši diena buvo vien STRESAS. Dėl to, kad jis niekaip negalėjo susitaikyti, kad šiandien viskas yra skiriama Juliukui. Jis yra tiek įpratęs būti aukščiau brolio (visada greitesnis, stipresnis, viršesnis ir t.t.), kad dabar niekaip negalėjo suprasti, kodėl staiga pirmesnis ir svarbesnis nėra jis. Namie buitinėse situacijose mes jau esame pasiekę susitarimą, kad abu vaikai „pirmi“ būna po lygiai (vienas duris atrakina vieną kartą, kitas kitą; vienas pirmas į mašiną sėda vieną kartą, kitas – kitą ir t.t.), tačiau va tokių netradicinių situacijų pasitaiko ne taip jau dažnai. Aš tai numačiau, apie tai su Justu kalbėjome, bet matomai nepakankamai. Todėl bemaž visose situacijose gimtadienio metu Justas atrodė daugmaž taip:
(Tiesa, kai vėliau, jau po gimtadienio, žiūrėjom gimtadienio nuotraukas ir aš Justo paklausiau: „Na kaip tau patinka ši nuotrauka? Labai gražiai čia atrodai?“, jis man tvirtai atsakė: „Taip. Labai gražiai. Aš čia taip šypsausi“). :)

Grįžtam prie pirmosios situacijos. Žodžiu, Julius užklijuoja savo figūrėlę vairuotojo vietoj.
Po Juliaus figūrėlę norėjau duoti kitam pagal mažumą vaikui, bet supratusi, kad Justo žviegimas tikrai nesiliaus, duodu figūrėlę jam. Justas staigiai nuplėšia vairuotojo vietoj sėdintį Julių, priklijuoja ten save, o Julių pasodina į autobuso galą. Va taip. Kadangi Julius šioje vietoje nerodė jokio nepasitenkinimo ir nei kiek nesusierzino (ačiū dievui, kad bent jis šią dieną buvo toks „pankuojantis“ ir atsipūtęs), taip ir viską ir palikau.

Toliau viskas vyko be trikdžių: visi vaikai kantriai laukė savo eilės, ir autobusas prisipildė keleiviais.
Važiuojam toliau!!! Vėl kuris nors DJ užleidžia muziką (aišku, tą pačią autobusiuko dainelę) ir važiuojam į kitą stotelę.Kol mes klijavome keleivius, Paulius su Aušrine už palapinės (jeigu kam kils klausimas, kodėl pas mus kieme stovi palapinė, tai pasakysiu, kad ten šiuo metu išsikraustė gyventi Paulius su Aušrine) prismaigstė stebuklingų žiedų, kurie atrodė va šitaip: gėlytė su skirtingu skaičiumi žiedų, vidury įsmeigtas čiulpinukas ir šalia prikabintas balionas. Užduotis buvo tokia (beje, nusižiūrėta nuo Renatos): reikėjo išsitraukti širdutę, kurioje buvo nurodytas skaičius (skaičius surašiau tik nuo vieno iki šešių, nes labai jau jauni tie mūsų gimtadienio dalyviai), tuomet surasti gėlytę su tokiu pačiu lapelių kiekiu, susprogdinti prie šios gėlytės prikabintą balioną bei įvykdyti jame esančią užduotį. Po įvykdytos užduoties, kiekvienam dalyviui liko gėlytė su čiulpinuku.

Nepaisant visų nesklandumų (buvo vaikų, kurie iš karto nuskuodė išsitraukti čiulpinukų, balionai buvo nekokybiški ir sprogdavo dar prieš laiką ir t.t.), užduotis praėjo labai smagiai. Mane asmeniškai sužavėjo tai, kaip entuziastingai vaikai puolė vykdyti užduočių ir kaip jie džiaugėsi, už įvykdytas užduotis sulaukę atpildo.



O Justas vėl rėkė. Šį kartą dėl to, kad ne jis pirmas gavo traukti širdutę su skaičiumi bei ieškoti gėlytės. Tas jo rėkimas mane taip išmušė iš vėžių, kad net pamiršau sekančią užduotį, ir, sušokus visiems Mėlynojo Autobusiuko šokį, pasakiau, kad tai buvo jau mūsų paskutinė stotelė – Autobusas jau atvežė mus prie lobio, kuris yra paslėptas, kur žalia. Visi nubėgo link sodelio pusės. Paulius (ne mūsų, Martyno Paulius – taip vadina jį Justas) nepasidavė minios impulsui, ir patraukė ieškoti į kitą nei visi pusę. Ir nesuklydo!Ištraukėm dovanų maišelį su įvairiais prizais, ir vėl visi gavom atlaikyti Justo isterijos priepolį. Iš pradžių dėl to, kad ne pirmas rinkosi prizą. Vėliau dėl to, kad nori Juliaus išsirinktos mašinėlės. Ir galiausiai dėl to, kad keistis mašinėlėmis jis nenori, nes jis nori ABIEJŲ! Ohhh.... Žinojau, kad suvaldyti Justą bus iššūkis, bet kad jis bus TOKS didelis, tai nenumačiau.

Tačiau galiausiai prizus išsidalinome ir bent jau kurį laiką visi buvo linksmi ir laimingi:
Ir vat tik tada prisiminiau tą praleistą užduotį. Na, tokios situacijos nėra blogiausia, kas gali nutikti, juo labiau turint omeny, kad mūsų žaidėjai dar tokio amžiaus, kad tik duok žaisti – viskas tiks, tad per daug nesukdama galvos vėl tiesiog sukviečiau visus į ratelį, ir pasakiau, kad Autobusas tęsia kelionę toliau – pas alkanus žvėrelius.
Šioje vietoje mums pasitarnavo tėčio „išskaptuota“ fanera, kurią jau naudojom Aušrinės gimtadienyje. Aušrinė kiekvieną skylę pavertė mistinio gyvūno pražiota burna (vėlgi, gaila, kad neturėjome gerų dažų, ir turėjome tenkintis tik paprastais pieštukais), o visi vaikai buvo paprašyti juos pamaitinti. Tiesa, gyvūnėliai irgi nelikdavo skolingi: kuo „aukštesnį“ gyvūną pašeri (t.y. pataikai įmesti kamuoliuką), tuo daugiau saldainių jis padovanoja (šalia gyvūno yra nurodytas salainių kiekis, kurį gali laimėti).

Spėkit, ar šį kartą Justas leido mums pailsėti? Aišku, kad ne. O aš turėjau progą pažinti dar vieną Justo bruožą, kurio anksčiau kaip ir nebuvau užfiksavusi: maksimalaus tikslo siekimas. Greitai sumetęs, kad daugiausia saldainių (o skaičius, bent jau iki keturių, tai jis tikrai pažįsta) jis gaus tik pataikęs į pačią aukščiausią burną, jis užsispyrė pataikyti būtent į ją. Ir neišeina. Vieną kartą bando, antrą, trečią... Vis nieko. Nervai vis labiau kyla, nuo to sektis labiau nepradeda... Tačiau į žemesnius gyvūnus net nebando taikyti. Galiausiai visai netyčia kamuoliukas įkrito į trijų saldainių vertės burną, kas nei kiek neprisidėjo prie geresnės Justo nuotaikos – jam reikia KETURIŲ!!!

Taaip... Justui gimtadienis buvo vienas stresas. Bet dienos pabaigoj jis vis tiek sakė, kad gimtadienis jam labai patiko, ir jau pradėjo planuoti, kokio gimtadienio jis norėtų SAU (šiandien sako, kad Varlyčių).

Už tai Juliui buvo smagu. Bent jau aš taip manau. Nes kategoriškai tą teigti būtų neįmanoma – Julius toks... su charakteriu pas mus. Ir tikrai jau jo saldainiais ar kažkokiais pigiais triukais nesuviliosi ir nesužavėsi. Pavyzdžiui, čia mes Julių gimtadienio proga kilojam (du kartus, tiek kiek metų sueina). Bet koks kitas mano matytas vaikas tokioj situacijoj trykšdavo džiaugsmu. O Julius? Patys matot. Visa išraiška tiesiog byloja: „Jeigu jums taip labai reikia, tai kilnokit, man tai tikrai vis vien. Ir tikrai nesitikėkit, kad paskui jausiuos skolingas“.

Šį savaitgalį buvo žadėtas lietus su perkūnija, bet gerai, kad neišsigandom prognozių: lietaus Kurtuvėnuose nebuvo nei lašo (tuo tarpu girdėjom, kad Vilniuje pylė kaip reikalas ištisą savaitgalį). Be galo tuo džiaugėmės, nes tai reiškė, kad gimtadieninius tortus (ir tik juos, aišku) galėjome valgyti lauko pavėsinėje.O tortai, jau užsiminiau prieš tai, šį kartą pas mus buvo du: tradicinis „teminis“ bei labai vasariškas tortas su avietėmis, kurį buvau planavusi išbandyti dar per praeitą Juliuko gimtadienį, bet nesugebėjau nusipirkti aviečių, tad atidėjau idėją kitiems metams. Na, tiesą pasakius, ne tik dėl aviečių torto kepimą atidėjau net metams. Receptai, kurie prasideda sakiniu, skambančiu maždaug taip „Šis tortas nėra toks sudėtingas, koks iš pirmo žvilgsnio atrodo“, man iš karto kelia įtarimą. O jeigu dar parašyta, kad „Jums tereikės visos dienos arba nakties“, tai jau šakės – įsijungia visi pavojaus varpai. Nes neturiu aš tos dienos nei nakties torto gaminimui... Ir žinot, labai džiaugiuosi, kad šiais metais vis dėl to ryžausi įsiskaityti į torto gamybos procesą detaliau: pasirodo, aš ne taip viską supratau! Visa diena arba naktis reikalinga ne tam, kad neiškeldama kojos iš virtuvės plušėtum, o tiesiog tam, kad tortas galėtų sustingti… Vat ką reiškia “gerai įsiskaityti į sąlygą”.
Tas lengvasis vasariškasis tortas susilaukė tikrai daug liaupsių, tad labai rekomenduoju. Kaip, beje, ir pavlova.

Kad jau negavome lietaus šeštadienį, buvome nusiteikę, kad savo dozę atsiimsim sekmadienį. Ir vėl prognozės prašovė! Lietus tą dieną pylė, bet tik vėlai vėlai vakare. O tai reiškė, kad galėjome leistis į apžvalginę ekskursiją po Kurtuvėnų miestelį. Su karieta – kaip Justas sako. Arba su prieaa (priekaba) kaip Julius Nors tikiu, kad iš pateikto aprašymo gali susidaryti įspūdis, kad gimtadienis buvo visiškas nesusipratimas, iš tiesų turiu pasakyti, tai buvo labai labai linksmas gimtadienis. Tam pačiam Justui irgi. O mes, visi tėveliai, įsitikinome, kad vaikai nei kiek ne per maži įvairiausioms užduotims – nereikėjo dėti jokių pastangų, stengiantis suburti visus vaikus į bendrą veiklą ar bandyti įkalbinėti vykdyti užduotis.

Ech, aš taip noriu tikėti, kad būtent tokie teminiai gimtadieniai, aktyvi veikla ir šimtaprocentinis dėmesys vaikams jų šventės metu padės jiems užaugti žmonėmis, kurie nesitenkins vien pasisėdėjimu prie stalo per šventes...
***
Kiti mūsų švęsti gimtadieniai:
Juliaus 3-jų metų Gyvačių gimtadienis
Justo 4-ių metų Varliukų ir Gandro šventė
Aušrinės 12-asis gimtadienis Pasakų Karalystėje
Justo 3-asis Traukinukų gimtadienis
Juliaus 1-asis gimtadienis
Aušrinės 11-asis Vaiduoklių gimtadienis
Pauliaus 12-asis gimtadienis
Justo 2-ų metų Mašinų gimtadienis
Aušrinės 8-erių metų Gyvačių Vakarėlis
Pauliaus 8-erių metų Dinozaurų gimtadienis
Pauliaus 9-erių metų Ateivių gimtadienis
11-mečio gimtadienio šventė "Laiko mašina"

Turnė po atrakcionų parkus Vokietijoje ir Danijoje. III dalis. Sea Life ir Serengečio Parkas

Na štai, pagaliau - lėtai, bet užtikrintai – priartėjau ir prie pačių kelionės įspūdžių. Na, galvoju, čia jau bus paskutinė dalis. O gal ir ne, pažiūrėsim.

Kadangi mūsų siekis buvo išvengti savaitgalinių dienų pramogų parkuose, pagal planą iš Lietuvos turėjom išjudėti anksti ryte penktadienį. Kad vaikai kuo ilgiau miegotų ir nebūtų aktyvūs mašinoje, planavom pradėti kelionę 3 val ryte. Bet žadintuvo pažadinti dėl kažkokių neaiškių priežasčių (na, iš tikrųjų, tai ne dėl neaiškių priežasčių, o dėl to, kad Nerijus taip pasakė) nusprendėm dar porą valandų pamiegoti.

Vos įsidome į mašiną, palaimingai sakau Nerijui: “Negaliu patikėti, kad kažkur važiuoju – šimtas metų nebuvau kelionėje!”. O jis tik pažiūrėjo į mane tarsi visai būčiau nušokus nuo proto ir sako: „O Graikija?“.
Net pati nustėrau. Ir tada supratau, kad kelionėmis aš turbūt pasąmoningai laikau tik tas keliones, kuriomis yra važiuojama t.y. kuomet sėdi ir spoksai pro langą į besikeičiančius vaizdus bei pravažiuojančius miestus.

Mūsų pirmos dienos tikslas buvo vienas: pervažiuoti Lenkiją.
Lenkija man visada asociuojasi su jų nacionaline (turbūt?) fliaki sriuba. O Nerijus niekada nepamiršta primenti mano nemirtingos frazės: “Fliaki! Visiems!”.

O buvo taip. Seniai seniai (gal net prieš visą dešimt metų) vienos pirmųjų kelionių su Pauliumi metu Lenkijos pakelinėje kavinėje rinkomės sriubą. Gražiausias iš visų pavadinimų man pasirodė „Fliaki“, tad šią sriubą ir užsisakiau. Ir, vos pamačius tuos plaukiojančius skrandžius, supratau, kad netgi jeigu mane viliotų stebuklingomis šios sriubos galiomis, prie jos tikrai neprisiliesiu. Po gero pusmečio važiavom su Nerijum ir draugais slidinėti – vėl per tą pačią Lenkiją, ir vėl iškilo ta pati situacija: stovim priešais meniu, ir svarstome, kokią sriubą imti. Aš, kaip neseniai buvusi Lenkijoje, jaučiausi tikra profesionalė, bet, kas blogiausia, niekaip negalėjau prisiminti tos keistos sriubos pavadinimo. Šiek tiek pasvarsčiau, ir nusprendžiau, kad sriuba su tokiu gražiu pavadinimu kaip „Fliaki“ tikrai negali būti toji, kurią užsakinėjau praeitą kartą. Dar daugiau: ne tik pati šią sriubą užsakiau, bet dar ir visus kitus įtikinau! Iki šiol visi mane traukia per dantį, prisiminę, kaip žvaliai pateikiau užsakymą priėjusiai padavėjai: „Fliaki! Visiems!”.
Iš tikrųjų, tikrai nieko nenoriu įžeisti – tikiu, kad yra daug žmonių, dievinančią čią sriubą, bet aš tikrai nesu ir nebūsiu viena iš jų. Nes dabar jau ir jos pavadinimą amžiams įsiminiau.

Pirmą dieną turėjom įveikti net 930 km – tiek dar niekada nesame nuvažiavę nei su vienu iš mažiukų. Nekeista, kad ir baiminausi šios dienos labiausiai. Tačiau viskas ėjosi tiesiog puikiai – taip, kaip net svajoti apie tai nebūčiau galėjusi: išvažiavę penkto ryto, jau 6 valandą vakaro buvome savo viešbutuke Lenkijoje (čia reikia būtinai pasakyti, kad keliai buvo tiesiog TRAGIŠKI, vyksta be galo daug remonto darbų – nežinau, ar norėčiau vėl kada artimiausiu metu tai kartoti). Visą atstumą įveikėme tik su keliais trumpais stabtelėjimais – kol subėgiojama į tualetą ir atgal. Skamba kraupiai, tiesa? Iš tiesų, taip neplanavom. Planavom, kad važiuosim ramiai bei daug kartų stosim, kad vaikai galėtų paminkštinti kojas. Tačiau važiavom labai komfortiškai (šešiese devynvietėje mašinoje), vaikai visą laiką miegojo – arba vieni, arba kiti, tad kažkaip ir riedėjom keliu, kad jau taip smagiai važiavosi.

Už tai buvome labai laimingi, gavę ramų vakarą, nes atvažiavaę 6 val vakare (5 val Lenkijos laiku) galėjome ramiai pavakarieniauti, pavaikštinėti po miestelį, ir net užsukti į vietinę žaidimų aikštelę, kad vaikai išsidūktų.

Antra diena – Sea Life
Antrą dieną turėjom nusigauti iki Hanoverio, į kurį mus, nelabai planuotai, nubloškė pats likimas.
Visų pirma, nameliai Serengetyje, kuriuose planavome gyventi, būtent naktį iš šeštadienio į sekmadienį buvo užimti, tad teko ieškotis naujos vietos apsigyvenimui. Tai gerokai sujaukė mano planus – nėra pats smagiausias užsiėmimas tampytis lagaminus pirmyn/atgal, ir aš taip jau džiaugiausi mūsų planu net tris paras gyventi vienoje vietoje. Visų antra, paskaičiavome, kad netgi jeigu planuojame pasinaudoti Merlin metiniu abonementu tik savaitę, mūsų šeimai vis tiek finansiškai yra naudinga ją įsigyti. Į šios kortelės siūlomų pramogų sąrašą yra įtrauktas ir SeaLife, kurį, pabrowsinus internete paaiškėjo, galima aplankyti ir mums pakeliui esančiame Hanoveryje – o tai jau buvo antra priežastis apsistoti būtent čia.

Eglė iš Oranžinių namučių man buvo rašiusi, kad Hanoverio SeaLife‘as nėra didelis – galima labai greitai jį visą po kelis kartus apeiti. Turėdami tai omeny, taip ir suplanavome savo dieną: iš ryto kada jau išsimiegojomo, tada ir išvažiavome (važiuoti santykinai nereikėjo daug - apie 350 km).

Bet ojojoj, kaip tie trys šimtai penkiasdešimt kilometrų mums atsiėjo... Vaikai turbūt nusprendė, kad jau užtektinai atsisėdėjo mašinoj, todėl visą laiką kėlė cirkus: noriu to / noriu ano; noriu sisiu / noriu kaku... Stojom gal kas penkiolika minučių, ir kad viso to nepasirodytų per mažai, dar patekom į tokį kamštį, kokio net Lenkijoj neregėjom. Sea Life‘ą pasiekėm pavargę ir išsekę (turbūt labiausiai dėl to, kad tiesiog morališkai tam nebuvom pasiruošę - tikėjomės, kad važiuosime taip pat drausmingai ir tvarkingai, kaip ir pirmą dieną), bet nuo to momento, kai jau atsiradome Hanoveryje, viskas ėjosi tiesiog idealiai.

SeaLife‘as mane sudomino ne tik todėl, kad šis parkas yra įtrauktas į Merlin pramogų sąrašą. Antra priežastis, privertusi juo susidomėti ir jį įtraukti į mūsų kelionės maršrutą buvo ta, kad Justas jau seniai klausinėja, kada galės pamatyti ryklius. Namuose mes turime daug knygučių apie jūros gyventojus, labai dažnai žaidžiame žuviuko Nemo „Atminties“ žaidimą bei jūros gyvūnų Loto. Nors ryklys ir Justo mėgstamiausias, tačiau gerai esame susipažinę ir su kitais jūros gyviais, tad pagalvojau, kad ši kelionė bus gera proga surengti ekskursiją į Jūrų Muziejų, ir juos pamatyti iš arti.

Kaip Eglė ir buvo rašiusi, SeaLife‘as tikrai nėra didelis. Bet mums labai patiko. Ypatingai patiko vaikščioti didžiuliu tuneliu, ir iš arti stebėti tiek ryklių, tiek rajų, tiek milžiniškų vėžlių alsavimą (na, čia vaizdžiai kalbant, aišku :) ).

Dar labai patiko, kad kai kuriose vietose buvo galima įlįsti į specialiai tam padarytą išgaubimą, ir taip tarsi atsidurti pačiame akvariume: Tačiau kažkaip aš taip jaučiu, kad didžiausią įspūdį Justui padarė vis tik jūrų arkliukai - kur buvęs, kur nebuvęs, jis vis prie jų grįždavo.
Kita vertus, jeigu į maršrutą yra įtrauktas Legolendas, reikia labai smarkiai pasvarstyti, ar tikrai verta atskirai važiuoti į SeaLife‘ą. Aš nežinojau (prieš dešimt metų, kuomet lankiausi ten su Pauliumi, to dar nebuvo), bet Legolende SeaLife‘as turi įrengęs savo erdvę, tad daugumą jūros gyvūnų galima pamatyti ten. Tiesa, ryklių ten lyg tai nemačiau.

Kaip jau minėjau, jau pasiekus Hanoverį, viskas klostėsi kaip iš pypkės. „Etap“ viešbutis buvo pačiame centre (na, bent jau mums pasirodė, kad tai pats centras), tad vos įsikūrę, iškeliavom į miestą pasižvalgyti t.y. labiausiai pavakarieniauti. Na, ir aš „pasishopinti“, bet viskas, ką pavyko išsirinkti buvo šortai Pauliui.

Hanoveryje pirmą ir paskutinį kartą kelionės metu apsilankėme McDonalds‘e. Vaikai užsisakė hamburgerių, aš – vištienos kepsnelių. Ir čia dičkiai padarė didįjį kelionės atradimą: vištienos kepsneliai „perspjauna“ visus hamburgerius!!! Taip aš likau be vakarienės, o jie nuo tos dienos kelionės metu šveitė vien Chicken McNuggets su bulvėm fri. Į ketvirtą kelionės dieną nusprendžiau, kad jau laikas jų racioną paįvairinti, ir nusivedžiau juos normalios vakarienės, kur buvo paruoštas švediškas stalas. Tačiau per anksti širdy pasidžiaugiau, kad vaikai pagaliau gaus šilto normalaus maisto: kol aš kuičiausi su mažyliais, dičkiai nuvarė krautis patiekalų į lėkštes, o aš, visiškai užsimiršusi, pavėlavau užriaumoti: „Ir kad nematyčiau jokių McNugget‘ų ir bulvių fri jūsų lėkštėse!!!“ – kaip tik tuo metu jie jau suko atgal prie mūsų stalo, su pilnomis lėkštėmis rankose. Aišku, pilnomis vištienos kepsnelių ir bulvių fri.

Trečia diena – Serengečio Parkas
Vos nubudusi puoliau tikrinti orų prognozių. Deja, padėtis ten buvo nepasikeitusi: visą dieną buvo numatytas lietus. Iš tikrųjų, taip ir buvo. Pliaupė. Beveik visą dieną. Ir tai gerokai apkartino dieną. Bet nenumušė bendros kelionės nuotaikos. Bet apie viską nuo pradžios.

Šią dieną važiuoti reikėjo jau visai nedaug – apie 40 km. Kadangi kai atvažiavome dar nelijo (bet pasitikėjom prognozėm, kurios sakė, kad tikrai lis ir daug), vos įžengę į parką iš karto sėdome į parko autobusą ir leidomės į ekskursiją po safarį.

Tiesa, autobuso vairuotoja pasitaikė ypač jautri garsams: ji manęs, sustabdžiusi autobusą, ėjo tildyti gal tris kartus, nors tuo metu aš net nešnekėjau, o tik šnibždėjau! (Pagal mano skalę vertinant, žinoma). Tačiau stengėmės pernelyg nekreipti dėmesio į tokį "nepatogumą" ir tiesiog mėgautis ekskursija.

Na ar gali pro duris galvas į autobusą kišančios žirafos, raganosiai, stručiai ir t.t. nepalikti įspūdžio? Aišku, kad negali! Juolabiau, kad mes įsitaisėme pačiame autobuso priekyje, tad vaikai net turėjo galimybę patys pavaišinti užklystančius svečius bei susiremti su jais praktiškai nosis į nosį.

Tam tikrose vietose yra leidžiama išlipti iš autobuso (pavyzdžiui, pašerti ožkyčių ir stirnučių arba duoti kokią morką drambliui), važiuojant pro kitas autobuso durys ir langai yra aklinai uždaromos (pavyzdžiui, kuomet važiuojama pro liūtų ir tigrų zonų).

Ožkytes šerti yra be galo smagu – jos tokios mandros, kad tik ir žiūrėk, jog nebaksteltų tau į užpakalį, reikalaudamos daugiau ėdesio, tačiau čia mes su Nerijum buvom labai įsitempę: kai kurių ožkų ragučiai buvo grynai Juliuko akių lygyje.
Šis pasivažinėjimas truko bemaž valandą. O kai išlipom... pradėjo lyti. Baisingai. Bet kai jau atvažiuoji 1500 kilometrų, kad nueitum į parką, tai tikrai nesi nusiteikęs kažkokio ten lietaus išsigąsti, tegu ir labai stipraus.Kai kas net ir per lietų numigti moka...



Viena linksmiausių vietų parke - beždžionių narvai, į kuriuos gali ir pats įžengti. Tik jau saugotis tai reikia ten be galo... Paulius vos ne liko be kapišono dirželio, o Aušrinė dar kiek ir būtų grįžus be akinių.
Kadangi prie Serengečio Parko dar sugrįšiu (nusprendėme jame praleisti dar vieną dieną ir atsiimti tai, ką praradome dėl lietaus), apie kitas labiausiai įsimintinas Serengečio parko vietas papasakosiu, kuomet jau prieisiu tą dieną.

Na va, galvojau, kad sulyg šiuo įrašu savo „Kelionės įspūdžių“ ciklą baigsiu, o vat rašau rašau, o galo taip ir nematyt. Nu nieko, kitą kartą tai jau tikrai bus pabaiga :)

Turnė po atrakcionų parkus Vokietijoje ir Danijoje. II dalis. Ruošiamės.

Na, kaip ir turbūt supratote, į kelionę mes vis tik išvažiavom. Tačiau nesėkmės vijosi vos ne iki paskutinės valandos. Tikrai, visiškai neperdedu, ir tuoj papasakosiu. Žodžiu, mūsų planas buvo išvažiuoti 3 val ryto (nesilaikėme plano, bet čia jau kita istorija). Nerijus su vaikais nuėjo miegoti, o aš iki vidurnakčio dar kuičiausi: dėjausi daiktus, kepiau sumuštinius ir ruošiau arbatos termosus kelionei. Kažkur aplink vidurnaktį jau buvau beveik susiruošusi, tad sugalvojau, kad, kol sumuštiniai kepa, galiu jau nusivalyti makijažą. Šiaip, viskas būtų buvę gerai, jeigu ne tie sumuštiniai skrudintuvėje: kadangi labai bijojau juos sudeginti, užuot nupraususi veidą vandeniu po to, kai jį nušveičiau valikliu, sugalvojau bėgti ištraukti sumuštinių. Jau po kelių minučių pajutau, kad veidas dega. Nesuprasdama, kas vyksta, nuėjau pasižiūrėti į veidrodį ir tiesiog negalėjau patikėti tuo, ką išvydau: visas veidas buvo nusėtas raudonom dėmėm. Tiksliai ten, kur buvo teptas valiklis. O veidas ir toliau be proto dega... Nu garbės žodis, tuoj įtikėsiu, kad vis tik esu kažkam alergiška - antras išbėrimas vos per mėnesį laiko! Blogas ženklas prieš kelionę? Gal. Bet įdomiausia tai, kad kaip tik tą dieną buvau visai neplanuotai įsigijus kremą (kurį laiką namie jo visai neturėjau), kuris suveikė stebuklingai ir į kelionę vis dėlto išvažiavau graži. Na, turiu omeny, bent jau ne raudona.

Šita kelionė drąsiai gali pretenduoti į mūsų drąsiausių kelionių sąrašą, ir bent jau šiai dienai ji tokiame sąraše stovėtų pačiame viršuje. Jau vien dėl to, kad tai pirmoji tokio pobūdžio kelionė mums, ir dar su šitiek vaikų. Todėl nenuostabu, kad ir ruošėmės jai atsakingai ir neprimestinai. Ir įspūdžių dabar turiu tiek, kad net netelpu savy :).

Iš pradžių galvojau tiesiog sėsti ir aprašyti savo įspūdžius, patyrimus, nuotaikas ir išgyvenimus, bet įrašas gavosi toks ilgas, kad nusprendžiau, jog daug patogiau bus, jei jį trumpinsiu. Šį kartą – apie tai, kaip mums sekėsi šią kelionę planuoti ir organizuoti.

O pradėjome planuoti dar pernai rudenį, kuomet neišdegė planai nuskristi pailsėti į Turkiją. Ką ten „neišdegė“: būtų tikrai išdegę, jei labai būtumėm norėję. Bet kuomet gavau kelionių agentūros paskaičiavimą, kad savaitės poilsis Turkijoje mūsų šeimai kainuotų dvylika tūkstančių litų (išprotėję jie ten visi, ne kitaip!!!), tas begalinis noras vykti kaip ir išgaravo. Todėl nusprendėm, kad geriau dar metukus palauksim, paauginsim vaikus, ir vyksim patys – kur tik norėsim! O norėjau aš, aišku, į atrakcionų parkus, kurių pasiilgus buvau jau be galo.

Mūsų šeima važiavome šešiese: aš, Nerijus ir keturi vaikai: Paulius (13m), mano sesuo Aušrinė (12m), Justas (3.5 m) ir Julius (beveik 2m). Kartu dar važiavo ir draugės Gražinutės šeima: ji su vyru Dainiumi bei du vaikai: Matas (8m) ir Saulė (4m). Tiesa, važiavome šiek tiek skirtingais maršrutais: mūsų šeima pasirinko važiuoti mašina iki pat Legolendo, o tuomet iš Kiel‘io keltis keltu į Klaipėdą, o Gražinos šeima pasirinko skristi lėktuvu iki Brėmeno, o ten išsinuomoti mašiną kelionei. Žodžiu, šiek tiek mūsų maršrutai skyrėsi, bet neypatingai – pravažiavę Lenkiją susitikome su jais, ir nuo to laiko laiką leidome kartu.

Taigi, pirmiausia, kelionės maršrutas. Paskutinis variantas, prie kurio ir apsistojome, buvo toks: pirmą dieną pravažiuojam Lenkiją, antrą lankomės SeaLife (Jūrų) muziejuje, visą trečią dieną praleidžiam Serengečio atvirame zoologijos sode, ketvirtą dūkstame Heide Parke, penktą dieną palikome laisvam apsisprendimui vietoje, o šeštą ir septintą nusprendėm leisti Legolende, ir tuomet jau namo. Šiandien, jau įveikusi šį maršrutą, galiu pasakyti, kad jis tikrai mums buvo puikus – antrą kartą planuodama gal ką nors ir keisčiau, bet tikrai neesminiai. Na, labai labai dar norėjau į maršrutą įtraukti ir Bremeno miestą bei apsilankyti jame esančiame mokslo muziejuje, bet, deja, šį kartą to padaryti mums nepavyko.

Be maršruto, dar svarbu ir dienos, kuriomis planuojate lankytis pramogų parke. Nes pavyzdžiui apsilankyti Heide Parke ar Legolende savaitgalį (o ypatingai liepos ir rugpjūčio mėnesiais) būtų tiesiog katorga, bent jau man. Todėl mes specialiai išvažinėjome iš Lietuvos penktadienį paryčiais, kad pirmadienį būtumėm Heide Parke, o trečiadienį-ketvirtadienį – Legolende.

Susidėliojus maršrutą, ėmiausi viešbučių paieškos. Teisybę pasakius, turbūt būtent ši dalis atėmė didžiausią dalį planavimo laiko. Kadangi šiame įraše pasakoju apie organizacinę kelionės dalį, papasakosiu ir apie viešbučius, kuriuose pasirinkome gyventi.

Pirmąją naktį miegojome pačiame Lenkijos-Vokietijos pasienyje, mažame miestelyje Slubice, Kaliski viešbutyje. Teisybę pasakius, tai buvo prasčiausias iš visų šios kelionės viešbučių: aptriušęs, turbūt kokį šimtą metų, jei ne daugiau, nematęs remonto - o tikrai jau reiktų. Negana to, tik keturios iš šešių lovų mūsų kambariuose buvo paklotos (nors užsakyme rašiau, kad atvyksime šešiese), tad be galo džiaugiausi tuo, jog turiu patalynės komplektų mašinoje. Tačiau į visus šituos niuansus aš visiškai nekreipiau dėmesio, nes be galo džiaugiausi, kad iš vis radau, kur gyventi Lenkijoje: absoliučiai į visas užklausas viešbučiams Slubice miestelyje gavau atsakymą, kad mūsų šeimai jie, deja, neturi, ką pasiulyti. Kita vertus, buvo nemažai dalykų, kurie man patiko: skanūs ir gausūs pusryčiai, patogi viešbučio vieta bei tai, kad netoli viešbučio buvo net kelios žaidimų aikštelės vaikams.
Ir kainavo šis viešbutis mums pigiausiai iš visų: už du kambarius su pusryčiais visiems sumokėjome 90 EUR.

Sekanti mūsų „stotelė“ buvo Hanoveris, kur pasirinkome apsistoti pigių viešbučių tinkle „Etap“. Na, Etap viešbučius aš gerai žinau – juos neretai užsakydavo ir Excursus agentūra, tad žinojau, ko iš jų tikėtis. Visi Etap siūlomi kambariai yra triviečiai – taigi, mūsų šešių asmenų šeimai jie tiko kaip tik. Nepatiko man tik tai, kad nors kambarys vadinosi trivietis, užklotų ir pagalvių kiekviename kambaryje buvo tik po dvi – mums jų trūko. Kainavo irgi pakenčiamai: už du kambarius sumokėjome 80 EUR, plius dar papildomai sumokėjome už pusryčius 6.5 EUR žmogui (mažyliams pusryčių pirkti nereikėjo).

Iš Hanoverio pasuko link Serengečio atviro zoologijos sodo, kur ir apsigyvenome – taip taip, pačiame parke! Šiuos namukus irgi buvo rekomendavusi Rita iš Excursus, ir tikrai nesigailiu, kad juose apsistojome – aišku, jeigu oras būtų buvęs bent jau pakenčiamas, tai juose gyventi išvis būtų buvę super, bet ir mūsų atveju buvo visai smagu. Ir gražu. Tiesa, gyvenant šiuose nameliuose reikia turėti omeny, kad papildomai reikia mokėti ir už parką. Taisyklės internete teigia, kad mokėti reikia už nemažiau nei dvi dienas (jeigu tiek gyveni), vėliau jau parke gali lankytis nemokamai, tačiau bent jau mūsų atveju registratūroje pasiteiravo, ar mes ruošiamės ir antrą dieną leisti parke ir, išgirdę, kad mūsų planas yra važiuoti į Heide Parką, mokėti neprašė.

Na ir galiausiai viešbučiams Danijoje pasirinkome Vorbase miestelyje įrengtus kotedžiukus (jeigu taip juos galima pavadinti). Iš tikrųjų, ieškodama viešbučių Danijoje koncentravausi tik į pačius pigiausius pasiūlymus – buvau nusiteikusi, kad Danijoje viskas tragiškai brangu, ir tenorėjau rasti pakenčiamą variantą mums, tačiau tai, ką susiradome, tiesiog su kaupu pranoko mūsų lūkesčius: viskas absoliučiai šviežiai įrengta (patys kotedžai įrengti tik 2010 m), viduje naujausia technika pradedant televizoriais, DVD, indaplovėmis ir baigiant rūbų plovimo/džiovinimo mašinomis ar griliais. Dar be galo patiko tai, kad viduje buvo net trys erdvės: du miegamieji kambariai, kuriuose buvo po dvigulę lovą kiekviename bei papildomas kambarys pusantriniame aukšte (ten miegojo Paulius ir Aušrinė.
Dar turėjome virtuvę ir didžiulį valgomąjį. Žodžiu, vietos daugiau nei butuke, kuriame dabar gyvename :). Vaikams, be abejo, labiausiai patiko tai, kad lauke buvo įrengta vieta vaikų žaidimams: batutai, smėlio dėžė bei čiuožyklos.
Tiesa, papildomai reikėjo vežtis savo patalynę. Arba, aišku, buvo galima nuomotis, bet sugalvojome pataupyti šio vietoje. Ir dar reikėjo patiems gamintis pusryčius, nes čia jie nebuvo įtraukti. Na, bet mums tai nebuvo bėda – dar Vokietijoje užsipirkome maisto tiek, kad Danijoje dėl to nereikėjo sukti galvos. Bent jau man, nes kelionių metu dažniausiai gamina Nerijus :).

Dar labai svarbu, vykstant į pramogų parkus, pasidomėti galiojančiais pasiūlymais ir nuolaidomos. Pavyzdžiui, mes paskaičiavome, kad mums yra verta įsigyti Merlin kortelę, su kuria galim metus laiko laisvai lankytis SeaLife, Heide Parke ir Legolende. Kortelė keturiems asmenims kainavo 225 EUR ir galios metus laiko ne tik į aukščiau išvardintus, bet ir dar galybę kitų parkų (maža ką, gal dar per metus laiko sugalvosime kur nors nulėkti). Dar turėjau kuponų 2 už 1 kainą, kuriuos man atsiuntė Eglė iš Oranžinių Namučių, ir kuriuos sėkmingai sunaudojo Gražinos šeima. Taip pat, į kai kuriuos parkus nuolaidą galima gauti vien atsispausdinus kuponą internete (vėl ta pati Egle mums tokią paslaptį išdavė apie Serengečio parką, ir tas jos patarimas per dvi mūsų šeimas sutaupė mums net 50EUR)

Keliaujant su vaikais labai svarbu pasirūpinti jų užimtumu mašinoje. Aš įsidėjau:
- Piešimo priemones ir flomasterius (nusiplaunumus);
- Pirštukinius gyvūnus;
- Vielutes rankdarbiams – nesu aš labai darbelių specialistė, bet nusižiūrėjau šią idėją iš Angelo mamos Eglės atsiųsto įsidėtino daiktų sąrašo;
- Gausybę knygų;
- Keletą žaislų – pvz. tokią medinę dėlionę, kuomet reikia sustumdyti daiktus į jų vietas;

- Kompaktų su vaikiškomis dainomis - šiuo metu pas mus einamiausios dvi dainos: Keistuolių "Mėlynas autobusiukas" ir Flinto "Burbuliukai". Tai ir esam priversti klausytis šių dviejų pakaitomis.
Taigi, veiklos kaip ir turėjau pakankamai, bet teisybės dėlei reikia pasakyti, kad labai mažą ką iš viso sąrašo panaudojome – kažkaip net nebuvo didelės būtinybės.

Turėjau pasidariusi ir daiktų, planuojamų imti į kelionę, sąrašą. Iš tokių specifinių daiktų, tinkamų konkrečiai tokiai kelionei, galėčiau išskirti šiuos:
- Pasimetimo kortelės vaikams – kuomet patalpinsiu daugiau nuotraukų, pastebėsite, kad Julius ir Justas vaikšto su tokiomis prisegtomis kortelėmis prie kelnių. Tose kortelėse parašyta: „Mano vardas Justas. Jeigu rastumėt mane pasimetusį, prašau, paskambinkit mano mamai tel...“. Aišku, angliškai parašyta. Šitą triuką nusižiūrėjau irgi iš Excursus.

- Lietpalčiai – būtinai būtinai būtinai įsigykite Senukuose ar kur kitur. Lietuvoje jie kainuoja gal 4 lt (bent jau aš tiek mokėjau), tuo tarpu jeigu tokio neturėsite ir užklups lietus, Legolende ar Heide parke galite sumokėti ir dešimt kartų daugiau (ot, reikės Gražinos paklausti, kiek jie mokėjo, nes mano atsiųstų rekomendacijų jie nesivargino paskaityti, ir pirkosi lietpalčius parke)
- Pagalvėlės į mašiną
- Puodeliai ir šaukšteliai (mums pravertė, kai prisipirkom jogurtų Vokietijoje)

- Termosas - na, gal keliaujantiems liepos-rupjūčio mėnesiais jis ir nepraverstų, bet mūsų atveju tai buvo tiesiog superinis dalykas
- Vežimėlis su apsauga nuo lietaus – mes parke būtumėm sunkiai išsivertę be vežimėlio. Jame važiuodavo pasikeisdami abu vaikai: tiek Justas, tiek Julius. O Julius tai dar ir numigdavo.
- Visada gerai yra turėti žaidimų. Aš dičkiams vaikams dar buvau paruošusi ir detektyvinių istorijų, kurias kuo puikiausiai patvarkėm.

Sunkiausia man visada yra susidėti rūbus. Iš esmės, man tikrai užteiktų kelių jų. Bet į kelionę įsidedu daug daugiau nei kad žinau, kad man realiai reiktų. Ir kai Nerijus klausia, kam man jų tiek, atsakau paprastai: „Kad nuotraukose nebūčiau su tais pačiais rūbais). Bet šį kartą, nepaisant to, kad dėjausi rūbų daug, nuotraukose vis tiek esu visur apsirėdžiusi vienodai. Kartą net Aušrinė paklausė: "Tu, Inga, turbūt labai mėgsti šį megztuką?“. Klausiu: „Kodėl taip manai?“. „Na, tu visada tik juo vilki“. O aš vilkiu juo ne todėl, kad labai mėgstu, o todėl, kad daugiau nei vieno megztinio nepasiėmiau... Vat ir pasikliauk, žmogus, tuo, kad dabar birželio galas ir tikrai turi būti bent jau pakenčiamai šilta!!!

Na, iš organizacinės pusės kaip ir viskas. Kaip Jūs planuojat savo keliones? Gal turit kokių triukų, kaip rasti pigių, bet padorių vietų nakvynei?

Susiję įrašai:

Turnė po atrakcionų parkus Vokietijoje ir Danijoje. I dalis. Įvadas

Turnė po atrakcionų parkus Vokietijoje ir Danijoje. I dalis: Įvadas

Ar jūs renkate visokius ala prisiminimus keliančius daiktus? Velnias, kaip aš negaliu jiems atsispirti... Mūsų namai yra tiesiog perkrauti daiktais (na, žmonių tame mažame butuke irgi netrūksta, bet čia jau kita tema), o kuomet atvažiuoja mano gera draugė Jurga, tai Nerijus su ja turi tokią pramogą: jie vis žvalgosi aplink namus, ir vardina daiktus, kuriuos, anot jų, reiktų išmesti. Dar pagalvojau, kad ir mūsų auklė prie jų kompanijos kuo puikiausiai pritaptų, nes ji irgi labai jau mėgsta vadovauti, kurie daiktai verti būti namuose, o kurie – ne.

Tai vat prieš kurį laiką, atvarius pas mus Jurgai, vėl jie abu žvalgėsi žvalgėsi, ir galiausiai prisikabino prie mano melsvųjų akmenukų, pastatytų vazelėje ant gartraukio. Jau šituos tai jau pirmoj eilėj reikia mesti į šiukšlinę - čia jau jie taip pareiškė.
Nu ar gali daiktas, kuris stovi matomiausioje vietoje, neturėti istorijos? Tai be jokios abejonės, kad negali! Čia ir arkliui aišku.

O tų akmenukų istorija yra tokia.
Aš esu šiek tiek nukvakusi dėl atrakcionų parkų - na, tokių kaip Disneilendas (beje, jame nesu buvusi). Ne dėl karuselių ar adrenalino, o dėl pačių gerai įrengtų atrakcionų parkų, kuriuose gali visiškai atsiriboti nuo pasaulio ir visą dieną jaustis tarsi pasakoje. Kai nuvažiavau į pirmą jų su ketverių metų Pauliumi, taip ir važiuoju iki šiol. Praktiškai kasmet. Esu jau pabuvojusi galybėje jų, kai kuriuose jau net ne po vieną kartą. Iš pradžių važiuodavau su Pauliumi ir Laima. Vėliau Laima, atseit, jau užaugo, tai aš ėmiau važinėti su Pauliumi ir Aušrine.

Paprastai į šias ekskursijas vykdavau kartu su „Excursus“ kelionių agentūra, kuri specializuojasi būtent vaikiškose ekskursijose. Teisybę pasakius, kol nebuvau išbandžiusi šios agentūros, labai baimindavausi keliauti su vaikais autobusu. Tačiau dėkui likimui, lėmusiam, kad į pirmą kelionę iškeliavau būtent su šia agentūra – daugiau net tokios minties nesu turėjusi, kad galėčiau keliauti su kokia nors kita. Šios agentūros organizuojamos kelionės yra tiesiog tobulos: vadovai nuostabūs, visos kelionės metu vaikai yra užiminėjami aibe žaidimų, pailsėti stojama dažniausiai tose vietose, kuriose yra įrengtos žaidimų aikštelės vaikams – na, žodžiu, tikrai apie viską pagalvota.

Man patiko absoliučiai visi „Excursus“ vadovai, su kuriais teko keliauti, bet užvis nuostabiausia buvo Rita, su kuria pasisekė važiuoti net du kartus. Rita savo žaidimams ir užduotims naudodavo tokius melsvus akmenukus (tarsi pinigėlius). „Excursus“ turi tokią tarsi tradiciją paskutinės kelionės dienos metu apdovanoti kuom nors nusipelniusius ar pasižymėjusius kelionės dalyvius. Tos pirmosios su Rita kelionės metu (beje, tai buvo pirmoji kelionė, į kurią pasiėmiau ir Paulių, ir Aušrinę) aš neturėjau gauti jokios nominacijos, tačiau Ritą taip sužavėjo mūsų trijulė, kad man paskyrė specialą – Motinos Teresės – nominaciją. O kaip prizą šiai nominacijai padovanojo pusę savo melsvųjų akmenėlių, tų pačių, kuriuos lietė tiek daug vaikiškų rankučių. Va tie akmenėliai ir stovi pas mane matomiausioje vietoje, virtuvėje ant gartraukio.

Tie akmenukai visada man primindavo mūsų keliones, linksmiausias, tiesą pasakius. Ir įdomiausia, kad Nerijus su Jurga prie jų prisikabino būtent tuo metu, kuomet mes tik tik pradėjome planuoti savo savarankišką kelionę po Vokietijos-Danijos atrakcionų parkus. Nerijus akmenukų istorijos nežino, todėl aš nusprendžiau, kad tai yra pats geriausias ženklas, jog turiu parašyti Ritai – maža kas, gal prisimins mane ir sutiks patarti kai kuriais organizaciniais klausimais.

Parašiau Ritai pernelyg daug nieko nesitikėdama (juk jai tenka susidurti su šimtais keliautojų!!!), tad nemoku apsakyt, kokia buvau abstulbusi, gavusi ypatingai šiltą Ritos laišką. Ji rašė, kad be jokios abejonės, jog mane prisimena – juk aš esu toji, kuriai ji padovanojo savo brangiuosius akmenukus - tuos, kurių net kitiems vadovams į ekskursijas neleisdavo pasiimti!

Beskaitydama Ritos laišką net nepastebėjau ir kaip apsižliumbiau, ir kaip mintimis nusikėliau į kelionių prisiminimus. Ypatingai man ir yra užstrigusi ta kelionė, kurios metu gavau tuos akmenėlius, ir kurios metu pirmą kartą vežiausi abu savo „vaikus“: Paulių (jam tuomet buvo devyneri) ir Aušrinę (septynerių). Aušrinei tai buvo pirmoji kelionė už Lietuvos ribų. Prisiminiau, kaip ji niekaip negalėjo užmigti ir į autobusą sėdo praktiškai nemiegojusi. Nes jai vis atrodė, kad žadintuvo ji negirdės, o mes jos nepažadinsim ir paliksim. Prisiminiau anketą, kurią pildė visi ekskursijos dalyviai ir kuriame Aušrinė įvardino, kad rūpestingiausia kelionės dalyvė yra Inga, o Paulius parašė, kad jam labiausiai įstrigo tai, kad Italijos kavinėse negalima prašyti, kad atneštų ketčupo, nes taip gali įžeisti italus.

Ne viskas, be abejo, vyko sklandžiai ir gražiai – pasitaikydavo visko: ir susipykimų, ir ginčų, ir kivirčų. O vienas geriausių to įrodymų – raštelis, kurį iki šiol esu išsaugojusi, ir tik visai neseniai Aušrinei parodžiusi. Šiame mažame popieriaus lapelyje Aušrinė, tada dar tik pramokusi rašyti (tai paaiškina klaidų kiekį) žymėjosi visas Pauliaus nuodėmes, kad vėliau galėtų paskųsti jį savo mamai: „Durnė – 2k, Tikra kiaulė – 2k, Užsispyrusi ožka).Bet nepaisant visų susipykimų/susitaikymų, kelionės vis tiek būdavo puikios. O dabar mes vėl planuojame tokio pobūdžio kelionę. Po gan ilgos – net keturių metų – pertraukos. Tik mūsų jau daug daugiau. Bet važiuosime visi. Ir, aišku, Aušrinė.

Daug kas nesupranta, kodėl aš, keliaudama su tiek savų vaikų, vis dar imu ir Aušrinę: juk šeštas žmogus kainuoja labai brangiai (apskritai paėmus, tai tikrai tiesa: šeštas žmogus labai keičia visą situaciją – jau vien faktas, kad yra netelpama į lengvąją mašiną, daug ką reiškia). Ir rūpesčių juk daugiau. Bet esmė yra ta, kad aš tiesiog neįsivaizduoju, kaip galėčiau jos neimti.

Su Ritos pagalba susidarėm kelionės maršrutą, kurios galutinis variantas buvo toks: SeaLife-Serengetis-HeideParkas-Legolendas. Oi, spirgu, spirgu, kad tik viskas būtų gerai, ir kad tik ta mūsų kelionė įvyktų! Bijodama sėkmę nuvyti į šalį net ir šį įrašą, nors parašytą gerokai anksčiau, publikuosiu tik tuomet, kai jau bus visiškai aišku, kad situacija pasikeisti nebegali. Arba dar geriau: publikuosiu tik po to, kai jau grįšime iš kelionės:).

O kol kas ženklai visiškai nėra geri…
Visų pirma, Nerijui atsitiko kritinė situacija darbe. Faktas, kad jeigu jis negalės važiuoti, tai mes vieni tikrai neišvažiuosime.
Tuomet mus užpuolė ligos: pirmiausia, likus trim savaitėm iki kelionės, kažkoks virusas prisikabino prie Justo su Juliumi. Julius išsikapanojo gan lengvai, o vat Justui baigėsi plaučių uždegimu (na, beveik – tokiu ant ribos tarp bronchito ir plaučių uždegimo). Tas pats virusas vėliau pakirto ir mane, ir aš savaitę laiko kankinausi su sinusitu.
Susiruošėm važiuoti į Kurtuvėnus, kad galėtumėm savaitę pabūti ramiai nuo visų žmonių ir užkratų, tačiau ir tai nepagelbėjo pabėgti nuo nelaimių. Tiek vienam, tiek kitam vaikui. Julius užsimetė lėkštę ant kojos, ir prakirto nykštį. Po kelių dienų tas nykštys jau ėmė pūliuoti, tad išsigandę prisistatėm į ligoninę, kur mus baisiausiai prigąsdino kojytę stebėti, nes įsimetus infekcijai gali tektis ir ligoninėje ir pagulėti. Justui likus savaitei iki kelionės pakilo temperatūra. Nei iš šio, nei iš to. Išsigandau, kad atsinaujino plaučių uždegimas, tačiau poliklinikoj tyrimai parodė, kad jam… trūksta skysčių. Todėl puoliau į Justą pumpuoti visokiausias arbatas. Bet temperatūra vis karts nuo karto sukildavo. Kad dar nepasirodytų maža, likus penkioms dienoms iki kelionės, abiem mažiukams į akis įsimetė kažkokia infekcija. Jau esam panašią turėję, tai buvo labai bjauru, o Juliui tąkart ji vos nesibaigė plaučių uždegimu.

Taigi, ženklai tikrai nėra geri. Bet tik vat gerai, kad nėra vieningos teorijos, kaip reiktų tuos ženklus šifruoti. Pavyzdžiui, viena teorija teigia, kad didelė gausybė nelaimių signalizuoja, jog eini ne tuo keliu, ir turėtum liautis juo ėjęs. Kita vertus, kita teorija teigia (o aš esu daugiau šios teorijos šalininkė), kad visokių nelaimių pavidalu tesi tikrinamas, ar tikrai pakankamai kažko trokšti ar nori - kartais žmogus nuleidžia rankas jau kuomet iki tikslo būna likę tik labai labai nedaug… Na, aš dažniausiai noriu tikėti, kad esu tik tikrinama, ir stengiuos nenuleisti rankų.

Tačiau, kad ir kaip ten bebūtų, su šia kelione turbūt iki paskutinės dienos nebus aišku, išvažiuojame, ar ne. Nu bet jeigu neišvažiuosim, tai verksiu. Krokodilo ašarom.

Gal ir Jūs planuojat vykti į tokio pobūdžio kelionę? Jeigu reiktų kokios informacijos ar pagalbos - būtinai duokite žinoti!

Sutinkame vestuvininkus

Paskutiniu metu Justas labai pamėgo tokį žaidimą: užblokuoja kelią važiuojančiam su mašinėle Juliui ir sako: „Prašom stoti – važiuoti galėsite tik kai duosite saldainių!”. Ir Julius, atseit, duoda.

Tokį “žaidimą” išmokom beatostogaudami Kurtuvėnuose, vieną dieną sugalvoję pamedžioti vestuvininkus.

Jeigu dar žinote tokio miestelio, tai pasakysiu, kad Kurtuvėnai iš tiesų be galo gražus miestukas Šiaulių rajone. Net toks Kurtuvėnų regioninis parkas yra. Ir bažnyčia labai graži šiame miestelyje yra.

O gražioje bažnyčioje, aišku, visada smagu tuoktis. Tą ir daro daug porų.

Vieną šeštadienį, bežygiuodami su Juliuku ir Aušrine į parduotuvėlę, pamatėme, kad prie bažnyčios vietiniai gyventojai jau rengiasi blokuoti kelią vestuvininkams. Ir iš tikrųjų – neužilgo pamatėme ir pačią vestuvių procesiją, važiuojančią link bažnyčios. Ir taip mums beprasilenkiant su jais, viena ranka iš mašinos tik švyst saują saldainių tiesiai link mūsų. Kai grįžom namo su saldainiais, Justas baisiausiai susinervino, kad jo nebuvo kartu ir pradėjo reikalauti eiti atgalios – gal vėl kas nors su saldainiais važiuos ir juos mėtys. Aišku, nėjome. Nes, kaip rašė J. Erlickas viename iš savo sueiliavimų: “Jeigu kada matei krentantį lėktuvą, nesitikėk, kad dar kartą jį matysi – nedaug tokių atsitikimų būna, ir tik veltui dangun žvalgysies”.

Bet nors ir nėjome atgal į parduotuvę, iš tikrųjų sugalvojome kitą idėją – pabandyti irgi užtverti kelią baliauninkams.

Tiesą pasakius, mūsų namas Kurtuvėnuose yra nerealiai patogioj tokiam reikalui vietoje: praktiškai neįmanoma nuvažiuoti į bažnyčią, nepravažiuojant mūsų namo. Na, nebent labai jau norėtųsi žvyrkeliu važiuoti. Tačiau net ir gyvendami tokioje palankioje vietoje, dar nei karto nesame kelio užtvėrinėję. O be reikalo! Nes, pasirodo, ši pramoga visai verta dėmesio.

Aišku, kadangi šį kartą mintis į galvą šovė tik tuomet, kai jau išvydome kitame gatvės gale sustojusias šventines mašinas ir vykstančias derybas su vietiniais gyventojais, buvome absoliučiai nepasiruošę: neturėjome nei gražios virvės kelio užtverimui (pasinaudojome šuns pavadžiu - ajajai, kaip negražu!), nei krepšelių saldainiams (bet kibiriukai iš smėlio dėžės suveikė puikiai). Tačiau už tai turėjome nemirtingą komandą: Ineta su Aušrine laikė du virvės galus, aš užsiiminėjau kalbine dalimi (sveikinau jaunuosius, sakiau linkėjimus bei kviečiau dalintis šventės džiaugsmu su visais), Justo ir Juliaus užduotis buvo eiti nuo mašinos prie mašinos su savo kibiriukais ir pildyti juos saldainiais. Tiesiog TURBO komanda:).

Juliaus akys tiek spindėjo, kad paskui visą vakarą kibiriuko neišleido iš rankų. Teisybę pasakius, ir viso proceso metu turbūt sunkiausia būdavo įtikinti Julių, kad pilną saldainių kibiriuką jis turi atiduoti mums bei paimti tuščią – iš pradžių bandė kelti baisiausias isterijas. Bet kai pamatė, kad kibiriukas stebuklingai vėl prisipildo, įsikirto į sistemą, ir nebeprieštaravo. O Justui šį pramoga tiek patiko, kad ir vėliau vis stovėdavo prie vartelių ir stebėdavo kelią, o išvydęs tolumoj mašinas, šaukdavo mums: „Dar atvažiuoja!!! Einam tverti kelio!!!”.

Ir dar pasakysiu... Esu įsitikinus, kad ši pramoga patiko ne tik mums, bet ir jauniesiems bei jų svečiams: bent jau iš jų spindinčių veidų ir juoko galima buvo spręsti, kad tai tikrai paįvairino jų dieną :)